Pasaulinė problema

„Savižudybė yra didelė sveikatos apsaugos problema“ (JAV sveikatos apsaugos vadovas Deividas Sečeris, 1999).

ŠIAIS žodžiais Jungtinių Valstijų sveikatos apsaugos vadovas pirmą kartą istorijoje viešai prakalbo apie savižudybes. Toje šalyje daugiau žmonių patys pasitraukia iš gyvenimo, negu yra nužudoma. Nenuostabu, kad JAV Senatas savižudybių prevenciją paskelbė valstybinės svarbos dalyku.

Vis dėlto Jungtinėse Valstijose savižudybių skaičius (1997 metais — 11,4 iš 100000) yra mažesnis už Pasaulinės sveikatos organizacijos 2000-aisiais paskelbtą bendrą visų šalių vidurkį: 16 iš 100000. Per pastaruosius 45 metus pasaulyje savižudybių padaugėjo 60 procentų. Dabar kasmet gyvybę sau atima apie milijoną žmonių, tai yra vidutiniškai vienas kas 40 sekundžių.

Statistika — dar ne viskas. Dažnai šeima, kurioje įvyko nelaimė, neigia buvus savižudybę. Be to, apskaičiuota, kad vienai „pavykusiai“ savižudybei tenka nuo 10 iki 25 tokių bandymų. Viena Jungtinėse Valstijose atlikta apklausa parodė, kad 27 procentai aukštesniųjų klasių moksleivių per pastaruosius metus galvojo nusižudyti, o 8 procentai apklaustųjų netgi sakėsi mėginę tai padaryti. Kitų tyrimų duomenimis, 5—15 procentų suaugusiųjų bent kartą yra turėję minčių pasitraukti iš gyvenimo.

Kultūrų skirtumai

Savižudybę žmonės vertina labai nevienodai. Vieni ją laiko nusikaltimu, kiti silpnumo apraiška, treti — garbingu atsiprašymu už didelę klaidą. Dar kiti mano, kad nusižudyti dėl kokios nors idėjos yra kilnu. Kodėl požiūriai taip skiriasi? Čia lemiamą reikšmę turi kultūra. Biuletenyje The Harvard Mental Health Letter rašoma, jog nuo kultūros „priklauso, kiek tikėtina savižudybė“.

Štai paimkime vieną centrinės Europos šalį — Vengriją. Pasak daktaro Zoltano Rimerio, aukštas savižudybių rodiklis čia yra „liūdna tradicija“. Vengrijos Nacionalinio sveikatos instituto direktorius Bela Buda sako, kad vengrai dėl bet kokios priežasties yra labai greiti žudytis. Vyrauja toks požiūris: „Žmogus serga vėžiu, — ką gi, jis žino, kaip užbaigti kančias“, — aiškina Buda.

Indijoje kadaise buvo religinis paprotys, vadinamas suti, kai našlė puldavo į laužą ir susidegindavo kartu su vyro palaikais. Šis paprotys jau ilgą laiką uždraustas, bet dar ne visai išnykęs. Pranešama, jog, vienai moteriai šitaip nusižudžius, daug vietos žmonių atsiliepė apie tragediją labai pagarbiai. Laikraštis India Today rašo, kad tame Indijos rajone „per 25 metus ar tik ne 25 moterys susidegino ant laužo su mirusiais vyrais“.

O Japonijoje žmonių nusižudo triskart daugiau, negu žūva keliuose per avarijas! „Japonijos tradicinė kultūra, niekada nesmerkusi savižudybės, garsėja įprastu persiskrodimo ritualu (sepuku, arba charakiriu)“, — rašoma enciklopedijoje Japan—An Illustrated Encyclopedia.

Knygoje Bushido—The Soul of Japan Inazas Nitobė, vėliau tapęs Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotoju, aiškino, kodėl japonų kultūroje mirtis tokia patraukli: „Viduramžių išradimas [sepuku] padėdavo kariams išpirkti savo nusikaltimus, atsiprašyti už klaidas, išvengti gėdos, susigrąžinti draugus, įrodyti savo nuoširdumą.“ Nors ritualinė savižudybė apskritai yra praeities dalykas, vis dar pasitaiko atvejų, kai žmonės šitaip žudosi norėdami padaryti visuomenei įspūdį.

Krikščioniškajame pasaulyje, priešingai, savižudybė nuo seno laikoma nusikaltimu. VI—VII amžiuje Romos katalikų bažnyčia savižudžius ėmė ekskomunikuoti ir laidoti be jokių apeigų. Kai kur religinė aistra peraugo į keistus papročius: savižudžio kūną pakabindavo kartuvėse arba jo širdį perverdavo basliu.

Paradoksalu, kad asmuo, bandydamas nusižudyti, kartais net užsitraukdavo mirties bausmę. Už mėginimą persipjauti gerklę XIX amžiuje vienas anglas buvo pakartas. Ko neįstengė pats žmogus, padarė valdžia. Nors bausmė už pasikėsinimą į savo gyvybę ilgainiui keitėsi, Britanijos Parlamentas tik 1961 metais paskelbė, jog savižudybė ir mėginimas nusižudyti nebelaikoma nusikaltimu. Airijoje tai laikyta nusikaltimu iki 1993 metų.

Šiandien kai kurie rašytojai savižudybę propaguoja kaip tam tikrą išeitį. Vienoje 1991 metais išleistoje knygoje apie asistuojamąją nepagydomų ligonių savižudybę buvo pasiūlyti tam tikri žudymosi metodai, bet paskui jais ėmė naudotis vis daugiau žmonių, kurie nėra nepagydomi ligoniai.

Ar savižudybė išsprendžia problemas? O gal vis dėlto gyventi verta? Prieš gvildendami šiuos klausimus, pirmiausia pakalbėkime, kas žmogų stumia į savižudybę.

[Anotacija 4 puslapyje]

Per metus pasaulyje gyvybę sau atima apie milijoną žmonių, tai yra vienas beveik kas 40 sekundžių!

Kodėl gyvenimas tampa nebemielas?

„Kiekvienas kelias į savižudybę vis kitoks: grynai asmeniškas, nesuvokiamas, tragiškas“ (psichiatrė Kei Redfild Džeimison).

„GYVENTI yra kančia“, — prieš nusižudydamas prisipažino žymus XX amžiaus pradžios japonų rašytojas Riunosukė Akutagava. Tačiau jo frazė prasidėjo žodžiais: „Žinoma, aš nenoriu mirti, bet...“

Kaip ir Akutagava, daugelis iš gyvenimo išeinančių žmonių nori ne mirti, o tiktai „padaryti galą esamai padėčiai“, — sako vienas psichologijos mokslų profesorius. Apie tai byloja ir įprastos priešmirtinių laiškų formuluotės: „Aš nebegalėjau daugiau tverti“ arba „kam dar gyventi“. Iš tokių pasakymų aišku, kad žmogus labai troško pabėgti nuo žiaurios gyvenimo tikrovės. Bet, pasak vieno specialisto, žudytis yra tas pats, kaip „slogą gydyti atomine bomba“.

Nors žmonės žudosi dėl įvairiausių priežasčių, dažnai impulsą duoda tam tikri gyvenimo įvykiai.

Kas pastūmėja šiam žingsniui?

Neretai jaunuoliai puola į neviltį ir nusižudo dėl tokių dalykų, kurie, iš šalies žiūrint, visai nereikšmingi. Kai jaučia nuoskaudą ir nieko negali pakeisti, jie kartais mano, kad skriaudėjui atkeršys patys mirdami. Hirošis Inamura, Japonijoje padedantis tokiems žmonėms, rašė: „Vaikai savo mirtimi trokšta nubausti savo kankintoją.“

Neseniai Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad vaikų, kurie yra labai skriaudžiami ir bauginami, nusižudo beveik septynis kartus daugiau. Jie kenčia didelį emocinį skausmą. Prieš pasikardamas vienas trylikametis laiškelyje išvardijo penkis savo kankintojus ir pinigų prievartautojus. „Gelbėkit kitus vaikus“, — rašė jis.

Iš gyvenimo jaunuoliai mėgina pasitraukti ir tada, kai nebesiseka mokslai, kai padaro nusikaltimą, išyra romantiška draugystė, kai neatlaiko egzaminų įtampos ar baimės dėl rytojaus. Gerai besimokančius paauglius, kurie visur siekia tobulumo, nesėkmė (tikra arba įsivaizduojama) irgi gali pastūmėti į savižudybę.

Suaugusieji daugiausia žudosi dėl darbo ir finansinių sunkumų. Japonijoje užsitęsus ekonomikos nuosmukiui savižudybių skaičius neseniai šoktelėjo iki 30000 per metus. Laikraštyje Mainichi Daily News rašoma, kad iš vidutinio amžiaus vyrų beveik trys ketvirtadaliai žudėsi dėl „skolų, nenusisekusio verslo, skurdo ir nedarbo“. Prie savižudybės kartais veda ir šeimyninės problemos. Vienas Suomijos laikraštis pranešė, jog „neseniai išsiskyrę vidutinio amžiaus vyrai“ sudaro didžiausios rizikos grupę, o vienas Vengrijoje atliktas tyrimas rodo, kad dauguma apie savižudybę galvojančių merginų augo iširusiose šeimose.

Išėjimas į pensiją bei liga neretai irgi yra akstinas žudytis, ypač pagyvenusiesiems, ir ne vien mirtiniems ligoniams, bet ir tokiems, kuriems kančia atrodo nebepakeliama.

Tiesa, ne visi sunkumų prislėgti žmonės pasiduoda impulsui ir nusižudo. Priešingai, dauguma nė nemano to daryti. Tad kodėl vieni kaip išeitį renkasi savižudybę, o kiti (ir tokių dauguma) — ne?

Esminės priežastys

„Apsisprendimas mirti labai priklauso nuo to, kaip žmogus vertina įvykius, — sako Džonso Hopkinso universiteto medicinos mokyklos darbuotoja psichiatrijos profesorė Kei Redfild Džeimison. — Daugumos blaiviai mąstančių žmonių joks įvykis nesukrečia tiek, kad norėtųsi žudytis.“ Eva Moščicki iš JAV nacionalinio psichiatrijos instituto aiškina, kad polinkį į savižudybę lemia daug veiksnių, ir kai kurie, pavyzdžiui, psichikos sutrikimai, žalingi įpročiai, genai, smegenų cheminės savybės, nėra lengvai perprantami. Pakalbėkime apie keletą iš jų.

Svarbiausi veiksniai čia yra psichikos sutrikimai ir priklausomybės (depresija, dvipolis afektinis sutrikimas, šizofrenija, alkoholizmas ir narkomanija). Europoje ir Jungtinėse Valstijose atlikti tyrimai rodo, kad daugiau kaip 90 procentų „pavykusių“ savižudybių susijusios būtent su šiomis negerovėmis. Švedijos mokslininkai ištyrė, jog žmonių, kuriems tokios diagnozės nenustatytos, nusižudo vidutiniškai 8,3 iš 100000, o sergančių depresija — net 650 iš 100000! Specialistai sako, kad panašūs savižudybės faktoriai yra ir Rytų šalyse. Vis dėlto nuo depresijos kenčiantys ir nemalonumų užklupti žmonės nebūtinai žudosi.

Profesorė Džeimison, kadaise pati bandžiusi pasitraukti iš gyvenimo, sako: „Depresiją žmonės atlaiko arba tveria tol, kol tikisi pagerėjimo.“ Ji patyrė, kad didėjanti neviltis darosi nepakeliama, o protas tada vis mažiau priešinasi impulsui žudytis. Ji palygina tai su stabdžių kaladėlėmis, dylančiomis dėl nuolatinės trinties.

Šitokią tendenciją labai svarbu pastebėti, nes depresija yra gydoma. Bejėgiškumą įmanoma įveikti. Pripažindamas giliai slypinčias savo depresinės būsenos priežastis, žmogus į sunkumus ir skausmingus įvykius, dažnai duodančius impulsą savižudybei, gali reaguoti visai kitaip.

Kartais sakoma, jog dėl daugelio savižudybių iš esmės kalti genai. Tiesa, nuo genų priklauso žmogaus temperamentas. Ištirta, kad kai kuriose šeimose savižudybių pasitaiko daugiau. Tačiau „genetinis polinkis į savižudybę jokiu būdu nereiškia, kad savižudybė neišvengiama“, — sako Džeimison.

Smegenų cheminės savybės irgi daug ką lemia. Milijardais neuronų smegenyse sklinda elektrocheminiai impulsai. Išsišakojusiuose nervinių skaidulų galuose yra mažytės jungtys, vadinamos sinapsėmis. Per sinapses neuromediatoriai chemiškai perduoda informaciją. Nuo vieno neuromediatoriaus, serotonino, kiekio priklauso asmens biologinis atsparumas polinkiui žudytis. Knygoje Inside the Brain aiškinama: „Dėl serotonino stygiaus... gyvenimo laimė išsenka, egzistencija pasidaro nebemiela, padidėja depresijos ir savižudybės rizika.“

Vis dėlto savižudybė niekam nėra užprogramuota. Širdgėlą ir stresą ištveria milijonai žmonių. O žudytis pastūmėja tik proto ir širdies reakcija į sunkumus. Vadinasi, susirūpinti reikia ne vien tiesioginį impulsą duodančiomis negerovėmis, bet ir giliau slypinčiomis savižudybės paskatomis.

Tad iš kur pasisemti optimizmo ir kaip atgauti gyvenimo džiaugsmą?

[Rėmelis 6 puslapyje]

Vyrų ir moterų savižudybės

Vienas Jungtinėse Valstijose atliktas tyrimas rodo, kad moterų nusižudyti bando du tris kartus daugiau negu vyrų, tačiau vyrams tai padaryti pavyksta keturiskart dažniau. Moterų nuo depresijos kenčia bent dvigubai tiek, kiek vyrų, — gal dėl to jų daugiau ir bando žudytis. Tačiau moterų depresija nebūna labai sunki, todėl jos nesigriebia kraštutinių priemonių, o vyrai prieš save ranką pakelia nesvyruodami ir ryžtingai.

Beje, Kinijoje nusižudyti pavyksta daugiau moterims negu vyrams. Remiantis vieno tyrimo duomenimis, toje šalyje (daugiausia kaimo vietovėse) priskaičiuojama apie 56 procentus pasaulio savižudžių moterų. Impulsyvūs moterų bandymai nusižudyti čia dažniausiai baigiasi tragiškai, ir tikriausiai todėl, kad po ranka visada yra mirtinai nuodingų pesticidų.

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

Savižudybė ir vienatvė

Į depresiją ir savižudybę kartais pastūmėja vienatvė. Joukas Lonkvistas, savižudybių tyrimo vadovas Suomijoje, sako: „Daugelis [savižudžių] kasdien jausdavosi vieniši. Jie turėdavo daug laisvo laiko, bet mažai bendraudavo.“ Psichiatras Kenširas Ohara iš Hamamacu universiteto medicinos mokyklos teigia, kad pastaruoju metu Japonijoje daugiau vidutinio amžiaus vyrų žudosi būtent dėl vienatvės.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Suaugusieji daugiausia žudosi dėl darbo ir finansinių sunkumų

Pagalba — čia pat

„PUODELYJE 49 migdomųjų tabletės. Išgerti jas ar ne?“ — svarstė 28 metų šveicaras. Žmona su vaikais paliko, ir jį apėmė sunki depresija. Nurijęs viską, jis apsigalvojo: „Ne, nenoriu mirti!“ Laimei, vyras liko gyvas ir vėliau galėjo tai papasakoti. Ne kiekvienas impulso pagautas žmogus nusižudo.

JAV ligų kontrolės ir profilaktikos centrų atstovas Aleksas Krosbis apie nusižudyti sumaniusius jaunuolius sako: „Jei sulaikysi paauglį bent kelioms valandoms, noras žudytis jam praeis. Šitaip pasistengus, nuo savižudybės apsaugoti galima ne vieną. Jiems nereikėtų mirti.“

Profesorius Hisašis Kurosava, dirbdamas Gelbėjimo ir krizių centre prie Japonijos medicinos koledžo, norą gyventi sugrąžino šimtams žmonių. Taip, geranoriškomis pastangomis galima išgelbėti gyvybę. Kokios pagalbos reikia?

Pripažinti problemą

Kaip jau pabrėžėme ankstesniame straipsnyje, mokslininkai teigia, kad 90 procentų savižudžių turėjo psichikos sutrikimų arba piktnaudžiavo psichiką veikiančiomis medžiagomis. Eva Moščicki iš JAV nacionalinio psichiatrijos instituto sako: „Visokio amžiaus žmones nuo savižudybės geriausiai saugo psichinių ir priklausomybės ligų profilaktika.“

Deja, dažnas žmogus dėl tokių sutrikimų nėra linkęs ieškoti pagalbos. Kodėl? Priežastis paprasta: „Visuomenė yra nepalankiai nusistačiusi“, — sako Jošitomas Takahašis iš Tokijo municipalinio psichiatrijos instituto. Todėl žmonės, jaučiantys, kad su jais kažkas negerai, delsia, iš karto nesikreipia į medikus.

Bet yra ir tokių, kurie atvirauti nesigėdija. Hirošis Ogava, žinomas televizijos pranešėjas, jau 17 metų Japonijoje rengiantis savo laidą, viešai prisipažino, kad kenčia nuo depresijos ir balansuoja ties savižudybės riba. „Depresija — tai negalavimas, kurį galima pavadinti proto sloga“, — sakė Ogava. Anot jo, bet kas gali ja susirgti, o susirgęs pasveikti.

Su kuo nors pasišnekėk

„Žmogui, kuris lieka pats vienas su savo problema, ji atrodo nepaprastai didelė ir neišsprendžiama“, — sako Bela Buda, anksčiau cituotas Vengrijos sveikatos apsaugos pareigūnas. Ši pastaba rodo, kokia išmintinga sena Biblijos patarlė: „Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga“ (Patarlių 18:1, Brb).

Paklausyk šių išmintingų žodžių. Pats vienas nesimurdyk asmeninių problemų jūroje. Susiieškok žmogų, kuriuo pasitikėtum ir kuriam galėtum išsipasakoti. Sakysi, kad neturi kam? Psichiatrijos mokslų daktaras Naokis Satas aiškina, jog tai yra dažna bėda: pacientai vengia išsipasakoti, nes nenori kitiems atskleisti savo silpnybių.

O kur rasti, kas išklausytų? Galima skambinti specialiais psichologinės pagalbos telefonais, kreiptis į paramos centrus arba į patikimą gydytoją, kuris padėtų įveikti emocines problemas. Kai kurie specialistai pripažįsta, jog religija čia irgi padeda. Įdomu, kaip?

Jie rado pagalbą

Bulgarijoje vienas neįgalus žmogus, vardu Marinas, visai nebenorėjo gyventi. Kartą jam į rankas papuolė Jehovos liudytojų leidžiamas religinis žurnalas Sargybos bokštas. Ten skaitytojui buvo siūloma, kad pas jį apsilankytų Jehovos liudytojai. Marinas priėmė šį pasiūlymą ir pasakoja, kaip toliau viskas klostėsi: „Iš jų sužinojau, kad gyvybė yra mūsų dangiškojo Tėvo dovana ir kad neturime teisės žalotis ar sąmoningai daryti sau galą. Man nebeliko noro žudytis, gyvenimas vėl tapo brangus!“ Marinui meilingai padėjo krikščionių susirinkimas. Nors jis tebėra neįgalus, dabar sako: „Mano dienos dabar kupinos džiaugsmo ir ramybės, aš turiu daug malonių užsiėmimų, viskam net laiko nepakanka! Už tai aš dėkingas Jehovai ir jo liudytojams.“

Jaunam šveicarui, minėtam straipsnio pradžioje, irgi padėjo Jehovos liudytojai. Šiandieną jis prisimena, „kokia gera buvo krikščionių šeima“, priėmusi gyventi į savo namus. „Vėliau [Jehovos liudytojų] susirinkimo nariai kasdien paeiliui kvietėsi mane pietų. Padėjo ne tik jų svetingumas, bet ir tai, kad galėdavau su kuo nors pasišnekėti“, — sako jis.

Tam vyrui dvasią labai pakėlė Biblijos studijos, ypač kai jis sužinojo apie tikrojo Dievo, Jehovos, meilę žmonijai (Jono 3:16). Taip, Jehova Dievas klausosi tavęs, kada jo akivaizdoje ‛išlieji savo širdį’ (Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]). „Viešpaties akys žvalgosi aplinkui po visą žemę“ — ne tam, kad ieškotų prasikaltusių žmonių, o kad „padėtų tiems, kurių širdis yra jam visiškai atsidavusi“ (2 Metraščių 16:9, Jr). Jehova patikina: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Izaijo 41:10).

Mūsų minėtasis šveicaras sakė, kad Dievo naujojo pasaulio pažadas jam „labai palengvino emocinę naštą“. Amžinojo gyvenimo žemės rojuje viltis netgi vadinama „sielos inkaru“ (Hebrajams 6:19; Psalmyno 37:10, 11, 29).

Tavo gyvenimas kitiems svarbus

Tiesa, tam tikromis aplinkybėmis tu gali pasijusti baisiai vienišas ir manyti, kad net jeigu ir mirtum, niekam tai nerūpėtų. Bet žinok, kad jaustis vienišam ir būti vienišam — ne tas pats. Biblijos pranašas Elijas kartą irgi puolė į neviltį. Jehovai jis kalbėjo: „Išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau.“ Taip, Elijas jautėsi labai vienišas, ir ne be priežasties. Daug pranašų buvo išžudyta. Jam pačiam grėsė mirtis, ir jis bėgo gelbėdamas savo gyvybę. Bet ar tikrai jis buvo vienišas? Ne, Jehova jam pasakė, kad yra dar apie 7000 žmonių, ištikimų kaip jis, besistengiančių tarnauti tikrajam Dievui tuo niūriu laikmečiu (1 Karalių 19:1-18). O tu? Gal visai nesi toks vienišas, kaip jautiesi?

Yra žmonių, kuriems tu reikalingas. Štai pagalvok apie tėvus, savo sutuoktinį, vaikus, draugus. Ir tai dar ne viskas. Jehovos liudytojų susirinkime rasi brandžių krikščionių, kuriems rūpės tavo gerovė, kurie išklausys ir melsis su tavimi ir už tave (Jokūbo 5:14, 15). Ir net jeigu visi netobuli žmonės nuo tavęs nusigręžtų, vienas Asmuo tavęs niekad neišsižadės. Senų senovėje karalius Dovydas sakė: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims“ (Psalmyno 27:10). Taip, Jehova tavimi rūpinasi (1 Petro 5:7). Niekada nepamiršk, kad esi brangus Jehovos akyse.

Gyvenimas — Dievo dovana, nors kartais būna panašesnis į naštą, negu į dovaną. Įsivaizduok, kad įteiki kam nors vertingą daiktą, o tas žmogus jį išmeta, gerai nė nepanaudojęs. Kaip jaustumeisi? Mes, netobuli žmonės, tik pradedame naudotis gyvenimo dovana. Iš Biblijos žinome, kad dabartinė būtis, Dievo požiūriu, dar nėra „tikrasis gyvenimas“ (1 Timotiejui 6:19). Bet greitai mūsų gyvenimas iš tiesų bus daug prasmingesnis, laimingesnis. Ką tai reiškia?

Biblijoje sakoma: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:3, 4). Įsivaizduok, kokiame pasaulyje gyvensi, kai išsipildys šie žodžiai. Įsijausk į juos, susikurk mintyse aiškų, detalų paveikslą. Tai ne prasimanymas. Pamąstyk, kaip Jehova rūpinosi savo tauta praeityje, ir tavo pasitikėjimas Dievu dar sustiprės, o naujojo pasaulio vaizdas sąmonėje bus dar tikroviškesnis (Psalmyno 136:1-26).

Kol tau galutinai sugrįš noras gyventi, praeis kiek laiko. Nepaliauk melstis „visokios paguodos Dievui, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 Korintiečiams 1:3, 4; Romiečiams 12:12; 1 Tesalonikiečiams 5:17). Jehova duos tau reikiamų jėgų ir pamokys tave, kad gyventi verta! (Izaijo 40:29)

[Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

Kaip padėti žmogui, kuris ketina nusižudyti?

Ką daryti, jei tau kas nors pasisako norįs nusižudyti? JAV ligų kontrolės ir profilaktikos centrai (CDC) pataria: „Būk pasiruošęs išklausyti.“ Nors dažniausiai toks žmogus yra užsisklendęs, nekalbus, stenkis sužinoti, ką jis jaučia. Parodyk suprantąs, kad jį iš tiesų kamuoja skausmas ir neviltis. Jeigu švelniai ir konkrečiai paminėsi, kaip, tavo požiūriu, pasikeitė jo elgesys, galbūt tai irgi paskatins jį atsiverti ir išsipasakoti.

Įsijausk į pašnekovo žodžius. „Svarbu pabrėžti, kad tau ir kitiems rūpi šio žmogaus gyvenimas“, — sakoma CDC pranešime. Pasakyk, kaip jo mirtis priblokštų tave ir kitus. Patikink žmogų, kad Kūrėjas juo rūpinasi (1 Petro 5:7).

Specialistai dar pataria paslėpti bet kokius savižudybei parankius daiktus, ypač šaunamuosius ginklus. Jei matai, kad padėtis sunki, kalbink žmogų kreiptis į medikus. O jei nebėra kitos išeities, pats iškviesk greitąją pagalbą.

[Rėmelis 11 puslapyje]

„Ar Dievas atleis man už tokias mintis?“

Bendraudami su Jehovos liudytojais daug kas atsikrato minčių apie savižudybę. Tačiau nuo gyvenimo smūgių ir depresijos šiandien nė vienas nėra apsaugotas. Krikščionys, norėję atimti sau gyvybę, dažnai dėl to jaučiasi labai kalti, o tai jų naštą dar pasunkina. Ką daryti?

Čia verta paminėti, jog gyvenimu buvo labai nusivylę ir kai kurie dievobaimingi biblinių laikų žmonės. Patriarcho Izaoko žmona Rebeka vieno šeimyninio rūpesčio slegiama kartą pasakė: „Apkarto man gyvenimas“ (Pradžios 27:46). Jobas, praradęs vaikus, sveikatą, turtą ir gerą socialinę padėtį, kalbėjo: „Mano siela bodisi mano gyvenimu“ (Jobo 10:1, Jr). Mozė šaukėsi Dievo: „Verčiau užmušk mane“ (Skaičių 11:15). Elijas, Dievo pranašas, sykį pareiškė: „Gana! Imk Viešpatie, imk mano gyvastį“ (1 Karalių 19:4). Ir pranašas Jona kartojo: „Geriau man mirti, negu gyventi“ (Jonos 4:8).

Ar Jehova juos pasmerkė už tokius jausmus? Ne. Jų žodžiai netgi yra išsaugoti Biblijoje. Tačiau įsidėmėkime: nė vienas iš tų dievobaimingų žmonių nesidavė savo jausmų užvaldomas tiek, kad žudytųsi. Jehovai jie buvo brangūs; jis norėjo, kad jie gyventų. Tiesą sakant, Dievui rūpi net blogi žmonės. Jis ragina juos ‛palikti savo piktus kelius ir gyventi’ (Ezechielio 33:11, Brb). Tad juo labiau jis nori, kad tie, kurie trokšta jo malonės, gyventų!

Dievas duoda Sūnaus išperkamąją auką, krikščionių susirinkimą, Bibliją, galimybę melstis. Ši ryšio su Dievu linija — malda — niekada nėra užimta. Dievas girdi ir išklauso visus, kurie į jį kreipiasi nuolankia, neklastinga širdimi. „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hebrajams 4:16).

[Rėmelis 12 puslapyje]

Jei nusižudė artimas žmogus...

Savižudžio šeimos nariai ir artimi draugai būna labai sukrėsti. Daugelis dėl tragedijos kaltina save ir sako: „O, kad būčiau tą dieną praleidęs su juo daugiau laiko“, „o, kad būčiau tada laikęs liežuvį už dantų“, „o, kad būčiau labiau dėl jo pasistengęs“. Potekstė tokia: „Jei būčiau daręs tą ar aną, mano mylimas žmogus dar gyventų.“ Bet ar teisinga dėl kito savižudybės kaltinti save?

Po laiko lengva pasakyti, kokie požymiai rodė, kad žmogus mąsto apie savižudybę, bet iki tol ką nors įžvelgti būna sunku. Biblijoje rašoma: „Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks pašalietis negali dalytis jos džiaugsmu“ (Patarlių 14:10). Kartais tiesiog neįmanoma žinoti, ką kitas asmuo mąsto ar jaučia. Dažnas į savižudybę linkęs žmogus savo slapčiausių jausmų negali atskleisti net artimiesiems.

Knygoje Giving Sorrow Words apie požymius, kad žmogus ketina žudytis, parašyta: „Iš tikrųjų dažniausiai būna nelengva tuos požymius atpažinti.“ Ten pat priduriama, kad net jeigu būtum pastebėjęs kokius nors ženklus, tai nereiškia, kad būtum galėjęs savižudybei užkirsti kelią. Nesigraužk, o verčiau guoskis išmintingojo karaliaus Saliamono žodžiais: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Tavo mylimo žmogaus niekas nekankina ugniniame pragare. Skaudžių minčių ir emocijų, stūmusių į savižudybę, nebėra. Žmogus nebesikamuoja, o tiesiog ilsisi ramybėje.

Verčiau rūpintis gyvųjų (taip pat savo) gerove. Saliamonas dar kalbėjo: „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis“, kol gyveni (Mokytojo 9:10). Žinok, kad nusižudžiusio žmogaus būsimas gyvenimas yra Jehovos, „gailestingumo Tėvo ir visokios paguodos Dievo“, rankose (2 Korintiečiams 1:3).a

[Išnaša]

[Iliustracijos 8 puslapyje]

Su kuo nors pasišnekėk

[Iliustracija 10 puslapyje]

Kitiems rūpi tavo gyvenimas