„Su Sofijaa santuokoje buvome išgyvenę 39 metus, kai po ilgos ir sunkios ligos ji mirė. Mane labai palaikė draugai, pats irgi stengiausi būti užimtas įvairia veikla, bet ištisus metus jaučiau begalinį skausmą. Sunkiai sekėsi suvaldyti nuolat kintančias emocijas. Net dabar, praėjus beveik trejiems metams po jos mirties, kartais staiga užeina neapsakomas liūdesys“ (Kostas).

Gal esate netekęs artimo žmogaus? Jei taip, galbūt jaučiatės panašiai kaip Kostas. Iš tiesų sutuoktinio, giminaičio ar brangaus draugo netektis kaip niekas kitas sukelia didžiulę nervinę įtampą ir širdgėlą. Tą pripažįsta ir specialistai, tyrinėjantys sielvartavimo procesus. Žurnale The American Journal of Psychiatry rašoma, kad „mirus artimajam žmonės aiškiai suvokia praradę jį visam laikui ir patiria nepaprastai didelę kančią“. Apimtas nepakeliamo sielvarto gedintysis gali mąstyti: „Kiek ilgai taip jausiuosi? Ar kada nors dar būsiu laimingas? Kas suteiktų palengvėjimą?“

Apie tai ir bus kalbama šiame Atsibuskite! numeryje. Kitame straipsnyje aptarsime, ko galite tikėtis, jei neseniai patyrėte netektį. Tolesniuose straipsniuose bus pateikta patarimų, kaip širdgėlą galite bent kiek sumažinti.

Nuoširdžiai tikimės, kad tai, ką perskaitysite, jus paguos ir padės atlaikyti praradimo skausmą.

Gedėjimą specialistai skirsto į tam tikras stadijas, tačiau kiekvienas artimojo netektį išgyvena savaip. Ar skirtinga reakcija reiškia, jog kai kurie sielvartauja mažiau arba užgniaužia savo jausmus? Nebūtinai. Nors skausmo išliejimas gali turėti gydantį poveikį, niekas nežino, koks yra „teisingas būdas“ gedėti. Daug priklauso nuo kultūros, kurioje žmogus užaugo, nuo jo charakterio, gyvenimo patirties ir kokiomis aplinkybėmis neteko artimojo.

KAIP DAUGELIS IŠGYVENA SIELVARTĄ?

Ištikus artimojo mirčiai daug kas nežino, kaip tai juos paveiks emociškai, su kokiais sunkumais jie susidurs. Aptarkime kai kurias reakcijas, būdingas daugeliui.

Emocinis sukrėtimas. Tikėtina, jog verksite, ilgėsitės mirusiojo, jūsų nuotaika dažnai keisis. Emocinius išgyvenimus dar labiau sustiprins ryškūs prisiminimai bei sapnai. Tačiau pirmoji reakcija gali būti šokas ir netekties neigimas. Tina prisimena, kaip ji jautėsi, kai staiga mirė jos vyras Timas. „Iš pradžių buvau tarsi sustingusi, net negalėjau verkti, – sako ji. – Sukrėtimas buvo toks didelis, jog kartais darėsi sunku kvėpuoti. Negalėjau patikėti tuo, kas nutiko.“

Nerimas, pyktis, kaltės jausmas. „Kurį laiką po mūsų 24-erių metų sūnaus Eriko mirties mudu su žmona Jolanda buvo užvaldęs pyktis, – sako Aivanas. – Tai mus nustebino, nes šiaip nesame pikti žmonės. Taip pat kankino kaltės jausmas, svarstėme, ar negalėjome dar kaip nors padėti savo sūnui.“ Alechandras, kurio žmona mirė po sunkios ligos, irgi jautė kaltę. „Iš pradžių maniau, kad jei Dievas leidžia man taip liūdėti, tikriausiai esu blogas žmogus. Paskui ėmiau smerkti save, kad tarsi kaltinau Dievą už tai, kas atsitiko“, – prisipažįsta jis. Pirmame straipsnyje minėtas Kostas sako: „Kartais net pykau ant Sofijos už tai, kad mirė. Tada ėmiau graužtis dėl to, kad taip jaučiuosi. Juk ji nekalta.“

Padrikos mintys. Būna momentų, kai gedintį asmenį persekioja protu nepaaiškinamos mintys. Pavyzdžiui, jis gali įsivaizduoti, kad mirusį žmogų girdi, jaučia ar mato. Kai kam sunku sukaupti dėmesį, sušlubuoja atmintis. Tina pasakoja: „Kartais su kuo nors bendraudama suvokdavau, kad mano mintys kažkur kitur. Jos sukosi apie Timą ir jo mirtį. Negebėjimas susikaupti mane labai slėgė.“

Noras atsiskirti nuo kitų. Sielvartaujantį žmogų gali varginti ar net erzinti kitų buvimas šalia. Kostas sako: „Tarp porų jausdavausi nereikalingas, tarp nesusituokusiųjų irgi būdavo nejauku.“ Aivano žmona Jolanda prisimena: „Nervindavo žmonės, kurie skųsdavosi problemomis, regis, daug menkesnėmis negu mūsų! Kiti girdavosi savo vaikų pasiekimais. Džiaugiausi dėl jų, bet sykiu buvo sunku klausytis. Mudu su vyru pripažinome, kad gyvenimas nestovi vietoje, tačiau neturėjome nei noro, nei kantrybės dalyvauti tokiuose pokalbiuose.“

Sveikatos problemos. Neretai sutrinka valgymo ir miego įpročiai, krinta arba auga svoris. Aronas prisimena, ką patyrė pirmais metais po tėvo mirties: „Kankino nemiga. Kasnakt prabusdavau tuo pačiu metu ir galvodavau apie tėvą, jo mirtį.“

Alechandras sako turėjęs keistų negalavimų. „Keletą kartų ėjau pas gydytojus ir jie patikino, kad esu sveikas. Įtariu, jog mano savijautai poveikį darė netekties skausmas.“ Tie simptomai galiausiai išnyko. Vis dėlto pasitikrinti sveikatą buvo išmintingas sprendimas. Sielvartavimas gali susilpninti imuninę sistemą, paaštrinti negalavimus, net sukelti naujas ligas.

Sunku atlikti būtinus darbus. Aivanas pasakoja: „Apie Eriko mirtį turėjome pranešti ne tik giminaičiams bei draugams, bet ir jo darbdaviui, buto šeimininkui, dar kai kam. Taip pat reikėjo užpildyti daug teisinių dokumentų. Paskui tvarkėme asmeninius Eriko daiktus. Visi tie darbai reikalavo dėmesio tuomet, kai buvome išsekę fiziškai ir emociškai.“

Tačiau daug kam tikrieji sunkumai prasideda vėliau, kai tenka tvarkyti reikalus, kuriais anksčiau rūpinosi dabar jau miręs šeimos narys. Taip buvo ir Tinai. Ji sako: „Mūsų finansiniais ir verslo reikalais visada rūpinosi Timas. Kai tai užgulė mano pečius, ėmiau jausti dar didesnę įtampą. Neįsivaizdavau, ar galėsiu visa tai sėkmingai tvarkyti pati.“

Skaitant šį straipsnį galbūt susidaro vaizdas, jog ištverti artimojo mirtį be galo sunku. Tiesa, skausmas netekus mylimo žmogaus būna labai stiprus, tačiau ši informacija gali padėti jį lengviau pakelti. Taip pat dera atminti, jog ne kiekvienas patiria visus minėtus sunkumus. Be to, gedintįjį gali bent šiek tiek paguosti žinojimas, jog sielvartauti dėl artimojo netekties yra normalu.

AR KADA DAR BŪSIU LAIMINGAS?

Laikas gydo. Netekties skausmas nesitęs amžinai, ilgainiui atlėgs. Tai nereiškia, jog visiškai atsigausite arba pamiršite artimą žmogų, tačiau po truputį širdgėla aprims. Aišku, ją netikėtai gali sužadinti prisiminimai per vestuvių, mirties ar kitas metines. Bet galiausiai dauguma žmonių atgauna emocinę pusiausvyrą ir pajėgia susitelkti į kasdienę veiklą, ypač jeigu jiems padeda šeimos nariai bei draugai ir jei patys daro, ką gali.

Kiek tai truks? Kai kas geriau pasijaučia jau po kelių mėnesių, tačiau daugeliui palengvėja tik po metų ar dvejų, o kitiems atsigauti reikia dar daugiau laiko.a Alechandras prisimena: „Mane stiprus sielvartas kankino apie trejus metus.“

Būkite kantrus sau. Rūpinkitės šia diena, viską darykite neskubėdamas, žinokite, jog netekties skausmas netruks amžinai. Pamąstykite, ko galite imtis, kad palengvintumėte savo sielvartą ir neleistumėte jam per ilgai užsitęsti.

Patarimų gedėjimo tema yra begalė – naudingų ir ne visai. Galbūt todėl, kad kiekvienas netektį išgyvena skirtingai. Kas tinka vienam žmogui, nebūtinai tiks kitam.

Vis dėlto daugelis sutiktų, kad jiems padėjo kai kurie bendro pobūdžio patarimai, kuriuos dažnai duoda psichologai ir kurie derinasi su nesenstančiais principais, randamais senovinėje išminties knygoje – Biblijoje.

1. PRIIMKITE ŠEIMOS NARIŲ IR DRAUGŲ PAGALBĄ

• 

  Kai kurių specialistų nuomone, tai svarbiausia, ko reikia, ištikus artimojo netekčiai. Tačiau kartais gal nenorėsite nieko matyti, jus galbūt net erzins tie, kas bandys padėti. Tai normalu.

• Venkite kraštutinumų: skirkite laiko pabūti su kitais, ne tik vienumoje.

PRINCIPAS: „Dviem geriau negu vienam [...]. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti“ (Mokytojo 4:9, 10).

2. SVEIKAI MAITINKITĖS, SKIRKITE LAIKO MANKŠTAI

• Gerai subalansuota mityba padės sumažinti nervinę įtampą. Valgykite įvairius vaisius, daržoves, baltyminius produktus.

• Gerkite daug vandens ir kitų sveikų gėrimų.

• Jei neturite apetito, valgykite dažnai ir po nedaug. Taip pat galite paklausti gydytojo, ar jums reikėtų vartoti kokių maisto papildų.a

• Spartus ėjimas ir kitokia mankšta padeda apmalšinti neigiamas emocijas. Vieniems tai gali būti proga pamąstyti apie netektį, kitiems – pabėgti nuo savo minčių.

PRINCIPAS: „Niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet maitina jį ir saugo“ (Efeziečiams 5:29).

3. GERAI IŠSIMIEGOKITE

• 

  Miegas svarbus visiems, o ypač tiems, kurie išgyvena netektį, nes sielvartavimas atima jėgas.

• Turėkite omenyje, kad miegui kenkia per didelis kofeino ir alkoholio kiekis.

PRINCIPAS: „Geriau viena sauja su poilsiu, negu dvi saujos su triūsu ir vėjų vaikymusi!“ (Mokytojo 4:6)

4. PRISITAIKYKITE PRIE SAVO POREIKIŲ

• 

  Prisiminkite, kad kiekvienas gedi skirtingai, tad žiūrėkite, kas tinka jums.

• Daugelis pastebi, kad pasidaliję savo sielvartu su kitais jaučiasi geriau, o kai kurie linkę viską išgyventi savyje. Specialistai nėra vieningos nuomonės, ar gedinčiam žmogui būtina išlieti širdį. Jei norite pasikalbėti su kuo nors apie savo išgyvenimus, bet nesiryžtate, pradėkite po truputį pasipasakodamas artimam draugui.

• Kai kam skausmas palengvėja išsiverkus, o kiti, atrodo, širdgėlą ištveria ir be ašarų.

PRINCIPAS: „Vien širdis pažįsta savo kartumą“ (Patarlių 14:10).

5. VENKITE ŽALINGŲ ĮPROČIŲ

• 

  Kai kas netekties sielvartą bando malšinti svaigindamiesi alkoholiu ar narkotikais. Tačiau taip slopinti įtampą pražūtinga. Jei žmogus ir susilauks palengvėjimo, tai tik trumpalaikio, o galiausiai pajus neigiamas pasekmes. Ieškokite nežalingų būdų nusiraminti.

PRINCIPAS: „Apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios nešvarumų“ (2 Korintiečiams 7:1).

6. STENKITĖS PRASIBLAŠKYTI

• Kad nebūtų visą laiką pasinėrę į savo liūdesį, daugelis stengiasi užsiimti veikla, kuri juos bent kiek prablaškytų.

• Galėtumėte susirasti draugų ar daugiau bendrauti su senais pažįstamais, įgyti naujų įgūdžių arba papramogauti.

• Laikui bėgant pastebėsite, kad liūdesio valandėlės trumpėja, o mintys vis labiau sukasi apie kitus dalykus. Tai natūrali gijimo proceso dalis.

PRINCIPAS: „Viskam yra metas [...]. Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti“ (Mokytojo 3:1, 4).

7. LAIKYKITĖS DIENOTVARKĖS

• 

  Kiek įmanoma greičiau grįžkite prie jums įprastos dienotvarkės.

• Laikydamasis miego, darbo ir kitokios veiklos režimo tikriausiai pajusite, kad gyvenimas stoja į savo vėžes.

• Jei būsite užsiėmęs širdžiai mielais darbais, slogūs jausmai ims blėsti.

PRINCIPAS: „Toks žmogus vargu ar niūriai žvelgs į savo gyvenimo dienas, nes Dievas leidžia jam mėgautis savo širdies džiaugsmu“ (Mokytojo 5:19 [5:20, Brb]).

8. NESKUBĖKITE PRIIMTI SVARBIŲ SPRENDIMŲ

• Daugelis žmonių, kurie netekę artimojo skuba priimti svarbius sprendimus, vėliau dėl to gailisi.

• Jei įmanoma, prieš nuspręsdamas, ar išsikelti gyventi kitur, pakeisti darbą arba išmesti mirusiojo daiktus, kiek palaukite.

PRINCIPAS: „Stropiojo sumanymai veda į apstybę, o skuboti – į nuostolį“ (Patarlių 21:5, Brb).

9. BRANGINKITE PRISIMINIMUS APIE MIRUSĮJĮ

• 

  Daug kas jaučiasi ramiau, jeigu stengiasi išlaikyti prisiminimus apie mirusį žmogų.

• Galite surinkti jums brangias nuotraukas, atvirukus, laiškus, aprašyti įvykius, atsitikimus, kurių nenorite pamiršti.

• Atskirai sudėkite daiktus, kurie sužadina malonius prisiminimus; vėliau, kai norėsis, galėsite juos peržiūrėti.

PRINCIPAS: „Atsimink senąsias dienas“ (Pakartoto Įstatymo 32:7, Brb).

10. PASIIMKITE LAISVADIENIŲ

• Galite išvykti atostogų.

• Jei ilgiau atostogauti neturite galimybės, verta nuo darbų atsitraukti bent dienai arba dviem ir pasivaikščioti gamtoje, apsilankyti muziejuje ar tiesiog pasivažinėti automobiliu.

• Net trumpam pakeitus aplinką liūdesys kiek atitolsta.

PRINCIPAS: „Eikite sau vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite“ (Morkaus 6:31).

11. PADĖKITE KITIEMS

• 

  Atminkite, kad skirdami laiko padėti kitiems, padedame sau jaustis geriau.

• Pirmiausia galite pagalvoti apie tuos, kurie irgi išgyvena dėl jūsų artimojo netekties, pavyzdžiui, draugus ar giminaičius.

• Guosdamas ir palaikydamas kitus žmogus vėl pasijaučia laimingas, gyvenimas jam nebeatrodo beprasmis.

PRINCIPAS: „Didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35).

12. IŠ NAUJO APSVARSTYKITE SAVO PRIORITETUS

• Netekties skausmas neretai padeda į viską pažvelgti naujai, suvokti, kas iš tiesų svarbu.

• Tai gera proga pamąstyti, kokie jūsų gyvenimo siekiai.

• Jei reikia, kai ką pakeiskite.

PRINCIPAS: „Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama, nes toks kiekvieno žmogaus galas, ir gyvieji tesideda tai į širdį“ (Mokytojo 7:2).

Aišku, niekas visiškai neišdildys jūsų sielvarto. Vis dėlto nemažai gedinčiųjų paliudytų, jog paguodos galima rasti imantis tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, paminėtų šiame straipsnyje. Šis sąrašas nėra galutinis, tačiau jei pabandysite pritaikyti bent kai kuriuos šių pasiūlymų, tikriausiai pajusite palengvėjimą.

PASTARUOJU METU NEMAŽAI PSICHOLOGŲ TYRINĖJA, KAIP ŽMONĖS IŠGYVENA ARTIMOJO NETEKTĮ. Kaip jau minėta, geriausi specialistų patarimai dažniausiai derinasi su senovinės knygos, Biblijos, išmintimi. Tai įrodo, jog Biblijos principai nesensta. Tačiau joje yra ne tik patikimų patarimų, bet ir informacijos, kurios nerasime niekur kitur ir kuri gali labai paguosti liūdinčius dėl artimojo mirties.

• Patikinimas, kad mūsų mirę artimieji nesikankina

  „Mirusieji nebežino nieko“, – rašoma Biblijoje, Mokytojo 9:5. „Jų sumanymai žūva“ (Psalmyno 146:4, Brb). Ne veltui mirtis Biblijoje prilyginama ramiam miegui (Jono 11:11).

• Tikėjimas mylinčiu Dievu teikia paguodos

  „Jehovosa akys žvelgia į teisiuosius ir jo ausys girdi jų maldavimą“, – sakoma 1 Petro 3:12. Malda yra daugiau negu tik būdas nusiraminti ar suvaldyti savo mintis. Ji padeda užmegzti asmenišką ryšį su Kūrėju, kuris turi galią mus paguosti.

• Viltis sulaukti geresnės ateities

  Įsivaizduokite, kad ateis toks laikas, kai gulintieji kapuose bus prikelti ir sugrįš vėl gyventi. Biblijoje aprašoma, koks nuostabus tada bus gyvenimas žemėje. Joje sakoma, kad Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą [mums] nuo akių ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo“ (Apreiškimo 21:3, 4).

Daugeliui žmonių, kurie tiki Jehovą, netekties sielvartą ištverti padeda viltis vėl pamatyti savo artimuosius. Pavyzdžiui, En, netekusi vyro po 65 santuokos metų, sako: „Biblija patikina, kad mirusieji nesikankina ir kad Dievas prikels visus, kuriuos saugo atmintyje. Visada apie tai pagalvoju, kai tik užplūsta liūdnos mintys. Taip įgaunu jėgų pakelti patį didžiausią savo gyvenime skausmą.“

Tina, minėta kituose straipsniuose, pasakoja: „Nuo pat tos dienos, kai mirė Timas, jaučiu, kaip Dievas mane palaiko. Sunkiomis akimirkomis jis visada ištiesia pagalbos ranką. Be to, tvirtai tikiu Biblijos pažadu, kad bus mirusiųjų prisikėlimas. Tai man teikia stiprybės nepasiduoti ir laukti, kol vėl pamatysiu Timą.“

Šioms mintims pritartų milijonai žmonių, kurie įsitikinę Biblijos patikimumu. Net jeigu Biblijos pažadais abejojate ar manote, jog tai tik svajonė, vertėtų patyrinėti, kokių esama įrodymų, kad jie tikri. Galbūt ir jums Biblija taps geriausiu paguodos šaltiniu.

DAUGIAU APIE PRIKĖLIMO VILTĮ

Pažiūrėkite vaizdo siužetus šia tema svetainėje jw.org.

AR YRA GYVENIMAS PO MIRTIES?

Kas atsitinka su žmogumi, kai jis miršta? Aiškus Biblijos atsakymas labai paguodžia.

Ieškokite BIBLIOTEKA > VIDEOTEKA (toliau: BIBLIJA)

AR NORĖTUMĖTE IŠGIRSTI GERĄ NAUJIENĄ?

Kasdien girdime blogų naujienų, tad turbūt norite išgirsti ką nors gero?

Ieškokite BIBLIJOS MOKYMAI > LAIMĖ IR RAMYBĖ