121 skyrius

Prieš sinedrioną ir pas Pilotą

NAKTIS baigiasi. Petras trečią kartą išsigynė Jėzaus, o sinedriono nariai baigė nagrinėti savo inscenizuotą teismo bylą ir išsiskirstė. Tačiau išaušus penktadienio rytui jie susirenka vėl, šį kartą sinedriono salėje. Jie turbūt nori parodyti, kad naktinis teismas buvo teisėtas. Kai įvedamas Jėzus, jie kalba tą patį, ką kalbėjo naktį: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“

„Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, — atsako Jėzus, — o jei paklausiu, man neatsakysite.“ Tačiau Jėzus drąsiai paliudija, kas jis toks, sakydamas: „Nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje.“

„Tai tu esi Dievo Sūnus?“ — jie visi klausia.

„Jūs patys sakote, kad aš esu“ (NW), — atsako Jėzus.

Tiems vyrams, ketinantiems įvykdyti žmogžudystę, tokio atsakymo pakanka. Jie laiko tai piktžodžiavimu. „Kam dar mums liudytojai?! — klausia jie. — Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“ Tada jie suriša Jėzų, išveda ir perduoda Romos paskirtam valdytojui Poncijui Pilotui.

Jėzaus išdavėjas Judas stebi teismo procesą. Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, jis pajunta sąžinės graužimą. Todėl jis nuneša atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems 30 sidabrinių ir paaiškina: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują.“

„Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ — beširdiškai atsako jie. Nusviedęs šventykloje sidabrinius, Judas išeina ir mėgina pasikarti. Tačiau šaka, prie kurios Judas pririša virvę, matyt, lūžta, todėl jo kūnas krinta žemyn ant akmenų ir plyšta pusiau.

Aukštieji kunigai abejoja, ką daryti su sidabriniais. „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, — nusprendžia jie, — nes tai užmokestis už kraują.“ Pasitarę už tuos pinigus jie nuperka puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ana dirva pavadinama „Kraujo Sklypu“.

Kai Jėzų atveda į valdytojo rūmus, tebėra ankstyvas rytas. Jį atlydėję žydai atsisako eiti vidun, nes, jų manymu, toks artimas bendravimas su pagonimis suterš juos. Todėl, taikydamasis prie jų, Pilotas pats išeina laukan. „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“ — klausia jis.

„Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“, — atsako jie.

Nenorėdamas veltis į tą reikalą, Pilotas taria: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą.“

Atskleisdami savo ketinimą nužudyti Jėzų, žydai tvirtina: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi.“ Taip, jeigu jie nužudytų Jėzų per Paschą, visuomenėje galėtų kilti sąmyšis, nes daugelis labai gerbia Jėzų. Bet jeigu jiems pavyktų įkalbėti romėnus nuteisti jį dėl politinių kaltinimų, jie išvengtų atsakomybės liaudžiai.

Todėl religiniai vadai nebemini ankstesnės bylos, kurioje pasmerkė Jėzų už piktžodžiavimą, bet sugalvoja naujus kaltinimus. Jie apkaltina jį trimis dalykais: „Mes nustatėme, kad šitas [1] kiršina mūsų tautą ir [2] draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. [3] Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius.“

Pilotas susirūpina dėl kaltinimo, kad Jėzus tvirtina esąs karalius. Todėl jis grįžta į rūmus ir pasišaukęs Jėzų klausia: „Ar tu esi žydų karalius?“ Kitaip tariant, ar tu pažeidei įstatymą pasiskelbdamas karaliumi prieš Cezario valią?

Jėzus nori žinoti, kiek Pilotas jau girdėjo apie jį, todėl klausia: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“

Pilotas dedasi nežinąs apie jį ir norįs susipažinti su faktais. „Bene aš žydas?! — atsako jis. — Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“

Jėzus jokiu būdu nemėgina išvengti tos temos — apie karališkąją valdžią. Jo atsakymas dabar neabejotinai nustebina Pilotą. Luko 22:66—23:3; Mato 27:1-11; Morkaus 15:1; Jono 18:28-35; Apaštalų darbai 1:16-20.

▪ Kodėl sinedrionas vėl susirenka rytą?

▪ Kaip miršta Judas ir kam panaudojami 30 sidabrinių?

▪ Kodėl, užuot nužudę Jėzų patys, žydai nori, kad jį nužudytų romėnai?

▪ Kuo žydai kaltina Jėzų?