Skaitytojų klausimai

Ką turi daryti krikščionis, jei yra pašaukiamas atlikti prisiekusiojo pareigas?

Kai kurių šalių teismo sistemoje prisiekusieji parenkami iš šalies piliečių. Kur taip yra, krikščionis turi nuspręsti, kaip atsakyti, jeigu jam liepiama atvykti atlikti prisiekusiojo pareigas. Daugelis krikščionių su gryna sąžine padarė išvadą, kad Biblijos principai nedraudžia atvykti, kaip kad Šadrachas, Mešachas ir Abednegas įvykdė Babilono vyriausybės paliepimą atvykti į Duros lygumą, arba kaip kad Juozapas ir Marija Romos valdžios nurodymu keliavo į Betliejų (Danieliaus 3:1-12; Luko 2:1-4). Tačiau yra veiksnių, į kuriuos nuoširdūs krikščionys turi atsižvelgti.

Prisiekusieji skiriami ne visur. Kai kuriose šalyse civilines ir kriminalines bylas nagrinėja profesionalus teisėjas arba teisėjų grupė. Kitur, kur vyrauja papročių teisė, prisiekusieji taip pat dalyvauja teismo procese. Tačiau dauguma žmonių beveik nieko nežino, kaip renkami prisiekusieji ir ką jie daro. Taigi bendra apžvalga bus naudinga, nesvarbu, ar tu gali būti pakviestas atlikti prisiekusiųjų pareigas, ar ne.

Dievo tauta pripažįsta, kad Jehova yra Aukščiausiasis Teisėjas (Izaijo 33:22). Senovės Izraelyje patyrę, sąžiningi ir bešališki vyrai tarnavo teisėjais ir sprendė ginčus bei įstatymo klausimus (Išėjimo 18:13-22; Kunigų 19:15; Pakartoto Įstatymo 21:18-21). Jėzui gyvenant žemėje, teismo funkcijas atliko žydų aukščiausiasis teismas sinedrionas (Morkaus 15:1; Apaštalų darbai 5:27-34). Žydų piliečiai nebuvo skiriami civiliais prisiekusiaisiais.

Kitose šalyse prisiekusieji buvo renkami iš piliečių. Sokratą teisė 501 prisiekusysis. Prisiekusiųjų teismas buvo ir Romos respublikoje, tačiau valdant imperatoriams jis buvo panaikintas. Vėliau Anglijos karalius Henrikas III pasirūpino, kad kaltinamuosius teistų jų kaimynai. Buvo manoma, jog dėl to, kad jie pažįsta kaltinamąjį, jų teismas turėtų būti teisingesnis negu procedūros, kurių metu kaltinamasis mėgintų įrodyti savo nekaltumą kovoje ar ištverdamas kankinimus. Laikui bėgant teismo su prisiekusiaisiais sistema buvo pakeista: grupė piliečių turėdavo išklausyti bylą ir padaryti sprendimą, pagrįstą įrodymais. Profesionalus teisėjas vadovaudavo jiems pateikiant įrodymus.

Yra įvairių prisiekusiųjų grupių, taip pat skiriasi prisiekusiųjų skaičius jose bei jų vaidmuo darant sprendimą. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose didžioji žiuri iš 12—23 narių sprendžia, ar yra pakankamai įrodymų apkaltinti asmenį kriminaliniu nusikaltimu; ji nenustato kaltės ar nekaltumo. Taip pat ir kviestiniai prisiekusieji (tardymo žiuri) apsvarsto įrodymus, kad nuspręstų, ar buvo padarytas nusikaltimas.

Dauguma žmonių mano, kad prisiekusieji yra rinktinė grupė iš 12 piliečių, pakviestų į teismą nagrinėti civilinę ar kriminalinę bylą, kurie išklauso parodymus, kad nuspręstų, ar asmuo kaltas, ar ne. Tai yra mažoji grupė, priešingai didžiajai žiuri. Paprastai teismas siunčia kvietimus atvykti būti prisiekusiaisiais asmenis, išrinktus iš balsuotojų sąrašų, teises turinčius vairuotojus ir kitus. Kai kurie gali būti automatiškai diskvalifikuojami, pavyzdžiui, nuteisti kriminaliniai nusikaltėliai ir protiškai atsilikę asmenys. Priklausomai nuo vietinio įstatymo, kiti — pavyzdžiui, gydytojai, dvasininkai, advokatai ar smulkūs verslininkai — gali reikalauti atleidimo. (Kai kurie gali būti atleisti dėl to, kad turi rimtų asmeninių priežasčių atsisakyti prisiekusiųjų tarnybos.) Tačiau valdžios vis labiau riboja atleidimų skaičių, tad visi yra įpareigoti atvykti atlikti prisiekusiųjų pareigas galbūt ne kartą.

Ne visiems, prisistačiusiems atlikti prisiekusiųjų pareigas, būtina dalyvauti teisme. Iš grupės asmenų, pašauktų būti prisiekusiaisiais, kai kurie pasirenkami atsitiktinai kaip galimi prisiekusieji svarstant konkrečią bylą. Tada teisėjas pasako, kas yra ieškovas, atsakovas bei jų advokatai, ir apibūdina bylos esmę. Jis ir advokatai apklausia kiekvieną galimą prisiekusįjį. Tada, jei asmuo turi rimtą priežastį nedalyvauti toje byloje dėl jos pobūdžio, yra laikas tai pasakyti.

Grupė turi būti sumažinta iki tiek asmenų, kiek jų tikrai dalyvaus teismo posėdyje nagrinėjant bylą. Teisėjas paleis kiekvieną, kurio bešališkumas dėl galimo domėjimosi byla gali būti abejotinas. Abiejų pusių advokatai taip pat turi išimtinę teisę atleisti keletą prisiekusiųjų. Kiekvienas, išbrauktas iš prisiekusiųjų sąrašo, grįžta į grupę laukti, kol bus atsitiktinai išrinktas dalyvauti svarstant kitas bylas. Kai kurie krikščionys šioje situacijoje išnaudoja laiką liudyti neformaliai. Po keleto dienų asmuo prisiekusiojo pareigas yra atlikęs, nesvarbu, ar jis dalyvavo posėdyje kaip prisiekusysis, ar ne.

Krikščionys stengiasi „atsidėti saviesiems reikalams“ ir nesikišti į „kitų reikalus“ (1 Tesalonikiečiams 4:11; 1 Petro 4:15, Brb red.). Kai vienas žydas paprašė Jėzaus išspręsti palikimo klausimą, šis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ (Luko 12:13, 14) Jėzus atėjo skelbti gerosios Karalystės naujienos, o ne spręsti teisinius reikalus (Luko 4:18, 43). Jėzaus atsakymas galbūt paskatino tą vyrą pritaikyti Dievo Įstatyme duotą ginčų sprendimo metodą (Pakartoto Įstatymo 1:16, 17). Nors tai pagrįsti argumentai, paklusti nurodymui atvykti būti prisiekusiuoju yra kas kita negu kištis į kitų reikalus. Labai panašioje situacijoje buvo atsidūrę trys Danieliaus draugai. Babilono vyriausybė įsakė jiems atvykti į Duros lygumą ir tai padarydami jie nepažeidė Dievo Įstatymo. Ką jie darė paskui, tai jau kitas reikalas, kaip nurodo Biblija (Danieliaus 3:16-18).

Kai Dievo tarnai nebebuvo pavaldūs Mozės įstatymui, įvairiose šalyse jie turėdavo reikalų su pasaulietiškais teismais. Apaštalas Paulius ragino Korinto „šventuosius“ nesutarimus spręsti susirinkime. Pasaulietiškų teismų teisėjus pavadindamas „neteisiaisiais“, Paulius nepaneigė, kad tokie teismai tinka tvarkyti pasaulietiškus reikalus (1 Korintiečiams 6:1). Jis pats gynėsi Romos teisme ir net šaukėsi ciesoriaus, kad šis nagrinėtų jo bylą. Nereiškia, kad pasaulietiški teismai yra iš esmės blogi (Apaštalų darbai 24:10; 25:10, 11).

Pasaulietiški teismai atlieka „aukštesnių valdžių“ funkciją. Šios „yra Dievo nustatytos“ ir leidžia įstatymus bei reikalauja juos vykdyti. Paulius rašė: „Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga — bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta.“ Krikščionys ‛nesipriešina valdžiai’, kai ji atlieka tokias juridines funkcijas, nes jie nenori ‛priešintis jai’ ir būti nubausti (Romiečiams 13:1, Brb red.; 13:2-4; Titui 3:1).

Įvertinę veiksnius, krikščionys turi nuspręsti, ar jie gali paklusti tam tikriems ciesoriaus reikalavimams. Paulius patarė: „Atiduokite visiems [aukštesnėms valdžioms], ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę — baimę“ (Romiečiams 13:7). Čia kalbama būtent apie piniginius mokesčius (Mato 22:17-21). Jei ciesorius liepia piliečiams skirti laiko ir pastangų valyti kelius ar atlikti kitokį darbą, kurį ciesorius turi teisę paskirti, kiekvienas krikščionis turi nuspręsti, ar jis paklus (Mato 5:41).

Kai kurie krikščionys prisiekusiųjų tarnybą laiko tuo, ką reikia atiduoti ciesoriui (Luko 20:25). Prisiekusiųjų pareiga yra išklausyti įkalčius ir sąžiningai pasakyti savo nuomonę faktų ar įstatymo klausimais. Pavyzdžiui, posėdžiaujant didžiajai žiuri, prisiekusieji sprendžia, ar įkalčiai pateisina asmens patraukimą į teismą; jie nenustato kaltumo. O kaip yra vykstant teismo procesui? Civilinėje byloje prisiekusieji gali priteisti atlyginti nuostolius. Kriminalinėje byloje jie turi nustatyti, ar įkalčiai pateisina sprendimą pripažinti asmenį kaltu. Kartais jie pataria, kokią įstatymo numatytą bausmę reikėtų skirti. Tada vyriausybė pasinaudoja savo valdžia ‛rūstybę parodyti tam, kuris daro pikta’ (NTP) arba „bausti piktadarius“ (1 Petro 2:14).

O kaip, jeigu krikščionio sąžinė neleidžia jam tarnauti tam tikroje prisiekusiųjų grupėje? Biblija neužsimena apie prisiekusiųjų pareigas, tad jis negali sakyti ‛Mano religija draudžia tarnauti bet kokioje prisiekusiųjų grupėje’. Priklausomai nuo bylos, jis gali pasakyti, kad tarnauti prisiekusiuoju nagrinėjant tam tikrą bylą jam neleidžia sąžinė. Tai galėtų būti atvejis, kai byla susijusi su seksualiniu amoralumu, abortu, žmogžudyste ar kitu dalyku, dėl kurio jo nuomonė yra pagrįsta Biblijos pažinimu, o ne vien pasaulietišku įstatymu. Tačiau tikrai gali būti, kad byla, kuriai jis pasirenkamas, nesusijusi su tokiais klausimais.

Subrendęs krikščionis taip pat apgalvos, ar jam irgi teks atsakomybė už teisėjo paskelbtą nuosprendį. (Palygink Pradžios 39:17-20; 1 Timotiejui 5:22.) Jei asmuo pripažįstamas kaltu neteisingai ir jam paskiriama mirties bausmė, ar krikščionis, esantis prisiekusiuoju, bus irgi kaltas dėl kraujo praliejimo? (Išėjimo 22:2; Pakartoto Įstatymo 21:8; 22:8; Jeremijo 2:34; Mato 23:35; Apaštalų darbai 18:6) Jėzaus teismo byloje Pilotas norėjo būti „nekaltas dėl šio teisiojo kraujo“. Žydai greitai atsakė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mato 27:24, 25)

Jei, pagal vyriausybės nurodymą, krikščionis atvyko būti prisiekusiuoju, bet dėl savo sąžinės atsisakė dalyvauti tam tikroje byloje, nors teisėjas ir reikalavo, krikščionis turi būti pasiruošęs patirti pasekmes — jam gali tekti sumokėti piniginę baudą arba būti įkalintam (1 Petro 2:19).

Galiausiai kiekvienas krikščionis, kuris kviečiamas prisiekusiojo pareigoms, turi nuspręsti, kaip elgtis, remdamasis Biblijos supratimu ir savo sąžine. Kai kurie krikščionys buvo pakviesti atlikti prisiekusiųjų pareigas ir tarnavo tam tikrose žiuri. Kiti jautėsi priversti atsisakyti net ir gresiant bausmei. Kiekvienas krikščionis turi apsispręsti, ką jis darys, ir kiti neturi kritikuoti jo sprendimo (Galatams 6:5).