Muzikos reikšmė šiuolaikiniame garbinime

GIEDOJIMAS yra dovana nuo Dievo. Iš mūsų lūpų besiliejanti giesmė gali suteikti malonumo mums ir mūsų Kūrėjui. Ja galime išreikšti savo jausmus — tiek liūdesį, tiek džiaugsmą. Ir net daugiau — galime išreikšti savo meilę, garbinimą bei gyrių giesmės Autoriui, Jehovai.

Daugumoje iš maždaug trijų šimtų Biblijos vietų, kur paminėta muzika, kalbama apie Jehovos garbinimą. Giedojimas taip pat yra susijęs su džiaugsmu — ne tik tų, kurie gieda, bet ir Jehovos džiaugsmu. Psalmininkas rašė: „Tegieda jam. Nes Viešpats džiaugiasi Savo žmonėmis“ (Psalmių 149:3; 149:4, ŠvR).

Tačiau kiek svarbu yra giedoti garbinant šiais laikais? Kaip šiandieną Jehovos tauta gali suteikti jam malonumo užgiedodama giesmę? Kokia turi būti muzikos reikšmė teisingam garbinimui? Muzikos reikšmės garbinimo istorijoje tyrinėjimas padės atsakyti į šiuos klausimus.

Muzikos reikšmė garbinimo istorijoje

Pirmą kartą Biblijoje paminėta muzika nėra konkrečiai susieta su Jehovos garbinimu. Gali būti, kad Pradžios 4:21 Jubaliui priskiriami pirmųjų muzikos instrumentų sukūrėjo arba kokios nors muzikos profesijos pradininko nuopelnai. Tačiau muzika buvo Jehovos garbinimo dalis dar iki žmogaus sukūrimo. Daugelyje Biblijos vertimų sakoma, kad angelai gieda. Jobo 38:7 (NW) pasakojama, kad angelai garsiai džiūgavo ir „šūkavo plodami“. Todėl, pagal Raštą, galime manyti, kad Jehovos garbei buvo įprasta giedoti daug anksčiau negu pasirodė žmogus.

Kai kurie istorikai teigia, kad senovės hebrajų muzika buvo vientisa neharmonizuota melodija. Tačiau arfa (dažnai Biblijoje minimu instrumentu) tuo pat metu galima buvo groti daugiau negu vieną natą. Arfininkai turėjo pastebėti, kad grojant tuo instrumentu galima derinant garsus išgauti harmoningą melodiją. Be abejo, jų muzika buvo gerai ištobulinta, o ne primityvi. Sprendžiant iš Hebrajų Raštų poezijos bei prozos, izraelitų muzikos lygis buvo aukštas. Žinoma, jų muzikos kūrinių įkvėpimo šaltinis buvo daug aukštesnis negu kaimyninių tautų.

Senovės šventykloje buvo priimta garbinti ir sudėtingais muzikos kūriniais; juos atlikdavo instrumentais ir balsais (2 Kronikų 29:27, 28). Ten buvo ‛vadovų’, „mokytojų“, „mokinių“, „giesmininkų viršininkų“ (1 Kronikų 15:21, ŠvR; 25:7; 25:8, ŠvR; Nehemijo 12:45). Apie jų gerus muzikinius sugebėjimus istorikas Kertas Sečas rašė taip: „Tai, kad Jeruzalės Šventykloje buvo chorų ir orkestrų, parodo, jog jų nariai turėjo aukšto lygio muzikinį išsilavinimą, įgūdžius bei žinias. ... Nors mes nežinome, kaip ta senovės muzika skambėjo, turime pakankamai įrodymų apie jos garsingumą, kilnumą bei meniškumą“ (The Rise of Music in the Ancient World: East and West, 1943, puslapiai 48, 101—102). Giesmių giesmė yra hebrajų kūrybiškumo ir jų kompozicijų kokybės pavyzdys. Tai yra pasakojimas, panašus į operos libretą, arba turinį. Ši giesmė hebrajiškame tekste vadinama „Giesmių giesme“, tai yra pačia puikiausia.

Senovės hebrajams giedojimas buvo neatskiriama garbinimo dalis. Jie galėjo išreikšti juo savo teigiamus jausmus garbindami Jehovą.

Pirmojo amžiaus krikščionių giedojimas

Ir pirmieji krikščionys garbindami neapsiėjo be muzikos. Atrodo, kad, be turimų įkvėptų psalmių, jie ir patys kūrė garbinimo muziką bei eiles ir paliko pavyzdį kurti krikščioniškas giesmes šiandieną (Efeziečiams 5:19). Valdo Seldeno Prato knygoje The History of Music sakoma: „Pirmieji krikščionys buvo įpratę giedoti tiek garbindami viešai, tiek asmeniškai. Atsivertusiems žydams tai buvo sinagogos papročių tęsinys... Naujajame tikėjime kaip priedas prie hebrajiškų psalmių buvo nuolat kuriamos naujos giesmės — iš pradžių, matyt, rapsodijos.“a

Jėzus parodė giedojimo vertę, kai įsteigdamas Viešpaties Vakarienę giedojo su apaštalais galbūt Aleliuja psalmes (Mato 26:26-30). Tai buvo Jehovos gyriaus giesmės, užrašytos psalmyne ir giedamos per Paschos šventę (112—117 psalmės).

Klaidingo garbinimo įtaka

Dar prieš vadinamus tamsiuosius viduramžius iš religinės muzikos beliko tik gedulingos giesmės. Apie 200 m. e. m. Klemensas Aleksandrietis pasakė: „Mums reikia vieno instrumento: ramaus gyriaus — ne arfų, būgnų, dūdų ar trimitų.“ Prasidėjus suvaržymams bažnytinė muzika buvo apribota vien vokalu. Tas stilius buvo vadinamas choralu. „Praėjus mažiau kaip keturiasdešimčiai metų po Konstantinopolio iškilimo, Laodikėjos taryba (367 m. e. m.) uždraudė dalyvauti liturgijoje tiek instrumentalistams, tiek susirinkimo nariams. Ortodoksinė muzika buvo vien vokalas“, — sakoma knygoje Our Musical Heritage (kursyvas mūsų). Tokių apribojimų nebuvo pirmųjų amžių krikščionybėje.

Tamsiaisiais viduramžiais Biblija buvo neprieinama knyga paprastiems žmonėms. Krikščionys, išdrįsdavę turėti ar skaityti Bibliją, buvo persekiojami ir net žudomi. Todėl nenuostabu, kad paprotys giedoti gyrių Dievui daugiausia išnyko tuo tamsiu laikotarpiu. Juk jeigu paprastiems žmonėms Raštas buvo neprieinamas, iš kur jie galėjo žinoti, kad dešimtadalis visos Biblijos yra giesmės? Kas jiems galėjo pasakyti, kad Dievas liepė savo garbintojams ‛giedoti Viešpačiui naują giesmę ir gyrių šventųjų bendruomenėje’? (Psalmių 149:1, Brb red.)

Muzikos grąžinimas į garbinimą

Jehovos organizacija daug padarė, kad grąžintų muziką ir giedojimą į garbinimą. Pavyzdžiui, „Siono sargybos bokšto“ 1896 metų vasario 1 d. numeryje buvo vien tik giesmės. Jis buvo pavadintas „Siono ryto džiaugsmo giesmės“.

1938 metais susirinkimų sueigose daugiausia būdavo apsieinama be giedojimo. Tačiau netrukus išmintingai imta sekti apaštalų pavyzdžiu bei nurodymais. 1944 metų srities kongrese F. V. Frencas pasakė kalbą „Karalystės tarnybos giesmės“. Jis nurodė, kad gyriaus giesmes Jehovai giedojo Dievo dangiškieji kūriniai jau seniai prieš sukuriant žmogų, ir pasakė: „Dievui priimtina ir malonu, kad jo žemiškieji kūriniai gieda balsingą giesmę.“ Išsakęs argumentus, kodėl reikia giedoti garbinant, jis pranešė apie „Karalystės tarnybos giesmyno“ savaitinėms susirinkimo sueigoms išleidimą.b Vėliau, 1944 metų gruodžio mėnesio „Informatoriuje“ (dabar vadinasi Mūsų Karalystės tarnyba), buvo pranešta, kad ir kitos sueigos turėtų prasidėti ir pasibaigti giesme. Giedojimas vėl pasidarė Jehovos garbinimo dalimi.

‛Giedoti Jehovai savo širdimi’

Ilgametį priešiškumą bei persekiojimus patyrę mūsų broliai iš Rytų Europos ir Afrikos pateikia pavyzdžių, kokią vertę turi širdingas giedojimas. Lotaras Vagneris septynerius metus buvo kalinamas vienutėje. Kaip jis ištvėrė? „Keletą savaičių aš buvau sutelkęs dėmesį prisiminti visas Karalystės giesmes. Jei nebežinojau tikslaus teksto, aš tiesiog sukurdavau vieną ar du posmus. ... Kaip apstu mūsų Karalystės giesmėse padrąsinančių bei stiprinančių minčių!“ („Jehovos Liudytojų metraštis — 1974“, anglų k., puslapiai 226—228)

Penkerius metus kalintas vienutėje dėl savo ištikimos pozicijos, Haroldas Kingas rado paguodos kurdamas ir giedodamas gyriaus giesmes Jehovai. Keletą jo kūrinių Jehovos Liudytojai dabar gieda garbindami. Džiaugsmas, kylantis giedant, sustiprina žmogų. Tačiau mums nereikia patirti persekiojimų, kad įsitikintume, kokia yra gyriaus giesmių Dievui giedojimo vertė.

Visi Jehovos žmonės gali patirti giedojimo džiaugsmą. Net jei mums galbūt truputį sunku išsakyti savo jausmus Jehovai, juos laisvai galime išreikšti giesme. Kaip galime patirti džiaugsmą giedodami gyrių, nurodė apaštalas Paulius patardamas krikščionims ir toliau ‛kalbėti psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedoti ir šlovinti savo širdyse Viešpatį [„Jehovą“, NW]’ (Efeziečiams 5:19). Jei mūsų širdys kupinos dvasinių dalykų, mes įspūdingai tai išreiškiame giesme. Todėl teisinga širdies nuostata yra raktas giedojimui pagerinti.

Dėl gerų santykių su Jehova būna džiugi dvasia, skatinanti mus kalbėti, giedoti ir šūksniais girti Jehovą (Psalmių 145:2, 5). Mes širdingai giedame apie tai, kuo džiaugiamės. Ir jei mums patinka giesmė bei joje išsakytos mintys, tikriausiai giedosime ją labai nuoširdžiai.

Giedoti nuoširdžiai nereiškia giedoti garsiai. Garsus giedojimas nebūtinai yra geras giedojimas, taip pat ir toks, kurio negalima girdėti. Kai kurie iš prigimties skardžiabalsiai gali išsiskirti net ir švelniai giedodami. Vienas iš gražaus grupinio giedojimo sunkumų yra išmokti prisiderinti. Galbūt tu giedi darniai ir unisonu, tačiau nuo tavo garso vienodumo su šalia esančiaisiais priklauso, ar giesmė bus maloni ir vieninga. Krikščioniškas kuklumas ir besiklausanti ausis padeda išlaikyti pusiausvyrą, kad nebūtų giedama be entuziazmo ir kad kieno nors balsas neužgožtų kitų. Tačiau tų, kurie yra gabūs dainuoti arba turi ypač puikius balsus, niekada nereikia atkalbinėti giedoti skambiai. Jei kieno nors balsas yra puikus, susirinkimui gali būti daug lengviau giedoti gyrių Jehovai.

Giedodami per savo sueigas, turime parankią progą darniai giedoti melodiją atskirais balsais. Tie, kurie gerai gieda iš klausos, ir tie, kurie gali tai daryti pagal giesmyno natas, yra skatinami prisitaikyti prie susirinkimo giedojimo, kad melodija aidėtų gražiau.c

Kai kurie gali sakyti: ‛Aš negaliu tiksliai pagiedoti melodijos’ arba ‛Mano balsas negražus; aš negaliu giedoti aukštų natų.’ Todėl jie drovisi giedoti net ir Karalystės salėje. Tačiau Jehovos požiūriu, nėra ‛negražaus’ balso, giedančio gyrių jam. Kaip asmuo gali išlavinti savo kalbą treniruodamasis ir taikydamas naudingus patarimus, gaunamus Teokratinės tarnybos mokykloje, taip jis gali pagerinti ir giedojimą. Kai kurie išlavino savo balsus vien tik niūniuodami namų ruošos metu. Niūniavimas padeda sumažinti balso tono svyravimus. Patogiu laiku, kai esame vieni ar dirbame ten, kur netrukdome kitiems, giedoti Karalystės giesmes yra puikios balso pratybos ir būdas džiugiai atsipalaiduoti.

Mes taip pat skatiname pagiedoti po keletą Karalystės giesmių per sambūrius. Toks giedojimas pritariant tokiems instrumentams kaip gitara, pianinas arba leidžiant Bendrijos pianino akompanimento įrašus sukuria dvasinę mūsų sambūrių aplinką. Taip pat tai yra proga mokytis giesmių bei pasiruošti gerai jas giedoti per susirinkimo sueigas.

Kad padėtų susirinkimams entuziastingai giedoti per sueigas, Bendrija išleido muzikinio akompanimento įrašus. Juos leidžiant, besirūpinantis tuo asmuo turi reguliuoti garsumą. Jei muzikos garsumas nepakankamas, susirinkimas gali varžytis giedoti balsingai. Kai garso aparatūrą prižiūrintis brolis giedos kartu su susirinkimu, jis galės nustatyti, ar muzikinis pritarimas yra tinkamas, ar ne.

Giedok Jehovai

Giedodami turime galimybę išreikšti savo jausmus mūsų Kūrėjui (Psalmių 149:1, 3). Tai nėra tik jausmų protrūkis, bet valdoma, protinga ir džiugi mūsų gyriaus išraiška. Giedodami susirinkime, išliejame savo širdį; tai gali tinkamai nuteikti mūsų protą bei širdį tolesnei programai ir paskatinti daugiau prisidėti prie Jehovos garbinimo. Nors giedojimas turi emocinį poveikį, žodžiai gali taip pat pamokyti mus. Taip sutartinai bei darniai išreikšdami savo jausmus, mes kukliai ir nuolankiai nuteikiame savo širdis, kad galėtume mokytis drauge kaip surinkta tauta. (Palygink Psalmių 10:17, Brb red.)

Giedojimas visada bus Jehovos garbinimo dalis. Todėl mes turime perspektyvą amžinai jausti tą patį, ką ir psalmininkas: „Girsiu Viešpatį, kol gyvas būsiu; giedosiu gyrių savo Dievui, kol gyvensiu“ (Psalmių 146:2, Brb red.).

[Išnašos]

[Rėmelis 27 puslapyje]

Kai kurie pasiūlymai, kaip geriau giedoti

1. Giedodamas laikyk pakėlęs giesmyną. Tai padeda natūraliau kvėpuoti.

2. Gerai įkvėpk kiekvienos frazės pradžioje.

3. Su praverta iš pat pradžių truputį plačiau nei paprastai burna galima bus natūraliai didinti balso garsumą bei skambesį.

4. Svarbiausia, sutelk dėmesį į giedamos giesmės turinį.