Atpildas gerbiant pagyvenusius tėvus
TIKRIEJI Dievo garbintojai vertina, gerbia ir rūpinasi savo pagyvenusiais tėvais, nes myli juos. Tai jų garbinimo dalis. Biblijoje sakoma: „Tegul [vaikai ir vaikaičiai] pirmiausia išmoksta rūpintis savo namiškiais [„parodyti atsidavimą Dievui savo pačių namuose“, NW] ir deramai atsilyginti gimdytojams [„bei seneliams“, NW], nes tai patinka Dievui“ (1 Timotiejui 5:4, Brb red.). Ar esame jauni, ar seni, tinka „deramai atsilyginti“ savo tėvams ir seneliams. Taip parodome dėkingumą už jų meilę, sunkų darbą bei rūpinimąsi mumis daugelį metų. Už tai, kad gyvename, esame skolingi savo tėvams!
Įsidėmėk, kad deramas atsilyginimas tėvams ir seneliams „patinka Dievui“. Tai susiję su mūsų „atsidavimu Dievui“. Taigi, klausydami šio patarimo, esame palaiminti, nes žinome, jog darome tai, kas malonu jam. Tai teikia džiaugsmą.
Džiugu duoti kitiems, ypač tiems, kurie dosniai davė mums (Apaštalų darbai 20:35). Tad yra tikras atpildas elgtis pagal Biblijos principą: „Suteik džiaugsmo savo gimdytojams“ (Patarlių 23:25, Šventasis Raštas, paruošė K. Burbulys).
Kaip galime deramai atsilyginti savo tėvams ir seneliams? Trejopai: materialiai, emociškai bei dvasiškai. Ir visais atvejais jausime pasitenkinimą.
Materialinė pagalba
Tarnaujantieji Dievui žino, jog yra svarbu materialiai aprūpinti artimiausius šeimos narius. Apaštalas Paulius perspėjo: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8)
Tundži ir Džoja gyvena Vakarų Afrikoje. Nors ir sunkiai versdamiesi finansiškai, jie pakvietė Džojos pagyvenusius tėvus persikelti pas juos. Tėvas buvo ligotas ir galiausiai mirė. Tundži prisimena: „Kai tėtis mirė, mama apkabino mano žmoną ir pasakė: ‛Tu padarei viską, kas žmonėms įmanoma. Tu neturi jausti jokios kaltės dėl tėčio mirties.’ Nors ir pasigendame tėčio, tačiau žinome, jog pirkome jam geriausius vaistus ir visada stengėmės, kad jis jaustųsi trokštamas ir reikalingas; darėme, ką galėjome, kad gerai atliktume Dievo mums skirtą pareigą. Tai teikia pasitenkinimą.“
Žinoma, ne visi gali padėti kitiems materialiai. Vienas Nigerijoje gyvenantis vyras pasakė: „Jeigu žmogus negali pragyventi pats, kaip jis rūpinsis kitu?“ Daugelyje šalių padėtis ateinančiais metais gali net pablogėti. Jungtinių Tautų prognoze, pusė Afrikos žemutinės Sacharos srities gyventojų greit gyvens absoliučiame skurde.
Jeigu manai, kad tavo ekonominės sąlygos blogos, galėtum guostis tikru pasakojimu apie vargingą našlę. Būdamas žemėje, Jėzus kartą pastebėjo, kaip viena našlė įdėjo į šventyklos iždą mažą auką. Ji davė tik „du smulkius pinigėlius“. Tačiau, žinodamas jos padėtį, Jėzus pasakė: „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“ (Luko 21:1-4).
Jeigu mes taip pat kiek galėdami rūpinamės savo tėvais ar seneliais materialiai, nors tai būtų ir nedaug, Jehova mato ir vertina tai. Jis nelaukia iš mūsų to, ko negalime padaryti. Tikriausiai ir mūsų tėvai ar seneliai galvos panašiai.
Emocinė parama
Rūpintis savo tėvais ir seneliais nereiškia vien tik rūpintis jų materialiais poreikiais. Mes visi turime emocinių poreikių. Visi, tarp jų ir pagyvenusieji, trokšta būti mylimi, jaustis reikalingi, pageidaujami ir branginami šeimos nariai.
Kenijoje gyvenanti Marija jau trejus metus prižiūri pagyvenusią savo vyro motiną. Marija sako: „Mes ne tik rūpinamės ja materialiai, bet nuolat kalbamės su ja. Mama negali daug darbuotis namuose, bet mes šnekamės, todėl pasidarėme artimos draugės. Kartais kalbamės apie Dievą, kartais apie žmones, su kuriais gyvenome tėviškėje. Nors jai daugiau kaip 90 metų, jos atmintis labai gera. Ji atsimena ir pasakoja apie anuometinį gyvenimą, prieš 1914 metus, kai ji buvo dar maža mergaitė.“
Marija tęsia: „Nėra lengva rūpintis senu žmogumi, bet kad ji yra su mumis, mums vertai atlyginama. Mūsų šeimoje yra taika ir harmonija. Kadangi esu jai dosni, tai skatina kitų šeimos narių dosnią dvasią. Mano vyras labiau gerbia mane. Ir jei mama išgirsta ką nors šiurkščiai kalbant su manimi, ji tuojau užstoja mane. Jai esant, nė vienas negali pasakyti man grubaus žodžio!“
Dvasinė parama
Kaip materialinės bei emocinės, taip ir dvasinės dovanos teikia pasitenkinimą tam, kuris jas duoda. Apaštalas Paulius rašė krikščionių susirinkimui Romoje: „Aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti, tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu“ (Romiečiams 1:11, 12).
Be to, kai dvasiškai palaikome tarnaujančius Dievui pagyvenusius asmenis, padrąsinimas dažnai būna abipusis. Nigerijoje gyvenantis Osondu pasakoja: „Įdomiausia, ką mano seneliai suteikia man — tai galimybė pažvelgti į praeitį. Mano senelis džiaugsmingai šypsodamasis pasakoja apie teritoriją, kurioje tarnavo visalaikiu tarnu šeštajame ir septintajame dešimtmetyje. Jis palygina dabartinio susirinkimo struktūrą su tų laikų, kai tapo Liudytoju. Tie pasakojimai padeda man pionieriškoje tarnyboje.“
Kiti susirinkimo nariai irgi gali kai kuo padėti senesniesiems. Anksčiau paminėtasis Tundži paaiškino, kaip buvo jo susirinkime: „Jaunas brolis pionierius, kuriam buvo paskirta sakyti viešą kalbą, atsinešė jos santrauką pas tėtį, kad juodu kartu galėtų ją ruošti. Sargybos bokšto studijų vadovas atėjo ir paprašė tėčio: ‛Tu esi patyręs. Kaip man patartum pagerinti kalbą?’ Tėtis galėjo duoti tam vyresniajam kai kurių praktiškų patarimų. Broliai ne kartą paminėjo tėčio vardą susirinkimo maldose. Visa tai padėjo jam jaustis reikalingam.“
Geras elgesys traukia žmones prie Dievo
Parodydami pagarbą ir meilę savo tėvams bei seneliams, kartais patraukiame žmones prie Dievo. Apaštalas Petras rašė: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad nors dabar šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą“ (1 Petro 2:12).
Endriu, krikščionių vyresnysis iš Vakarų Afrikos, dukart savaitėje keliaudavo po 95 kilometrus pasirūpinti savo sergančiu netikinčiu tėvu. Jis pasakoja: „Kai tapau Jehovos Liudytoju, mano tėvas buvo labai priešiškas. Bet pamatęs, kaip rūpinausi juo jam susirgus, ėmė raginti mano jaunesnius brolius ir seseris: ‛Jūs turite prisijungti prie jūsų brolio religijos!’ Tai paskatino juos, ir dabar visi devyni mano tėvo vaikai yra Jehovos Liudytojai.“
Gerbti savo pagyvenusius tėvus ir rūpintis jais gali būti iššūkis, ypač ekonominių sunkumų laikais. Bet kai krikščionys stengiasi tai daryti, jie patiria daug palaimų. Be viso to, jie jaučia džiaugsmą, kad duoda, ir pasitenkinimą, kad žino įtinką Jehovai Dievui, kuris pats yra „visų Tėvas“ (Efeziečiams 4:6).
[Rėmelis 6 puslapyje]
Dievobaimingi patarimai tiems, kurie yra prižiūrimi, ir tiems, kurie prižiūri
Būk padrąsinantis: „Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai“ (Romiečiams 15:2).
Būk tvirtas: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių!“ (Galatams 6:9)
Būk nuolankus: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Filipiečiams 2:3).
Daryk gera: „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam“ (1 Korintiečiams 10:24).
Būk supratingas: „Jūsų supratingumas tebūna žinomas visiems“ (Filipiečiams 4:5, NW).
Būk užjaučiąs: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems“ (Efeziečiams 4:32).
[Iliustracija 7 puslapyje]
Jaunesni vyresnieji gali turėti naudos iš senesniųjų patirties