Saugokis „epikūrininkų“

„Jis toks malonus! Gyvenime laikosi aukštų moralės normų. Jis nerūko, nevartoja narkotikų ir negražiai nekalba. Iš tiesų jis geresnis už kai kuriuos vadinančius save krikščionimis!“

AR GIRDĖJAI, kad kai kurie asmenys taip samprotauja, norėdami pateisinti savo netinkamą draugystę? Ar tai teisinga Rašto požiūriu? Pirmųjų krikščionių susirinkimo pavyzdys nušviečia šį klausimą.

Pirmajame amžiuje apaštalas Paulius perspėjo korintiečių susirinkimą: „Neapsirikite: ‛Blogos draugijos gadina gerus papročius!’“ Galbūt kai kurie krikščionys artimai bendravo su asmenimis, paveiktais graikų filosofijos, įskaitant epikūrininkų mokymus. Kas buvo epikūrininkai? Kodėl jie kėlė dvasinę grėsmę Korinto krikščionims? Ar yra šiandien į juos panašių žmonių, kurių turėtume saugotis? (1 Korintiečiams 15:33)

Kas buvo epikūrininkai?

Epikūrininkai buvo graikų filosofo Epikūro, gyvenusio 341—270 m. p. m. e., pasekėjai. Jis mokė, kad vienintelis ir svarbiausias gyvenimo gėris yra malonumas. Ar tai reiškia, kad epikūrininkai gyveno skandalingai, be jokių principų, ir, nuolat ieškodami, kaip gerai praleisti laiką, užsiėmė žeminančiais darbais. Keista, bet Epikūras nemokė savo pasekėjų gyventi taip! Jis mokė, kad didžiausias malonumas patiriamas gyvenant protingai, drąsiai, parodant savitvardą bei laikantis teisingumo. Jis siūlė siekti ne skubaus, tik akimirką trunkančio malonumo, o tokio, kuris tęstųsi visą gyvenimą. Taigi epikūrininkai, lyginant juos su dideliais nusidėjėliais, galėjo atrodyti dorybingi. (Palygink Titui 1:12.)

Panašu į krikščionybę?

Jeigu būtum buvęs pirmykščio Korinto susirinkimo narys, ar būtų tave paveikę epikūrininkai? Kai kas galbūt samprotavo, kad dėl tariamai aukštų epikūrininkų elgesio normų krikščionims nepavojinga su jais draugauti. Be to, korintiečiai galbūt pastebėjo tariamus panašumus tarp epikūrininkų moralės normų ir tų, kurios yra Dievo Žodyje.

Pavyzdžiui, epikūrininkai malonumo siekė nuosaikiai. Dvasinius malonumus jie vertino labiau už fizinius. Tai, ką žmogus valgė, nebuvo taip svarbu, kaip jo santykiai su tuo asmeniu, su kuriuo valgė. Epikūrininkai net vengė maišytis į politiką bei slapta nusižengti. Kaip būtų buvę lengva pagalvoti: „Jie beveik tokie pat kaip mes!“

Tačiau ar epikūrininkai tikrai buvo kaip pirmieji krikščionys? Visiškai ne. Turintieji tinkamai išlavintus suvokimo pojūčius galėjo pastebėti aiškių skirtumų (Žydams 5:14). Ar tu galėtum? Tad atidžiau patyrinėkime epikūrininkų mokymus.

Tamsioji epikūrizmo pusė

Norėdamas padėti žmonėms įveikti dievybių bei mirties baimę, Epikūras mokė, kad dievams nerūpi žmonija ir jie nesikiša į žmonių reikalus. Pagal Epikūrą, dievai nesukūrė visatos, o gyvybė atsirado atsitiktinai. Argi tai ne visiškai priešinga Biblijos mokymui, kad yra „vienas Dievas“, Kūrėjas, ir kad jis rūpinasi savo žmogiškais kūriniais? (1 Korintiečiams 8:6; Efeziečiams 4:6; 1 Petro 5:6, 7)

Epikūras taip pat mokė, kad po mirties negali būti gyvenimo. Tai, žinoma, prieštarauja Biblijos mokymui apie prikėlimą. Apaštalui Pauliui kalbant Areopage, tarp tų, kurie ginčijosi su juo dėl prikėlimo, matyt, buvo ir epikūrininkų (Apaštalų darbai 17:18, 31, 32; 1 Korintiečiams 15:12-14).

Pavojingiausi Epikūro filosofijos elementai galbūt buvo ir mažiausiai pastebimi. Neigdamas gyvenimą po mirties, Epikūras padarė išvadą, kad gyvendamas žemėje trumpą laiką žmogus turi būti kuo laimingesnis. Kaip jau supratome, jis neskatino gyventi nuodėmingai, bet pabrėžė svarbą džiaugtis dabartimi, nes po mirties nieko nėra.

Taigi Epikūras neskatino slaptų nusižengimų, kad nereikėtų bijoti būti demaskuotam, kas neabejotinai pakenktų dabar turimai laimei. Jis ragino gyventi nuosaikiai ir taip išvengti piktnaudžiavimo pasekmių — kitos kliūties būti laimingam dabar. Jis dar skatino gerai sugyventi su kitais, nes malonus jų atsiliepimas būtų naudingas. Žinoma, vengti slapta nusižengti, būti nuosaikiems ir puoselėti draugystę su kitais — pagirtinas dalykas. Tad kodėl Epikūro filosofija buvo pavojinga krikščioniui? Todėl, kad jo patarimai buvo pagrįsti jo netikėjimu pasižyminčiu požiūriu: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Korintiečiams 15:32).

Aišku, kad Biblija parodo žmonėms, kaip laimingai gyventi dabar. Tačiau ji perspėja: „Išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui“ (Judo 21). Taip, Biblija labiau pabrėžia amžinąją ateitį, o ne prabėgančią dabartį. Krikščioniui Dievo tarnyba yra svarbiausia pareiga; jis mato, kad skirdamas Dievui pirmąją vietą yra laimingas ir patenkintas. Ir Jėzus, užuot rūpinęsis savo paties interesais, nesavanaudiškai panaudojo savo jėgas tarnauti Jehovai bei padėti žmonėms. Jis mokė savo mokinius daryti gera kitiems ne laukiant atpildo, o iš tikros meilės jiems. Aišku, kad pagrindiniai epikūrizmo ir krikščionybės motyvai yra visiškai kitokie (Morkaus 12:28-31; Luko 6:32-36; Galatams 5:14; Filipiečiams 2:2-4).

Nematomas pavojus

Nors epikūrininkai labai pabrėžė laimės būtinumą, jie nebuvo tikrai laimingi net geriausiomis aplinkybėmis. Nepatirdamas „Viešpaties [„Jehovos“, NW] džiaugsmo“, Epikūras pavadino gyvenimą „karčia dovana“ (Nehemijo 8:10). O pirmieji krikščionys buvo tikrai laimingi! Jėzus nesiūlė gyventi nelaimingai save varginant. Sekdami juo, iš tiesų patiriame didžiausią laimę (Mato 5:3-12).

Jeigu kai kurie Korinto susirinkimo nariai manė galį bendrauti su epikūrininkų mąstymo paveiktais asmenimis be pavojaus prarasti tikėjimą, jie klydo. Kai Paulius rašė korintiečiams savo pirmąjį laišką, kai kurie iš jų jau nebetikėjo prikėlimu (1 Korintiečiams 15:12-19).

Epikūrizmas šiandien?

Nors epikūrizmas išnyko ketvirtajame m. e. amžiuje, ir šiandien yra manančių, jog tėra tik dabartinis gyvenimas. Šie žmonės beveik ar visai netiki Dievo amžinojo gyvenimo pažadu. Vis dėlto kai kurie iš jų laikosi gana aukštų elgesio normų.

Krikščionis gali vilioti artima draugystė su tokiais asmenimis, galbūt samprotaujant, kad tai pateisinama dėl neblogų tų žmonių savybių. Tačiau nors ir nelaikome savęs aukštesniais, turime atsiminti, kad visos „blogos draugijos“ — net tos, kurių įtaka beveik nepastebima — „gadina gerus papročius“.

Filosofija, jog tėra tik dabartinis gyvenimas, iškyla tam tikruose verslo seminaruose, savišvietos knygose, romanuose, kino filmuose, televizijos programose ir muzikoje. Nors tiesiogiai nuodėmingas elgesys ir nepalaikomas, ar toks netikėjimu pasižymintis požiūris negalėtų mūsų paveikti subtiliais būdais? Pavyzdžiui, gal būtume taip susirūpinę savęs patenkinimu, kad užmirštume Jehovos suverenumo klausimą? Gal pradėtume nebeskubėti, užuot buvę „pertekę Viešpaties darbu“? O gal būtume suvedžioti suabejoti Jehovos normų teisingumu ir nauda? Mes turime saugotis ne tik atviro amoralumo, smurto bei spiritizmo, bet ir pasaulio požiūrio paveiktų žmonių! (1 Korintiečiams 15:58, NTP; Kolosiečiams 2:8)

Taigi pirmiausia ugdykime draugystę su tais, kurie nuoširdžiai seka Jehovos vadovavimu (Izaijo 48:17, Brb red.). Taip sustiprinsime savo naudingus įpročius. Mūsų tikėjimas sutvirtės. Laimingai gyvensime ne tik dabar, bet ir ateityje turėsime amžinojo gyvenimo viltį (Psalmių 25:4, 5; Patarlių 13:20, Brb red.).

[Iliustracija 24 puslapyje]

Epikūras mokė, kad dievams nerūpi žmonija

[Šaltinio nuoroda]

Maloniai leidus The British Museum