Sielai skirta geresnė viltis

ROMĖNŲ kareiviai to nesitikėjo. Įsiveržę į kalnuose esančią Masados tvirtovę, paskutinį sukilėlių žydų pajėgų atramos punktą, jie įsitempę laukė savo priešų atakos, karių šauksmo, moterų bei vaikų riksmų. Tačiau jie išgirdo tik liepsnos traškėjimą. Išžvalgę degančią tvirtovę, romėnai suvokė siaubingą tiesą: jų priešai — apie 960 žmonių — buvo jau mirę! Žydų kariai paeiliui išžudė savo pačių šeimas, o po to vienas kitą. Paskutinis vyras nusižudė pats.a Kas paskatino juos toms šiurpioms masinėms žudynėms ir savižudybei?

Pagal to meto istoriką Juozapą Flavijų, svarbus veiksnys buvo tikėjimas nemirtinga siela. Eleazaras ben Jajiras, zelotų vadas Masadoje, iš pradžių pabandė įtikinti savo vyrus, kad išsižudyti patiems bus garbingiau negu mirti nuo romėnų rankos ar patekti į jų vergiją. Matydamas juos dvejojant, jis ėmė karštai kalbėti apie sielą. Jis sakė jiems, kad kūnas — tik našta, sielos kalėjimas. „Bet išsilaisvinusi nuo slegiančios prie žemės ir varžančios ją naštos, — tęsė jis, — siela grįžta į savo vietą ir tik tada ji įgyja palaimingą galią ir niekuo neribojamą jėgą, likdama nematoma žmogaus akims kaip Pats Dievas.“

Kokia buvo reakcija į tą kalbą? Juozapas Flavijus praneša, kad Eleazarui taip kalbant ilgą laiką, galiausiai „visi jo klausytojai pertraukė jį ir kupini nesuvaldomo entuziazmo skubiai puolė veikti“. Juozapas Flavijus priduria: „Tarsi demoniškos jėgos pagauti jie skubėjo, stengdamiesi aplenkti vienas kitą, ... toks nenugalimas troškimas apėmė juos žudyti savo žmonas, savo vaikus ir save pačius.“

Tas šiurpus pavyzdys aiškiai rodo, kaip smarkiai doktrina apie nemirtingą sielą gali pakeisti normalų žmogaus požiūrį į mirtį. Tikintys nemirtingą sielą žmonės mokomi į mirtį žiūrėti ne kaip į didžiausią priešą, bet kaip į vartus, pro kuriuos išėjusi siela džiaugiasi aukštesne egzistencija. Bet kodėl tie žydų zelotai tikėjo tuo? Daugelis galėtų pagalvoti, jog jų šventieji raštai, Hebrajų Raštai, moko, kad žmogus turi savyje sąmoningą dvasią, sielą, kuri išeina ir toliau gyvena po mirties. Ar taip yra iš tikrųjų?

Siela Hebrajų Raštuose

Trumpai tariant, ne. Kaip tik pačioje pirmojoje Biblijos knygoje, kuri vadinama Pradžios, mums sakoma, kad siela yra ne tai, ką tu turi, bet tai, kas tu esi. Mes skaitome apie pirmojo žmogaus Adomo sukūrimą: „Žmogus pasidarė gyva siela“ (Pradžios 2:7, NW). Hebrajiškas žodis neʹphesh, čia išverstas žodžiu „siela“, Hebrajų Raštuose randamas gerokai daugiau kaip 700 kartų; jis niekada neišreiškia minties, jog tai yra atskira eterinė, dvasinė žmogaus dalis. Priešingai, siela yra apčiuopiama, konkreti, fizinė.

Perskaityk čia nurodytus tekstus savo paties Biblijoje, nes visuose juose randamas hebrajiškas žodis neʹphesh. Jie aiškiai rodo, kad siela gali rizikuoti, jausti pavojų ir net būti pavogta (Pakartoto Įstatymo 24:7, ŠvR; Teisėjų 9:17, ŠvR; 1 Samuelio 19:11, ŠvR); ji gali liesti daiktus (Jobo 6:7); gali būti sukaustyta grandinėmis (Psalmių 105:18, NW); gali geisti valgio, varginti save pasninku ir alpti iš alkio bei troškulio; taip pat kęsti sekinančią ligą ar net nemigą dėl širdgėlos (Pakartoto Įstatymo 12:20; Psalmių 35:13, NW; 69:10, NTP, išnaša; 106:15, NW; 107:9, NTP; 119:28, NW). Kitaip sakant, kadangi tavo siela esi tu, tu pats, tavo siela gali patirti tai, ką gali patirti tu.b

Tad ar tai reiškia, kad siela gali iš tikrųjų mirti? Taip. Hebrajų Raštuose kalbama ne apie sielos nemirtingumą, o priešingai, kad žmonių sielas galima ‛išnaikinti’, arba įvykdyti joms mirties nuosprendį už nusižengimą — užmušti, nužudyti, sunaikinti ir sudraskyti į gabalus (Išėjimo 31:14, ŠvR; Pakartoto Įstatymo 19:6, NW; 22:26, NW; Psalmių 7:3, ŠvR). „Ta siela, kuri nusideda, ta turi ir mirti“, — sakoma Ezechielio 18:4, ŠvR. Aišku, kad visų žmogiškų sielų baigtis — mirtis, nes visi nusidedame (Psalmių 50:7). Pirmajam žmogui Adomui buvo pasakyta, kad bausmė už nuodėmę — mirtis, o ne persikėlimas į dvasinę sritį ir nemirtingumas (Pradžios 2:17). Ir kai jis nusidėjo, buvo padarytas toks nuosprendis: „Nes dulkė esi ir dulke vėl pavirsi“ (Pradžios 3:19). Kai Adomas ir Ieva mirė, jie tiesiog pasidarė, kaip Biblija dažnai nurodo, ‛negyvomis sielomis’ arba ‛mirusiomis sielomis’ (Skaičių 5:2, NW; 6:6, NW).

Nenuostabu, kad enciklopedijoje The Encyclopedia Americana apie Hebrajų Raštuose minimą sielą sakoma: „Žmogus Senajame Testamente suvokiamas kaip vientisa būtybė, o ne kaip sielos ir kūno junginys.“ Joje priduriama: „Nefesh... niekada neįsivaizduojama kaip veikianti atskirai nuo kūno.“

Tad kas, ištikimųjų žydų manymu, buvo mirtis? Paprastai kalbant, žydai tikėjo, kad mirtis yra priešinga gyvenimui. Psalmių 146:4 (NTP) sakoma, kas atsitinka, kai dvasia, arba gyvybės jėga, palieka žmogaus kūną: „Išeina jo dvasia — jis sugrįžta į savo žemę; tą pačią dieną žūna jo sumanymai.“c Ir karalius Saliamonas rašė, kad mirusieji „visai nieko nebežino“ (Ekleziasto 9:6).

Tad kodėl daug pirmojo amžiaus žydų, pavyzdžiui, tie zelotai Masadoje, buvo taip įsitikinę sielos nemirtingumu?

Graikų įtaka

Žydai gavo tą idėją ne iš Biblijos, o iš graikų. Tarp septintojo ir penktojo amžiaus p. m. e. ta idėja, atrodo, iš paslaptingų graikų religinių kultų perėjo į graikų filosofiją. Idėja apie pomirtinį gyvenimą, kuriame blogos sielos gaus skaudų atpildą, ilgą laiką buvo labai patraukli; ji įsitvirtino ir paplito. Filosofai be perstojo ginčijosi apie sielos prigimtį. Homeras tvirtino, kad mirštant siela išskrenda sukeldama girdimą ūžesį, čirškesį ar šlamesį. Epikūras teigė, kad siela iš tikrųjų turi svorį ir todėl yra neapsakomai mažas kūnas.d

Bet turbūt didžiausias nemirtingos sielos idėjos šalininkas buvo graikų filosofas Platonas, gyvenęs ketvirtajame amžiuje p. m. e. Tai, kaip jis aprašo savo mokytojo Sokrato mirtį, atskleidžia įsitikinimus, kurie labai panašūs į įsitikinimus Masados zelotų, gyvenusių šimtmečiais vėliau. Kaip sako mokslininkas Oskaras Kulmanas, „Platonas parodo mums, kaip Sokratas numiršta būdamas visiškai šaltakraujiškas ir ramus. Sokrato mirtis — nuostabi mirtis. Nėra jokio mirties siaubo. Sokratas negali bijoti mirties, nes mirtis išlaisvina mus nuo kūno. ... Mirtis yra didžioji sielos draugė. Taip jis moko; ir taip, visiškai pagal savo mokymą, jis miršta.“

Žydai pradėjo perimti tą mokymą iš graikų, matyt, Makabėjų laikotarpiu, antrajame amžiuje prieš Kristų. Pirmajame m. e. amžiuje Juozapas Flavijus praneša mums, kad fariziejai ir esėjai — įtakingos žydų religinės grupės — palaikė tą doktriną. Kai kuriuose poezijos kūriniuose, sukurtuose, matyt, tuo laikotarpiu, atsispindi tos pažiūros.

O kaip su Jėzumi Kristumi? Ar jis ir jo pasekėjai irgi skleidė tą iš graikų religijos perimtą mokymą?

Pirmųjų krikščionių požiūris į sielą

Pirmojo amžiaus krikščionys nelaikė sielos tuo, kuo ją laikė graikai. Pagalvok, pavyzdžiui, apie Jėzaus draugo Lozoriaus mirtį. Jeigu Lozorius būtų turėjęs nemirtingą sielą, kuri laisva ir laiminga išskrido mirties momentu, ar pranešimas Jono 11 skyriuje nebūtų visai kitoks? Be abejo, jeigu Lozorius būtų buvęs gyvas ir sveikas bei su sąmone danguje, Jėzus būtų apie tai pasakęs savo pasekėjams; tačiau priešingai, jis patvirtino Hebrajų Raštus ir pasakė jiems, kad Lozorius užmigo ir neturi sąmonės (11 eilutė). Jėzus tikrai būtų džiaugęsis, jeigu jo draugas būtų gėrėjęsis nuostabiu nauju gyvenimu; bet mes matome priešingą vaizdą — Jėzus visiems matant verkia dėl jo mirties (35 eilutė). Žinoma, jeigu Lozoriaus siela būtų buvusi danguje ir džiaugusis palaimingu nemirtingumu, Jėzus tikrai nebūtų buvęs toks negailestingas, kad atšauktų jį atgal gyventi dar keletą metų netobulo fizinio kūno „kalėjime“ tarp ligotų ir mirštančių žmonių.

Ar grįžęs iš mirties būsenos Lozorius pateikė įspūdingų žinių apie savo nuostabias keturias dienas, praleistas jam esant išvaduota, atskirta nuo kūno dvasine būtybe? Ne. Tikintys nemirtingą sielą atsakys, jog taip buvo todėl, kad to žmogaus patirtis buvo per daug stulbinanti, kad galima būtų ją apsakyti. Bet toks argumentas neįtikinamas; argi Lozorius savo artimiesiems nebūtų pasakęs bent jau tiek, kad jam teko patirti tai, ko neįmanoma apibūdinti? Tačiau Lozorius nieko nepasakė, ką patyręs būdamas miręs. Pagalvok: jokio žodžio ta tema, kuri labiau negu kuri nors kita kelia žmonių smalsumą: kas yra mirtis! Ta tyla gali būti paaiškinta tik vienaip. Nebuvo ką pasakyti. Mirusieji yra užmigę, be sąmonės.

Taigi ar Biblija mirtį nurodo kaip sielos draugą, tik kaip perėjimą iš vienos gyvenimo pakopos į kitą ritualą? Ne! Tikriesiems krikščionims, pavyzdžiui, apaštalui Pauliui, mirtis nebuvo draugas; ji buvo „paskutinis priešas“ (1 Korintiečiams 15:26). Krikščionims mirtis nėra natūralus, bet baisus, priešingas prigimčiai dalykas, nes ji yra tiesioginė nuodėmės ir maišto prieš Dievą pasekmė (Romiečiams 5:12; 6:23). Ji niekada neįėjo į pradinį Dievo tikslą žmonijos atžvilgiu.

Tačiau nors siela ir miršta, tikrieji krikščionys nelieka be vilties. Lozoriaus prikėlimas — tai vienas iš daugelio Biblijos pranešimų, aiškiai parodančių mums Rašto duodamą tikrą viltį mirusioms sieloms — prikėlimą. Biblija moko apie dvi skirtingas prikėlimo rūšis. Didelei daugybei kapuose miegančių žmonių, teisiųjų ir neteisiųjų, yra viltis būti prikeltiems amžinai gyventi Rojuje čia, žemėje (Luko 23:43; Jono 5:28, 29; Apaštalų darbai 24:15). Priklausantys mažajai grupei, Jėzaus pavadintai jo „mažąja kaimene“, bus prikelti gyventi danguje kaip nemirtingos dvasinės būtybės. Jie, tarp kurių yra ir Kristaus apaštalai, valdys su Kristumi Jėzumi žmoniją ir atves ją į tobulybę (Luko 12:32; 1 Korintiečiams 15:53, 54; Apreiškimas 20:6).

Tad kodėl mes matome krikščionijos bažnyčias mokant ne prikėlimo, bet žmogaus sielos nemirtingumo doktrinos? Apsvarstyk teologo Vernerio Jėgerio atsakymą, pateiktą 1959 metais leidinyje The Harvard Theological Review: „Svarbiausias veiksnys krikščioniškosios doktrinos istorijoje tas, kad krikščioniškosios teologijos tėvas, Origenas, filosofas Aleksandrijos mokykloje, buvo platoniškosios pakraipos. Į krikščioniškąją doktriną jis įvedė platų iš Platono perimtą mokymą apie nemirtingą sielą.“ Taigi bažnyčia padarė kaip tik tai, ką žydai buvo padarę prieš šimtmečius! Jie atmetė Biblijos mokymus dėl graikų filosofijos.

Tikroji doktrinos kilmė

Gindami nemirtingos sielos doktriną, dabar kai kurie galėtų paklausti, kodėl ta pati doktrina vienokia ar kitokia forma mokoma daugelyje pasaulio religijų? Rašte nurodoma tikroji priežastis, kodėl šis mokymas taip paplitęs religinėse šio pasaulio bendruomenėse.

Biblija sako mums, kad „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ ir konkrečiai nurodo Šėtoną esant „šio pasaulio valdovą“ (1 Jono 5:19; Jono 12:31, ŠvR). Akivaizdu, kad pasaulio religijos nėra apsaugotos nuo Šėtono įtakos. Priešingai, jos daug prisideda prie šiandieninio pasaulio nelaimių ir nesantaikos. O dėl sielos, atrodo, jos labai aiškiai išreiškia Šėtono mintį. Kaip?

Prisimink pirmą kartą pasakytą melą. Dievas buvo pasakęs Adomui ir Ievai, kad jie mirs, jeigu nusidės jam. Bet Šėtonas užtikrino Ievą: „Visai judu nenumirsite“ (Pradžios 3:4). Žinoma, Adomas ir Ieva mirė; jie vėl virto dulkėmis, kaip Dievas buvo pasakęs. Šėtonas, „melo tėvas“, niekada neatsisakė savo pirmosios melagystės (Jono 8:44). Nesuskaitomose religijose, kurios nukrypsta nuo Biblijos doktrinos ar visiškai ją ignoruoja, tebeskelbiama ta pati idėja: ‛Visai jūs nenumirsite. Jūsų kūnas gali mirti, bet jūsų siela gyvens toliau, amžinai — kaip Dievas!’ Įdomu, kad Šėtonas irgi pasakė Ievai, kad ji bus „kaip Dievas“! (Pradžios 3:5, NW)

Daug geriau yra turėti viltį, pagrįstą tiesa, o ne melu ar žmonių filosofijomis. Daug geriau būti įsitikinusiems, kad mūsų mirę artimieji yra be sąmonės kapuose negu kamuotis svarstant, kur atsidūrė kažkokia nemirtinga siela! Tas mirusiųjų miegas neturi gąsdinti ar slėgti mūsų. Tam tikra prasme galime galvoti, kad mirusieji yra saugioje poilsio vietoje. Kodėl saugioje? Kadangi Biblija užtikrina mus, jog mirusieji, kuriuos Jehova myli, gyvena ypatinga prasme (Luko 20:38). Jie gyvena jo atmintyje. Tai labai paguodžianti mintis, nes jo atmintis neribota. Jis trokšta vėl duoti gyvybę nesuskaitomiems milijonams mylimų žmonių ir suteikti jiems galimybę amžinai gyventi žemės rojuje. (Palygink Jobo 14:14, 15, ŠvR.)

Didinga prikėlimo diena ateis, nes visi Jehovos pažadai turi išsipildyti (Izaijo 55:10, 11). Pagalvok apie tą pranašystę, kuri greit įvyks: „Tavo mirusieji gyvens, kūnai jų prisikels, nes tavo rasa — rasa švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis mirusiuosius atiduos. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo, visi, kurie gulite dulkėse!“ (Izaijo 26:19, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys) Todėl kapuose gulintys mirusieji yra tokie saugūs kaip kūdikis motinos gimdoje. Jie greitai „užgims“, kad vėl gyventų — žemės rojuje!

Ar galėtų būti kokia geresnė viltis?

[Išnašos]

[Iliustracija 7 puslapyje]

Žydų zelotai Masadoje tikėjo, kad mirtis išlaisvins jų sielas