Švęsk Minėjimą deramai

JĖZUS įsteigė Minėjimą 33 m. e. m. nisano 14-osios vakare.a Jis buvo ką tik baigęs švęsti Praėjimo šventę su savo 12 apaštalų, todėl mes galime būti tikri dėl datos. Išleidęs išdaviką Judą, Jėzus, „paėmęs duoną, sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams tardamas: ‛Imkite, tai mano kūnas!’ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: ‛Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį’“ (Morkaus 14:22-24).

Jėzus įsakė savo mokiniams minėti jo mirtį dėl jos svarbos (Luko 22:19; 1 Korintiečiams 11:23-26). Tik jo auka galėjo išvaduoti žmoniją iš paveldėtos nuodėmės ir mirties (Romiečiams 5:12; 6:23). Duona ir vynas, kuriuos jis panaudojo, buvo jo tobulo kūno ir jo kraujo simboliai. Žinodami įsteigimo datą, mes galime švęsti Minėjimą atitinkamą dieną kiekvienais metais, kaip ir žydai šventė Praėjimą. Bet tai turime daryti deramai. Kodėl?

Apaštalas Paulius pasakė, kad tie, kurie priima simbolius — duoną ir vyną — ‛skelbia Viešpaties mirtį, kol jis ateis’ (1 Korintiečiams 11:26). Todėl šventėje dėmesys turi būti sutelkiamas į Jėzaus mirtį ir jos reikšmę žmonijai. Tai rimtas momentas, laikas pamąstyti apie Dievo gerumą ir apie tai, kokį dėkingumą mes turime jausti Jehovai ir jo Sūnui (Romiečiams 5:8; Titui 2:14; 1 Jono 4:9, 10). Taigi Paulius įspėjo: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Korintiečiams 11:27).

Deramai — kaip?

Aišku, Dievui nepatiktų, jeigu mes išniekintume šventę darydami ką nors abejotina arba perimdami pagoniškus papročius (Jokūbo 1:27; 4:3, 4). Todėl neturi būti populiarių Velykų meto įvykių. Laikydamiesi Jėzaus nurodymo ‛daryti tai jo atminimui’, mes stengsimės švęsti Minėjimą taip, kaip jis nurodė jį įsteigdamas (Luko 22:19; 1 Korintiečiams 11:24, 25). Tai reiškia, kad neturi būti pagražinimų, kuriais šventę papildė krikščionijos bažnyčios. Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia pripažįstama, kad „šių dienų mišios labai skiriasi nuo labai paprastos ceremonijos, kurią atliko Kristus ir Jo Apaštalai“. Krikščionija, laikydama mišias dažnai, netgi kasdien, nukrypo nuo to, ką Jėzus turėjo omenyje, ir padarė tai eiliniu įvykiu.

Paulius rašė Korinto krikščionims apie nederamą simbolių priėmimą, kadangi krikščionių susirinkime iškilo problema dėl Viešpaties vakarienės. Kai kurie negerbė jos šventumo. Jie atsinešdavo savo vakarienę su savimi ir valgė ją prieš sueigą arba jos metu. Dažnai jie valgydavo ir gerdavo be saiko. Dėl to tapdavo mieguisti ir jų suvokimas aptemdavo. Nebūdami protiškai ir dvasiškai budrūs, jie ‛neišskirdavo Kūno’ ir todėl nusikalsdavo ‛Viešpaties kūnui ir kraujui’ (ŠvR). O tie, kurie neturėdavo vakarienės, išalkdavo ir būdavo išsiblaškę. Faktiškai nė vienas iš jų negalėdavo priimti simbolių su dėkingumu ir visiškai suvokti įvykio reikšmę — tai, kad šventė skirta prisiminti Viešpaties mirtį. Tai užtraukė jiems bausmę, nes jie rodė nepagarbą šventei, netgi paniekindavo ją (1 Korintiečiams 11:27-34).

Reikalingas supratimas

Kai kurie asmenys, priėmę Minėjimo simbolius, vėliau suprato, kad neturėjo to daryti. Tie, kurie teisėtai priima Minėjimo simbolius, buvo išrinkti Dievo, ir jiems apie tai liudija Dievo dvasia (Romiečiams 8:15-17; 2 Korintiečiams 1:21, 22). Ne jų pačių sprendimas arba nusistatymas padaro juos vertus. Dievas apribojo valdysiančiųjų danguje su Kristumi skaičių 144000-iais, — tai nedaug, palyginus su skaičiumi visų tų, kurie gauna naudos iš Kristaus išpirkos (Apreiškimas 14:1, 3). Rinkimas prasidėjo Jėzaus dienomis, todėl šiandien yra visai nedaug priimančiųjų simbolius. Ir kadangi kai kurie iš jų miršta, jų skaičius turėtų mažėti.

Kodėl asmuo neteisėtai priima simbolius? Taip gali būti dėl ankstesnio religinio įsitikinimo, kad visi ištikimieji eina į dangų. Taip pat dėl asmens ambicijos arba savanaudiškumo — jausmo, kad jis nusipelno daugiau už kitus, ir troškimo išsiskirti. Galbūt tai sąlygoja stiprios emocijos, sukeltos sunkių problemų, arba nelaimė, dėl kurios asmuo praranda norą gyventi žemėje. Tai taip pat gali būti dėl artimo bendravimo su asmeniu, kuris turi dangiškąjį pašaukimą. Visiems mums reikia atsiminti, kad nusprendžia tik Dievas, ne mes (Romiečiams 9:16). Todėl jeigu asmuo ‛ištyręs’ suvokia, kad jis iš tikrųjų neturėjo priimti simbolių, šį kartą jis turi susilaikyti (1 Korintiečiams 11:28).

Viltis, kurią Dievas suteikė daugumai žmonių, yra amžinas gyvenimas rojaus žemėje. Tai yra didelis palaiminimas, kurio verta laukti ir kuris gali lengvai mus patraukti (Pradžios 1:28; Psalmių 36:9, 11). Būtent žemėje ištikimieji vėl susitiks su savo prikeltais mylimais asmenimis ir su senovės laikų teisiais žmonėmis, tokiais kaip Abraomas, Sara, Mozė, Rachaba, Dovydas ir Jonas Krikštytojas, mirusiais anksčiau negu Jėzus atvėrė dangiškojo gyvenimo galimybę (Mato 11:11; palygink 1 Korintiečiams 15:20-23).

Tie, kurie turi žemiškąją viltį, deramai švenčia Viešpaties vakarienę dalyvaudami joje ir rodydami pagarbų dėmesį, nors jie nepriima duonos ir vyno. Jie taip pat gauna naudos iš Kristaus aukos, kuri įgalina juos turėti gerą reputaciją Dievo akyse (Apreiškimas 7:14, 15). Kai jie klausosi sakomos kalbos, dėkingumas už šventus dalykus sustiprėja ir jų troškimas likti vieningiems su visa Dievo tauta didėja.

Šių metų balandžio 2 dieną, antradienį, po saulės laidos, Minėjimas bus švenčiamas daugiau kaip 78000-uose Jehovos Liudytojų susirinkimų visame pasaulyje. Ar tu dalyvausi?

[Išnaša]

[Iliustracija 8 puslapyje]

Jehovos Liudytojai švenčia Minėjimą kartą per metus