Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta.“

Bet kad pajustume Dievo meilingą rūpinimąsi, mūsų padėtis neprivalo būti baisi. Jehovai svarbu visa, kas gali pakenkti mūsų dvasinei ir emocinei gerovei. Taip, niekad neturime manyti savo jausmus, mintis ir rūpesčius esant pernelyg menkus, kad juos minėtume maldoje (Filipiečiams 4:6). Kai esi su artimu draugu, ar kalbatės tik apie didelius gyvenimo įvykius? Argi nepasidalijate ir palyginti mažais rūpesčiais? Štai taip apie bet kokį savo gyvenimo aspektą tu gali laisvai kalbėtis su Jehova, žinodamas, kad ‛jis tavimi rūpinasi’ (1 Petro 5:7).

Aišku, draugystė turbūt nesitęs ilgai, jei kalbėsi tik apie save. Tad ir mūsų maldos neturi būti egocentriškos. Mums derėtų išreikšti meilę bei rūpinimąsi Jehova ir jo interesais (Mato 6:9, 10). Malda — tai ne tik proga prašyti Dievo pagalbos, bet ir galimybė padėkoti bei pašlovinti (Psalmių 33:2; 94:2). Šiuo atžvilgiu naudinga „semtis pažinimo“ per reguliarias asmenines studijas, nes tai mums padeda geriau susipažinti su Jehova ir jo keliais (Jono 17:3, NW). Skaityti Psalmių knygą ir žiūrėti, kaip Jehovai išsisakydavo kiti ištikimi tarnai, tau gali būti ypač didelė pagalba.

Draugystė su Jehova — iš tiesų brangi dovana. Tad parodykime dėkingumą už ją melsdamiesi dar intymiau, nuoširdžiau ir asmeniškiau. Tuomet patirsime psalmininko minėtąją laimę: „Palaimintas yra kiekvienas, kurį Tu pasirenki ir leidi jam artintis prie Tavęs“ (Psalmių 65:5, ŠvR).

Skaitytojų klausimai

Buvome sujaudinti studijuodami Jėzaus duotąją avių ir ožių alegoriją. Atsižvelgdami į 1996 m. sausio 15 d. Sargybos bokšte atskleistą naują supratimą, ar vis dar galime sakyti, kad Jehovos Liudytojai šiandieną dirba atskyrimo darbą?

Taip. Suprantama, daugelis svarsto apie tai, nes Mato 25:31, 32 sakoma: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.“ 1996 m. sausio 15 d. Sargybos bokšte paaiškinta, kodėl šios eilutės taikomos laikui, kai didysis sielvartas jau bus prasidėjęs. Jėzus šlovingai ateis su savo angelais ir atsisės teismo sostan. Tuomet jis perskirs žmones. Kokia prasme? Jis priims sprendimus pagal tai, ką ligi tol žmonės bus darę ar ko nedarę.

Tai galime sulyginti su teisiniu procesu, atveriančiu kelią bylos nagrinėjimui. Per ilgesnį laiką prisikaupia įrodymų; tada teismas nustato ir paskelbia nuosprendį. Įrodymai, kas dabar gyvenantys žmonės pasirodys esą — avys ar ožiai, — kaupiasi jau ilgą laiką. Jų vis dar daugėja. Bet kai Jėzus atsisės savo sostan, byla bus užbaigta. Jis bus pasirengęs padaryti nuosprendį. Žmonės bus perskirti: vieni eiti į amžinąjį atkirtimą, kiti — į amžinąjį gyvenimą.

Nors Mato 25:32 paminėtas žmonių skirstymas gyvenimui ar mirčiai tebėra ateityje, tai nereiškia, jog ligi tol nevyksta jokio skirstymo, arba dalijimo. Biblijoje, Mato 13 skyriuje, minimas ankstėlesnis skirstymo darbas. Įdomu, kad knygos „Mes suvienyti garbinti vienintelį tikrąjį Dievą“ 179—180 puslapiuose apie tai kalbama po paantrašte „Žmonių atskyrimas“.a Knygoje sakoma: „Yra dar ir kitų reikšmingų įvykių, kuriuos Jėzus aiškiai susiejo su daiktų sistemos pabaiga. Vienas iš jų — ‛karalystės sūnų’ atskyrimas nuo ‛piktojo sūnų’. Jėzus tai išdėstė alegorijoje apie kviečių lauką, kuriame priešas prisėjo raugių.“

Knygoje nurodomas Jėzaus palyginimas, užrašytas Mato 13:24-30, o išaiškintas 36-43 eilutėse. Atkreipk dėmesį, jog, kaip sakoma 38 eilutėje (NW), geros kviečių sėklos simbolizuoja Karalystės sūnus, o raugės yra piktojo sūnų įvaizdis. Paskui 39 ir 40 eilutėse paaiškinama, kad ‛daiktų sistemos pabaigoje’ (NW) — tuo laiku, kuriuo dabar gyvename — raugės yra surenkamos. Jos atskiriamos ir galiausiai sudeginamos, sunaikinamos.

Palyginime kalbama apie pateptuosius krikščionis (kurie avių ir ožių alegorijoje vadinami Jėzaus broliais). Vis vien aišku, kad mūsų laikais vyksta gyvybiškai svarbus atidalijimas — pateptieji išskiriami iš tų, kurie skelbiasi krikščionimis, bet pasirodo esą „piktojo sūnūs“.

Turėdamas omeny žmonių padalijimą, arba perskyrimą, Jėzus davė dar ir kitų pavyzdžių. Prisimink, jog apie platųjį kelią, vedantį į sunaikinimą, jis pasakė: „Daug yra juo įeinančių“ (Mato 7:13, Brb red.). Tuo nebuvo nusakytas vien galutinis rezultatas. Tai pastaba, nurodžiusi nuolatinį vyksmą — šitaip dabar yra ir su nedaugeliu randančių siaurą kelią į gyvenimą. Be to, prisimink, kad išsiųsdamas apaštalus Jėzus pasakė juos rasiant vertų žmonių. Kiti nebuvo verti, ir apaštalai turėjo nuo kojų nusikratyti dulkes „kaip liudijimą prieš“ tokius žmones (Luko 9:5). Argi krikščionims viešai tarnaujant šiandieną nevyksta kažkas panašaus? Kai kas atsiliepia gerai, o kiti atmeta mūsų nešamą Dievo žinią.

Sargybos bokšto straipsniuose apie avis ir ožius buvo pažymėta: „Nors pasakojime aprašytas nuosprendis yra netolimoje ateityje, jau dabar vyksta kažkas gyvybiškai svarbaus. Mes, krikščionys, esame užimti gyvybę gelbstinčiu darbu pranešdami žinią, kuri yra žmonių pasidalijimo priežastis (Mato 10:32-39).“ Toje Mato 10-ojo skyriaus ištraukoje skaitome Jėzų pasakiusį, kad sekant juo atsiras pasidalijimas — tėvas eis prieš sūnų, duktė prieš motiną.

Galiausiai dvasia pateptieji Kristaus broliai vadovauja pasauliniam Karalystės žinios skelbimui. Žmonės, girdėdami ją ir atsiliepdami palankiai arba nepalankiai, parodo, kas jie tokie. Mes, žmonės, negalime ir neturime sakyti „šis asmuo yra avis; anas — ožys“ ta pačia prasme kaip Mato 25 skyriuje. Vis dėlto, supažindindami žmones su gerąja naujiena, suteikiame jiems galimybę parodyti, kurioje pusėje jie stovi — kokie yra ir kaip elgiasi su Jėzaus broliais. Taigi tarsi besikaupiantys įrodymai teismo byloje, pasidalijimas tarp tų, kurie palaiko Jėzaus brolius, ir tų, kurie atsisako juos remti, tampa akivaizdus (Malachijo 3:18, Brb red.). Kaip buvo paaiškinta Sargybos bokšte, greit Jėzus sėdės savo soste ir paskelbs nuosprendį, teisiškai žmones perskirdamas galutinai — gyvenimui arba atkirtimui.

[Išnaša]