Jėzaus gimimo tikroji istorija

PAGALVOK apie gerai žinomą įvykį savo šalies istorijoje. Jis patvirtintas dokumentais, užrašytas ne vieno istoriko. O kaip, jei kas nors pasakė, kad tokio įvykio niekada nebuvo, kad tai tik mitas? Arba, turint omenyje labiau asmeniškus dalykus, kaip reaguotum į tvirtinimą, jog tavo šeimos pasakojimai apie tavo senelio gimimą ir vaikystę yra neteisingi? Bet kuriuo atveju netgi užuomina tikriausiai tave papiktintų. Tu, žinoma, neimtum to už gryną pinigą!

Tačiau šiandien kritikai paprastai atmeta Mato ir Luko evangelijų pranešimus apie Jėzaus gimimą. Jie sako, kad šie pranešimai yra visiškai prieštaringi ir nesuderinami, kad abiejuose pilna akivaizdaus melo ir istorinių klaidų. Ar tai tiesa? Užuot sutikę su tokiais kaltinimais, patys patyrinėkime tuos evangelijų pranešimus. Tada pažiūrėkime, ko šiandien jie gali mus pamokyti.

Parašymo tikslas

Pradžioje reikia prisiminti šių biblinių pranešimų tikslą. Jie nėra biografijos, o evangelijos. Svarbu suvokti skirtumą. Biografijoje autorius gali prirašyti šimtus puslapių, stengdamasis parodyti, kaip jo aprašomas žmogus tapo gerai žinoma asmenybe. Todėl kai kurios biografijos sudaro daugybę puslapių; jose pateikiamos smulkmenos apie asmens kilmę, gimimą ir vaikystę. Su evangelijomis yra kitaip. Iš keturių evangelijų pranešimų tik Matas ir Lukas kalba apie Jėzaus gimimą ir vaikystę. Tačiau jie nesistengia parodyti, kaip Jėzus užaugo. Prisimink, jog Jėzaus pasekėjai pripažino, kad prieš ateidamas į žemę jis gyveno kaip dvasinis kūrinys (Jono 8:23, 58). Todėl Matas ir Lukas neaprašinėjo Jėzaus vaikystės, kokiu jis tapo žmogumi. Ne, jie pasakojo įvykius, atitinkančius evangelijų tikslą.

O koks buvo jų rašymo tikslas? Žodis „evangelija“ reiškia „geroji naujiena“. Abu vyrai pateikė tą pačią žinią, — kad Jėzus yra pažadėtasis Mesijas, arba Kristus, kad jis mirė už žmonijos nuodėmes ir buvo prikeltas gyventi danguje. Bet tuodu rašytojai buvo visiškai skirtingos kilmės ir rašė skirtingai auditorijai. Mokesčių rinkėjas Matas savo pranešimą skyrė daugiausia žydams. Gydytojas Lukas rašė „garbingajam Teofiliui“, matyt, užėmusiam aukštas pareigas, be to, platesnei žydų ir pagonių auditorijai (Luko 1:1-3). Kiekvienas rašytojas pasirinko reikšmingiausius atsitikimus, geriausiai įtikinančius konkrečią auditoriją. Todėl Mato pranešime pabrėžiamos Hebrajiškųjų Raštų pranašystės, išsipildžiusios Jėzui. O Lukas rašo labiau klasikiniu istoriniu stiliumi, priimtinu jo klausytojams nežydams.

Nenuostabu, kad jų pranešimai skiriasi. Bet jie neprieštarauja vienas kitam, kaip atvirkščiai tvirtina kritikai. Jie papildo vienas kitą ir puikiai derinasi sudarydami aiškesnį vaizdą.

Jėzaus gimimas Betliejuje

Matas ir Lukas aprašo stebuklingą Jėzaus gimimą iš mergelės. Matas parodo, kad šiuo stebuklu išsipildė prieš šimtmečius užrašyta Izaijo pranašystė (Izaijo 7:14; Mato 1:22, 23). Lukas aiškina, kad Jėzus gimė Betliejuje, nes išėjus ciesoriaus įsakymui surašyti gyventojus Juozapas ir Marija turėjo keliauti ten. (Žiūrėk rėmelį 7 puslapyje.) Buvo reikšminga, kad Jėzus gimė Betliejuje. Pranašas Michėjas prieš šimtmečius buvo išpranašavęs, kad Mesijas kils iš šio, atrodo, nežymaus netoli Jeruzalės esančio kaimelio (Michėjo 5:2).

Jėzaus gimimo naktis išgarsėjo ėmus vaizduoti jo gimimą. Tačiau tikroji istorija labai skiriasi nuo dažniausiai vaizduojamos. Istorikas Lukas, kalbantis mums apie gyventojų surašymą, dėl kurio Juozapui ir Marijai teko keliauti Betliejun, pasakoja ir apie piemenis, tą svarbią naktį praleidusius laukuose su savo bandomis. Šios dvi aplinkybės paskatino daugelį Biblijos tyrinėtojų padaryti išvadą, kad Jėzus negalėjo gimti gruodį. Jie nurodo, jog vargu ar ciesorius būtų liepęs sukilti linkusiems žydams vykti į savo gimtuosius miestus šaltu ir lietingu laikotarpiu, nes tai galėjo dar labiau įpykinti maištingus žmones. Mokslininkų požiūriu, taip pat neįtikima, kad tokiu atšiauriu oru piemenys būtų nakvoję laukuose su savo kaimenėmis (Luko 2:8-14).

Atkreipk dėmesį, kad apie savo Sūnaus gimimą Jehova panoro paskelbti ne išsilavinusiems ir įtakingiems to meto religiniams vadams, o paprastiems darbininkams, gyvenusiems laukuose. Rašto žinovai ir fariziejai tikriausiai mažai bendraudavo su piemenimis, nes šie dirbdami neįprastu laiku negalėjo tiksliai laikytis žodinio įstatymo. Bet Dievas didžiai pagerbė tuos nuolankius, ištikimus vyrus: angelų pulkas pranešė jiems, kad Betliejuje ką tik gimė Mesijas, kurio dievobaimingi žmonės laukė tūkstančius metų. Šie vyrai, o ne „trys karaliai“, taip dažnai vaizduojami Kristaus gimimo scenose, aplankė Mariją su Juozapu ir pamatė ėdžiose gulintį nekaltą kūdikį (Luko 2:15-20).

Jehova suteikia malonę nuolankiems tiesos ieškotojams

Dievas yra maloningas nuolankiems žmonėms, mylintiems jį ir tikrai trokštantiems sulaukti jo tikslų išsipildymo. Tai pasikartojanti tema, liečianti įvykius, susijusius su Jėzaus gimimu. Praėjus maždaug mėnesiui po vaiko gimimo, Juozapas su Marija paklusdami Mozės įstatymui nuneša jį į šventyklą ir duoda auką — „porą purplelių arba du balandžiukus“ (Luko 2:22-24). Įstatymas reikalavo paaukoti avinėlį, bet neturtingiesiems buvo leidžiama atnašauti ne tokią brangią auką (Kunigų 12:1-8). Pagalvok štai apie ką. Jehova Dievas, visatos Suverenas, pasirinko ne turtuolių, o vargšų šeimą, kurioje būtų auginamas jo mylimas viengimis Sūnus. Jei esi vienas iš tėvų, tai turėtų tau aiškiai priminti, jog geriausia dovana tavo vaikams — daug geresnė už materialų turtą ar prestižinį išsilavinimą — yra namų aplinka, kurioje svarbiausios dvasinės vertybės.

Šventykloje Jehova suteikia malonę dar dviem ištikimiems ir nuolankiems garbintojams. Viena iš jų Ona, 84 metų našlė, ‛nesitraukianti iš šventyklos’ (Luko 2:36, 37). Kitas — ištikimas senelis, vardu Simeonas. Abu džiaugiasi Dievo jiems suteikta privilegija — prieš mirtį pamatyti pažadėtąjį Mesiją. Simeonas skelbia pranašystę apie vaiką. Tai pranašystė, kupina vilties, bet turinti liūdesio šešėlį. Jis pranašauja, kad ši jauna motina, Marija, dėl savo mylimo sūnaus patirs didelę širdgėlą (Luko 2:25-35).

Vaikas pavojuje

Simeono pranašystė yra rūstus priminimas, kad šis nekaltas vaikelis taps neapykantos taikiniu. Ir nors jis tebėra kūdikis, neapykanta jau reiškiasi. Matas praneša, kaip. Praėjo daug mėnesių; Juozapas su Marija ir Jėzumi dabar gyvena Betliejuje. Netikėtai juos aplanko keletas svetimšalių. Kad ir ką vaizduotų daugybė Kristaus gimimo scenų, Matas nenurodo atvykusių vyrų skaičiaus ir nevadina jų „išminčiais“ nei „trimis karaliais“. Jis vartoja graikišką žodį maʹgoi, reiškiantį „astrologai“. Jau vien tai turėtų padėti skaitytojui suprasti, jog čia veikė piktos jėgos, nes Dievo Žodis smerkia astrologiją ir ištikimi žydai skrupulingai jos vengė (Pakartoto Įstatymo 18:10-12; Izaijo 47:13, 14).

Tie astrologai iš rytų ėjo paskui pasirodžiusią žvaigždę ir nešė dovanas „gimusiam Žydų karaliui“ (Mato 2:2). Bet žvaigždė neatveda jų į Betliejų. Ji nuveda juos į Jeruzalę pas Erodą Didįjį. Joks pasaulio žmogus neturi tokių priemonių bei motyvų, kad pakenktų jaunajam Jėzui. Tas garbės trokštantis žmogžudys jau buvo nužudęs keletą savo šeimos narių, nes laikė juos pavojingais.a Sunerimęs, kad gimė būsimasis „Žydų karalius“, jis siunčia astrologus ieškoti Jo Betliejuje. Jiems beeinant, atsitinka keistas dalykas. „Žvaigždė“, atvedusi juos į Jeruzalę, atrodo, traukia pirma jų! (Mato 2:1-9)

Mes nežinome, ar tai buvo tikra šviesa dangaus skliaute ar tik vizija. Tačiau žinome, jog ta „žvaigždė“ nebuvo nuo Dievo. Pikta lemiančiu tikslumu ji nuveda tuos pagoniškus garbintojus tiesiai pas Jėzų — silpną ir bejėgį kūdikį, saugomą tik neturtingo dailidės ir jo žmonos. Astrologai, apgauti Erodo, tikriausiai būtų grįžę pas kerštingąjį monarchą ir dėl to vaikas būtų buvęs pražudytas. Bet Dievas įspėja juos sapne ir liepia grįžti namo kitu keliu. Tad „žvaigždė“ tikriausiai buvo Dievo priešo Šėtono užmačia, nes jis norėjo bet kokiomis priemonėmis pakenkti Mesijui. Keista, kad Kristaus gimimo scenose „žvaigždė“ ir astrologai vaizduojami Dievo pasiuntiniais! (Mato 2:9-12)

Tačiau Šėtonas nepasiduoda. Jo klusnus įrankis, karalius Erodas, įsako išžudyti Betliejuje visus jaunesnius nei dvejų metų berniukus. Bet Šėtonas negali nugalėti Jehovos. Mato žodžiais, Dievas seniai buvo numatęs, jog įvyks tokios baisios nekaltų vaikų žudynės. Jehova vėl davė atkirtį Šėtonui, per angelą įspėdamas Juozapą bėgti į Egiptą. Matas praneša, kad praėjus tam tikram laikui Juozapas grįžo su savo nedidele šeima ir apsigyveno Nazarete, kur Jėzus užaugo tarp savo jaunesnių brolių ir seserų (Mato 2:13-23; 13:55, 56).

Ką tau reiškia Kristaus gimimas

Ar tave šiek tiek nustebino įvykiai, liečiantys Jėzaus gimimą ir vaikystę? Daugelis atsako teigiamai. Jie stebisi, kad pranešimai tikrai darnūs ir tikslūs, nors kai kas tvirtina priešingai. Jie nustemba sužinoję, kad tam tikri įvykiai buvo išpranašauti prieš šimtus metų. Jiems yra staigmena, kad kai kurie svarbūs evangelijų punktai labai skiriasi nuo to, kas vaizduojama tradicinėse Kristaus gimimo istorijose ir scenose.

Bet labiausiai turbūt stebina tai, jog daugelyje tradicinių Kalėdų švenčių praleidžiamos tos svarbios evangelijų detalės. Pavyzdžiui, beveik nepagalvojama apie Jėzaus Tėvą — ne Juozapą, o Jehovą Dievą. Įsivaizduok, kaip jis jautėsi patikėdamas savo mylimą Sūnų Juozapui ir Marijai, kad šie jį auklėtų bei rūpintųsi juo. Pagalvok, kaip dangiškasis Tėvas kentėjo leisdamas savo Sūnui augti pasaulyje, kuriame neapykantos pilnas karalius ketino jį nužudyti dar vaiką! Jehova davė šią auką skatinamas didelės meilės žmonijai (Jono 3:16).

Kalėdų šventėse dažniausiai nėra tikrojo Jėzaus. Nėra duomenų, kad jis būtų pasakęs mokiniams savo gimimo datą; taip pat niekur nenurodyta, kad jo pasekėjai šventė jo gimtadienį.

Jėzus liepė mokiniams minėti ne savo gimimą, o mirtį ir jos istorinę reikšmę (Luko 22:19, 20). Jėzus norėjo būti prisimenamas ne kaip bejėgis kūdikis, gulintis ėdžiose, nes jis dabar nebe tas. Praėjus daugiau nei 60 metų po Jėzaus nužudymo, jis pasirodė regėjime apaštalui Jonui galingu Karaliumi, jojančiu į kovą (Apreiškimas 19:11-16). Dabar mums reikia stengtis pažinti Jėzų kaip Dievo dangiškosios Karalystės Valdovą, nes jis yra Karalius, pakeisiantis šį pasaulį.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

Ar Lukas buvo neteisus?

KAIP Jėzus, užaugęs Nazarete ir buvęs gerai žinomas Nazariečio vardu, galėjo gimti Betliejuje, už maždaug 150 kilometrų? Lukas paaiškina: „Anomis dienomis [prieš gimstant Jėzui] išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą“ (Luko 1:1; 2:1-3).

Kritikai smarkiai puola šią Rašto ištrauką, laikydami ją klaida arba, dar blogiau, prasimanymu. Jų tvirtinimu, Kvirinas valdė ir toks surašymas vyko 6 ar 7 m. e. metais. Jeigu jie teisūs, tuomet tektų labai suabejoti Luko pranešimu, nes įrodymai liudija, kad Jėzus gimė 2 metais p. m. e. Tačiau tie kritikai nepaiso dviejų esminių dalykų. Pirma, Lukas pripažįsta, jog buvo daugiau nei vienas surašymas; atkreipk dėmesį į jo nuorodą „toks pirmasis surašymas“. Jis gerai žinojo apie kitą, vėlesnį surašymą (Apaštalų darbai 5:37). Būtent jį aprašė istorikas Juozapas Flavijus, o įvyko jis 6 m. e. metais. Antra, Kvirino valdymas neduoda mums pagrindo Jėzaus gimimą priskirti tai vėlesnei datai. Kodėl? Nes Kvirinas, matyt, šį postą užėmė du kartus. Daugelis mokslininkų pripažįsta, kad pirmasis jo valdymo laikotarpis apėmė 2 metus p. m. e.

Pasak kai kurių kritikų, Lukas išgalvojo gyventojų surašymą norėdamas sukurti priežastį Jėzui gimti Betliejuje, išpildant pranašystę iš Michėjo 5:2. Ši teorija padaro Luką sąmoningu melagiu, bet joks kritikas tokio teiginio negali pritaikyti tam kruopščiam istorikui, parašiusiam evangeliją ir Apaštalų darbų knygą.

Joks kritikas negali paaiškinti dar vieno dalyko: pats surašymas buvo išsipildžiusi pranašystė! Šeštame amžiuje p. m. e. Danielius išpranašavo, kad stos valdovas, kuris „siųs mokesčių rinkėją į šlovingąją karalystę“. Ar tai buvo taikoma Augustui ir jo nurodymui surašyti Izraelio gyventojus? Na, pranašystėje sakoma, kad Mesijas, arba „sandoros kunigaikštis“, bus ‛sutriuškintas’ karaliaujant šio valdovo įpėdiniui. Valdant Augusto įpėdiniui Tiberijui, Jėzus iš tiesų buvo ‛sutriuškintas’, tai yra nužudytas (Danieliaus 11:20-22, Brb red.).

[Iliustracijos]

Augustas Cezaris (27 m. p. m. e. — 14 m. e. m.)

Imperatorius Tiberijus (14—37 m. e. m.)

[Šaltinių nuorodos]

Musée de Normandie, Caen, France

Fotografuota leidus British Museum

[Iliustracija 8 puslapyje]

Jehovos angelas suteikė malonę nuolankiems piemenims, pranešdamas jiems gerąją naujieną apie Kristaus gimimą