„dėkui“. Dėkingumą vis labiau išstumia požiūris „pirma aš“. Tokia padėtis — vienas iš paskutinių dienų požymių. Apaštalas Paulius įspėjo: „Tu turi suprasti, kad paskutinės dienos bus labai pavojingas metas. Žmonės pasidarys visiškai savanaudiški... Jie bus visai nedėkingi“ (2 Timotiejui 3:1, 2, Phillips).

Kartais dėkingumas pakeičiamas saldliežuvavimu. Dėkingumas reiškiamas iš širdies, negalvojant apie asmenišką naudą. O saldliežuvauti, paprastai nenuoširdžiai bei perdėtai, skatina slaptas siekimas paaukštinimo arba noras turėti tam tikros naudos (Judo 16). Tokia saldi kalba ne tik apgaulinga, bet dažnai yra pasipūtimo bei išdidumo vaisius. Tad kas gi norėtų būti mulkinamas nenuoširdžiais meilikavimais? Tačiau nuoširdus dėkingumas iš tiesų atgaivina.

Rodyti dėkingumą naudinga. Šiltas nuoširdaus dėkingumo jausmas padidina žmogaus laimę bei ramybę. (Palygink Patarlių 15:13, 15, Brb red.) Be to, kaip teigiama savybė, dėkingumas apsaugo nuo neigiamų jausmų, pavyzdžiui, pykčio, pavydo bei pagiežos.

„Būkite dėkingi“

Biblija mus skatina puoselėti dėkingumo dvasią. Paulius rašė: „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tesalonikiečiams 5:18). Paulius patarė ir kolosiečiams: „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė... Būkite dėkingi!“ (Kolosiečiams 3:15) Daugelyje psalmių yra padėkos žodžių, ir tai rodo, kad nuoširdus dėkingumas yra dieviška savybė (Psalmių 27:4, NW; 75:1, Brb red.). Aišku, Jehovai Dievui malonu, kai mes rodome dėkingumą visuose gyvenimo reikaluose.

Tačiau kodėl šiame nedėkingame pasaulyje mums sunku ugdytis dėkingumo dvasią? Kaip mes galime rodyti dėkingumą kasdieniniame gyvenime? Šie klausimai bus aptariami tolesniame straipsnyje.

Puoselėk dėkingumo dvasią

NIUJORKO valstijoje gydytojas išgelbėjo Meri gyvybę, kai jos būklė buvo kritiška. Bet 50-metė Meri nei padėkojo gydytojui, nei apmokėjo gydymo išlaidų. Koks nedėkingumas!

Biblijoje pasakojama, kaip kartą įėjęs į kaimą Jėzus susitiko dešimt vyrų, sirgusių baisia raupsų liga. Šie garsiai šaukė jam: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Jėzus jiems liepė: „Eikite, pasirodykite kunigams.“ Raupsuotieji pakluso jo nurodymui ir beeidami pamatė bei pajuto, kad sveiksta.

Devyni išgiję raupsuotieji ėjo toliau. Tačiau vienas iš jų, samarietis, sugrįžo ieškodamas Jėzaus. Šis buvęs raupsuotasis šlovino Dievą, o suradęs Jėzų parpuolė prie jo kojų ir dėkojo. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ (Luko 17:11-19)

Svarbi pamoka slypi klausime: „Kur dar devyni?“ Kaip ir Meri, tie devyni raupsuotieji turėjo didelį trūkumą — jie neparodė dėkingumo. Šiandien toks nedėkingumas labai įprastas. Kodėl?

Esminė nedėkingumo priežastis

Pagrindinė nedėkingumo priežastis yra savanaudiškumas. Štai pirmieji mūsų žmogiškieji tėvai, Adomas ir Ieva. Jehova sukūrė juos su dieviškomis savybėmis ir davė viską, kad jie būtų laimingi: gražius, į sodą panašius namus, tobulą aplinką ir prasmingą bei patenkinantį darbą (Pradžios 1:26-29; 2:16, 17). Tačiau dėl Šėtono sužadinto savanaudiškumo jie abu tapo neklusnūs ir paniekino Jehovos gerumą (Pradžios 3:1-5; Apreiškimas 12:9).

Taip pat pagalvok apie senovės Izraelio tautą, kurią Dievas buvo išsirinkęs kaip ypatingą nuosavybę. Kokie dėkingi izraelitai tėvai turėjo būti 1513 m. p. m. e. nisano 14-ąją! Tą atmintiną naktį Dievo angelas išžudė „visus pirmgimius Egipto žemėje“, bet nepalietė tinkamai pažymėtų izraelitų namų (Išėjimo 12:12, 21-24, 30). Ir kai buvo išgelbėti nuo faraono kariuomenės prie Raudonosios jūros, ‛Mošė ir Israėlio sūnūs giedojo Viešpačiui’ iš širdies, pilnos dėkingumo (Išėjimo 14:19-28; 15:1-21).

Vis dėlto, praėjus tik kelioms savaitėms po išėjimo iš Egipto, ‛visa Israėlio sūnų bendruomenė pradėjo murmėti’. Kaip greitai jie pasidarė nedėkingi! Jie pasiilgo laiko, kai savo vergijos šalyje Egipte ‛sėdėjo prie puodų su mėsa ir valgė duonos lig sočiai’ (Išėjimo 16:1-3). Akivaizdu, kad savanaudiškumas trukdo ugdytis bei rodyti dėkingumą.

Būdami nuodėmingo Adomo palikuonys, visi žmonės turi įgimtą savanaudiškumo gyslelę ir polinkį būti nedėkingi (Romiečiams 5:12). Be to, nedėkingumas būdingas savanaudiškumo dvasiai, valdančiai šio pasaulio žmones. Tos dvasios, kaip oro, kuriuo kvėpuojame, pilna visur ir ji mus veikia (Efeziečiams 2:1, 2). Tad mes turime ugdytis dėkingą požiūrį. Kaip galime tai daryti?

Būtini apmąstymai!

Viename žodyne dėkingumas apibrėžiamas kaip „padėkos jausmas, — nuoširdus, draugiškas jausmas geradariui, skatinantis asmenį atsakyti paslauga“. Jausmo neįmanoma mechaniškai „įjungti“ ir „išjungti“; jis turi savaime kilti iš vidaus. Dėkingumas yra ne tik mandagus elgesys ar tam tikras etiketas; jis kyla iš širdies.

Kaip mes galime išsiugdyti nuoširdų dėkingumą? Biblijoje sakoma, kad daugelis mūsų jausmų priklauso nuo to, apie ką mąstome (Efeziečiams 4:22-24, NW). Dėkingumo jausmas kyla pagarbiai mąstant apie mums parodytą gerumą. Psichinės sveikatos specialistas gydytojas Veinas V. Dajeris sutinka: „Tau negali kilti jausmas (emocija), jeigu iš pradžių nekilo mintis.“

Pavyzdžiui, pagalvok, kaip kyla dėkingumas už mus supančią kūriniją. Ką tu jauti žiūrėdamas į žvaigždžių nusėtą dangų giedrą naktį? Karalius Dovydas pasakė, kokią pagarbią baimę jis jautė: „Kai aš žiūriu į tavo dangų, tavo pirštų darbą, į mėnulį ir į žvaigždes, kurias tu padarei: Kas gi yra žmogus, kad tu jį atsimeni? arba žmogaus sūnus, kad juo rūpinies?“ Nakties tyloje žvaigždės liudijo Dovydui ir paskatino jį parašyti: „Dangus pasakoja Dievo garbę ir tvirtuma [„erdvė“, NW] skelbia jo rankų darbą.“ Kodėl žvaigždėtas dangus taip sujaudino Dovydą? Jis pats atsako: „Aš mąstau apie visus tavo veikalus, svarstau [apie] tavo rankų darbus“ (Psalmių 8:4, 5; 18:2; 142:5).

Dovydo sūnus Saliamonas irgi suprato, kaip naudinga mąstyti apie kūrybos šedevrus. Pavyzdžiui, jis rašė, kaip debesys atgaivina mūsų žemę: „Visas vanduo nuteka į jūrą, o jūra nepilnėja. Vanduo sugrįžta į vietas, kur upės prasideda ir vėl ima tekėti“ (Ekleziasto 1:7, ŠvR). Tad kai lietus bei upės sudrėkina žemę, vanduo iš vandenynų sugrįžta į debesis. Į ką būtų panaši ši planeta, jeigu nebūtų vandens gryninimo ir jo sugrąžinimo proceso? Koks dėkingas Saliamonas turėjo jaustis, kai mąstė apie tai!

Dėkingas žmogus brangina ir savo santykius su šeimos nariais, draugais bei kitais pažįstamais žmonėmis. Jų malonūs poelgiai patraukia jo dėmesį. Pagarbiai mąstydamas apie jų paslaugų elgesį, širdyje jis jaučiasi dėkingas.

Išreikšti dėkingumą

Koks paprastas yra žodis „dėkui“! Jį taip nesunku ištarti. Ir progų tam gausybė. Kokia atgaiva žmogui išgirsti nuoširdžią padėką už tai, kad jis atidarė mums duris arba pakėlė kokį daiktą, iškritusį mums iš rankų! Išgirdusiam šį žodį krautuvininkui, restorano padavėjai ar paštininkui darbas gali pasidaryti lengvesnis ir malonesnis.

Dėkingumą už malonų poelgį patogu išreikšti padėkos atviruku. Parduotuvėse galima gauti atvirukų, kuriuose būna gražiai išreikštų minčių. Tačiau argi nebūtų meilinga pridurti padėką savo ranka? Kai kurie netgi nenaudoja išspausdinto atviruko, bet mieliau nusiunčia savo laiškelį. (Palygink Patarlių 25:11.)

Turbūt labiausiai mūsų dėkingumo nusipelno artimiausi mūsų šeimos nariai. Biblijoje apie sumanią žmoną sakoma: „Jos vyras... giria ją“ (Patarlių 31:28). Argi širdingi vyro padėkos žodžiai neugdo ramybės bei džiaugsmo dvasios šeimoje? Argi sugrįžusiam į namus vyrui nemalonu išgirsti šiltą, pagarbų žmonos pasveikinimą? Šiandien šeimos labai slegiamos, o kai įtampa didėja, lengva užsidegti. Dėkingas žmogus yra pasiruošęs nusileisti ir skuba atleisti bei pamiršti.

Jaunuoliai irgi turi prisiminti iš širdies dėkoti tėvams. Žinoma, tėvai nėra tobuli, bet tai ne priežastis būti nedėkingam už visa, ką jie dėl tavęs padarė. Neįmanoma nusipirkti meilės ir dėmesio, kurį jie tau rodė nuo pat tavo gimimo dienos. Jeigu jie tave mokė apie Dievą, tu turi papildomą priežastį būti dėkingas.

‛Vaikai yra Viešpaties dovana’, — sakoma Psalmių 126:3. Tad tėvai turi ieškoti progų pagirti savo vaikus, užuot kabinėjęsi dėl smulkmenų (Efeziečiams 6:4). Jiems yra didžiulė privilegija padėti savo mažiesiems išsiugdyti dėkingumo dvasią! (Palygink Patarlių 29:21, NW.)

Dėkingi Dievui

Jehova Dievas yra „kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos“ Davėjas (Jokūbo 1:17). Ypač svarbi dovana yra gyvybė, nes visa, ką mes turime ar sumanome, gali nueiti perniek, jeigu neteksime gyvybės. Rašte mes esame raginami atminti, kad „[Jehova Dievas] yra gyvenimo šaltinis“ (Psalmių 35:6, 8, 10; Apaštalų darbai 17:28). Kad širdyje išsiugdytume dėkingumą Dievui, turime mąstyti apie jo dosnias dovanas, palaikančias mūsų fizinę bei dvasinę gyvybę (Psalmių 1:1-3; 76:12, 13). Tokia širdis paskatins mus rodyti dėkingumą žodžiais bei darbais.

Malda yra vienas būdas tiesiogiai išreikšti savo dėkingumą Dievui. Psalmininkas Dovydas pareiškė: „Daug padarei, Viešpatie, mano Dieve, nuostabių darbų ir nutarimų mūsų labui — nėra Tau lygaus nė vieno, — jei norėčiau juos paskelbti ir išpasakoti, jų būtų daugiau, kaip kad galima suskaičiuoti“ (Psalmių 40:5, Brb red.). Tad jauskime ir mes tą patį.

Dovydas taip pat buvo pasiryžęs rodyti Dievui dėkingumą kalbėdamas kitiems. Jis pasakė: „Aš šlovinsiu tave, Viešpatie, visa mano širdimi, papasakosiu visus tavo nuostabius darbus“ (Psalmių 9A:2). Kalbėdami kitiems apie Dievą, dalindamiesi su jais jo Žodžio tiesa, tikriausiai galime geriausiai parodyti jam savo dėkingumą. Ir tai padės mums būti dėkingesniems kitose gyvenimo srityse.

„Kas aukoja padėką, pagerbia mane; o tam, kuris elgiasi teisingai, aš parodysiu Dievo išgelbėjimą!“ — sako Jehova. Tad patirk džiaugsmą rodydamas jam širdingą dėkingumą (Psalmių 50:23, NTP; 99:2).

[Iliustracija 7 puslapyje]

Gyvybė yra Dievo dovana. Dėkok savais žodžiais