Prisiminkime paskutines Jėzaus dienas žemėje

EINA 33 m. e. metai, septintoji žydų nisano mėnesio diena. Įsivaizduok stebįs, kas vyksta Romos provincijoje Judėjoje. Palikęs vešlią Jericho lapiją, Jėzus Kristus su savo mokiniais žingsniuoja dulkėtu vingiuotu keliu. Dar daugelis kitų keliautojų traukia Jeruzalėn švęsti metinės Paschos šventės. Tačiau Kristaus mokinių mintyse yra ne vien šis varginantis kopimas.

Žydai ilgisi Mesijo, kuris padėtų atsikratyti romėnų jungo. Daugelis mano Jėzų iš Nazareto esant tą ilgai lauktą Gelbėtoją. Trejus su puse metų jis kalbėjo apie Dievo Karalystę. Jis gydė ligonius ir maitino alkstančiuosius. Taip, jis paguodė žmones. Bet religiniams vadams apmaudu, kad Jėzus aštriai smerkia juos; jie pasiryžę jį nužudyti. Ir štai jis ryžtingai žengia perdžiūvusiu keliu pirma savo mokinių (Morkaus 10:32).

Saulei leidžiantis už priešaky dunksančio Alyvų kalno, Jėzus ir jo palydovai pasiekia Betanijos kaimą, kur praleis ateinančias šešias naktis. Ten juos pasitinka mylimi draugai Lozorius, Marija bei Morta. Vėsus vakaras atgaivina po kaitrios kelionės; nuo jo prasideda šabas, nisano 8-oji (Jono 12:1, 2).

Nisano 9-oji

Pasibaigus šabui Jeruzalėje gyvenimas virte verda. Jau tūkstančiai lankytojų suėjo miestan švęsti Paschos. Bet mes girdime smarkesnį triukšmą nei įprasta šiuo metų laiku. Smalsios minios siauromis gatvelėmis skuba prie miesto vartų. Kokį vaizdą jos išvysta, prasibrovusios pro kamšatį vartuose! Keliu iš Betfagės nuo Alyvų kalno leidžiasi daugybė džiaugsmingų žmonių (Luko 19:37). Ką visa tai reiškia?

Štai! Jėzus Nazarietis atjoja ant asilaičio. Priešais jį žmonės tiesia ant kelio apsiaustus. Kiti mojuoja ką tik nuskintomis palmių šakomis ir džiugiai šaukia: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu — Izraelio Karaliui!“ (Jono 12:12-15)

Miniai artinantis prie Jeruzalės, Jėzus pažvelgia į miestą ir labai susijaudina. Jis pravirksta ir mes girdime, kaip jis išpranašauja šio miesto pražūtį. Kai netrukus atvyksta šventyklon, Jėzus moko minias ir išgydo akluosius bei raišuosius, atėjusius pas jį (Mato 21:14; Luko 19:41-44, 47).

Tai nelieka aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų nepastebėta. Kaip jie susierzina matydami nuostabius Jėzaus darbus ir džiūgaujančias minias! Nepajėgdami nuslėpti pasipiktinimo, fariziejai reikalauja: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ „Sakau jums, — atsiliepia Jėzus, — jei šitie tylės — akmenys šauks!“ Prieš išeidamas, Jėzus pastebi, kad šventykloje prekiaujama (Luko 19:39, 40; Mato 21:15, 16; Morkaus 11:11).

Nisano 10-oji

Jėzus anksti ateina į šventyklą. Vakar jis negalėjo nepasipiktinti tuo, kad jo Tėvo, Jehovos Dievo, garbinimas šiurkščiai paverčiamas pasipelnymo šaltiniu. Tad labai užsidegęs jis ima varyti iš šventyklos pardavėjus ir pirkėjus. Paskui išvarto godžių pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus. „Parašyta, — sušunka Jėzus: — ‛Mano namai vadinsis maldos namai’, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!“ (Mato 21:12, 13)

Aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei seniūnai nepakenčia Jėzaus veiksmų nei viešo mokymo. Kaip jie trokšta jį nužudyti! Bet jiems kliudo minia, nes žmonės stebisi Jėzaus mokymu ir ‛apgulę Jį klausosi’ (Luko 19:47, 48, Brb red.). Vakarėjant Jėzus ir jo palydovai mielai pareina Betanijon, kad naktį gerai pailsėtų.

Nisano 11-oji

Ankstus rytas, o Jėzus su savo mokiniais jau kopia Alyvų kalnu pakeliui į Jeruzalę. Jiems atėjus šventyklon, aukštieji kunigai ir vyresnieji skuba užsipulti Jėzų. Jie gerai prisimena, ko jis ėmėsi šventykloje prieš pinigų keitėjus bei pirklius. Jo priešai kandžiai teiraujasi: „Kokia galia tai darai? Kas tau davė šitą galią?“ „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, — atsikerta Jėzus. — Jei man atsakysite, ir aš pasakysiu, kieno įgaliotas tai darau. Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Susispietę priešininkai samprotauja: „Jei pasakysime — iš dangaus, jis mums prikiš: ‛Tai kodėl juo netikėjote?’ O jei pasakysime — iš žmonių, reikės bijoti minios, nes visi laiko Joną pranašu.“ Suglumę jie neryžtingai atsako: „Mes nežinome.“ Jėzus ramiai atsiliepia: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“ (Mato 21:23-27).

Jėzaus priešai dabar mėgina pačiupti jį sakantį tai, už ką galėtų suimti. Jie klausia: „Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ „Parodykite man mokesčių pinigą!“ — Jėzus atsako tuo pačiu. Jis klausia: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ „Ciesoriaus“, — sako jie. Jėzus sužlugdo jų kėslus garsiai, kad visi girdėtų, pareikšdamas: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mato 22:15-22).

Nutildęs priešus nepaneigiamais argumentais, dabar Jėzus minių ir savo mokinių akivaizdoje pereina į puolimą. Klausykis jo, drąsiai smerkiančio Rašto žinovus ir fariziejus. „Nesielkite, kaip jie elgiasi, — sako jis, — nes jie kalba, bet nedaro.“ Be baimės jis skelbia jiems vargą, pripažindamas juos aklais vadais ir veidmainiais. „Gyvatės! Angių išperos! — sako Jėzus. — Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą [„geheną“, NTP išnaša]?!“ (Mato 23:1-33)

Tie smarkūs kaltinimai — tai ne rodiklis, kad Jėzus nepastebi kitų asmenų gerųjų savybių. Vėliau jis mato, kaip žmonės meta pinigus į šventyklos aukų skrynias. Koks jaudinantis reginys: vargšė našlė įmeta visus savo išteklius — dvi mažas menkavertes monetas! Jėzus nuoširdžiai įvertina tai ir nurodo, kad iš tikrųjų ji įmetė daug daugiau už visus dosniai aukojusius „iš to, kas jiems atlieka“. Švelniai užjausdamas, Jėzus didžiai brangina ką tik asmuo įstengia padaryti (Luko 21:1-4).

Dabar Jėzus paskutinį sykį palieka šventyklą. Kai kurie mokiniai pamini jos didybę, kad ji „išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis“. Jų nuostabai, Jėzus atsiliepia: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Luko 21:5, 6). Apaštalai, žengdami paskui Jėzų iš perpildyto miesto, svarsto, ką jis turėjo omenyje.

Na, po valandėlės Jėzus ir apaštalai susėdę mėgaujasi Alyvų kalno ramybe, tyla. Regėdami puikų Jeruzalės ir šventyklos vaizdą, Petras, Jokūbas, Jonas bei Andriejus stengiasi išsiaiškinti stulbinančią Jėzaus pranašystę. „Pasakyk mums, — taria jie, — kada tai bus, ir koks bus tavo dalyvavimo bei daiktų sistemos pabaigos ženklas?“ (Mato 24:3, NW; Morkaus 13:3, 4)

Didysis Mokytojas atsako tikrai reikšminga pranašyste. Jis nusako smarkius karus, žemės drebėjimus, badmečius ir epidemijas. Be to, Jėzus išpranašauja, kad geroji naujiena apie Karalystę bus skelbiama visoje žemėje. „Tuomet, — perspėja jis, — bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus“ (Mato 24:7, 14, 21; Luko 21:10, 11).

Tie keturi apaštalai atidžiai klausosi, kai Jėzus kalba apie kitas ‛savo dalyvavimo ženklo’ ypatybes. Jis pabrėžia poreikį ‛budėti’. Kodėl? „Nes, — sako jis, — nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mato 24:42; Morkaus 13:33, 35, 37).

Jėzui ir apaštalams tai nepamirštama diena. Tiesą sakant, tai paskutinė Jėzaus viešosios tarnybos diena prieš suėmimą, teismą ir mirties bausmę. Kadangi jau vėlu, jie patraukia į Betaniją, kuri visai čia pat, už kalvos.

Nisano 12-oji ir 13-oji

Nisano 12-ąją Jėzus ramiai praleidžia su savo mokiniais. Jam aiškus religinių vadų troškimas jį nužudyti ir jis nenori, kad šie sutrukdytų kitą vakarą švęsti Paschą (Morkaus 14:1, 2). Rytojaus dieną, nisano 13-ąją, žmonės triūsia baigdami ruoštis šventei. Ankstyvą popietę Jėzus pasiunčia Petrą ir Joną paruošti jiems Paschos Jeruzalėje, aukštutiniame kambaryje (Morkaus 14:12-16; Luko 22:8). Paskutinį kartą švęsti Paschos ten prieš pat saulėlydį susitinka su jais Jėzus ir kiti dešimt apaštalų.

Nisano 14-oji, po saulėlydžio

Mėnulio pilnačiai kylant virš Alyvų kalno, Jeruzalės sutemas užlieja blanki šviesa. Dideliame kambaryje su baldais Jėzus ir dvylika susiburia prie padengto stalo. „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas“, — sako jis (Luko 22:14, 15, Brb red.). Neilgai trukus apaštalai nustemba matydami, kaip Jėzus pakyla ir padeda į šalį viršutinius drabužius. Pasiėmęs rankšluostį ir indą vandens, jis pradeda mazgoti jiems kojas. Kokia nepamirštama nuolankios tarnybos pamoka! (Jono 13:2-15)

Bet Jėzus žino, kad vienas iš tų vyrų — Judas Iskarijotas — jau susitarė išduoti jį religiniams vadams. Suprantama, jis labai nuliūsta. „Vienas iš jūsų mane išduos“, — atskleidžia jis. Apaštalai dėl to didžiai sielvartauja (Mato 26:21, 22). Atšventus Paschą, Jėzus paliepia Judui: „Ką darai, daryk greičiau!“ (Jono 13:27)

Kai Judas pasišalina, Jėzus pereina prie valgio, skirto jo artėjančiai mirčiai paminėti. Paėmęs neraugintos duonos paplotėlį, sukalba padėkos maldą, laužo jį ir nurodo vienuolikai valgyti. „Tai yra mano kūnas, — sako jis, — kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Paskui jis paima raudono vyno taurę. Sukalbėjęs palaiminimą, paduoda jiems tą taurę ir liepia gerti iš jos. Jėzus priduria: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Luko 22:19, 20; Mato 26:26-28).

Tą reikšmingą vakarą savo ištikimiems apaštalams Jėzus duoda daug vertingų pamokų — viena iš jų apie broliškos meilės svarbą (Jono 13:34, 35). Jis patikina, kad jie gaus „padėjėją“ — šventąją dvasią. Ji viską primins, ką jis yra jiems kalbėjęs (Jono 14:26, NW). Vėliau tą vakarą jie turbūt įgauna daug drąsos girdėdami, kaip karštai Jėzus meldžiasi už juos (Jono 17 skyrius). Pagiedoję gyriaus giesmes, jie palieka aukštutinį kambarį ir išseka paskui Jėzų vėlyvo vakaro vėsumon.

Perėjęs Kidrono slėnį, Jėzus su apaštalais atsiduria vienoje iš mėgiamiausių vietų, Getsemanės sode (Jono 18:1, 2). Apaštalams belaukiant, Jėzus paeina į šalį melstis. Kai jis nuoširdžiai maldauja Dievo pagalbos, jo emocinės įtampos net neįmanoma apibūdinti (Luko 22:44). Jį labai kamuoja mintis, kokia gėda būtų jo brangiam dangiškajam Tėvui, jeigu jis neišlaikytų.

Vos tik Jėzus baigia melstis, Judas Iskarijotas ateina su būriu, nešinu kalavijais, vėzdais bei žibintais. „Sveikas, rabi!“ — sako Judas ir švelniai pabučiuoja Jėzų. Tai ženklas vyrams Jėzų suimti. Staiga Petras savo kalaviju nukerta vyriausiojo kunigo vergui ausį. „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, — taria Jėzus pagydydamas vyrui ausį, — nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:47-52).

Įvykiai rutuliojasi taip greitai! Jėzus suimamas ir surišamas. Išsigandę ir pasimetę apaštalai palieka savo Viešpatį ir pabėga. Jėzus nuvedamas pas Aną, buvusį vyriausiąjį kunigą. Paskui — į teismą pas Kajafą, esamą vyriausiąjį kunigą. Ankstyvą rytmetį sinedrionas neteisingai apkaltina Jėzų piktžodžiavimu. Paskui Kajafas perduoda jį Romos paskirtam valdytojui Poncijui Pilotui. Šis nusiunčia Jėzų pas Galilėjos valdytoją Erodą Antipą. Erodas ir jo sargybiniai Jėzų išjuokia. Tada jis pasiunčiamas atgal pas Pilotą. Pastarasis patvirtina Jėzų esant nekaltą. Bet žydų religiniai vadai spaudžia jį pasmerkti Jėzų myriop. Daug užgauliotą ir čaižytą, Jėzų išveda į Golgotą; negailestingai prikaltas prie kančių stulpo, ten jis miršta skausminga mirtimi (Morkaus 14:50—15:39; Luko 23:4-25).

Jeigu Jėzaus gyvenimą būtų amžiams nutraukusi mirtis, tai būtų buvęs šiurpiausias istorijos įvykis. Laimei, taip neatsitiko. 33 m. e. metų nisano 16-ąją jo mokiniai apstulbo sužinoję, kad jis prikeltas iš mirusiųjų. Ilgainiui daugiau kaip 500 žmonių turėjo galimybę paliudyti, kad Jėzus vėl gyvas. O praėjus 40 dienų po jo prisikėlimo, ištikimų pasekėjų grupelė matė jį žengiantį į dangų (Apaštalų darbai 1:9-11; 1 Korintiečiams 15:3-8).

Jėzaus gyvenimas ir tu

Kaip tai veikia tave — iš tiesų mus visus? Na, Jėzaus tarnyba, mirtis bei prisikėlimas išaukština Jehovą Dievą ir vaidina lemiamą vaidmenį Jo didžio tikslo įgyvendinime (Kolosiečiams 1:18-20). Tai itin svarbu mums, nes per Jėzaus auką mūsų nuodėmės gali būti atleistos, tad įmanomi yra mūsų asmeniniai santykiai su Jehova Dievu (Jono 14:6; 1 Jono 2:1, 2).

Tai liečia net žmonijos mirusiuosius. Jėzaus prikėlimas jiems atveria kelią į gyvenimą Dievo pažadėtame žemės Rojuje (Luko 23:39-43; 1 Korintiečiams 15:20-22). Jei apie tuos dalykus norėtumei sužinoti daugiau, kviečiame tave 1998-ųjų balandžio 11-ąją dalyvauti Kristaus mirties Minėjime, kuris vyks vietinėje Jehovos Liudytojų Karalystės salėje.

[Rėmelis 6 puslapyje]

„Plėšikų lindynė“

JĖZUS visai pagrįstai sakė, kad godūs pirkliai pavertė Dievo šventyklą „plėšikų lindyne“ (Mato 21:12, 13). Šventyklos mokesčiams sumokėti svetimšaliai žydai ir prozelitai turėdavo iškeisti savo užsieninius pinigus į priimtiną valiutą. Knygoje The Life and Times of Jesus the Messiah (Mesijo Jėzaus gyvenimas ir laikai) Alfredas Ederšaimas aiškina, kad pinigų keitėjai savo komercinę veiklą Romos provincijose pradėdavo adaro 15-ąją, mėnesį prieš Paschą. Nuo adaro 25-osios jie persikeldavo į Jeruzalės šventyklos teritoriją pasipelnyti iš didžiulio žydų bei prozelitų antplūdžio. Pirklių verslas klestėdavo: jie imdavo mokestį už kiekvieną iškeistą pinigą. Iš to, kad Jėzus pavadino juos plėšikais, galima suprasti, jog nustatę pernelyg aukštas kainas jie tikrai grobdavo vargšų pinigus.

Kai kas negalėdavo atsivesti nuosavų gyvulių aukai. O kuris tik atsivesdavo, to gyvulį turėdavo apžiūrėti šventyklos inspektorius — už tam tikrą mokestį. Nenorėdami rizikuoti, kad ilgą kelią vestas gyvulys nebūtų atmestas, daug kas pirkdavo levitų „pripažintą“ iš nedorų šventyklos prekiautojų. „Daugelis neturtingų valstiečių ten būdavo gerokai nulupami“, — sako vienas mokslininkas.

Esama įrodymų, kad ankstesnis vyriausiasis kunigas Anas ir jo šeima buvo labai suinteresuoti šventyklos pirkliais. Rabinų raštuose minimi „Ano sūnų [šventyklos] Turgūs“. Tarp svarbiausių jų pajamų šaltinių buvo ir pinigų keitėjai bei prekyba gyvuliais šventyklos teritorijoje. Vienas mokslininkas sako, jog Jėzaus poelgis — pirklių išvarymas — „buvo nukreiptas ne tik prieš kunigų prestižą, bet ir prieš kišenes“. Šiaip ar taip, jo priešai tikrai norėjo susidoroti su juo! (Luko 19:45-48)

[Lentelė 4 puslapyje]

Paskutinės Jėzaus žmogiškojo gyvenimo dienos

33 m. e. m. nisanas Įvykiai Didžiausias žmogus*

16 Sekmadienis Jėzus prikeliamas 128

*Čia surašyti knygos Pats didžiausias visų laikų žmogus skyrių numeriai. Baigiamosios Jėzaus tarnybos lentelė su išsamiomis Rašto nuorodomis yra knygoje „Visas Raštas Dievo įkvėptas ir naudingas“, 290 puslapyje (anglų k.). Šias knygas išleido Watchtower Bible and Tract Society of New York, Inc.