Jie vykdė Jehovos valią

Jėzus išsiunčia 70 mokinių

ĖJO 32-ųjų m. e. metų ruduo. Iki Jėzaus mirties buvo likę vos šeši mėnesiai. Kad paspartintų skelbimo darbą ir labiau išlavintų kai kuriuos savo pasekėjus, jis paskyrė 70 mokinių ir „išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti“ (Luko 10:1).a

Jėzus išsiuntė savo mokinius ‛pirma savęs’, kad vėliau, jam pačiam atvykus, žmonės galėtų greičiau apsispręsti, ar jie yra už ar prieš Mesiją. Bet kodėl jis siuntė juos „po du“? Matyt, todėl, kad susidūrę su priešiškumu jie galėtų padrąsinti vienas kitą.

Pabrėždamas jų skelbimo darbo skubumą, Jėzus kalbėjo savo pasekėjams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Luko 10:2). Buvo tinkama palyginti tą darbą su pjūtimi, nes bet koks delsimas pjūties metu reikštų vertingo derliaus žūtį. Lygiai taip pat, jei mokiniai būtų apleidę savo pareigą skelbti, brangios gyvybės būtų prarastos! (Ezechielio 33:6)

Nesiblaškantys tarnai

Jėzus dar nurodė savo mokiniams: „Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite“ (Luko 10:4). Keliautojui buvo įprasta nešiotis su savimi ne tik krepšį bei maisto, bet ir papildomą sandalų porą, nes padai galėjo susidėvėti ir dirželiai nutrūkti. Bet Jėzaus mokiniams nereikėjo rūpintis tais dalykais. Jie veikiau turėjo pasitikėti, kad Jehova pasirūpins jais per brolius izraelitus, tarp kurių svetingumas buvo įprastas.

Bet kodėl Jėzus liepė savo mokiniams nieko nesveikinti? Ar jie turėjo būti šalti, netgi šiurkštūs? Visiškai ne! Graikiškas žodis a·spaʹzo·mai, reiškiantis „pasisveikinti“, gali būti suprantamas ne vien kaip mandagus „sveiki“ ar „laba diena“. Jis gali reikšti ir įprastus bučinius, apkabinimus bei ilgą pokalbį, kaip būna susitikus dviem pažįstamiems. Vienas komentatorius nurodo: „Rytiečiai sveikinosi ne taip kaip mes — vos linktelėdami ar ištiesdami ranką, o daug kartų apsikabindami bei nusilenkdami ar net parpuldami veidu ant žemės. Tam reikėdavo daug laiko.“ (Palygink 4 Karalių 4:29.) Taip Jėzus padėjo savo pasekėjams išvengti bereikalingo, nors ir įprasto, išblaškymo.

Galiausiai Jėzus pasakė savo mokiniams, kad, įėję pas ką nors ir gerai priimti, jie ‛pasiliktų tuose namuose, valgytų ir gertų, kas duodama’. Bet jeigu atėję į kurį nors miestą jie nebus gerai priimti, tai turi ‛išėję į aikštę tarti: „Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų“’ (Luko 10:7, 10, 11). Dulkių nuvalymas ar nukratymas nuo kojų reikštų, jog mokiniai taikingai paliko tuos nejautrius namus ar miestą teismui, kurį galiausiai darys Dievas. Bet maloniai priėmusieji Jėzaus mokinius galėjo tikėtis palaimų. Kitą kartą Jėzus pasakė savo apaštalams: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, — iš tiesų sakau jums, — tasai nepraras savo užmokesčio“ (Mato 10:40, 42).

Pamokos mums

Pavedimą skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę bei daryti mokinius dabar vykdo gerokai daugiau nei 5000000 Jehovos Liudytojų visame pasaulyje (Mato 24:14; 28:19, 20). Jie supranta, kad ta žinia skubi. Taigi jie geriausiai išnaudoja savo laiką ir vengia išblaškymo, kuris trukdytų jiems visiškai atsidėti jų svarbiai užduočiai.

Jehovos Liudytojai stengiasi būti nuoširdūs su visais, kuriuos sutinka. Tačiau jie neužsiima tuščiais plepalais ir nesivelia į ginčus dėl socialinių dalykų ar šio pasaulio nesėkmingų pastangų atitaisyti neteisybę (Jono 17:16). Savo pokalbiuose jie verčiau sukoncentruoja dėmesį į vienintelį ilgalaikį žmonijos problemų sprendimą — Dievo Karalystę.

Jehovos Liudytojai dažniausiai skelbia poromis. Ar jie nenuveiktų daugiau skelbdami po vieną? Galbūt. Vis dėlto krikščionys šiandien pripažįsta, jog skelbti kartu su bendratikiu naudinga. Tai yra saugiau, kada tenka liudyti pavojinguose rajonuose. Darbas dviese įgalina naujokus semtis įgūdžių iš labiau patyrusių gerosios naujienos skelbėjų. Ir vienas, ir antras tikrai gali būti padrąsinti (Patarlių 27:17).

Be abejonės, skelbimo darbas yra pats skubiausias darbas, atliekamas šiomis „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1). Jehovos Liudytojai džiaugiasi, kad yra remiami pasaulinės brolijos, kurioje jie ‛visi kaip vienas kovoja už Evangelijos tikėjimą’ (Filipiečiams 1:27).

[Išnaša]