Skaitytojų klausimai
Jėzus ragino: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“ (Luko 13:24). Ką jis turėjo omenyje ir kaip tai taikytina šiandien?
Šią nedidelę ištrauką geriau suprasime atsižvelgdami į aplinkybes, kuriomis ji buvo pasakyta. Likus maždaug šešiems mėnesiams iki savo mirties, Jėzus dalyvavo Jeruzalėje antrojo šventyklos pašventinimo metinėse. Jis kalbėjo esąs Dievo avių ganytojas, bet atkreipė dėmesį, kad apskritai žydai nėra tarp tų avių, nes atsisakė jo klausyti. Jėzui pasakius, kad jis — „viena“ su savo Tėvu, žydai griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti. Tad jis pasitraukė į Perėją anapus Jordano (Jono 10:1-40).
Kažkoks žmogus paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtųjų?“ (Luko 13:23, Brb red.) Jo užduotas klausimas buvo tinkamas, nes to meto žydai manė, kad tik ribotas skaičius bus vertas išgelbėjimo. Turint omenyje jų požiūrį, nesunku įsivaizduoti, ką jie manė sudarysiant tą mažumą. Vėlesni įvykiai parodys, kaip jie klydo!
Apie dvejus metus Jėzus buvo tarp jų, mokydamas, darydamas stebuklus ir atverdamas galimybę tapti dangiškosios Karalystės paveldėtojais. Koks buvo rezultatas? Jie, o ypač jų vadovai, didžiavosi esą Abraomo palikuonys, kuriems patikėtas Dievo Įstatymas (Mato 23:2; Jono 8:31-44). Bet tie žmonės neatpažino Gerojo Ganytojo ir nereagavo į jo balsą. Prieš juos buvo lyg atviros durys; už įėjimą pro jas pagrindinis apdovanojimas būtų narystė Karalystėje, bet žydai atsisakė. Palyginus tik keli, daugiausia iš žemesniųjų sluoksnių, išgirdo Jėzaus tiesos žinią, atsiliepė ir prisidėjo prie jo (Luko 22:28-30; Jono 7:47-49).
Per 33-iųjų m. e. metų Sekmines pasirodė vėliau prisidėjusieji — jie turėjo būti patepti šventąja dvasia (Apaštalų darbai 2:1-38). Jų nebuvo tarp Jėzaus nurodytų piktadarių, kurie verks bei grieš dantimis dėl to, kad nepasinaudojo jiems suteikta galimybe (Luko 13:27, 28).
Vadinasi, pirmajame amžiuje tie „daugelis“ apskritai buvo žydai ir ypač religiniai vadovai. Jie tvirtino trokštą Dievo pritarimo, tačiau norėjo laikytis ne jo, bet savo pačių pripažintų normų bei įpročių. O palyginti ‛nedaugelis’ parodė nuoširdų troškimą būti Karalystės dalininkais ir tapo pateptais krikščionių susirinkimo nariais.
Dabar apsvarstykime platesnį pritaikymą, pasireiškiantį mūsų dienomis. Nesuskaičiuojama daugybė asmenų, lankančių krikščionijos bažnyčias, mokomi, kad jie eis į dangų. Tačiau šis troškimas nėra pagrįstas tiksliais Rašto mokymais. Kaip anksčiau paminėti žydai, šie irgi trokšta Dievo palankumo, bet pagal jų pačių nustatytas sąlygas.
Tačiau mūsų laikais palyginti nedaugelis nuolankiai reagavo į Karalystės žinią, pasiaukojo Jehovai ir pelnė jo malonę. Tai suteikė jiems galimybę tapti „karalystės sūnumis“ (Mato 13:38, NW). Tokie pateptieji „sūnūs“ buvo pradėti kviesti per 33-iųjų m. e. metų Sekmines. Jehovos Liudytojai ilgą laiką mano, kad iš įrodymų, kaip Dievas elgiasi su savo tauta, galima suprasti, jog dangiškosios klasės narių šaukimas iš esmės baigtas. Taigi tie, kurie sužino Biblijos tiesas pastaraisiais metais, supranta, kad dabar yra suteikiama amžinojo gyvenimo žemės rojuje viltis. Jie skaičiumi pralenkia mažėjantį likutį pateptųjų krikščionių, kurie iš tikrųjų turi perspektyvą eiti į dangų. Luko 13:24 iš esmės nėra taikoma neturintiesiems vilties eiti į dangų, bet, žinoma, jiems tai gali būti išmintingas patarimas.
Ragindamas mus stengtis, Jėzus nesakė, kad jis arba jo Tėvas deda kliūtis mūsų kelyje ir taip trukdo mums. Bet pagal Luko 13:24 suprantame, jog Dievas reikalauja pašalinti nevertuosius. „Pasistenkite“ leidžia suprasti, kad reikia grumtis visomis jėgomis. Taigi pasvarstykime: ‛Ar aš stengiuosi?’ Luko 13:24 gali būti perfrazuota: ‛Aš turiu pasistengti įeiti pro ankštus vartus, nes daugelis bandys įeiti, bet neįstengs. Todėl ar aš tikrai stengiuosi? Ar esu kaip sportininkas senovės stadione, kuris iš visų jėgų stengiasi laimėti prizą? Toks atletas neatsipalaiduodavo, netausodavo savęs. O kaip aš?’
Jėzaus žodžiai primena, kad kai kurie galbūt siekia ‛įeiti pro vartus’ tik jiems patogiu būdu: neskubėdami, taip, kaip jiems patinka. Toks požiūris gali paveikti atskirus Liudytojus. Kai kas galbūt mąsto: ‛Aš pažinojau atsidavusių krikščionių, kurie metų metais stengėsi labai aukodamiesi, tačiau iki jų mirties šios sugedusios sistemos galas vis tiek neatėjo. Todėl gal geriau sulėtinsiu greitį ir gyvensiu labiau įprastą gyvenimą.’
Taip samprotauti lengva, bet ar iš tikrųjų išmintinga? Pavyzdžiui, ar taip manė apaštalai? Tikrai, ne. Jie visomis išgalėmis buvo atsidavę teisingam garbinimui ligi pat savo mirties. Todėl Paulius galėjo pasakyti: „Mes [Kristų] skelbiame... Dėl to aš ir darbuojuos, grumdamasis Jo suteikta jėga, kuri galingai veikia manyje.“ Vėliau jis rašė: „Mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas“ (Kolosiečiams 1:28, 29, Brb red.; 1 Timotiejui 4:10).
Žinome, kad stengdamasis Paulius darė kaip tik tai, ko reikia. Kiekvienas iš mūsų būtų patenkintas, jei galėtų pasakyti kaip Paulius: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Timotiejui 4:7). Turėdami omenyje Jėzaus žodžius, užrašytus Luko 13:24, galime paklausti: ‛Ar aš pasižymiu stropumu ir darbštumu? Taip, ar nuolatos pakankamai įrodau, kad man svarbus Jėzaus perspėjimas: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus“?’