Sargybos bokšto INTERNETINĖ BIBLIOTEKA
Sargybos bokšto
INTERNETINĖ BIBLIOTEKA
lietuvių
  • BIBLIJA
  • LEIDINIAI
  • SUEIGOS
  • w97 3/15 p. 4–7
  • Kodėl vien stebuklai neugdo tikėjimo

Susijusios vaizdo medžiagos nėra.

Vaizdo siužeto įkelti nepavyko.

  • Kodėl vien stebuklai neugdo tikėjimo
  • Sargybos bokštas 1997
  • Paantraštės
  • Panašūs
  • Kodėl stebuklai neišugdė tikėjimo
  • Koks yra tikrasis tikėjimas
  • Tikėti tuo, ko nematai
  • Stebuklai: tikri ar pramanyti?
    Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę 2005
  • Jėzaus stebuklai. Ką iš jų galite sužinoti?
    Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę 2004
  • Ar galime tikėti stebuklais, aprašytais Biblijoje?
    Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę 2012
  • Kodėl verta domėtis stebuklais?
    Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę 2012
Daugiau
Sargybos bokštas 1997
w97 3/15 p. 4–7

Kodėl vien stebuklai neugdo tikėjimo

TIKIU tuo, ką matau. Toks yra daugelio požiūris. Kai kurie sako, jog jie tikėtų Dievą, jeigu jis kaip nors stebuklingai apsireikštų. Galbūt tai tiesa, bet ar toks įsitikinimas skatina nuoširdžiai tikėti?

Pagalvok apie izraelitus Korę, Dataną ir Abironą. Biblijoje nurodoma, kad jie savo akimis matė šiuos baimę keliančius stebuklus: dešimt Egiptą ištikusių bausmių, Izraelio tautos perėjimą per Raudonąją jūrą ir Egipto faraono bei jo karinių pajėgų sunaikinimą (Išėjimo 7:19—11:10; 12:29-32; Psalmių 135:15). Korė, Datanas ir Abironas taip pat girdėjo, kaip Jehova kalbėjo iš dangaus prie Sinajaus kalno (Pakartoto Įstatymo 4:11, 12). Tačiau netrukus po to, kai įvyko tie stebuklai, šie trys vyrai sukurstė maištą prieš Jehovą ir jo paskirtus tarnus (Skaičių 16:1-35; Psalmių 105:16-18).

Maždaug po 40 metų pranašas, vardu Balaamas, taip pat matė stebuklą. Bet net angelo įsikišimas nesulaikė jo nuo sandėrio su Dievo priešais moabitais. Nepaisydamas įvykusio stebuklo, Balaamas keliavo toliau ir stojo prieš Jehovą Dievą ir jo tautą (Skaičių 22:1-35; 2 Petro 2:15, 16). Tačiau Balaamo netikėjimas ne toks ryškus kaip Judo Iskarijoto. Nors Judas buvo artimas Jėzaus bendražygis ir savo akimis matė nepaprastai daug stebuklų, jis išdavė Kristų už trisdešimt sidabrinių (Mato 26:14-16, 47-50; 27:3-5).

Žydų religiniai vadai taip pat žinojo apie daugelį Jėzaus stebuklų. Po Lozoriaus prikėlimo jie net pripažino: „Šitas žmogus daro daug stebuklų.“ Bet ar matant Lozorių vėl gyvą suminkštėjo jų širdys ir jie įtikėjo? Tikrai ne. Priešingai, jie sumanė nužudyti ir Jėzų, ir Lozorių! (Jono 11:47-53; 12:10)

Net tiesioginis Dievo įsikišimas nepaskatino tų piktų vyrų tikėti. Kartą būdamas šventyklos kieme, Jėzus garsiai meldėsi: „Tėve, pašlovink savo vardą!“ Jehova atsakė balsu iš dangaus: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Bet šis stebuklingas įvykis nesužadino tikėjimo ten buvusiųjų širdyse. Biblijoje sakoma: „Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo“ (Jono 12:28-30, 37; palygink Efeziečiams 3:17).

Kodėl stebuklai neišugdė tikėjimo

Kaip galima taip netikėti matant tiek daug stebuklų? Žydų religinių vadų nenoras pripažinti Jėzų atrodo visiškai nesuprantamas, kai pagalvojame, jog kaip tik jo tarnybos pradžioje visi žydai ‛laukė’ „Kristaus“, arba Mesijo (Luko 3:15, NTP). Tačiau problema ta, kokie buvo jų lūkesčiai. Leksikografas V. E. Vainas cituoja gerai žinomą biblistą, kuris pasakė, jog žydai įsivaizdavo, kad Mesijas suteiks jiems „žemiškąjį triumfą“ ir „materialinę gerovę“. Tad jie nebuvo pasiruošę priimti nuolankų, nesikišantį į politiką Jėzų iš Nazareto, kuris 29 m. e. m. pasirodė jų tarpe kaip tikrasis Mesijas. Religiniai vadai taip pat bijojo, kad Jėzaus mokymai suardys esamą tvarką ir sukels grėsmę jų iškiliai padėčiai (Jono 11:48). Jų išankstinės idėjos ir savanaudiškumas neleido jiems suvokti Jėzaus stebuklų prasmės.

Žydų religiniai vadai bei kiti vėliau nepatikėjo stebuklingu įrodymu, kad Dievas palankus Jėzaus pasekėjams. Pavyzdžiui, kai Jėzaus apaštalai išgydė luošą nuo gimimo vyrą, įsiutę žydų aukščiausiojo teismo nariai paklausė: „Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams aiškiai žinomas jų padarytas stebuklas, ir mes to negalime nuneigti. Bet kad dalykas neišplistų žmonėse, griežtai uždrauskime, kad jie niekam nekalbėtų tuo vardu“ (Apaštalų darbai 3:1-8; 4:13-17). Akivaizdu, kad šis puikus stebuklas nesužadino tikėjimo tų vyrų širdyse.

Garbės troškimas, išdidumas ir gobšumas — tai veiksniai, paskatinę daugelį užkietinti savo širdis. Taip atsitiko su pradžioje paminėtais Kore, Datanu ir Abironu. Kitiems kliudė pavydas, baimė bei daugelis kitų žalingų pažiūrų. Mums taip pat primenama apie nepaklusniuosius angelus, demonus, kurie kažkada turėjo privilegiją matyti paties Dievo veidą (Mato 18:10). Jie neabejoja Dievo egzistavimu. Iš tikrųjų „demonai tiki ir dreba“ (Jokūbo 2:19). Bet jie neturi tikėjimo Dievu.

Koks yra tikrasis tikėjimas

Tikėjimas nėra vien įsitikinimas. Tai taip pat daugiau negu vien akimirką trunkanti emocinė reakcija į kokį nors stebuklą. Žydams 11:1 (NW) sakoma: „Tikėjimas yra patikimas laukimas to, kuo viliamės, akivaizdus parodymas realybės, kurios nematome.“ Tikėjimą turintis žmogus savo širdyje yra įsitikinęs, kad viskas, ką Jehova Dievas pažadėjo, išsipildys. Be to, nenuginčijamas nematomos realybės įrodymas yra toks tvirtas, kad pats tikėjimas ir yra tas įrodymas. Taip, tikėjimas remiasi įrodymu. Tad praeityje stebuklai buvo svarbūs skatinant tikėjimą bei ugdant jį. Jėzaus daromi ženklai turėjo įtikinti kitus, kad jis buvo pažadėtasis Mesijas (Mato 8:16, 17; Žydams 2:2-4). Taip pat tokios Dievo šventosios dvasios, arba veikliosios jėgos, dovanos kaip stebuklingas pagydymas ir kalbėjimas kalbomis rodė, kad Jehova nebepalaikė žydų, bet dabar buvo palankus savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, įkurtam krikščionių susirinkimui (1 Korintiečiams 12:7-11).

Viena iš stebuklingų dvasios dovanų buvo sugebėjimas pranašauti. Matydami tą stebuklą, kai kurie netikintieji būdavo paskatinti garbinti Jehovą žodžiais: „Dievas iš tiesų yra tarp jūsų!“ (1 Korintiečiams 14:22-25, Brb red.) Tačiau Jehova Dievas nenumatė, kad stebuklai bus nuolatinis krikščionių garbinimo bruožas. Todėl apaštalas Paulius rašė: „Jei tai pranašystės dovanos, jos pranyks; jei liežuviai, jie paliaus“ (1 Korintiečiams 13:8, NTP). Šios dovanos akivaizdžiai baigėsi, kai apaštalai ir kiti, gavusieji tas dovanas per juos, mirė.

Tad ar žmonės yra palikti be jokio tikėjimo pagrindo? Ne, nes Paulius pasakė: „[Dievas] nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“ (Apaštalų darbai 14:17). Iš tiesų nuoširdiems žmonėms, pasiruošusiems atverti savo protus ir širdis mus supantiems įrodymams, Jehovos Dievo „neregimosios ypatybės — jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie [tie, kurie netiki Dievo] nepateisinami“ (Romiečiams 1:20).

Neužtenka vien tikėti, kad Dievas egzistuoja. Paulius skatino: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, — kas gera, tinkama ir tobula“ (Romiečiams 12:2). Tai įmanoma padaryti per stropų Rašto studijavimą, naudojantis krikščionių leidiniais, tokiais kaip šis žurnalas. Tikėjimas, paremtas tiksliu Dievo Žodžio, Biblijos, pažinimu, nėra silpnas ar paviršutiniškas. Kurie suvokė Dievo valią ir vykdo ją su tikėjimu, šventai tarnauja Dievui (Romiečiams 12:1).

Tikėti tuo, ko nematai

Apaštalui Tomui buvo sunku tikėti, kad Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų. „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono — netikėsiu“, — pareiškė Tomas. Kai Jėzus vėliau materializavosi kūnu, kuriame matėsi žaizdos, padarytos prikalant jį prie kančių stulpo, Tomas patikėjo tuo stebuklu. Tačiau Jėzus pasakė: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jono 20:25-29)

Šiandien milijonai Jehovos Liudytojų ‛gyvena tikėjimu, o ne regėjimu’ (2 Korintiečiams 5:7). Nors jie nematė Biblijoje aprašytų stebuklų, jie tvirtai tiki, kad tokie stebuklai buvo. Liudytojai tiki Dievu ir jo Žodžiu. Padedami jo dvasios, jie gali suprasti Biblijos mokymus ir jos pagrindinę temą — Jehovos Dievo suvereniteto apgynimą per jo dangiškąją Karalystę (Mato 6:9, 10; 2 Timotiejui 3:16, 17). Pritaikydami gyvenime išmintingus Biblijos patarimus, tie tikrieji krikščionys turi didelę naudą (Psalmių 118:105; Izaijo 48:17, 18, Brb red.). Jie pripažįsta nenuginčijamą įrodymą, kad pagal Biblijos pranašystes dabartinis laikas yra „paskutinės dienos“, ir jie tiki, kad Dievo pažadėtas naujasis pasaulis yra čia pat (2 Timotiejui 3:1-5, NW; Mato 24:3-14; 2 Petro 3:13). Jiems džiugu dalytis žiniomis apie Dievą su kitais (Patarlių 2:1-5). Jie žino, kad tik studijuodami Raštą ieškantieji Dievo gali tikrai jį rasti (Apaštalų darbai 17:26, 27).

Ar prisimeni Albertą, paminėtą pirmajame straipsnyje? Kelioms dienoms praėjus po to, kai į jo meldimą stebuklo nebuvo atsakyta, jį aplankė viena pagyvenusi Jehovos Liudytoja ir paliko jam keletą Biblija pagrįstų leidinių. Vėliau Albertas sutiko nemokamai studijuoti Bibliją namuose. Kai jis geriau susipažino su Biblijos žinia, jo nusivylimas virto susijaudinimu. Jis pradėjo suprasti, kad pagaliau rado Dievą.

Raštas ragina: „Ieškokite Viešpaties, kolei jį galima rasti, šaukitės į jį, kolei jis arti“ (Izaijo 55:6). Tu gali padaryti tai nelaukdamas iš Dievo šiuolaikinio stebuklo, bet įgydamas tikslų jo Žodžio pažinimą. Tai būtina, nes vien stebuklai neugdo tikėjimo.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Net stebuklingas Lozoriaus prikėlimas nepaskatino Jėzaus priešų tikėti

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Tikėjimas turi būti pagrįstas tiksliu Biblijos pažinimu

    Leidiniai lietuvių kalba (1974–2025)
    Atsijungti
    Prisijungti
    • lietuvių
    • Bendrinti
    • Parinktys
    • Copyright © 2025 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
    • Naudojimosi svetaine sąlygos
    • Privatumo politika
    • Privatumo nustatymai
    • JW.ORG
    • Prisijungti
    Bendrinti