20. Ką turi daryti esantieji įvaizdiniame prieglaudos mieste, kad apsisaugotų nuo Keršytojo už kraują?

²⁰ Netyčia nužudžiusieji žmogų, kad būtų apsaugoti nuo keršytojo už kraują, turėdavo pasilikti prieglaudos mieste ir nenuklysti už jo ganyklų. O kaip su tais, kurie yra įvaizdiniame prieglaudos mieste? Kad apsisaugotų nuo didžiojo Keršytojo už kraują, jie privalo nepalikti miesto. Iš tikrųjų jie turi saugotis, kad nesusiviliotų nuklysti, vaizdžiai sakant, iki ganyklų ribos. Jie turi būti atsargūs ir neleisti, kad jų širdyse kiltų meilė Šėtono pasauliui. Todėl gali reikėti maldos ir pastangų, tačiau nuo to priklauso jų gyvybė (1 Jono 2:15-17; 5:19).

Vaisingumo ir karo deivės

ARCHEOLOGINĖS ekspedicijos Ebloje (Sirija) metu buvo rastas reliktas, kuriame pavaizduota Ištarė, — babiloniečių vaisingumo ir karo deivė. Pagal archeologo Paolo Matijos apibūdinimą, tai „cilindro formos atvaizdas su kulto scena — apsigaubusi žynė priešais savitos dievybės, ... kurios galva pritvirtinta prie aukštos plonos atramos, statulą“.

Tai svarbus radinys, nes atvaizdas datuojamas 18-tu amžiumi p. m. e. Pagal Matiją, tai yra „galutinis įrodymas“, kad Ištarės garbinimas tęsėsi maždaug 2000 metų.

Ištarės garbinimas prasidėjo Babilone, o vėlesniais šimtmečiais paplito visoje Romos imperijoje. Jehova įsakė izraelitams pašalinti bet kokį klaidingos religijos pėdsaką iš Pažadėtosios žemės, o kadangi jie to nepadarė, Aštartės (Ištarės kanaanietiškas atitikmuo) garbinimas jiems tapo žabangomis (Pakartoto Įstatymo 7:2, 5; Teisėjų 10:6).

Nors Ištarės ir jos atitikmens Aštartės daugiau nebėra, jų kultui būdingos ypatybės — amoralumas ir smurtas — plačiai paplitusios. Galime užduoti tinkamą klausimą: ar dabartinė visuomenė iš tikrųjų skiriasi nuo tų senųjų civilizacijų, garbinusių šias vaisingumo ir karo deives.