Kaip Biblija pasiekė mus — pirma dalisa
MAŽOJE dirbtuvėje spaustuvininkas su jaunais savo mokiniais ritmiškai valdo mediniuose rėmuose įtaisytą spausdinimo mašiną ir ant bloko su raidėmis rūpestingai deda švarius popieriaus lapus. Juos ištraukę, jie patikrina atspausdintą tekstą. Tada lapus perlenkia ir padžiauna ant tarp dviejų sienų ištemptų virvelių.
Staiga kažkas ima įnirtingai daužyti duris. Išsigandęs spaustuvininkas atidaro jas ir į patalpą įsiveržia ginkluotų kareivių būrys. Jie puola ieškoti smerktiniausios nelegalios literatūros — Biblijos paprastų žmonių kalba!
Jie pavėlavo. Perspėtas apie pavojų, vertėjas su savo padėjėju atlėkė į dirbtuvę, susirinko lapų ryšulius ir dabar sprunka Reino upe. Jie išsaugojo bent dalį savo darbo.
Tas vertėjas buvo Viljamas Tindelas, 1525 metais Kelne (Vokietija) mėginęs išleisti savo uždraustą „Naująjį Testamentą“ anglų kalba. Tai, kas atsitiko su juo, buvo anaiptol ne vienintelis atvejis. Maždaug per 1900 metų laikotarpį po to, kai buvo baigta rašyti Biblija, norėdami versti ir platinti Dievo Žodį, daug vyrų ir moterų rizikuodavo viskuo. Mes šiandien tebesinaudojame jų darbu. Ką jie darė? Kaip Biblijos, kurias dabar laikome savo rankose, pasiekė mus?
Pirmykštis Biblijos perrašinėjimas ir vertimas
Tikrieji Dievo tarnai visada didžiai gerbė jo Žodį. Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia pripažįstama: „Pirmieji krikščionys, kaip ir jų protėviai žydai, vertino Šventųjų Knygų skaitymą. Sekdami Jėzaus pavyzdžiu (Mt 4.4; 5.18; Lk 24.44; Jn 5.39), Apaštalai buvo gerai susipažinę su S[enuoju] T[estamentu], o tai reiškia, kad jie nuolat rūpestingai skaitė bei studijavo jį ir ragino tai daryti savo mokinius (Rom 15.4; 2 Tm 3.15-17).“
Dėl to Bibliją reikėjo perrašinėti. Ikikrikščioniškaisiais laikais šioje srityje daug nuveikė didelį meistriškumą turėję ‛įgudę perrašinėtojai’, kurie skrupulingai saugojosi klaidų (Ezdro 7:6, 11, 12, NW). Siekdami tobulumo, jie nustatė aukštus reikalavimus visiems vėlesniems Biblijos perrašinėtojams.
Tačiau ketvirtajame amžiuje p. m. e. kilo sunkumų. Aleksandras Didysis norėjo, kad visi pasaulio žmonės būtų lavinami graikų kultūros dvasia. Po jo užkariavimų bendrinė graikų kalba, arba koinė̃, visuose Viduriniuosiuose Rytuose tapo visuotine kalba. Todėl daugelis žydų užaugo visai nesimokę skaityti hebrajiškai ir negalėjo skaityti Rašto. Tad maždaug 280 m. p. m. e. grupė hebrajų kalbos žinovų susirinko į Aleksandriją (Egiptas) versti Hebrajų Biblijos į populiarią koinė̃ kalbą. Jų vertimas žinomas „Septuagintos“ vardu; šis lotyniškas žodis reiškia „septyniasdešimt“ ir nurodo apytikrį vertėjų skaičių. Vertimas buvo baigtas apie 150 m. p. m. e.
Jėzaus laikais Palestinoje tebebuvo vartojama hebrajų kalba. Tačiau čia ir kitose atokiose Romos imperijos provincijose daugiausia buvo kalbama koinė̃ kalba. Norėdami pasiekti kuo daugiau įvairių tautų žmonių, krikščionys Biblijos rašytojai vartojo šią bendrinę graikų kalbą. Jie citavo tiesiog iš „Septuagintos“ ir vartojo nemažai jos terminų.
Kadangi pirmieji krikščionys buvo uolūs misionieriai, jie greit įprato naudotis „Septuaginta“, kad įrodytų Jėzų esant tą ilgai lauktąjį Mesiją. Tai kėlė nerimą žydams ir paskatino juos imtis naujų vertimų į graikų kalbą, kuriuose būtų pataisytos tam tikros krikščionių cituojamos eilutės ir šie nebegalėtų tinkamai argumentuoti. Pavyzdžiui, Izaijo 7:14, kur pranašiškai minima Mesijo motina, „Septuagintoje“ yra pavartotas graikiškas žodis, reiškiantis „mergelė“. Naujuose vertimuose buvo pavartotas kitas graikiškas žodis, kurio reikšmė „jauna moteris“. Kadangi krikščionys ir toliau naudojosi „Septuaginta“, žydai galiausiai visai atsisakė tokios savo taktikos ir skatino laikytis hebrajiškojo teksto. O tai galų gale išėjo į gera: hebrajų kalba buvo išsaugota, ir vėliau buvo įmanoma versti Bibliją.
Pirmosios krikščionių knygos leidėjai
Uolūs pirmieji krikščionys, viską perrašinėję ranka, darė tiek Biblijos kopijų, kiek galėjo. Užuot ir toliau rašę į ritinius, jie pirmieji pradėjo rašyti į kodeksą, kuris turėjo puslapius kaip šiuolaikinė knyga. Kodekse ne tik buvo galima greičiau surasti Rašto eilutes; viename jo tome galėjo tilpti daugiau medžiagos negu viename ritinyje — pavyzdžiui, visi Graikų Raštai ar net visa Biblija.
Krikščioniškųjų Graikų Raštų kanonas buvo užbaigtas apie 98 m. e. m. ilgiausiai išgyvenusio apaštalo Jono knygomis. Yra išlikęs Jono evangelijos kopijos fragmentas, vadinamas Railendo papirusu 457 (P52); jis priskiriamas ne vėlesniam laikui kaip 125 m. e. m. Laikotarpiu nuo 150-ųjų iki 170-ųjų m. e. m. Justino Kankinio mokinys Tatianas parašė evangelijų apžvalgą Diatessaron; tai sudėtinis pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą, sudarytas remiantis tomis pačiomis keturiomis evangelijomis, kurios yra mūsų dabartinėse Biblijose.b Tai rodo, kad autentiškomis jis laikė tik šias evangelijas ir kad jos tuo metu buvo platinamos. Apie 170 m. e. m. buvo sudarytas seniausias žinomas „Naujojo Testamento“ knygų katalogas, pavadintas Muratorio Fragmentu. Jame išvardyta dauguma Krikščioniškųjų Graikų Raštų knygų.
Plintant krikščionių tikėjimui, greit prireikė Krikščioniškųjų Graikų Raštų, taip pat Hebrajų Raštų vertimų. Galiausiai pasirodė daug vertimų armėnų, koptų, gruzinų ir sirų kalbomis. Tam dažnai tekdavo sukurti abėcėlę. Pavyzdžiui, sakoma, kad ketvirtajame amžiuje gyvenęs Romos bažnyčios vyskupas Vulfila, norėdamas išversti Bibliją, sukūrė gotišką raidyną. Bet jis nevertė Karalių knygų, nes manė, kad jos sužadins gotų polinkį kariauti. Tačiau tai nesulaikė „apkrikštytųjų“ gotų ir 410 m. e. m. jie apiplėšė Romą!
Biblijos lotynų ir senąja slavų kalbomis
Tuo tarpu vis daugiau žmonių ėmė kalbėti lotyniškai, ir pasirodė keletas vertimų senovės lotynų kalba. Tačiau jie skyrėsi stiliumi ir tikslumu. Todėl 382 m. e. m. popiežius Damazas įgaliojo savo sekretorių Jeronimą parengti autoritetingą lotynišką Biblijos vertimą.
Jeronimas iš pradžių ėmėsi taisyti lotyniškuosius Krikščioniškųjų Graikų Raštų vertimus. Tačiau Hebrajų Raštus jis nusprendė versti iš pačios hebrajų kalbos. Todėl 386 m. e. m. nuvyko į Betliejų studijuoti hebrajų kalbos ir prašyti rabinų pagalbos. Tuo jis sukėlė dideles diskusijas bažnyčios sluoksniuose. Kai kas, pavyzdžiui, Jeronimo amžininkas Augustinas, tikėjo „Septuagintą“ esant Dievo įkvėptą ir apkaltino Jeronimą, kad jis „ieško pagalbos pas žydus“. Jeronimas nesustojo ir baigė savo darbą apie 400 m. e. m. Laikydamasis originaliųjų kalbų teksto bei dokumentų ir perteikdamas tai gyva kasdiene kalba, Jeronimas tuo savo metodu aplenkė šiuolaikinius vertėjus tūkstančiu metų. Jo vertimas buvo pavadintas „Vulgata“, arba Paprastuoju vertimu, ir žmonės naudojosi juo šimtmečiais.
Krikščioniškose Rytų Europos šalyse daug kas vis dar galėjo skaityti „Septuagintą“ ir Krikščioniškuosius Graikų Raštus. Tačiau vėliau rytinės Europos srityse buvo pradėtos vartoti senosios slavų, arba slavų, kalbų šeimos kalbos bei dialektai. Du graikiškai kalbantys broliai, Kirilas ir Metodijus, 863 m. e. m. nuvyko į Moraviją, buvusią dabartinėje Čekijos Respublikoje. Jie pradėjo versti Bibliją į senąją slavų kalbą. Tam jie sukūrė slavų abėcėlę — glagolicą, kuri vėliau buvo pakeista Kirilo vardu pavadintąja kirilica. Tai buvo dabartinio rusų, ukrainiečių, serbų ir bulgarų rašto pagrindas. Į senąją slavų kalbą išversta Biblija žmonės toje teritorijoje naudojosi per kartų kartas. Tačiau kintant kalboms per laiką ši Biblija eiliniam žmogui pasidarė nebesuprantama.
Išsaugomas hebrajiškas Biblijos tekstas
Tuo laikotarpiu, maždaug nuo šeštojo iki dešimtojo m. e. amžiaus, grupė žydų, vadinamų masoretais, norėdami išsaugoti Hebrajų Raštų tekstą, sukūrė sisteminius perrašinėjimo metodus. Jie buvo tokie kruopštūs, kad skaičiuodavo visas eilutes ir net atskiras raides bei pažymėdavo neatitikimus tarp rankraščių; visa tai jie darė tam, kad išsaugotų autentišką tekstą. Jų pastangos nebuvo veltui. Pavyzdžiui, sulyginus šiuolaikinius masoretų tekstus su Negyvosios jūros rankraščiais, parašytais 250 m. p. m. e. — 50 m. e. m., nerandama jokių doktrininių pakeitimų per daugiau kaip 1000 metų laikotarpį.c
Europos viduramžiai dar vadinami tamsiaisiais amžiais. Paprastų žmonių raštingumo ir išsilavinimo lygis buvo menkas. Galų gale net didelė dalis dvasininkų nebemokėjo skaityti bažnytine lotynų kalba, o dažnai ir savo gimtąja kalba. Tai buvo laikas, kai Europoje žydus varė į getus. Iš dalies dėl to, kad buvo izoliuoti, žydai išlaikė biblinės hebrajų kalbos žinias. Tačiau dėl prietarų ir nepasitikėjimo jais, jų turimos žinios dažnai nebuvo prieinamos ne žydų tautybės žmonėms. Vakarų Europoje vis mažiau kas bemokėjo ir graikų kalbą. Padėtis dar pablogėjo, kai Vakarų bažnyčios pradėjo garbstyti lotyniškąją Jeronimo „Vulgatą“. Apskritai ji buvo laikoma vieninteliu patikimu vertimu, nors masoretiškojo laikotarpio pabaigoje lotynų kalba jau niekas beveik nebekalbėjo. Taigi augant troškimui pažinti Bibliją, pamažu brendo didelis konfliktas.
Pasipriešinimas Biblijos vertimui
Popiežius Grigalius VII 1079 m. išleido pirmąjį iš daugelio viduramžių bažnyčios ediktų, draudusių leisti, o kartais net ir turėti vertimus vietine kalba. Jis atšaukė leidimą laikyti mišias senąja slavų kalba — mat tada reikėtų versti fragmentus iš Šventojo Rašto. Nusiteikęs visiškai priešingai negu pirmieji krikščionys, jis rašė: „Visagaliui Dievui patiko, kad tam tikrose vietose šventas raštas būtų paslaptis.“ Kadangi buvo tokia oficiali bažnyčios pozicija, tuos, kurie skatino skaityti Bibliją, vis dažniau imta laikyti pavojingais.
Nors atmosfera nebuvo palanki, Biblija ir toliau buvo perrašinėjama bei verčiama į bendrines kalbas. Europoje vertimai daugeliu kalbų buvo platinami slaptai. Jie visi buvo perrašinėjami ranka, nes spausdinimo mašinos judančiomis literomis Europoje buvo išrastos tik 15-ojo amžiaus viduryje. Kadangi rankraščiai buvo brangūs ir jų kiekis ribotas, turėdamas tik dalį kurios nors vienos Biblijos knygos ar vos keletą jos puslapių, eilinis pilietis galėjo jaustis laimingas. Kai kurie išmokdavo mintinai ištisas Biblijos dalis, o kartais net visus Krikščioniškuosius Graikų Raštus!
Tačiau laikui bėgant suaktyvėjo judėjimai už bažnyčios reformavimą. Iš dalies juos skatino atgijęs įsitikinimas, kad Dievo Žodis kasdieniniame gyvenime labai svarbus. Kokios įtakos šie judėjimai ir spausdinimo išradimas turėjo Biblijai? Ir kas atsitiko su Viljamu Tindelu bei jo vertimu, paminėtu straipsnio pradžioje? Šio jaudinančio pasakojimo tęsinys, siekiantis mūsų laikus, bus išspausdintas tolesniuose žurnalo numeriuose.
[Išnašos]
a Kitos dvi dalys bus paeiliui išspausdintos rugsėjo 15 ir spalio 15 dienos numeriuose.
b Knyga Pats didžiausias visų laikų žmogus, išleista Watchtower Bible and Tract Society of New York, Inc., yra šiuolaikinis keturių evangelijų suderinto atpasakojimo pavyzdys.
c Žiūrėk „Rašto supratimas“, tomas 2, puslapis 315 (anglų k.), išleistą Watchtower Bible and Tract Society of New York, Inc.
[Lentelė 8, 9 puslapiuose]
Svarbiausios Biblijos platinimo datos
(Prašom žiūrėti patį leidinį)
PRIEŠ MŪSŲ ERĄ (p. m. e.)
Hebrajų Raštai užbaigti apie 443 m. p. m. e.
400 m. p. m. e.
Aleksandras Didysis (mirė 323 m. p. m. e.)
300 m. p. m. e.
„Septuaginta“ pradėta versti apie 280 m. p. m. e.
200 m. p. m. e.
100 m. p. m. e. Dauguma Negyvosios jūros rankraščių parašyti
nuo 100 m. p. m. e. iki 68 m. e. m.
MŪSŲ ERA (m. e.)
Jeruzalė sunaikinta 70 m. e. m.
Graikų Raštai užbaigti 98 m. e. m.
100 m. e. m.
Railendo papirusas su Jono evangelijos
ištrauka (prieš 125 m. e. m.)
200 m. e. m.
300 m. e. m.
400 m. e. m. Jeronimo lotyniškoji „Vulgata“ apie 400 m. e. m.
500 m. e. m.
600 m. e. m.
Parengti masoretų tekstai
700 m. e. m.
800 m. e. m.
Kirilas Moravijoje 863 m. e. m.
900 m. e. m.
1000 m. e. m.
Ediktas, draudžiantis Biblijos vertimus
vietine kalba, 1079 m. e. m.
1100 m. e. m.
1200 m. e. m.
1300 m. e. m.
[Iliustracija 9 puslapyje]
Pirmieji krikščionys anksčiausiai ėmė rašyti į kodeksą
[Iliustracija 10 puslapyje]
Jeronimas nuvyko į Betliejų studijuoti hebrajų kalbos