Reikšmingos šventės Izraelio istorijoje

„Kiekvienas tavo vyriškis pasirodys tris kartus metuose vietoje, kurią Viešpats bus išrinkęs... Jie nepasirodys Viešpaties akivaizdoje tuščiomis rankomis“ (PAKARTOTO ĮSTATYMO 16:16).

1. Ką galima pasakyti apie Biblijos laikų šventes?

APIE ką pagalvoji išgirdęs žodį „šventė“? Senovės laikais buvo švenčių, paženklintų įnorių tenkinimu ir amoralumu. Tai būdinga ir kai kurioms šiuolaikinėms šventėms. Tačiau Dievo Įstatymas Izraeliui nurodė kitokias šventes. Jas — nors tai buvo džiaugsmo metas — dar galima pavadinti „šventomis“ (Kunigų 23:2).

2. a) Ką turėdavo daryti izraelitai vyrai tris kartus per metus? b) Kas yra „šventė“ pagal šio žodžio prasmę Pakartoto Įstatymo 16:16?

² Ištikimiems Izraelio vyrams — dažnai lydimiems savo šeimų — buvo malonu keliauti į Jeruzalę, ‛Viešpaties išrinktą vietą’, ir jie dosniai aukodavo per tris didžiąsias šventes (Pakartoto Įstatymo 16:16, Brb red.). Knygoje Old Testament Word Studies nurodoma, kad hebrajiškas žodis, Pakartoto Įstatymo 16:16 (Brb red.) išverstas ‛švente’, reiškia „nepaprastai džiugią progą, ... kuomet kai kurios ypatingos Dievo palankumo apraiškos buvo švenčiamos su aukojimu bei iškilmėmis“.a

Didžiųjų švenčių reikšmė

3. Su kokiomis palaimomis buvo susijusios trys metinės šventės?

³ Kadangi izraelitai buvo žemdirbių bendruomenė, jų gyvenimas priklausė nuo Dievo palaimos — lietaus. Mozės įstatyme nurodytos trys didžiosios šventės sutapo su derliaus nuėmimu: miežių — ankstyvą pavasarį, kviečių — vėlų pavasarį ir viso kito derliaus — vasaros pabaigoje. Tai buvo metas smagiai džiūgauti bei dėkoti lietaus ciklo Palaikytojui ir derlingos žemės Kūrėjui. Tačiau šventės reiškė daug daugiau (Pakartoto Įstatymo 11:11-14).

4. Koks istorinis įvykis būdavo minimas per pirmąją šventę?

⁴ Pirmoji šventė būdavo rengiama pirmą senovinio Biblijos kalendoriaus mėnesį, nuo nisano 15-osios iki 21-osios — pagal mūsų kalendorių kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Ją vadino Neraugintos duonos švente, taip pat „paschos švente“, nes būdavo švenčiama iškart po nisano 14-osios Paschos (Luko 2:41, NW; Kunigų 23:5, 6). Ši šventė primindavo Izraeliui jo išlaisvinimą iš Egipto vargų; nerauginta duona buvo vadinama „sielvarto duona“ (Pakartoto Įstatymo 16:3). Ji primindavo jiems, kad jie turėjo taip skubiai bėgti iš Egipto, jog nebuvo laiko įdėti raugo į tešlą ir laukti, kol ji pakils (Išėjimo 12:34). Per šią šventę izraelitų namuose neturėdavo būti nėmaž raugintos duonos. Bet kuris šventės dalyvis, įskaitant ateivį, valgantis raugintą duoną, turėjo būti baudžiamas mirtimi (Išėjimo 12:19).

5. Kokią privilegiją būdavo skatinama prisiminti per antrąją šventę ir kas joje turėdavo dalyvauti?

⁵ Antroji šventė būdavo rengiama praėjus septynioms savaitėms (49 dienoms) po nisano 16-osios, tai yra trečią mėnesį, sivaną, — pagal mūsų kalendorių gegužės pabaigoje (Kunigų 23:15, 16). Tai buvo Savaičių šventė (Jėzaus dienomis dar vadinama Sekminėmis, graikiškai „penkiasdešimtinė“), švenčiama maždaug tuo metų laiku, kai Izraelis sudarė sandorą prie Sinajaus kalno (Išėjimo 19:1, 2). Per šią šventę ištikimi izraelitai galėdavo mąstyti apie savo — išrinktos šventos Dievo tautos privilegiją. Kaip atskira Dievo tauta, jie turėjo paklusti jo Įstatymui, liepiančiam, pavyzdžiui, meilingai rūpintis vargingaisiais, kad ir šie džiaugtųsi ta švente (Kunigų 23:22; Pakartoto Įstatymo 16:10-12).

6. Ką primindavo Dievo tautai trečioji šventė?

⁶ Paskutinė iš trijų didžiųjų metinių švenčių buvo vadinama Derliaus nuėmimo, arba Palapinių švente. Ji vykdavo septintą mėnesį, tišrį, arba etanimą, nuo 15 iki 21 dienos, — pagal mūsų kalendorių spalio pradžioje (Kunigų 23:34). Tuo laiku Dievo tauta gyvendavo ne namuose, o ant stogų ar kitur, laikinose pastogėse (palapinėse), padarytose iš šakų bei medžių lapų. Tai primindavo jiems 40 metų trukusią jų kelionę iš Egipto į Pažadėtąją žemę, kuomet tauta turėjo išmokti neabejoti, kad Dievas patenkins jų kasdienius poreikius (Kunigų 23:42, 43, Brb red.; Pakartoto Įstatymo 8:15, 16).

7. Kokią naudą mes turime apsvarstę senovės Izraelio šventes?

⁷ Apžvelkime keletą švenčių, kurios buvo reikšmingiausios Dievo senovės tautos istorijoje. Tai turėtų sustiprinti mus šiandieną, nes irgi esame kviečiami rinktis drauge reguliariai kas savaitę, o į dideles asamblėjas bei kongresus — triskart per metus (Žydams 10:24, 25).

Dovydo dinastijos karalių laikais

8. a) Kokios istorinės iškilmės vyko karaliaus Saliamono dienomis? b) Kokios didingos Palapinių šventės atitikmens kulminacijos galime laukti?

⁸ Karaliaus Saliamono, Dovydo sūnaus, klestinčio valdymo laikais per vieną Palapinių šventę vyko istorinės iškilmės. „Labai didelis susirinkimas“ suėjo nuo Pažadėtosios žemės pakraščių į Palapinių šventę ir į šventyklos paskyrimą Dievui (2 Kronikų 7:8). Kai viskas baigėsi, karalius Saliamonas paleido šventės dalyvius; jie „palaimino karalių ir nuėjo į savo palapines, džiaugdamiesi dėl to gero, kurį Viešpats padarė savo tarnui Dovydui ir visai Izraelio tautai“ (1 Karalių 8:66, Brb red.). Be abejo, tai buvo reikšminga šventė. Šiandieną Dievo tarnai laukia, kada tikroji Palapinių šventė pasieks nepaprastą kulminaciją baigiantis Didesniojo Saliamono, Jėzaus Kristaus, Tūkstantmečiam valdymui (Apreiškimas 20:3, 7-10, 14, 15). Tuomet kiekviename žemės kampelyje gyvenantys žmonės, įskaitant ir prikeltuosius bei pergyvenusiuosius Armagedoną, vieningai džiaugdamiesi garbins Jehovą Dievą (Zacharijo 14:16).

9—11. a) Kodėl šventė, surengta karaliaus Ezekijo dienomis, buvo reikšminga? b) Kokį pavyzdį paliko daugelis šiaurinės dešimties giminių karalystės izraelitų ir ką tai mums šiandieną primena?

⁹ Kita žymi Biblijoje paminėta šventė vyko pasibaigus blogojo karaliaus Achazo, uždariusio šventyklą ir nukreipusio Judo karalystę į atskalūnybę, valdymui. Achazo įpėdinis buvo gerasis karalius Ezekijas. Pirmaisiais savo valdymo metais, būdamas 25-erių, Ezekijas pradėjo įgyvendinti didžiąją reformų ir atkūrimo programą. Jis nedelsdamas atidarė šventyklą ir pradėjo jos remontą. Paskui karalius išsiuntinėjo laiškus izraelitams, gyvenantiems priešiškoje šiaurinėje dešimties giminių Izraelio karalystėje, ir pakvietė juos ateiti švęsti Paschos ir Neraugintos duonos šventės. Daugelis atėjo nepaisydami tautiečių pašaipos (2 Kronikų 30:1, 10, 11, 18).

¹⁰ Ar šventė pasisekė? Biblijoje sakoma: „Izraelitai, susirinkę į Jeruzalę, šventė Neraugintos duonos šventę septynias dienas su dideliu džiaugsmu, o kunigai ir levitai kasdien garsiai šlovino Viešpatį muzikos instrumentais“ (2 Kronikų 30:21, Brb red.). Kokį puikų pavyzdį paliko tie izraelitai dabartinės Dievo tautos žmonėms, kurių daugelis ištveria priešiškumą ir keliauja tolimą kelią į kongresus!

¹¹ Pavyzdžiui, prisiminkime 1989 metais Lenkijoje vykusius tris srities kongresus „Atsidavimas Dievui“. Tarp 166518 dalyvių buvo didelės grupės iš Tarybų Sąjungos ir kitų Rytų Europos šalių, kur Jehovos Liudytojų veikla tuo metu buvo uždrausta. „Kai kurie delegatai, — rašoma knygoje „Jehovos Liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai“b (anglų k.), — pirmą kartą atsidūrė ten, kur Jehovos žmonių susirinko ne 15 ar 20, o didžiulis sambūris. Jų širdis apėmė dėkingumas matant stadionuose dešimtis tūkstančių dalyvių, susivienijusių su jais malda ir vieningais balsais giedančių gyrių Jehovai“ (puslapis 279).

12. Kodėl vyko reikšminga šventė karaliaus Jozijo valdymo dienomis?

¹² Po Ezekijo mirties, valdant karaliams Manasui ir Amonui, Judo gyventojai vėl pasinėrė į klaidingą garbinimą. Vėliau ėmė valdyti kitas geras karalius, jaunasis Jozijas; jis drąsiai atkūrė teisingą Dievo garbinimą. Būdamas 25 metų, Jozijas pasirūpino suremontuoti šventyklą (2 Kronikų 34:8). Remontuojant šventyklą, buvo rastas Mozės parašytas Įstatymas. Karalių Joziją labai paveikė tai, ką perskaitė Dievo įstatyme, ir jis pasirūpino, kad Įstatymas būtų perskaitytas visiems žmonėms (2 Kronikų 34:14, 30). Paskui laikydamasis to, kas buvo parašyta, jis surengė Paschą. Karalius taip pat parodė puikų pavyzdį dosniai aukodamas ta proga. Todėl Biblijoje rašoma: „Tokios Paschos Izraelis nebuvo šventęs nuo pranašo Samuelio dienų“ (2 Kronikų 35:7, 17, 18, Brb red.).

13. Ką šiandieną mums primena Ezekijo bei Jozijo surengtos šventės?

¹³ Ezekijo ir Jozijo reformas atitinka nuostabus teisingo garbinimo atkūrimas, kurio tikrieji krikščionys ėmėsi Jėzui atsisėdus į sostą 1914 metais. Šiuolaikinis atkūrimas ypač siejasi su Jozijo reformomis, nes remiasi tuo, kas parašyta Dievo Žodyje. Panašiai kaip ir Ezekijo bei Jozijo dienomis, dabartinis atkūrimas yra paženklintas asamblėjomis bei kongresais, per kuriuos puikiai išaiškinamos Biblijos pranašystės ir pačiu laiku nušviečiamas jos principų taikymas. Šių mokymo sambūrių dalyviai dar labiau džiaugiasi matydami daugybę besikrikštijančių žmonių. Panašiai kaip atgailaujantys Ezekijo ir Jozijo dienų izraelitai, nauji pasikrikštiję asmenys yra atmetę blogus krikščioniškojo bei likusio Šėtono pasaulio įpročius. 1997 metais krikštu savo pasiaukojimą šventajam Dievui Jehovai parodė 375000 su viršum žmonių — vidutiniškai daugiau negu 1000 per dieną.

Grįžus iš tremties

14. Po kokių įvykių buvo švenčiama reikšminga šventė 537 m. p. m. e.?

¹⁴ Po Jozijo mirties tauta vėl sugrįžo prie žalojančio klaidingo garbinimo. Galiausiai 607 m. p. m. e. Jehova nubaudė savo tautą užleisdamas babiloniečių armiją prieš Jeruzalę. Miestas ir jo šventykla buvo sugriauti, o šalis — nuniokota. Paskui žydai 70 metų praleido Babilono nelaisvėje. Vėliau Dievas davė atsigauti atgailaujančiam žydų likučiui ir jis grįžo į Pažadėtąją žemę atkurti teisingą garbinimą. Žydai parkeliavo į sugriautą Jeruzalę 537 m. p. m. e. septintąjį mėnesį. Pirmiausia jie pastatė altorių kasdieninėms aukoms reguliariai aukoti, kaip buvo nurodyta Įstatymo sandoroje. Tai buvo padaryta pačiu laiku, prieš pat kitas istorines iškilmes. „Jie šventė Palapinių šventę, kaip parašyta“ (Ezros 3:1-4, Brb red.).

15. Koks darbas laukė atgaivinto likučio 537 m. p. m. e. ir kuo panaši buvo padėtis 1919 metais?

¹⁵ Sugrįžusių tremtinių laukė didelis darbas — atstatyti Dievo šventyklą bei Jeruzalę su jos sienomis. Pavydūs kaimynai buvo labai priešiški. Šventyklos atstatymas buvo „mažõs pradžios dienos“ (Zacharijo 4:10). Panaši buvo ir ištikimų pateptųjų krikščionių padėtis 1919-aisiais. Tais neužmirštamais metais jie buvo išvaduoti iš didžiosios Babelės — pasaulinės klaidingos religijos imperijos — dvasinės nelaisvės. Jų skaičius buvo tik keletas tūkstančių, o aplinkui — priešiškas pasaulis. Ar Dievo priešai pajėgė sustabdyti teisingo garbinimo plėtotę? Kad atsakytume į tą klausimą, prisiminkime dvi paskutines Hebrajiškuosiuose Raštuose aprašytas iškilmes.

16. Kuo žymi buvo 515 m. p. m. e. šventė?

¹⁶ Šventykla galutinai buvo atstatyta 515 m. p. m. e. adaro mėnesį, kaip tik prieš nisano pavasario šventę. Biblijoje rašoma: „Septynias dienas jie džiaugsmingai šventė Neraugintos duonos šventę, nes Viešpats suteikė jiems džiaugsmo ir palenkė į juos Asirijos karaliaus širdį, kad sustiprintų juos Izraelio Dievo namų statyboje“ (Ezros 6:22, Brb red.).

17, 18. a) Kokia reikšminga šventė vyko 455 m. p. m. e.? b) Kuo panaši yra mūsų padėtis šiandieną?

¹⁷ Po šešiasdešimt metų, 455 m. p. m. e., vyko kitos reikšmingos iškilmės. Ta Palapinių šventė paženklino Jeruzalės sienų atstatymo pabaigą. Biblija praneša: „Visas susirinkimas tų, kurie buvo sugrįžę iš nelaisvės, pasidarė palapinių ir gyveno palapinėse, nes nuo Nuno sūnaus Jošuės dienų Israėlio sūnūs nebuvo taip darę iki tai dienai. Ir buvo labai didelis džiaugsmas“ (Nehemijo 8:17).

¹⁸ Kaip įsimintinai atkurtas teisingas Dievo garbinimas vyraujant baisiam priešiškumui! Panaši padėtis yra ir šiandieną. Nepaisant persekiojimo bei priešiškumo bangų, didžiulis gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbimo darbas išsiplėtė iki žemės pakraščių ir žinia apie Dievo teismą nuskambėjo toli ir plačiai (Mato 24:14). Galutinis 144000 likučio užantspaudavimas baigiasi. Daugiau kaip penki milijonai pateptojo likučio bendražygių — „kitų avių“ surinkta iš visų tautų į „vieną kaimenę“ su juo (Jono 10:16; Apreiškimas 7:3, 9, 10). Koks puikus pranašiško Palapinių šventės vaizdo išsipildymas! Tas didžiulis surinkimo darbas tęsis ir naujajame pasaulyje, kai milijardai prikeltųjų bus pakviesti kartu švęsti tai, ką vaizdavo Palapinių šventė (Zacharijo 14:16-19).

Pirmojo mūsų eros amžiaus šventės

19. Kuo žymi buvo 32 m. e. metų Palapinių šventė?

¹⁹ Vienomis iš pačių žymiausių šventinių iškilmių, paminėtų Biblijoje, be abejo, buvo tos, kuriose dalyvavo Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Tokia, pavyzdžiui, buvo 32 m. e. metų Palapinių (arba Pastogių) šventė. Jėzus pasinaudojo ta proga mokyti svarbių tiesų ir grindė savo pamokymus Hebrajiškųjų Raštų citatomis (Jono 7:2, 14, 37-39). Šios šventės papročiu, vidinį šventyklos kiemą apšviesdavo keturiais dideliais žibintuvais. Todėl šventė galėdavo tęstis iki nakties. Matyt, Jėzus turėjo omenyje tą ryškią šviesą, kai kalbėjo: „Aš — pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jono 8:12).

20. Kuo reikšminga buvo 33 m. e. metų Pascha?

²⁰ Paskui atėjo reikšmingų 33 m. e. metų Pascha ir Neraugintos duonos šventė. Tos Paschos dieną Jėzui jo priešai įvykdė egzekuciją ir jis tapo tikruoju Paschos Avinėliu, atidavusiu gyvybę, kad panaikintų „pasaulio nuodėmę“ (Jono 1:29; 1 Korintiečiams 5:7). Po trijų dienų, nisano 16-ąją, Dievas prikėlė Jėzų ir davė jam nemirtingą dvasinį kūną. Tai sutapo su Įstatymo nurodytu pirmuoju miežiapjūtės derliaus atnašavimu. Todėl prikeltasis Viešpats Jėzus Kristus tapo „užmigusiųjų pirmuoniu“ (1 Korintiečiams 15:20, NTP).

21. Kas įvyko per 33 m. e. metų Sekmines?

²¹ Labai reikšminga buvo 33 m. e. metų Sekminių šventė. Į Jeruzalę tą dieną susirinko daug žydų bei prozelitų, taip pat apie 120 Jėzaus mokinių. Vykstant šventei prikeltasis Viešpats Jėzus Kristus išliejo Dievo šventąją dvasią 120 mokinių (Apaštalų darbai 1:15; 2:1-4, 33). Taip jie buvo patepti ir pasidarė Dievo naujai išrinkta tauta remiantis naująja sandora, sudaryta tarpininkaujant Jėzui Kristui. Per tą šventę vyriausiasis žydų kunigas atnašaudavo Dievui du pirmojo kviečių derliaus raugintos duonos kepalus (Kunigų 23:15-17). Tie raugintos duonos kepalai vaizduoja 144000 netobulų žmonių, kuriuos Jėzus ‛nupirko Dievui’ tarnauti ‛karaliais bei kunigais, viešpatauti žemėje’ (Apreiškimas 5:9, 10; 14:1, 3). Du raugintos duonos kepalai gali vaizduoti ir tai, kad šie dangiškieji valdytojai yra kilę iš dviejų nuodėmingos žmonijos atšakų — žydų bei nežydų.

22. a) Kodėl krikščionys nešvenčia Įstatymo sandoros švenčių? b) Ką apsvarstysime kitame straipsnyje?

²² Per 33 m. e. metų Sekmines įsigalėjus naujajai sandorai, senoji Įstatymo sandora, Dievo požiūriu, nebeteko vertės (2 Korintiečiams 3:14; Žydams 9:15; 10:16). Bet tai nereiškia, kad pateptieji krikščionys neturi įstatymo. Jiems įsigalioja Dievo įstatymas, kurio mokė Jėzus Kristus ir kuris įrašytas jų širdyse (Galatams 6:2). Todėl trijų metinių senojo Įstatymo švenčių krikščionys nešvenčia (Kolosiečiams 2:16, 17). Tačiau mes galime daug pasimokyti iš ikikrikščioniškųjų Dievo tarnų požiūrio į savo šventes bei kitas garbinimo sueigas. Kitame straipsnyje aptarsime pavyzdžius, kurie, be abejo, padės visiems suprasti būtinybę reguliariai rinktis į krikščionių sueigas.

[Išnašos]

Kartojimo klausimai

◻ Kam buvo skirtos trys didžiosios Izraelio šventės?

◻ Kuo išsiskyrė Ezekijo bei Jozijo dienų šventės?

◻ Kokia reikšminga šventė vyko 455 m. p. m. e. ir kodėl tai stiprina mus?

◻ Kuo reikšmingos buvo 33 m. e. metų Pascha bei Sekminės?

[Rėmelis 12 puslapyje]

Ko šiandieną mokomės iš švenčių?

Visi, norintys turėti ilgalaikės naudos iš nuodėmes išperkančios Jėzaus aukos, privalo gyventi pagal tai, ką vaizdavo Neraugintos duonos šventė. Ta tikroji šventė — džiugi šventė pateptųjų krikščionių išvadavimo iš šio sugedusio pasaulio ir išlaisvinimo per Jėzaus auką iš nuodėmės pasmerkimo (Galatams 1:4; Kolosiečiams 1:13, 14). Įvaizdinė šventė tęsdavosi septynias dienas — šis skaičius Biblijoje vartojamas dvasinių dalykų visybei nurodyti. Tikroji šventė trunka tol, kol žemėje yra pateptųjų krikščionių susirinkimas; ji turi būti švenčiama laikantis ‛tyrumo ir tiesos’. Todėl reikia nuolat saugotis to, kas yra raugas simboline prasme. „Raugu“ Biblijoje vadinami neteisingi mokymai, veidmainystė ir blogis. Tikrieji Jehovos garbintojai privalo neapkęsti tokio raugo, neleisti jam sugadinti jų gyvenimo bei suteršti krikščionių susirinkimo tyrumo (1 Korintiečiams 5:6-8; Mato 16:6, 12).

[Iliustracija 9 puslapyje]

Naujojo miežių derliaus pėdas būdavo aukojamas kasmet nisano 16-ąją — tą dieną, kai buvo prikeltas Jėzus

[Iliustracija 10 puslapyje]

Jėzus galbūt turėjo omenyje šventės šviesas, kai pavadino save „pasaulio šviesa“