Skaitytojų klausimai

Kai kuriems Jehovos Liudytojams siūlomas darbas, susijęs su kitų religijų nuosavybe. Koks Rašto požiūris į tokį darbą?

Ši opi problema iškyla krikščionims, nuoširdžiai trokštantiems pritaikyti 1 Timotiejui 5:8 užrašytus žodžius, pabrėžiančius, jog būtina materialiai aprūpinti savo šeimą. Nors krikščionys turi laikytis šio patarimo, tai nepateisins jų sprendimo dirbti bet kokį pasaulietinį darbą. Jie suvokia, jog reikia atsižvelgti ir į kitus Dievo nurodymus. Pavyzdžiui, vyro troškimas išlaikyti savo šeimą nepateisintų jo veiksmų, jeigu jis pažeistų Biblijos nurodymus ir elgtųsi amoraliai ar žudytų. (Palygink Pradžios 39:4-9; Izaijo 2:4; Jono 17:14, 16.) Be to, labai svarbu, kad krikščionys vadovautųsi įsakymu išeiti iš didžiosios Babelės — pasaulinės klaidingos religijos imperijos (Apreiškimas 18:4, 5).

Visame pasaulyje Dievo tarnams siūlomi įvairiausi darbai. Būtų beprasmiška ir tiesiog neįmanoma išvardyti visas galimybes bei nustatyti griežtas taisykles (2 Korintiečiams 1:24). Vis dėlto paminėsime keletą veiksnių, kuriuos krikščionims derėtų apsvarstyti renkantis darbą. Tie veiksniai buvo trumpai išdėstyti 1982 m. liepos 15 d. Sargybos bokšto (anglų k.) straipsnyje apie tai, kuo naudinga Dievo duota sąžinė. Rėmelyje iškelti du svarbūs klausimai ir išvardyti kiti naudingi veiksniai.

Pirmasis svarbus klausimas: ar Biblijoje smerkiamas tau siūlomas pasaulietinis darbas? Aiškinant tai, Sargybos bokšte nurodyta, kad Biblija smerkia vogimą, kraujo vartojimą ir stabmeldystę. Krikščionis turėtų vengti pasaulietinių darbų, tiesiogiai skatinančių vogti ar panašiai elgtis. Tam Dievas nepritaria.

Antrasis klausimas: ar dirbdamas šį darbą asmuo taps smerktinos veiklos bendrininku? Aišku, kad lošimo namuose, abortus darančioje įstaigoje arba viešnamyje dirbantis asmuo yra nebiblinės veiklos bendrininkas. Nors jis tik kasdien plautų grindis arba atsakinėtų į telefono skambučius, vis tiek prisidėtų prie Dievo smerkiamos veiklos.

Daugelis krikščionių rinkdamiesi darbą suvokė, kad patyrinėjus šiuos klausimus lengviau apsispręsti.

Pavyzdžiui, išnagrinėjęs šiuos klausimus, asmuo supras, kodėl tikrasis garbintojas negali būti klaidingos religinės organizacijos tiesioginis tarnautojas, dirbantis bažnyčios labui arba tiesiog joje. Apreiškimo 18:4 užrašytas įsakymas: „Išeik iš Babelės, mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!“ Jei asmuo būtų nuolatinis klaidingą garbinimą skleidžiančios religijos darbuotojas, jis dalyvautų didžiosios Babelės darbuose ir nuodėmėse. Dirbdamas sodininku, sargu, remontininku ar buhalteriu, jis remtų teisingai religijai priešingą garbinimą. Be to, pamatę jį puošiantį ir remontuojantį bažnyčią ar besirūpinantį kitais jos reikalais, žmonės pagrįstai priskirtų jį tai religijai.

O kaip su tuo, kuris nėra nuolatinis bažnyčios ar religinės organizacijos darbuotojas? Galbūt jį tik iškvietė skubiai suremontuoti bažnyčios rūsyje trūkusį vandentiekio vamzdį. Ar tai tas pat, kaip sudaryti sutartį uždengti ar izoliuoti bažnyčios stogą?

Ir vėl galima įsivaizduoti daugybę situacijų. Tad apžvelkime penkis Sargybos bokšte nurodytus papildomus veiksnius:

1. Ar tas darbas yra tik paslauga, kuriai Raštas neprieštarauja? Štai paštininko pavyzdys. Vargu, ar jo darbas būtų smerktinas, jeigu jam tektų nešti paštą ir į bažnyčią ar įstaigą, kurioje daromi abortai. Juk Dievas leidžia saulei šviesti pro visų pastatų langus, taip pat bažnyčios ar tokios įstaigos (Apaštalų darbai 14:16, 17). Paštininku dirbantis krikščionis gali manyti, kad jis diena iš dienos tarnauja žmonėms. Taip gali galvoti ir krikščionis, kuris reaguoja į skubų iškvietimą, pavyzdžiui, santechnikas, iškviestas sustabdyti bažnyčioje plūstantį vandenį, ar greitosios pagalbos gydytojas, iškviestas padėti per bažnytines apeigas apalpusiam žmogui. Jis gali laikyti tai tiesiog atsitiktinai suteikta žmogiška pagalba.

2. Kiek asmuo gali daryti įtakos savo veiklai? Vargu ar parduotuvės savininkas krikščionis sutiks užsisakyti ir pardavinėti stabus, spiritistinius amuletus, cigaretes ar kraujines dešras. Būdamas savininkas, jis viską tvarko pats. Žmonės galbūt ragins jį pardavinėti cigaretes ar stabus ir taip pasipelnyti, tačiau krikščionis vadovausis bibliniais įsitikinimais. Tuo tarpu didelės maisto parduotuvės darbuotojui krikščioniui gali tekti dirbti kasos aparatu, plauti grindis ar tvarkyti buhalteriją. Nuo jo nepriklauso, kokie produktai užsakomi ir parduodami, net jei tarp jų yra nepageidaujamų: cigarečių ar religinėms šventėms skirtų prekių.a (Palygink Luko 7:8; 17:7, 8.) Su tuo siejasi kitas klausimas.

3. Kiek asmuo susijęs su nepageidaujamais dalykais? Grįžkime prie pavyzdžio apie parduotuvę. Galbūt darbuotojas, kuriam pavesta dirbti kasos aparatu arba prikrauti prekių lentynas, tik retkarčiais liečia cigaretes arba religinio pobūdžio prekes. Tai tik maža viso jo darbo dalis. Tačiau tos parduotuvės darbuotojo darbas prie prekystalio, kur pardavinėjamos cigaretės, visiškai kitoks! Diena iš dienos jis susijęs su krikščionies įsitikinimams prieštaraujančiais dalykais (2 Korintiečiams 7:1). Tai parodo, kodėl apsisprendžiant dėl įsidarbinimo reikia nustatyti, kiek būsi susijęs su nepageidaujamais dalykais.

4. Kas mokės už darbą ir kur bus darbo vieta? Išnagrinėkime dvi situacijas. Norėdama pagerinti savo reputaciją, įstaiga, kurioje daromi abortai, nusprendžia mokėti žmogui, kad tas valytų aplinkines gatves. Algą išmoka ta įstaiga, tačiau pats jis ten nedirba ir niekas jo ten ištisą dieną nemato. Greičiau jie mano, kad jis dirba visuomenei naudingą darbą, kuriam neprieštarauja Raštas, ir visai nesvarbu, kas moka. O dabar kitoks atvejis. Valstybėje, kurioje įteisinta prostitucija, visuomeninė sveikatos apsaugos įstaiga moka seselei, kad ji viešuosiuose namuose tikrintų prostitučių sveikatą, siekiant išvengti lytiškai plintančių ligų. Nors seselei moka sveikatos apsaugos įstaiga, ji nuolat dirba viešnamiuose, kad amoralumas būtų saugesnis ir priimtinesnis. Tie pavyzdžiai rodo, kodėl reikia apsvarstyti tokius dalykus, kaip apmokėjimo šaltinis ir darbo vieta.

5. Koks darbo poveikis? Gal jis slėgs to asmens sąžinę arba taps suklupimo priežastimi kitiems? Svarstant reikia atsižvelgti tiek į mūsų pačių, tiek į kitų sąžinę. Net jei daugeliui krikščionių tam tikras darbas (jo vieta bei apmokėjimo šaltinis) atrodo priimtinas, asmuo galbūt supranta, kad jo paties sąžinė dėl to bus nerami. Apaštalas Paulius, rodęs puikų pavyzdį, pareiškė: „Mes esame įsitikinę turį ramią sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis“ (Žydams 13:18). Reikia vengti darbo, kuris keltų mums nerimą; vis dėlto neturime kritikuoti tų, kurių sąžinė leidžia jį dirbti. Kita vertus, krikščionis gali manyti, kad jo darbas neprieštarauja Biblijai, tačiau jis suvokia, jog daugeliui susirinkime ir bendruomenėje jo veikla sukeltų nerimą. Pauliaus žodžiuose atsispindėjo teisingas požiūris: „Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose“ (2 Korintiečiams 6:3, 4).

Dabar grįžkime prie pagrindinės temos — darbo bažnyčioje: naujų langų dėjimo, kilimų valymo ar krosnies tvarkymo. Kaip su tuo susiję ką tik paminėti veiksniai?

Prisimink įgaliojimų klausimą. Ar krikščionis yra savininkas ar vadybininkas, galintis nuspręsti dėl darbo bažnyčioje? Ar tokią kompetenciją turintis krikščionis norėtų bendradarbiauti su didžiąja Babele, dirbdamas jai arba sudarydamas sutartį, kad padėtų tam tikrai religijai skleisti klaidingą garbinimą? Argi tai nebūtų tolygu sprendimui pardavinėti cigaretes ar stabus nuosavoje parduotuvėje? (2 Korintiečiams 6:14-16)

Jei krikščionis neturi įgaliojimų pats spręsti, kokį darbą dirbti, reikia apsvarstyti kitus veiksnius: kur reikės dirbti ir kiek tas darbas susijęs su nepageidaujamais dalykais. Ar darbuotoją tik retkarčiais paprašys atgabenti naujų kėdžių ir sustatyti jas, arba padaryti paslaugą, pavyzdžiui, ugniagesiui užgesinti bažnyčioje gaisrą ir neleisti jam išplisti? Daugelis supras, kad tai skiriasi nuo komercinės įmonės darbuotojo, kuris dažo bažnyčią ir todėl ilgai būna joje, arba reguliariai prižiūri bažnyčios sodą, taip darydamas ją patrauklią. Dėl tokio reguliaraus ar ilgalaikio ryšio didesnė tikimybė, kad daugelis pasipiktins, nes susies krikščionį su religija, kurios jis sakosi neremiąs (Mato 13:41; 18:6, 7).

Aptarėme keletą svarbių darbą liečiančių klausimų. Šį kartą jie buvo ypač susiję su klaidinga religija. Vis dėlto šiuos klausimus galima apsvarstyti renkantis ir kitus darbus. Kiekvienu atveju su malda būtina viską ištirti, atsižvelgiant į konkrečius ir galbūt ypatingus tos situacijos aspektus. Minėti veiksniai jau padėjo daugeliui nuoširdžių krikščionių priimti sąžinei neprieštaraujančius sprendimus, atspindinčius jų troškimą tiesiai ir dorai vaikščioti Jehovos akivaizdoje (Patarlių 3:5, 6; Izaijo 2:3; Žydams 12:12-14).

[Išnaša]

Ar tu prisimeni?

Ar supratai, ką perskaitei paskutiniuose Sargybos bokšto numeriuose? Na, pamėgink atsakyti į šiuos klausimus:

◻ Kodėl pateptiesiems krikščionims ypač tinka Pauliaus posakis „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas“? (2 Korintiečiams 5:20)

Senovės laikais pasiuntiniai dažniausiai būdavo siunčiami kilus priešiškumui; jie tardavosi, kaip išvengti karo (Luko 14:31, 32). Kadangi nuodėminga žmonija nutolo nuo Dievo, jis siunčia savo pateptuosius atstovus pranešti žmonėms apie susitaikymo sąlygas ir paraginti juos siekti taikos su Dievu (12/15, 18 puslapis).

◻ Kokie keturi dalykai stiprino Abraomo tikėjimą?

Pirma, tikėjimą Jehova jis parodė klausydamas Dievui kalbant (Žydams 11:8); antra, Abraomo tikėjimas glaudžiai siejosi su jo viltimi (Romiečiams 4:18); trečia, Abraomas dažnai kalbėjosi su Jehova; ir ketvirta, Jehova teikė Abraomui paramą, kai šis paklusdavo jo vadovavimui. Tie patys dalykai šiandien gali stiprinti ir mūsų tikėjimą (1/1, 17, 18 puslapiai).

◻ Ką reiškia posakis „nevesk mūsų į pagundą“? (Mato 6:13, ŠR)

Mes meldžiame Dievo neleisti mums suklupti, kai esame gundomi nepaklusti jam. Jehova gali vadovauti mums taip, kad nepasiduotume ir mūsų neapgautų ‛piktasis’ — Šėtonas (1 Korintiečiams 10:13) (1/15, 14 puslapis).

◻ Ką asmuo turi daryti, kad gautų Dievo atleidimą už nuodėmes?

Prisipažindami Dievui, turime atgailauti bei ‛duoti tikrų atsivertimo vaisių’ (Luko 3:8). Atgaila ir troškimas ištaisyti klaidą paskatins mus kreiptis dvasinės paramos į krikščionių vyresniuosius (Jokūbo 5:13-15) (1/15, 19 puslapis).

◻ Kodėl turėtume stengtis būti nuolankūs?

Nuolankus žmogus kantrus ir nėra pernelyg aukštos nuomonės apie save. Nuolankumas padeda įsigyti tikrų, mylinčių draugų. Svarbiausia — nuolankusis susilaukia Jehovos palaimų (Patarlių 22:4) (2/1, 7 puslapis).

◻ Koks lemiamas skirtumas tarp Jėzaus ir Adomo mirties?

Adomas nusipelnė mirties, nes sąmoningai nepakluso savo Kūrėjui (Pradžios 2:16, 17). Jėzus — priešingai: mirė visai nekaltai, nes „jis nepadarė nuodėmės“ (1 Petro 2:22). Todėl mirdamas Jėzus turėjo tai, kas buvo milžiniškos vertės ir ko mirdamas neturėjo nuodėmingasis Adomas, — teisę gyventi tobulu žmogumi. Taip Jėzaus mirtis prilygo aukos vertei atperkant žmoniją (2/15, 15, 16 puslapiai).

◻ Ką vaizduoja miestas pranašiškame Ezechielio regėjime?

Kadangi miestas yra nešventoje žemėje, jis turi reikšti kažką žemiška. Tad jis vaizduoja žemišką vadovybę, triūsiančią teisingos visuomenės labui visoje žemėje (3/1, 18 puslapis).

◻ Kodėl Jėzus nuplovė savo mokiniams kojas per 33 m. e. metų Paschą?

Jėzus neįsteigė kojų plovimo ritualo. Veikiau jis padėjo apaštalams išsiugdyti naują požiūrį — nuolankiai ir noriai daryti žemiausius darbus savo brolių naudai (3/1, 30 puslapis).

◻ Kas, mokant kitus, yra daug svarbiau už įgimtus sugebėjimus?

Mūsų išsiugdytos savybės ir dvasiniai įpročiai, kuriuos gali imituoti studijuotojai (Luko 6:40; 2 Petro 3:11, NTJ) (3/15, 11, 12 puslapiai).

◻ Kaip vieši pranešėjai gali išmokti geriau skaityti Raštą?

Lavindamiesi. Taip, daugelį kartų garsiai skaitydami tekstą, kol galės sklandžiai jį perskaityti. Jeigu Biblija įrašyta kasetėse, verta pasiklausyti, kaip skaitovas pabrėžia prasmę, kaitalioja intonaciją, ir įsidėmėti, kaip tariami vardai bei neįprasti žodžiai (3/15, 20 puslapis).

◻ Kaip ‛dvasia grįžta pas Dievą’, kai žmogus miršta? (Ekleziasto 12:7, Brb red.)

Kadangi dvasia yra gyvybės jėga, ji ‛grįžta pas Dievą’ ta prasme, kad asmens būsimojo gyvenimo viltis dabar visiškai priklauso nuo Dievo. Tik Dievas gali grąžinti dvasią, arba gyvybės jėgą, ir taip vėl atgaivinti žmogų (Psalmių 104:30) (4/1, 17 puslapis).