Ateizmo šaknys

MES gyvename krizės apimtoje planetoje; tai pasitvirtina kiekvieną dieną probėgomis pažvelgus į laikraščių antraštes. Dėl tokios beviltiškos mūsų pasaulio būklės daugeliui kilo klausimas, ar egzistuoja Dievas. Kai kurie, sakantys esą ateistai, netgi neigia jo egzistavimą. Ar taip ir tu manai?

Dievo tikėjimas ar netikėjimas gali stipriai paveikti mūsų požiūrį į ateitį. Jeigu nėra Dievo, žmonių giminės išlikimas visiškai priklauso nuo žmogaus — niūri mintis atsižvelgiant į žmogaus griaunamąjį potencialą. Jei tu manai, kad Dievas egzistuoja, tada, matyt, sutinki, jog gyvenimas šioje planetoje turi tikslą — tikslą, kuris dar gali būti įgyvendintas.

Nors Dievo egzistavimas retkarčiais buvo neigiamas per visą istoriją, tačiau ateizmas plačiai išpopuliarėjo tik paskutiniais šimtmečiais. Ar žinai, kodėl?

Kur šaknys

Aukštas medis atrodo įspūdingai. Tačiau akis mato tik lapus, šakas ir kamieną. Šaknys — medžio gyvybės šaltinis — slypi giliai žemėje.

Beveik taip pat yra su ateizmu. Dievo buvimo neigimas kaip aukštas medis pasiekė įspūdingą dydį iki 19-to šimtmečio ir jo metu. Ar galėtų gyvybė ir visata egzistuoti be antgamtinės Pirminės Priežasties? Ar tokio Kūrėjo garbinimas yra laiko gaišimas? Žymių 19-to amžiaus filosofų atsakymai buvo skambūs ir aiškūs. „Kaip mums daugiau nebereikia moralinio kodekso, taip nebereikia nė religijos“, — pareiškė Frydrichas Nyčė. „Religija — tai žmogaus dvasios sapnas“, — tvirtino Liūdvigas Fojerbachas. O Karlas Marksas, savo raštais turėjęs didelę įtaką dešimtmečiais po savęs, drąsiai pareiškė: „Aš noriu, kad protas labiau išsivaduotų iš religijos pančių.“

Daugeliui tai padarė įspūdį. Tačiau tai, ką jie suprato, buvo tik ateizmo lapai, šakos bei kamienas. Šaknys slėpėsi savo vietoje ir išsikerojo gerokai prieš 19-to šimtmečio pradžią. Stulbina, kad šiuolaikinio ateizmo augimą skatino krikščioniškojo pasaulio religijos! Kaip? Šios religinės institucijos dėl savo sugedimo sukėlė didelį nusivylimą bei protestą.

Sėklos pasėtos

Viduramžiais Katalikų Bažnyčia dusino savo pavaldinius. „Atrodo, jog hierarchija nebuvo pasiruošusi rūpintis žmonių dvasiniais poreikiais, — pažymi The Encyclopedia Americana. — Aukštieji dvasininkai, ypač vyskupai, buvo iš diduomenės ir į savo pareigas daugiausiai žvelgė kaip į prestižo bei galybės šaltinį.“

Kai kurie, kaip Jonas Kalvinas ir Martynas Liuteris, bandė reformuoti bažnyčią. Tačiau jų metodai ne visada būdavo kaip Kristaus; Reformacija buvo paženklinta nepakantumu bei kraujo praliejimu. (Palygink Mato 26:52.) Kai kurios atakos buvo tokios įnirtingos, kad praėjus trims šimtmečiams Tomas Džefersonas, trečiasis Jungtinių Valstijų prezidentas, rašė: „Būtų labiau atleistina netikėti Dievo iš viso, negu piktžodžiauti kaip Kalvinas priskiriant jam tokias siaubingas savybes.“a

Neabejotina, kad Reformacija neatkūrė tyro garbinimo. Tačiau ji susilpnino Katalikų Bažnyčios galybę. Vatikanas daugiau nebeturėjo religinio tikėjimo monopolijos. Daugelis perėjo į naujai susikūrusias protestantų sektas. Kiti, nusivylę religija, garbinimo objektu pavertė žmogaus protą. Dėl liberalaus požiūrio susidarė skirtingos nuomonės apie Dievą.

Skepticizmo daigai

Iki 18-to amžiaus įprasta buvo garbinti racionalų mąstymą kaip panacėją nuo pasaulio problemų. Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas tvirtino, kad žmogaus pažangai kliudė priklausomybė nuo politinio bei religinio vadovavimo. „Turėk drąsos žinoti! — ragino jis. — Drąsiai naudokis savo intelektu!“

Šis požiūris charakterizuoja Šviečiamąjį amžių (švietimą), dar žinomą kaip „proto amžių“. Tas laikotarpis, nusitęsęs per visą 18-tą amžių, buvo paženklintas žinių ieškojimu. „Aklą tikėjimą pakeitė skepticizmas, — sakoma knygoje „Istorijos gairės“ (anglų k.). — Buvo abejojama visomis senomis doktrinomis.“

Viena iš kruopščiai peržiūrimų „senų doktrinų“ buvo religija. „Žmonės pakeitė savo požiūrį į religiją, — sakoma knygoje „Visuotinė pasaulio istorija“ (anglų k.). — Jų daugiau nebepatenkino dangiškojo apdovanojimo pažadas; jie reikalavo geresnio gyvenimo žemėje. Jie pradėjo prarasti savo tikėjimą tuo, kas antgamtiška.“ Iš tikrųjų dauguma filosofų švietėjų niekino religiją. Ypač jie kaltino valdžios ištroškusius Katalikų Bažnyčios vadovus, kad šie palieka žmones nemokšomis.

Nepatenkinti religija, daugelis šių filosofų tapo deistais; jie tikėjo Dievą, bet teigė, kad jis nesidomi žmogumi.b Keletas tapo atvirais ateistais, tokiais kaip filosofas Polis Anri Dytrichas Holbachas, tvirtinęs, kad religija buvo „susiskaldymų, beprotybės bei nusikaltimų šaltinis“. Metams slenkant dar daugiau žmonių pailso nuo krikščioniškojo pasaulio ir sutiko su Holbacho pažiūromis.

Kaip ironiška, kad krikščioniškasis pasaulis paskatino ateizmo augimą! „Bažnyčios buvo ateizmo dirva, — rašo teologijos profesorius Maiklas Dž. Baklis. — Vakarietiška sąmonė buvo šokiruota ir papiktinta tradicinių religijų. Bažnyčios ir sektos nualino Europą, organizavo žudynes, reikalavo religinio pasipriešinimo arba revoliucijos, stengėsi ekskomunikuoti arba nuversti valdovus.“

Ateizmas pasiekia savo viršūnę

Prasidėjus 19-am amžiui Dievas buvo neigiamas atvirai ir plačiai. Filosofai ir mokslininkai nedvejodami drąsiai skelbė savo pažiūras. „Mūsų priešas yra Dievas, — skelbė vienas atviras ateistas. — Neapykanta Dievui yra išminties pradžia. Kad žmonija pasiektų tikrą pažangą, reikia ateizmo pagrindo.“

Tačiau 20-ame amžiuje įvyko subtilus pokytis. Dievo neigimas pasidarė mažiau karingas; paplito įvairiarūšis ateizmas, paveikdamas net tuos, kurie išpažino tikėjimą Dievu.

Dvidešimtame amžiuje Dievas atmetamas

„Žmonės susitaiko su mintimi, kad Dievo nėra, ir jie organizuoja savo gyvenimą savarankiškai — geram ar blogam — visiškai negalvodami apie Dievą“ („Šimtas metų debatams apie Dievą: šiuolaikinio ateizmo ištakos“, anglų k.).

AUKŠTAS medis, iš pradžių sukeliantis įspūdį, ilgainiui atrodo paprastas. Jis įprastas; jo aukštis daugiau nebestulbina.

Panašiai yra ir su ateizmu. Nors jis sukėlė daug debatų 19-ame amžiuje, šiandieną Dievo egzistavimo neigimas nei sukrečia, nei trukdo. Pakantumo era leido ateizmui taikiai egzistuoti drauge su Dievo tikėjimu.

Tai nereiškia, kad dauguma žmonių visiškai atmeta Dievą; priešingai, apklausos rezultatai 11-oje Amerikos, Europos ir Azijos šalių rodo, kad vidutiniškai truputį daugiau nei 2 procentai žmonių pareiškia esą ateistai. Tačiau ateizmo dvasia vyrauja — net tarp daugelio tų, kurie tiki, jog Dievas yra. Kaip tai gali būti?

Dievo autoritetas nepripažįstamas

„Kartais ateizmas pasirodo esąs tik praktinis Dievo atmetimas arba ignoravimas“, — pažymima enciklopedijoje The Encyclopedia Americana. Todėl žodyne The New Shorter Oxford English Dictionary duodamas toks ateisto apibrėžimas: „Asmuo, kuris atmeta Dievą moraline prasme; bedievis žmogus“ (kursyvas mūsų).

Taip, ateizmas gali neigti Dievo buvimą ar jo autoritetą arba ir viena, ir kita. Biblijoje užsimenama apie šią ateizmo dvasią Laiške Titui 1:16: „Jie sakosi pažįstą Dievą, bet savo veiksmais jį neigia“ (The New English Bible; palygink Psalmių 13:1).

Tokio Dievo autoriteto neigimo pėdsakai veda prie pirmosios žmonių poros. Ieva pripažino Dievo egzistavimą; tačiau ji norėjo ‛būti lygi Dievui, atskirdama gera nuo pikta’. Tai reiškė, kad ji galėjo ‛būti sau šeimininkė’ ir sukurti savo pačios moralinį kodeksą. Vėliau prie Ievos prisidėjo ir Adomas atmesdamas Dievo autoritetą (Pradžios 3:5, 6, ŠvR).

Ar šis požiūris vyrauja šiandieną? Taip. Ieškant nepriklausomybės parodomas neapčiuopiamas ateizmas. „Šiandieną žmonės nebenori gyventi prižiūrimi Dievo, — pažymima knygoje „Šimtas metų debatams apie Dievą: šiuolaikinio ateizmo ištakos“. — Jiems... labiau patinka gyventi turint laisvę.“ Biblijos moralinis kodeksas atmetamas kaip nepraktiškas, nerealistinis. Daugelio žmonių galvosena yra labai panaši į Egipto faraono, kuris įžūliai pareiškė: „Kas yra Viešpats [„Jehova“, NW], kad aš klausyčiau jo balso...? Nepažįstu Viešpaties [„Jehovos“, NW].“ Jis nepripažino Jehovos autoriteto (Išėjimo 5:2).

Krikščioniškasis pasaulis atmeta Dievą

Labiausiai šokiruoja tai, kad Dievo autoritetą atmeta krikščioniškojo pasaulio dvasininkija, pakeitusi grynas Biblijos tiesas žmonių tradicijomis. (Palygink Mato 15:9.) Be to, jie palaikė kruviniausius 20-to amžiaus karus ir taip atmetė Biblijos įsakymą rodyti tikrą meilę (Jono 13:35).

Dvasininkija taip pat neigia Dievą atsisakydama paisyti jo moralinių normų — kaip matyti, pavyzdžiui, iš nenutrūkstamo srauto teismo procesų, vykstančių prieš kunigus pedofilus. Krikščioniškojo pasaulio padėtis panaši į tą, kuri buvo senovės Izraelyje ir Jude. „Šalis yra pilna kraujų ir miestas pilnas atpuolimo, — buvo pasakyta pranašui Ezechieliui, — nes jie sako: Viešpats paliko šalį ir Viešpats nemato“ (Ezechielio 9:9; palygink Izaijo 29:15). Nenuostabu, kad daugelis visiškai apleido krikščioniškojo pasaulio bažnyčias! Bet ar jie turi atsisakyti tikėti Dievą?

Svarūs ateizmo argumentai?

Daugumai ateistų, nepaisant, ar jie pastebi religijos veidmainiškumą, ar ne, visiškai nesuderinamas tikėjimas Dievu ir kančios pasaulyje. Simona de Bovuar kartą pasakė: „Man lengviau galvoti apie pasaulį be kūrėjo, negu apie kūrėją, apsunkintą visais pasaulio prieštaravimais.“

Ar pasaulio neteisybė, — įskaitant tą, kuri įsigalėjo dėl veidmainių religininkų, — įrodo, jog nėra Dievo? Pagalvok: jei peilis naudojamas grasinti, sužeisti ar net nužudyti nekaltą žmogų, ar tai įrodo, jog peilis neturėjo gamintojo? Ar tai greičiau neparodo, kad daiktas buvo netinkamai naudojamas? Panašiai ir daugelis žmonių nelaimių įrodo, jog žmonės piktnaudžiauja Dievo duotais sugebėjimais, lygiai kaip ir pačia žeme.

Tačiau kai kurie mano, kad nelogiška tikėti Dievą, nes jo negalime matyti. Tačiau kaip su oru, garso bangomis bei kvapais? Mes negalime matyti nė vieno iš šių dalykų, tačiau žinome, kad jie yra. Mūsų plaučiai, ausys ir nosis praneša apie juos. Iš tikrųjų mes tikime tuo, ko negalima matyti, jei turime įrodymų.

Apmąstęs fizinius įrodymus — įskaitant elektronus, protonus, atomus, amino rūgštis bei sudėtingas smegenis, — mokslininkas Irvingas Viljamas Knoblochas buvo paskatintas pasakyti: „Aš tikiu Dievą, nes man Jo dieviškoji egzistencija yra vienintelis logiškas paaiškinimas esančių dalykų.“ (Palygink Psalmių 103:24.) Panašiai ir psichologas Marlinas Buksas Kraideris tvirtina: „Tiek kaip paprastas žmogus, tiek kaip asmuo, skiriantis savo gyvenimą mokslinei studijai bei tyrimams, aš neturiu jokių abejonių dėl Dievo egzistavimo.“

Tai ne pavienių žmonių nuomonė. Pagal fizikos profesorių Henrį Margino, „turint omenyje aukšto lygio mokslininkus, jūs labai mažai rasite tarp jų ateistų“. Nei mokslo pažanga, nei religijos nesėkmės neturi versti mūsų atsisakyti tikėti Kūrėją! Ištirkime, kodėl.

Kuo skiriasi tikroji religija

Tomas Džefersonas, Jungtinių Valstijų prezidentas, 1803 metais rašė: „Iš tikrųjų aš esu prieš krikščionybės sugedimą, bet ne prieš tikrus paties Jėzaus mokymus.“ Taip, yra skirtumas tarp krikščioniškojo pasaulio ir krikščionybės. Dauguma krikščioniškojo pasaulio dogmų remiasi žmonių tradicijomis. O tikroji krikščionybė savo mokymus grindžia tiktai Biblija. Todėl Paulius ir rašė pirmojo amžiaus kolosiečiams, kad jie turi siekti „[„tikslaus“, NW] pažinimo“, „išminties“ bei „dvasinio supratimo“ (Kolosiečiams 1:9, 10).

To ir reikia tikėtis iš tikrųjų krikščionių, nes Jėzus įsakė savo pasekėjams: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos..., mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20).

Šiandieną Jehovos Liudytojai vykdo šį įsakymą 231 pasaulio šalyje. Jie išvertė Bibliją į 12 kalbų ir išspausdino daugiau kaip 74000000 jos egzempliorių. Be to, pagal Biblijos studijų planą jie dabar padeda daugiau kaip 4500000 žmonių ‛laikytis visko, ką tik Jėzus yra įsakęs’.

Ši mokymo programa duoda įvairios naudos. Ji teikia tikrą švietimą, nes yra pagrįsta ne žmogaus idėjomis, bet Dievo išmintimi (Patarlių 4:18). Be to, ji padeda visų tautų ir rasių žmonėms padaryti tai, ko žmonių „švietimas“ niekada nepajėgtų atlikti, — apsivilkti ‛nauju žmogumi’; taip jie gali išsiugdyti tikrą meilę vieni kitiems (Kolosiečiams 3:9, 10).

Tikroji religija triumfuoja mūsų 20-ame amžiuje. Ji neneigia Dievo — nei jo buvimo, nei jo autoriteto. Mes kviečiame tave patį įsitikinti tuo apsilankant pas Jehovos Liudytojus vienoje iš jų Karalystės salių.