Jie vykdė Jehovos valią

Paulius drąsiai liudija aukštiems pareigūnams

SKIRTUMAS tarp tų dviejų vyrų buvo labai ryškus. Vienas nešiojo karūną, o kitas — grandines. Vienas buvo karalius, kitas — kalinys. Praleidęs dvejus metus kalėjime, apaštalas Paulius dabar stovėjo prieš žydų valdovą Erodą Agripą II. Karalius ir jo žmona Berenikė atvyko „su didele iškilme. Jie įžengė į salę kartu su tribūnais ir miesto didžiūnais“ (Apaštalų darbai 25:23). Viename žinyne sakoma: „Ten galėjo būti keli šimtai žmonių.“

Tą susirinkimą sukvietė neseniai paskirtas valdytojas Festas. Ankstesnis valdytojas Feliksas neparodė gailesčio ir buvo palikęs Paulių silpti kalėjime. Tačiau Festas suabejojo Pauliui iškeltų kaltinimų pagrįstumu. Na, Paulius taip atkakliai tvirtino esąs nekaltas, jog net reikalavo pateikti savo bylą ciesoriui! Pauliaus byla sukėlė karaliaus Agripos smalsumą. „Aš ir pats norėčiau pasiklausyti to žmogaus“, — pasakė jis. Festas greit tuo pasirūpino, matyt, norėdamas išgirsti karaliaus nuomonę apie šį ypatingą kalinį (Apaštalų darbai 24:27—25:22).

Rytojaus dieną Pauliui teko stoti prieš didelį būrį aukštų pareigūnų. „Esu laimingas, galėdamas šiandien tavo akivaizdoje gintis, — pasakė jis Agripai, — juo labiau kad tau pažįstami visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai. Todėl prašau kantriai manęs išklausyti“ (Apaštalų darbai 26:2, 3).

Drąsi Pauliaus gynyba

Paulius pirmiausia papasakojo Agripai praeityje persekiojęs krikščionis. „Verčiau juos piktžodžiauti, — sakė jis. — Persekiojau net svetimuose miestuose.“ Paulius toliau nurodė gavęs įspūdingą regėjimą, kuriame prikeltasis Jėzus paklausė jo: „Kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!“a (Apaštalų darbai 26:4-14)

Jėzus paskui įgaliojo Saulių liudyti visų tautų žmonėms ‛apie dalykus, kuriuos šis matė ir kurie jam dar turėjo būti apreikšti’. Paulius išdėstė, kaip uoliai stengėsi vykdyti savo užduotį. Tačiau „už tai, — sakė jis Agripai, — žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti“. Apeliuodamas į Agripos domėjimąsi judaizmu, Paulius pabrėžė, jog liudydamas jis tikrai ‛neskelbė nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė’ apie Mesijo mirtį ir prikėlimą (Apaštalų darbai 26:15-23).

Festas įsiterpė. „Didelis mokytumas tave veda iš proto!“ — sušuko jis. Paulius atsiliepė: „Aš neinu iš proto, Jūsų Didenybe, Festai, bet sakau tiesos ir sveiko proto žodžius.“ Paskui Paulius pasakė apie Agripą: „Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje“ (Apaštalų darbai 26:24, 25, Naujasis Testamentas, vertė A. Jurėnas; 26:26).

Tada Paulius kreipėsi tiesiai į Agripą. „Karaliau Agripa, ar tiki pranašais?“ Šis klausimas, be abejo, suglumino Agripą. Šiaip ar taip, jis turėjo laikytis visų priimtos sampratos, o sutikti su Pauliumi reiškė pritarti tam, ką Festas pavadino ‛išėjimu iš proto’. Galbūt jausdamas Agripos dvejojimą, Paulius pats atsakė į savo klausimą. „Aš žinau, kad tiki“, — pasakė jis. Dabar prakalbo Agripa, bet jis išsisuko nuo aiškaus atsakymo. „Per trumpą laiką tu mėgini įtikinti mane ir padaryti iš manęs krikščionį“ (Apaštalų darbai 26:27; 26:28, Naujasis Testamentas, vertė A. Jurėnas).

Šiuos Agripos žodžius Paulius sumaniai panaudojo pabrėžti svarbų punktą. „Duok, Dieve, kad ar per trumpą, ar per ilgą laiką ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie kaip aš, tik be šitų pančių!“ (Apaštalų darbai 26:29)

Agripa ir Festas matė, jog Paulius nepadarė nieko baustino mirtimi ar kalėjimu. Tačiau jo prašymo pateikti savo bylą ciesoriui nebuvo galima ignoruoti. Todėl Agripa pasakė Festui: „Būtų buvę galima paleisti šį žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus“ (Apaštalų darbai 26:30-32).

Pamoka mums

Pauliaus skelbimo būdas aukštiems pareigūnams yra puikus pavyzdys mums. Kalbėdamas karaliui Agripai, Paulius buvo taktiškas. Jis, be abejo, žinojo apie skandalingą Agripos ir Berenikės elgesį. Jie gyveno kraujomaišoj, nes Berenikė iš tikrųjų buvo Agripos sesuo. Bet šiuo atveju Paulius nepamokslavo apie moralę. Ne, jis akcentavo tai, su kuo sutiko ir jis, ir Agripa. Be to, nors Paulius mokėsi pas garsų fariziejų Gamalielį, jis pripažino Agripą esant žydų papročių žinovu (Apaštalų darbai 22:3). Kad ir kokia buvo Agripos moralė, Paulius kalbėjo su juo pagarbiai, nes Agripa atstovavo valdžiai (Romiečiams 13:7).

Drąsiai liudydami apie savo įsitikinimus, neturime siekti kritikuoti ar pasmerkti savo klausytojų netyrą elgesį. Kad jiems būtų lengviau priimti tiesą, geriau pabrėžkime teigiamus gerosios naujienos aspektus, sutelkdami dėmesį į mūsų bendrą viltį. Kalbėdami su vyresnio amžiaus žmonėmis ar su valdžios atstovais, pripažinkime jų padėtį (Kunigų 19:32). Taip imituosime Paulių; jis pasakė: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Korintiečiams 9:22).

[Išnaša]