Praktinės pamokos iš Pažadėtosios žemės

BIBLIJOJE aprašyta Pažadėtoji žemė tikrai buvo savita. Tame palyginti mažame plotelyje galime pamatyti didelę įvairovę geografinių ypatumų. Šiaurėje yra sniegu padengti kalnai; pietuose — karšto klimato regionai. Ten plyti derlingos žemumos, negyvenamos dykumos ir kalvotos vietovės, tinkamos sodams veisti bei kaimenėms ganyti.

Dėl aukščio, klimato bei dirvožemio nevienodumo čia yra didelė medžių, krūmų bei kitokių augalų įvairovė; vieni auga šaltuose kalnų regionuose, kiti — karštose dykumose, dar kiti veši aliuvinėse lygumose ar uolėtose plynaukštėse. Vienas botanikas paskaičiavo, kad maždaug 2600 augalų rūšių galima rasti tame rajone! Pirmieji izraelitai, kurie išžvalgė tą žemę, tuoj pat pamatė jos galimybių įrodymus. Iš vieno upelio slėnio jie pasiėmė tokią didelę vynuogių kekę, kad ją turėjo nešti ant karties du vyrai! Slėnį deramai praminė Eskoliu; tai reiškia „[Vynuogių] kekė“a (Skaičių 13:22-25).

Bet pažvelkime iš arčiau į kai kuriuos šios savitos žemės juostos geografinius ypatumus, ypač jos pietinės dalies.

Šefela

Maždaug už 40 km nuo pakrantės plyti Šefela. Vakarinė Pažadėtosios žemės riba yra Viduržemio jūros krantas. Žodis „Šefela“ reiškia „žemuma“, nors iš tikrųjų tai yra kalvota vietovė, bet ją galima vadinti žema, palyginus su rytuose nuo jos dunksančiais Judėjos kalnais.

Pažvelk į skerspjūvį šalia žemėlapio ir atkreipk dėmesį, kokia yra Šefelos padėtis, palyginus su ja supančia teritorija. Rytuose stūkso Judėjos kalnai; vakaruose, pakrantėje, tęsiasi Filistijos žemuma. Taigi Šefela buvo buferinė zona, barjeras, skyręs Dievo tautą nuo jų senovės priešų bibliniais laikais. Bet kuri iš vakarų besiveržianti kariuomenė turėjo pereiti Šefelą, kad galėtų žygiuoti prieš Jeruzalę — Izraelio sostinę.

Devintajame amžiuje p. m. e. buvo toks įvykis. Biblijoje pasakojama, kad Sirijos karalius Hazaelis „pakilo ir kovojo prieš Getą [matyt, prie Šefelos ribų] ir jį paėmė, ir atgręžė savo veidą, kad pakiltų į Jerusalę“. Karalius Joasas sugebėjo jį sustabdyti papirkdamas šventyklos bei rūmų brangenybėmis. Vis dėlto šis pranešimas parodo, kad Šefela turėjo lemiamą reikšmę Jeruzalės saugumui (4 Karalių 12:17, 18).

Mums tai galėtų būti praktinė pamoka. Hazaelis norėjo nukariauti Jeruzalę, bet pirmiausia jis turėjo pereiti Šefelą. Panašiai ir Šėtonas Velnias ‛tyko praryti’ Dievo tarnus, bet dažnai jis pirma turi prasiskverbti per buferinę zoną — laikymąsi Biblijos principų, pavyzdžiui, perspėjimo apie blogas draugijas bei materializmą (1 Petro 5:8; 1 Korintiečiams 15:33; 1 Timotiejui 6:10). Eiti į kompromisus Biblijos principų atžvilgiu dažnai yra pirmas žingsnis į dideles nuodėmes. Todėl išlaikyk tą buferinę zoną saugią. Laikykis Biblijos principų šiandien ir tu nesulaužysi Dievo įstatymų rytoj.

Kalvotas Judėjos kraštas

Nuo Šefelos gilyn į žemyną driekiasi kalvotas Judėjos kraštas. Tai kalnų vietovė, garsėjusi geros kokybės grūdais, alyvų aliejumi bei vynu. Aukštai iškilusi Judėja taip pat buvo puiki priebėga. Todėl čia karalius Joatamas pastatė „pilių ir bokštų“. Nelaimių metu žmonės galėdavo bėgti ten gelbėtis (2 Kronikų 27:4).

Jeruzalė, dar vadinama Sionu, buvo iškili kalvoto Judėjos krašto vieta. Jeruzalė atrodė saugiai, nes iš rytų, vakarų ir pietų ją supo stačiašlaičiai slėniai, o iš šiaurės, pasak mūsų eros pirmojo amžiaus istoriko Juozapo Flavijaus, — triguba siena. Bet pabėgėliui reikia daugiau negu tik sienų bei ginklų, kad išliktų saugus. Reikia turėti ir vandens. Jis gyvybiškai svarbus per apsiaustį, nes apsupti gyventojai be vandens yra priversti greitai pasiduoti.

Jeruzalė vandenį gaudavo tik iš Siloamo tvenkinio. Tačiau aštuntame amžiuje p. m. e. laukdamas asirų apsupties, karalius Ezekijas pastatė išorinę sieną Siloamo tvenkiniui apsaugoti ir taip prijungė jį prie miesto. Jis taip pat užkimšo visus šaltinius už miesto, kad apgulusiems asirams būtų sunku susirasti vandens (2 Kronikų 32:2-5; Izaijo 22:11). Bet tai ne viskas. Ezekijas rado būdą, kaip nukreipti papildomo vandens tiesiai į Jeruzalę!

Nuo Gihono šaltinio iki pat Siloamo tvenkinio Ezekijas iškasė tunelį, kuris buvo pavadintas vienu iš puikių senovės inžinerijos pasiekimų.b Tas tunelis buvo maždaug 1,8 m aukščio ir 533 m ilgio. Tik įsivaizduok — maždaug pusės kilometro ilgio tunelis, iškirstas uoloje! Šiandieną, praėjus maždaug 2700 metų, besilankantieji Jeruzalėje gali bristi per šį inžinerijos šedevrą, kurį įprasta vadinti Ezekijo tuneliu (4 Karalių 20:20; 2 Kronikų 32:30).

Ezekijo pavyzdys stengiantis apsaugoti ir padidinti Jeruzalės vandens išteklius gali išmokyti mus praktinio dalyko. Jehova yra „gyvojo vandens šaltinis“ (Jeremijo 2:13). Jo mintys, užrašytos Biblijoje, palaiko gyvybę. Štai kodėl asmeninės Biblijos studijos yra itin svarbios. Bet studijavimo galimybė ir jo rezultatas — žinios neatsiranda patys savaime. Tau galbūt reikia ‛kasti tunelį’ — rasti tam laiko, kad ir kaip būtų užimtos dienos (Patarlių 2:1-5; Efeziečiams 5:15, 16). Pradėjęs ir toliau laikykis nusistatyto tvarkaraščio teikdamas didžiulę svarbą savo asmeninėms studijoms. Saugokis, kad niekas neatplėštų tavęs nuo tų brangių vandens išteklių (Filipiečiams 1:9, 10).

Dykumų zonos

Į rytus nuo Judėjos kalnų plyti Judėjos dykuma, dar vadinama Ješimonu, kas reiškia „tyruma“ (1 Samuelio 23:19, Šventasis Raštas, paruošė K. Burbulys; 1 Samuelio 23:19, ŠR). Prie Negyvosios jūros to bevaisio regiono dalis išraižyta kalnų tarpekliais ir rantytais skardžiais. Judėjos dykuma, pažemėjanti apie 1200 m tik per 24 km, apsaugota nuo lietų nešančių vakarų vėjų, todėl joje iškrinta gana ribotas kiekis kritulių. Be abejo, tai dykuma, į kurią per metinę Permaldavimo dieną išvesdavo atpirkimo ožį — azazelį. Į tą vietą taip pat pabėgo Dovydas nuo Sauliaus. Čia Jėzus pasninkavo 40 dienų ir po to buvo gundomas Velnio (Kunigų 16:21, 22; 62-oji psalmė, pradžios nuoroda; Mato 4:1-11).

Maždaug už 160 km į pietvakarius nuo Judėjos dykumos driekiasi Parano dykuma. Čia buvo įrengta daug izraelitų stovyklaviečių per 40 metų trukusią jų kelionę iš Egipto į Pažadėtąją žemę (Skaičių 33:1-49). Mozė aprašė „didelę ir baisią dykumą, kur buvo nuodingų gyvačių ir skorpionų, kur buvo sausra ir nebuvo vandens“ (Pakartoto Įstatymo 8:15, Biblija, parengė K. Burbulys, redaguota). Stebuklas, kad milijonai izraelitų galėjo išlikti gyvi! Juos palaikė Jehova.

Tegu tai būna mums priminimas, kad Jehova gali ir mus paremti — netgi šiame dvasiškai bevaisiame pasaulyje. Taip, mes irgi vaikščiojame tarp gyvačių bei skorpionų, nors ir ne tiesiogine prasme. Mes galbūt turime kasdien bendrauti su žmonėmis, iš kurių nevaržomai liejasi nuodinga kalba, galinti lengvai užkrėsti mūsų mąstymą (Efeziečiams 5:3, 4; 1 Timotiejui 6:20). Tuos, kurie stengiasi tarnauti Dievui nepaisydami šių kliūčių, reikia pagirti. Jų ištikimybė yra svarus įrodymas, kad Jehova iš tikrųjų stiprina juos.

Karmelio kalvos

Pavadinimas Karmelis reiškia „sodas“. Tas derlingas besidriekiantis apie 50 km į šiaurę regionas yra išdabintas vynuogynais, alyvmedžių plantacijomis bei vaismedžiais. Šio kalvyno iškyšulio grakštūs kontūrai bei grožis yra neužmirštami. Izaijo 35:2 žodžiai „Karmelio... gražumas“ yra pavartoti kaip atkurtos Izraelio šalies vaisingos garbės simbolis.

Karmelyje vyko keletas svarbių įvykių. Čia Elijas varžėsi su Baalo pranašais ir „Viešpaties [„Jehovos“, NW] ugnis nukrito“, kad būtų parodytas Jo pranašumas. Taip pat nuo Karmelio viršūnės Elijas atkreipė dėmesį į mažą debesėlį, pavirtusį didele liūtimi, kuri stebuklingai užbaigė sausrą Izraelyje (3 Karalių 18:17-46). Elijo įpėdinis Eliziejus buvo ant Karmelio kalno, kai atvyko moteris iš Šulamo ieškodama jo pagalbos mirties ištiktam savo vaikui, kurį Eliziejus vėliau prikėlė (4 Karalių 4:8, 20, 25-37).

Dar ir dabar Karmelio šlaituose auga sodai, alyvmedžiai bei vynuogynai. Pavasarį tie šlaitai pasidengia nepaprastai puošniu gėlių kilimu. „Tavo galva kaip Karmelis“, — sakė Saliamonas šulamietei mergelei, tikriausiai turėdamas omenyje jos vešlius plaukus arba tai, kaip didingai virš kaklo iškilusi gražios formos jos galva (Giesmių giesmė 7:5).

Karmelio kalvoms būdingas gražumas primena mums tą dvasinį grožį, kurį Jehova suteikia šiuolaikinei savo garbintojų organizacijai (Izaijo 35:1, 2). Jehovos Liudytojai tikrai gyvena dvasiniame rojuje ir jų jausmai tokie pat kaip ir karaliaus Dovydo, kuris rašė: „[„Matavimo“, NW] virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą“ (Psalmių 16:6, Brb, red.).

Tiesa, lygiai kaip senovės izraelitams teko kovoti su nuolatine Dievo priešų opozicija, taip šiandieną Dievo dvasinė tauta susiduria su dideliais sunkumais. Tačiau tikrieji krikščionys visada prisimena Jehovos teikiamas palaimas, įskaitant vis ryškėjančią Biblijos tiesos šviesą, pasaulinę broliją ir galimybę gauti amžinąjį gyvenimą žemės rojuje (Patarlių 4:18; Jono 3:16; 13:35).

„Kaip Jehovos sodas“

Senovės Pažadėtoji žemė traukė akį. Ji gražiai aprašyta — kaip žemė, „plūstanti pienu ir medum“ (Pradžios 13:10, NW; Išėjimo 3:8). Mozė vadino ją „gera žeme, žeme upelių, vandens ir šaltinių, kurios lygumose ir kalnuose ištrykšta upių srovės; kviečių, miežių ir vynuogynų žeme, kurioje auga figos, granatiniai obuoliai ir alyvų medžiai, žeme aliejaus ir medaus, kur be jokios stokos valgysi savo duoną ir džiaugsies visokių dalykų apstumu; žeme, kurios akmenys yra geležis ir iš kurios kalnų iškasama vario“ (Pakartoto Įstatymo 8:7-9).

Jei Jehova galėjo duoti tokius turtingus, puikius namus savo senovės tautai, jis tikrai gali duoti savo dabartiniams ištikimiems tarnams puikų rojų, plytintį visoje žemėje — su kalnais, slėniais, upėmis ir ežerais. Taip, senovės Pažadėtoji žemė su visa savo įvairove buvo tik nedidelis dvasinio rojaus, kuriuo šiandieną džiaugiasi jo Liudytojai, ir būsimo naujojo pasaulio Rojaus išankstinis pavyzdys. Čia išsipildys Psalmių 37:29 (Brb, red.) užrašytas pažadas: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai.“ Kai Jehova duos tuos Rojaus namus paklusniajai žmonijai, kokie laimingi jie bus galėdami apžiūrėti visus jų „kambarius“ ir turėdami galimybę tai daryti amžinai!

[Išnašos]

[Žemėlapis 4 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

GALILĖJA

Karmelio k.

Galilėjos jūra

SAMARIJA

ŠEFELA

Judėjos kalnai

Negyvoji jūra

[Šaltinio nuoroda]

NASA nuotrauka

[Žemėlapis 4 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Šefela buvo barjeras, skyręs Dievo tautą nuo jos priešų

MI 0 5 10

KM 0 8 16

Filistijos žemuma

Šefela

Kalvotas Judėjos kraštas

Judėjos dykuma

Tarpeklio slėnis

Negyvoji jūra

Amono ir Moabo žemė

[Žemėlapis/iliustracija 5 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

533 m ilgio Ezekijo tunelis, iškirstas kietoje uolienoje

Tiropeono slėnis

Siloamas

DOVYDO MIESTAS

Kedrono slėnis

Gihonas

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Judėjos dykumoje Dovydas ieškojo priebėgos nuo Sauliaus. Vėliau Jėzus čia buvo gundomas Velnio

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Karmelio kalnas, kur Elijas pažemino Baalo pranašus

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracijos 8 puslapyje]

„Viešpats, tavo Dievas, įves tave į gerą žemę, į žemę upelių, vandens ir šaltinių, kurios lygumose ir kalnuose ištrykšta upių srovės“ (Pakartoto Įstatymo 8:7)