110 giesmė

Būkite atlaidūs

(Efeziečiams 4:32)

1. Mūsų Dievas taip meilingai

Rūpinasi pats mumis:

Žemėn siuntė savo Sūnų

Tam, kad mus atpirktų jis.

Melsti atleidimo reikia,

Remiantis šita auka.

Galima tikrai tikėtis, —

Dievas mums atleis tada.

2. Vien tik tiems atleidžia Dievas,

Kas širdingai seka juo,

Kas kitiems atleidžia noriai,

Rodo tikrą meilę tuo.

Mes netobuli; klaidingi

Mūsų žodžiai ar veiksmai.

Taigi atleidimo reikia

Mums visiems kasdien už tai.

3. Jeigu mes kitiems atlaidūs,

Širdgėlos nebus karčios.

Ir klestės gerumas, meilė —

Iš dangaus savybės šios.

Aišku bus, kad mes subrendę,

Jei atleisime kitiems.

Tai supratingumą rodys,

Būti jiems padės taikiems.

4. Būti atlaidiems — dorybė.

Ją ugdyti mums svarbu.

Nuo rūstybės ji apsaugos,

Nuo kartėlio ir skausmų.

Jei mes esame atlaidūs,

Sekame Dievu tikrai,

Nes jam malonu atleisti, —

Giriame tad jį už tai.