Sklandus dėstymas

AR SKAITYDAMAS garsiai neužsikerti prie tam tikrų frazių? O atsistojęs sakyti kalbos galbūt pastebi, jog dažnai ieškai tinkamų žodžių? Jei taip, tavo bėda tikriausiai — nesklandus dėstymas. Sklandžiai kalbant žodžiai ir mintys plaukia lygiai, laisvai. Tai nereiškia, kad asmuo nuolat kalba, šneka greitai ar nemąstydamas. Jo kalba patraukli. Sklandumui Teokratinės tarnybos mokykloje skiriamas didelis dėmesys.

Kalba būna nesklandi dėl daugelio priežasčių. Gal reikėtų ypač atkreipti dėmesį į šias: 1) skaitant kitiems galima užsikirsti, jeigu nežinomi tam tikri žodžiai; 2) per dažnai sustojant kalba pasidaro trūkčiojanti; 3) laisvai kalbėti trukdo menkas pasiruošimas; 4) kalbant grupei sklandumo pritrūksta, jeigu medžiaga nėra logiškai susisteminta; 5) dėl ribotos žodžių atsargos tenka ieškoti tinkamų frazių, todėl asmuo jaudinasi; 6) sklandumas pablogėja, kai akcentuojama per daug žodžių; 7) įtakos turi gramatikos taisyklių nežinojimas.

Jei kalbėsi nesklandžiai, klausytojai iš Karalystės salės neišeis, bet jų mintys gali pradėti klajoti. Todėl daug išsakytų minčių nueis perniek.

Kita vertus, reikia žiūrėti, kad kalba, turinti būti įtaigi ir sklandi, nevirstų arogantiška, galbūt netgi trikdančia klausytojus. Jei dėl kultūrų skirtumų žmonės laikytų tavo kalbėseną netaktiška ir nenuoširdžia, nepasiektum tikslo. Pažymėtina, jog apaštalas Paulius, patyręs kalbėtojas, kreipėsi į korintiečius ‛silpnas, išsigandęs ir labai drebėdamas’, kad neatkreiptų bereikalingo dėmesio į save (1 Kor 2:3, Brb).

Ko reikėtų vengti. Daugelis žmonių turi įprotį kalbėdami vis įterpti tokius garsus kaip „aaa“. Kiti, ką besakytų, dažnai mintį pradeda žodeliu „na“, „žinai“, „žinoma“, nuolat įterpia „vis dėlto“, „iš tikrųjų“ bei kitokias frazes. Galbūt pats nepastebi, kiek dažnai vartoji tokius žodžius. Galėtum paprašyti, kad kas nors pasiklausytų tavo kalbos ir pakartotų tuos posakius kaskart, kai tik juos ištari. Rezultatai tikriausiai nustebintų.

Kai kurie žmonės skaitydami ir kalbėdami vis grįžta prie to paties, tai yra pradeda sakinį, viduryje jį pertraukia ir pakartoja, ką jau buvo sakę.

Dar kiti kalba gana greitai, bet pradėję vieną mintį po pusės sakinio peršoka prie kitos. Nors žodžiai plaukia laisvai, netikėti minties pokyčiai kenkia sklandumui.

Kaip kalbėti sklandžiau. Jeigu jauti, kad dažnai nerandi tinkamo žodžio, turi stengtis pildyti savo žodžių atsargą. Ypač atkreipk dėmesį į nežinomus žodžius, kuriuos randi skaitydamas Sargybos bokštą, Atsibuskite! ir kitus leidinius. Paieškok jų žodyne, patikrink tarimą bei reikšmę ir pasistenk kai kuriuos įsiminti. Jei neturi žodyno, paprašyk pagalbos kieno nors, kas gerai moka tą kalbą.

Pratindamasis reguliariai garsiai skaityti, tobulėsi. Įsidėmėk sunkius žodžius ir tark juos garsiai po keletą kartų.

Kad galėtum sklandžiai skaityti, būtina suprasti, kaip žodžiai siejasi sakinyje. Norint perduoti tekste išreikštą mintį, paprastai žodžius reikia skaityti grupėmis. Į tokias žodžių grupes atkreipk ypatingą dėmesį. Jei naudinga, jas kaip nors pasižymėk. Tikslas nėra vien teisingai perskaityti žodžius, bet ir aiškiai perteikti mintis. Išnagrinėjęs vieną sakinį, eik prie kito, kol baigsi visą pastraipą. Stenkis perprasti minties eigą. Paskui lavinkis garsiai skaityti. Skaityk pastraipą keletą kartų, kol nebeužsikirsi ir nebesustosi netinkamose vietose. Tada pereik prie kitos pastraipos.

Dabar gali padidinti tempą. Jeigu supranti, kaip žodžiai siejasi sakinyje, vienu kartu aprėpsi daugiau nei vieną žodį ir numatysi, koks eina toliau. Taip labai pagerinsi skaitymą.

Labai naudinga reguliariai lavintis skaityti ekspromtu. Pavyzdžiui, iš anksto nesiruošęs garsiai skaityk dienos citatą bei komentarus; stenkis tai daryti kasdien. Įprask žvilgsniu aprėpti žodžių grupes, išreiškiančias visą mintį, užuot sekęs po vieną žodį.

Kad šneka būtų sklandi, pirmiau reikia pagalvoti, paskui kalbėti. Tai turėtų būti nuolatinis įprotis. Nuspręsk, kokias mintis norėtum pasakyti ir kokia seka; paskui kalbėk. Stenkis neskubėti. Mėgink išreikšti visą mintį nesustodamas ir jos nepakeisdamas. Galbūt bus lengviau kalbėti trumpais, paprastais sakiniais.

Jeigu gerai žinai, ką nori pasakyti, žodžiai plauks savaime. Konkrečių žodžių rinktis nebūtina. Lavinantis svarbiau turėti galvoje aiškią mintį ir tik paskui, kalbant, rikiuoti žodžius. Jeigu protą sukoncentruoji į mintį, o ne į žodžius, kuriuos tarsi, kalba liesis daugmaž savaime ir bus tikrai nuoširdi. Bet jei tik imsi galvoti apie žodžius, o mintį pamirši, tavo kalba ims trūkčioti. Sklandus dėstymas — svarbus gero kalbėjimo bei skaitymo aspektas. Praktikuodamasis jo tikrai išmoksi.

Paskirtas būti Jehovos atstovu Izraelio tautai ir Egipto faraonui, Mozė jautėsi nesugebėsiąs atlikti tos užduoties. Kodėl? Jis nebuvo iškalbus, nes, matyt, turėjo kalbos trūkumų (Iš 4:10; 6:12). Mozė atsiprašinėjo, tačiau jo pasiteisinimų Dievas nepriėmė. Jehova siuntė drauge Aaroną, bet padėjo kalbėti ir pačiam Mozei. Daug kartų Mozė įtaigiai kalbėjo ne tik atskiriems žmonėms bei mažoms grupėms, bet visai tautai (Įst 1:1-3; 5:1; 29:2; 31:1, 2, 30; 33:1). Stropiai lavindamasis ir pasitikėdamas Jehova, tu irgi gali savo kalba girti Dievą.