6 pamoka. Krikščionių šventieji raštai graikų kalba

Kaip Biblijos graikiškieji raštai buvo perrašinėjami; kaip jie originalo kalba ir per įvairius vertimus atėjo iki mūsų; kas byloja apie turimo teksto autentiškumą.

PIRMOJO amžiaus krikščionys visur skelbė rašytinio Dievo žodžio tiesas, mokė žmones. Jie dėjosi į širdį, ką Jėzus buvo pasakęs prieš pakildamas į dangų: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Iz 40:8; Apd 1:8). Kaip Jėzus ir išpranašavo, pirmiesiems 120 mokinių buvo išlieta šventoji dvasia — jie įgavo nepaprastą jėgą. Tai įvyko 33 mūsų eros metais per Sekmines. Tą pačią dieną Petras ėmė mokyti žmones. Jis nuodugniai paliudijo, ir daugelis jo skelbiamą žinią priėmė visa širdimi. Prie ką tik susibūrusios krikščionių bendruomenės prisidėjo dar apie 3000 žmonių (Apd 2:14-42).

² Pirmieji Kristaus mokiniai kaip niekas kitas degė uolumu. Jų mokymai ilgainiui pasiekė visus anuomet žinomo pasaulio kampelius (Kol 1:23). Taip, su Jehovos žinia, „gerąja naujiena“, tie atsidavę liudytojai noriai ėjo per namus, apvaikščiojo miestus, net ištisas šalis (Rom 10:15). Jie pasakojo apie Kristaus išpirką, prikėlimo viltį ir pažadėtą Dievo Karalystę (1 Kor 15:1-3, 20-22, 50; Jok 2:5). Niekada anksčiau žmonija negirdėjo tokio liudijimo apie nematomus dalykus. Visiems tiems, kurie Jėzaus aukos pagrindu pripažino Jehovą esant visavaldį Viešpatį, liudijimas buvo „akivaizdus parodymas tikrovės, kurios nematome“, — jų tikėjimo pasireiškimas (Hbr 11:1, NW; Apd 4:24; 1 Tim 1:14-17).

³ Tie krikščionys, vyrai ir moterys, buvo apsišvietę Dievo tarnai. Jie mokėjo skaityti ir rašyti, išmanė Šventąjį Raštą, sekė pasaulio įvykius, nemažai keliavo. Jie tarsi skėriai veržėsi skelbti visur gerosios naujienos ir niekas negalėjo jų sulaikyti (Apd 2:7-11, 41; Jl 2:7-11, 25). Pirmajame mūsų eros šimtmetyje krikščionys, beje, darbavosi tarp žmonių, kurie buvo visai tokie, kaip mūsų amžininkai.

⁴ Krikščionys, pažangūs „gyvenimo žodžio“ skelbėjai, anuomet plačiai naudojosi jau turimais Biblijos ritiniais (Fil 2:15, 16; 2 Tim 4:13). Ketvertas Jėzaus sekėjų — Matas, Morkus, Lukas ir Jonas — Jehovos dvasios įkvėpti užrašė „gerąją naujieną apie Jėzų Kristų“ (Mk 1:1, NW; Mt 1:1). Be to, Petras, Paulius, Jonas, Jokūbas ir Judas parašė laiškų (2 Pt 3:15, 16). Kiti mokiniai šiuos Dievo įkvėptus raštus, perduodamus iš vienos bendruomenės į kitą, ėmė perrašinėti, platinti, mat ir bendruomenių radosi vis daugiau (Kol 4:16). ‘Jeruzalės apaštalai ir vyresnieji’ Dievo dvasios vedami priimdavo tikėjimo klausimais tam tikrus sprendimus, ir tie jų sprendimai vėlgi buvo užfiksuojami raštiškai. Tolimuose kraštuose įsikūrusioms bendruomenėms vadovaujančioji taryba taip pat siųsdavo laiškų su įvairiais nurodymais (Apd 5:29-32; 15:2, 6, 22-29; 16:4). Krikščionys pristatydavo juos į bendruomenes patys.

⁵ Kad šventuosius raštus būtų galima sparčiau platinti ir naudotis jais būtų patogiau, pirmieji krikščionys ritinį greit pakeitė kodeksu: raštai, galima sakyti, įgavo šiuolaikinės knygos pavidalą. Ieškant tam tikros eilutės ritinyje tekdavo nemažą galą atvynioti, o kodekse likdavo tik atskleisti reikiamą lapą. Kodekso pranašumas dar ir tas, kad įvairias kanonines knygas galėjai surišti į viena, o jeigu turėdavai ritinius, tai kiekviena knyga buvo atskiras ritinys. Krikščionys pirmieji perėjo prie kodekso. Galimas dalykas, jie patys kodeksą ir išrado. Kitatikiai rašytojai kodekso pripažinti neskubėjo. Bet krikščionių papirusai jau antrajame ir trečiajame amžiuje buvo daugiausia kodekso formos.a

⁶ Koinė (bendrinė graikų kalba). Vadinamasis klasikinis graikų kalbos laikotarpis, kai vyravo Atikos ir jonėnų tarmės, truko nuo devintojo iki ketvirtojo amžiaus prieš mūsų erą. Tuo laiku, ypač V ir IV a. p. m. e., Graikijoje iškilo daug talentingų dramaturgų, poetų, oratorių, istorikų, filosofų bei mokslininkų, kaip antai Homeras, Herodotas, Sokratas, Platonas. Vėliau, maždaug nuo IV a. p. m. e. iki VI m. e. a., liaudyje įsigalėjo koinė — bendrinė graikų kalba. Susiformuoti koinė padėjo Aleksandro Didžiojo karo žygiai, nes jo pulkuose tarnavo kareiviai iš visos Graikijos, šnekantys įvairiomis graikų tarmėmis. Šioms susimaišius ir atsirado bendrinė kalba. Kada Aleksandras užkariavo Egiptą, Azijos kraštus ir pasiekė net Indiją, koinė paplito daugelyje tautų — tapo tarptautine kalba ir išlaikė šį statusą nemažai šimtmečių. Štai Septuaginta yra parašyta tokia bendrine graikų kalba, kokia III ir II a. p. m. e. buvo šnekama Aleksandrijoje (Egipte).

⁷ Jėzaus ir jo apaštalų dienomis koinė buvo tarptautinė Romos imperijos kalba. Tai patvirtina Biblija. Kada Jėzų prikalė prie stulpo, jam virš galvos kabojo lentelė, kurioje tam tikras užrašas buvo įrašytas ne tik hebrajų ir lotynų, oficialia šalies kalba, bet ir graikų, mat Jeruzalės gatvėse galėjai išgirsti kalbant graikiškai kone tiek pat, kiek Romoje, Aleksandrijoje ar pačiuose Atėnuose (Jn 19:19, 20; Apd 6:1). Iš Apaštalų darbų 9:29 sužinome, jog Paulius Jeruzalėje skelbė gerąją naujieną „helenistams“ — graikakalbiams žydams. Koinė tada jau buvo visiškai susiformavusi, raiški gyvos vartosenos kalba, labai tinkama didžiam Jehovos tikslui — perteikti jo Žodį.

KAIP GRAIKIŠKASIS TEKSTAS PASIEKĖ MUS

⁸ Ankstesnėje pamokoje kalbėjome apie Biblijos hebrajiškuosius raštus ir kaip Jehova toje rašytinio žodžio „talpykloje“ išsaugojo tiesos vandenis. O ką galima pasakyti apie raštus, parašytus apaštalų ir kitų Jėzaus Kristaus mokinių? Ar jie irgi buvo rūpestingai saugomi? Daugybės graikiškojo teksto nuorašų bei vertimų analizė būtent tai patvirtina. Jau minėjome, kad ši Biblijos dalis susideda iš 27 knygų. Aptarkime, kaip šių knygų autentiškas tekstas pasiekė mus.

⁹ Graikiškųjų šventraščių versmė. Visos 27 kanoninės knygos, įeinančios į krikščionių šventuosius raštus, buvo parašytos to meto bendrine graikų kalba. Tiesa, anot Biblijos vertėjo Jeronimo, gyvenusio IV amžiuje, Evangeliją Matas iš pradžių parašė hebrajiškai ir tik paskui ji buvo išversta į graikų kalbą. Ko gero, pats Matas ją ir išvertė. Kadangi buvo Romos valstybės tarnautojas, mokesčių rinkėjas, jis, be abejo, mokėjo hebrajų, lotynų ir graikų kalbas (Mk 2:14-17).

¹⁰ Kiti įkvėptieji krikščionių rašytojai — Morkus, Lukas, Jonas, Paulius, Petras, Jokūbas ir Judas — rašė koinė, tai yra bendrine, gyva kalba, kurią pirmajame amžiuje suprato krikščionys ir apskritai dauguma žmonių. Paskutinę Dievo įkvėptą knygą apie 98 m. e. m. parašė Jonas. Kiek žinoma, nė vienas iš tų 27 rankraščių originalų koinė kalba iki mūsų dienų neišliko. Tačiau iš tos versmės mus pasiekė originalų nuorašai ir nuorašų kopijos, taigi Biblijos graikiškųjų raštų „talpykla“, galima sakyti, yra sklidina.

¹¹ Daugiau kaip 13000 rankraščių „talpykla“. Visų 27 kanoninių knygų iki šiol yra išlikę daugybė nuorašų. Vieni jų apima gan dideles Šventojo Rašto atkarpas, kiti — trumpus fragmentus. Paskaičiuota, jog Biblijos graikiškosios dalies rankraščių originalo kalba esama per 5000 egzempliorių, kitomis kalbomis — daugiau kaip 8000. Bendrai paėmus, rankraščių turima 13000 su viršum. Visų tų dokumentų, priskiriamų laikotarpiui nuo II iki XVI m. e. a., analizė padeda atsekti autentišką Biblijos tekstą. Seniausias iš tų rankraščių yra Evangelijos pagal Joną papiruso fragmentas (P⁵²), saugomas Džono Railendo bibliotekoje Mančesteryje (Anglija). Manoma, kad jis yra iš antrojo amžiaus pirmos pusės, datuojamas apytikriai 125 m. e. m.b Taigi ši kopija buvo padaryta praėjus vos ketvirčiui šimtmečio po originalo parašymo. Dažnam senovės klasikos kūriniui patikslinti tėra išlikęs vienas kitas teksto nuorašas, ir tie patys datuojami keliais amžiais vėliau už originalą. O juk turima daugybė išties vertingų dokumentų, kurie leidžia labai tiksliai atkurti pirminį Biblijos graikiškųjų knygų tekstą.

¹² Papirusai. Biblijos graikiškieji krikščionių raštai, kaip ir Septuaginta, pirmiausia buvo perrašinėjami papiruse. Šią medžiagą Biblijos knygoms kopijuoti naudojo maždaug iki ketvirtojo mūsų eros amžiaus. Iš visko sprendžiant, papiruse buvo surašyti ir įkvėptieji laiškai, siunčiami krikščionių bendruomenėms.

¹³ XIX amžiaus antroje pusėje Egipte, al Fajumo muchafazoje (gubernatorystėje), tarp daugybės rankraščių buvo aptikta kai kokių Biblijos papirusų. Vienas svarbiausių papirusų rinkinių, paskelbtas 1931 metais, susideda iš vienuolikos nepilnų graikiškų kodeksų, į kuriuos įeina fragmentai aštuonių knygų iš Biblijos hebrajiškosios dalies ir penkiolikos knygų iš graikiškosios dalies. Šie papirusai datuojami II—IV m. e. a. Didžioji dalis rinkinio graikiškųjų krikščionių raštų dabar yra Česterio Bičio kolekcijoje. Jie žymimi P⁴⁵, P⁴⁶ ir P⁴⁷ (simbolis „P“ reiškia „papirusas“).

¹⁴ Ženevoje (Šveicarija) 1956—1961 metais buvo paskelbti kitų žymių, Bodmerio, papirusų tekstai. Į šią kolekciją įeina ir seni, III m. e. a. pradžia datuojami dviejų Evangelijų nuorašai (P⁶⁶ ir P⁷⁵). Kai kuriuos svarbiausius senovinius Biblijos hebrajiškųjų ir graikiškųjų krikščionių raštų papirusus galima rasti išvardytus lentelėje 20 puslapyje. Paskutinėje skiltyje nurodytos Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimo eilutės, kurias verčiant remtasi atitinkamais papirusais (pačioje Biblijoje tai pažymėta eilučių išnašose).

¹⁵ Šie papirusų rinkiniai — įrodymas, kad Biblijos kanonas buvo sudarytas jau labai seniai. Česterio Bičio papirusų kolekcijoje yra tokie du kodeksai: vienas — kartu surištų keturių Evangelijų ir Apaštalų darbų fragmentai (P⁴⁵), kitas — devyni iš keturiolikos Pauliaus laiškų (P⁴⁶). Abu kodeksai rodo, jog Dievo įkvėpti graikiškieji krikščionių raštai buvo sukomplektuoti netrukus po apaštalų mirties. Juk turėjo praeiti dar šiek tiek laiko, kol jie atsidūrė Egipte. Vadinasi, galutinė šventųjų raštų sudėtis nusistovėjo ne vėliau kaip antrajame amžiuje. Graikiškųjų krikščionių raštų, o kartu ir visos Biblijos, kanonas antrojo amžiaus pabaigoje jau buvo aiškus.

¹⁶ Pergamentai. Kaip sužinojome iš ankstesnės pamokos, nuo IV m. e. a. vietoj papiruso pradėta naudoti patvaresnę rašomąją medžiagą — pergamentą, tai yra gerai išdirbtą veršelių, ėriukų ar ožiukų odą. Kai kurie labai vertingi Biblijos rankraščiai, išlikę iki mūsų dienų, yra surašyti būtent pergamente. Apie hebrajiškųjų raštų pergamentus mes jau kalbėjome. Keletas svarbiausių Biblijos graikiškųjų krikščionių raštų ir hebrajiškųjų raštų pergamentų išvardyti lentelėje 21 puslapyje. Visi graikiškųjų raštų nuorašai, suminėti lentelėje, yra uncialiniai — parašyti vien didžiosiomis raidėmis. Veikale New Bible Dictionary kalbama apie 274 uncialinius Biblijos graikiškųjų krikščionių raštų nuorašus, datuojamus IV—X m. e. a. Be to, yra daugiau nei 5000 kursyvinių, arba minuskulinių, nuorašų, surašytų rankraštiniu šriftu.c Pastarųjų pergamentų laikotarpis prasidėjo IX m. e. a. ir tęsėsi iki spaudos atsiradimo. „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komitetas, stengdamasis kuo tiksliau perteikti graikiškojo teksto prasmę, daug kur rėmėsi uncialiniais nuorašais, nes jie seniausi ir tiksliausi. Tai atsispindi ir „Svarbiausių pergamentų“ lentelėje.

KRITINIS METODAS IR GRAIKIŠKOJO TEKSTO PATIKSLINIMAS

¹⁷ Erazmo Roterdamiečio tekstas. Ėjo tamsūs viduramžiai. Vakarų Europą griežtai kontroliavo Romos katalikų bažnyčia ir pirmenybė buvo teikiama lotynų kalbai. Įsivyravo mokslo nuosmukis. Tačiau XV amžiuje Europoje išradus spausdinimą renkamuoju šriftu, o XVI amžiaus pradžioje prasidėjus Reformacijai, atsirado daugiau laisvės ir vėl imta labiau domėtis graikų kalba. Būtent tuo laiku, atgimstant švietimui, žymus olandų kilmės mokslininkas Erazmas Roterdamietis išleido graikišką „Naująjį Testamentą“. Rengdamas šį tekstą Erazmas kruopščiai lygino keletą rankraščių ir fiksavo tuos žodžius, kurių greičiausiai būta originale. Visi nuorašų skirtumai atsispindėjo komentaruose. Pirmoji laida buvo išspausdinta Bazelyje (Šveicarija) 1516-aisiais, metais anksčiau nei Vokietijoje prasidėjo Reformacija. Čia liko įsivėlę daug klaidų, bet vėlesniuose leidimuose 1519, 1522, 1527 ir 1535 metais jos buvo ištaisytos. Kada mokslininkas ruošė graikiškąjį tekstą, jis turėjo prieinamus tik keletą vėlyvųjų minuskulinių rankraščių.

¹⁸ Erazmo Roterdamiečio patikslintas graikiškasis tekstas vėliau buvo imtas pagrindu verčiant „Naująjį Testamentą“ į kai kurias Vakarų Europos kalbas. Šie vertimai savo kokybe pranoko tuos, kuriuos ruošiant buvo remtasi lotyniškąja Vulgata. Pirmasis Erazmo Roterdamiečio tekstu Vokietijoje pasinaudojo Martynas Liuteris. Biblijos graikiškuosius krikščionių raštus į vokiečių kalbą jis užbaigė versti 1522 metais. Paskui, 1525 metais, Erazmo Roterdamiečio tekstą į anglų kalbą išvertė Viljamas Tindelas, nors pats buvo smarkiai persekiojamas; jam netgi teko palikti Angliją ir visam laikui persikelti į žemyninę Europą. Antonijus Bručiolis 1530 metais parengė to paties teksto vertimą į italų kalbą. Nuo Erazmo Roterdamiečio graikiško „Naujojo Testamento“ prasidėjo teksto kritikos era. Teksto kritika — tai metodas, dažnai taikomas autentiškiems Biblijos raštams atkurti.

¹⁹ Dalijimas į skyrius ir eilutes. Robertas Etjenas, kitaip dar vadinamas Stefanu, gyvenęs XVI amžiuje, buvo garsus Paryžiaus spaustuvininkas ir knygų leidėjas. Jis suvokė, kad padalijus tekstą į skyrius ir eilutes būtų lengviau surasti jame norimą vietą. Todėl 1551 metais išleido atitinkamai suskirstytą ir sunumeruotą „Naująjį Testamentą“ graikų ir lotynų kalba. Tiesa, pirmieji Biblijos tekstą į eilutes ėmė dalyti masoretai, ir savo sistemą taikė hebrajiškiesiems šventraščiams. Bet prancūziška Biblija, Stefano išleista 1553 metais, yra pirma, kurioje visas tekstas padalytas į skyrius ir eilutes taip, kaip ligi šiol įprasta. Paskui ši sistema buvo panaudota angliškuose Biblijos vertimuose. Tapo įmanoma sudaryti Biblijos konkordancijas, tai yra abėcėlines žodžių rodykles. Vieną jų 1737 metais sukūrė Aleksandras Krudenas, o dvi išsamias rodykles Karaliaus Jokūbo Biblijai — Robertas Jangas (pirmą kartą išleista Edinburge 1873 metais) ir Džeimsas Strongas (išleista Niujorke 1894 metais).

²⁰ Textus Receptus. Stefanas parengė ir kelias graikiško „Naujojo Testamento“ laidas. Jų tekstas daugiausia rėmėsi Erazmo Roterdamiečio veikalu, pataisytu pagal 1522 metų „Kompliuto poliglotą“ ir penkiolika vėlyvųjų minuskulinių rankraščių. Stefano 1550 metais parengta trečioji graikiško „Naujojo Testamento“ laida iš esmės tapo visuotinai pripažintu tekstu, lotyniškai vadinamu Textus Receptus. Šio teksto pagrindu XVI amžiuje buvo paruoštas ne vienas angliškas vertimas, taip pat ir Karaliaus Jokūbo Biblija (1611).

²¹ Patikslintos graikiškojo teksto redakcijos. Vėliau graikų kalbos specialistai parengė dar tikslesnių graikiško „Naujojo Testamento“ tekstų. Ypač verta dėmesio J. J. Grysbacho teksto redakcija. Jis pasinaudojo šimtais graikiškų rankraščių, tapusių prieinamais iki XVIII amžiaus pabaigos. Geriausias Grysbacho viso graikiškojo teksto leidimas išspausdintas 1796—1806 metais. Jo tekstu vėliau rėmėsi angliškasis Šarpo vertimas (1840); tas pats tekstas buvo įdėtas ir į „Naujojo Testamento“ The Emphatic Diaglott redakciją, kurios pilna laida išėjo 1864 metais. Kitas vertingas graikiškojo teksto redakcijas parengė Konstantinas fon Tišendorfas (1872) ir Hermanas fon Zodenas (1910); pastarojo redakcija imta angliškojo Mofato vertimo pagrindu (1913).

²² Vestkoto ir Horto tekstas. Dar vieną graikiškojo teksto redakciją, sulaukusią plataus pripažinimo, 1881 metais parengė Kembridžo universiteto mokslininkai B. F. Vestkotas ir F. Dž. A. Hortas. Šiuo veikalu pasinaudojo komitetas, sudarytas angliškam Biblijos vertimui peržiūrėti ir pataisyti, — išleido patikslintą „Naująjį Testamentą“ (1881). Beje, į komitetą įėjo ir Vestkotas su Hortu. Jųdviejų tekstas buvo imtas pagrindu ruošiant anglišką „Naujojo pasaulio“ graikiškųjų krikščionių raštų vertimą. Tuo pačiu tekstu paremti ir kiti angliški Biblijos vertimai: The Emphasised Bible, American Standard Version, An American Translation (Smito ir Gudspido vertimas), Revised Standard Version. Pastarasis yra paremtas dar ir Nestlės tekstu.

²³ Papildomai Nestlės graikiškuoju tekstu (aštuoniolikta laida, 1948) rėmėsi ir „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komitetas. Šiam vertimui parengti, be to, naudotasi jėzuitų mokslininkų Chosė M. Bovero (1943) ir Augustino Merko (1948) tekstais. Redaguojant 1984-ųjų laidos „Naujojo pasaulio“ vertimo išnašas buvo taip pat atsižvelgta į Jungtinių Biblijos draugijų tekstą (1975) ir Nestlės bei Alando tekstą (1979).d

²⁴ Senieji vertimai iš graikų kalbos. Biblijos graikiškųjų krikščionių raštų analizei naudingi ne tik nuorašai originalo kalba, bet ir įvairūs vertimai. Yra daugiau nei 50 rankraščių (arba fragmentų) senąja lotynų kalba ir tūkstančiai Jeronimo lotyniškosios Vulgatos rankraščių. „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komitetas kai kur rėmėsi ir šiais tekstais, taip pat koptų, armėnų ir sirų vertimais.e

²⁵ Nuo XIV amžiaus, o gal jau ir anksčiau Biblijos graikiškuosius raštus imta versti į hebrajų kalbą. Šie vertimai įdomūs tuo, kad kai kuriuose yra sugrąžintas Dievo vardas. Daug nuorodų į hebrajiškus vertimus pateikta „Naujojo pasaulio“ Biblijos išnašose. Čia juos žymi simbolis „J“ su indeksu. Daugiau apie tai rašoma Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimo su nuorodomis pratarmėje, p. 9—10, ir priede 1D „Dievo vardas Biblijos graikiškuosiuose krikščionių raštuose“.

TEKSTO VARIANTAI IR JŲ REIKŠMĖ

²⁶ Šiandieną turimuose Biblijos graikiškųjų krikščionių raštų nuorašuose — o jų yra 13000 su viršum — galima rasti daug neatitikimų. Ne visiškai sutampa netgi originalo, graikų, kalbos nuorašai, kurių esama 5000. Aišku, į kiekvieną senųjų rankraščių nuorašą galėjo netyčia įsivelti klaidų. Tokiam rankraščiui su klaidomis nukeliavus kur kitur, visos klaidos kartodavosi ir naujuose nuorašuose, daromuose toje vietovėje. Šitaip atsirado panašaus tipo nuorašų grupės. Bet ar tūkstančiai perrašinėjimo klaidų neverčia susirūpinti? Ar tos klaidos nerodo, kad į autentiško teksto išsaugojimą žiūrėta aplaidžiai? Anaiptol!

²⁷ F. Dž. A. Hortas, Vestkoto ir Horto teksto bendraredaktoris, rašo: „Diduma Naujojo Testamento žodžių nepatenka į kritikos akiratį, nes jokių gretutinių variantų neturi; juos belieka tiesiog perrašyti, kokie yra. [...] Jei nežiūrėtume smulkmenų, galima sakyti, kad abejonių keliantys žodžiai nesudaro nė tūkstantosios Naujojo Testamento dalies.“f

²⁸ Kiek tiksliai perteiktas graikiškasis tekstas. Kokią galutinę išvadą galima padaryti dėl graikiškojo teksto patikimumo ir autentiškumo? Per daugelį amžių mus pasiekė tūkstančiai jo nuorašų. Be to, lyginamajai analizei labai praverčia pastaraisiais dešimtmečiais atrasti ypač seni rankraščiai. Pats seniausias dokumentas datuojamas 125 m. e. m. — vadinasi, nuo apaštalo Jono mirties (apie 100-uosius mūsų eros metus) iki jo surašymo tepraėjo ketvirtis šimtmečio. Visi tie rankraščiai — geras įrodymas, kad išlikęs ligi šiol graikiškasis tekstas yra patikimas. Atkreipkime dėmesį, ką šiuo klausimu pasakė buvęs Britų muziejaus direktorius ir bibliotekos vadovas seras Frederikas Kenjonas:

²⁹ „Mūsų turimi seniausi nuorašai buvo padaryti ne ką vėliau, negu parašytas originalas, todėl į laiko faktorių galima išvis nekreipti dėmesio, ir jau nebelieka jokio pagrindo abejoti, ar Šventasis Raštas pasiekė mus toks, koks buvo parašytas. Naujojo Testamento knygų autentiškumo ir patikimumo klausimą laikyčiau nebediskutuotinu. Tiesa, bendras patikimumas yra viena, o atskirų detalių tikslumas — kita.“g

³⁰ Apie „atskirų detalių tikslumą“ galima spręsti iš dr. Horto žodžių, pacituotų 27 pastraipoje. Tekstologų darbas yra patikslinti tam tikrus niuansus, ir šioje srityje jau išties nemažai nuveikta. Taip, Vestkoto ir Horto graikiškojo teksto redakcija yra visuotinai pripažinta, labai vertinama. Todėl ir šiuo tekstu pagrįstas „Naujojo pasaulio“ vertimas perteikia graikiškųjų rankraščių talpykloje išsaugotą „Viešpaties žodį“ tiksliai ir patikimai (1 Pt 1:24, 25).

³¹ O štai kaip seras Frederikas Kenjonas aiškina knygoje Our Bible and the Ancient Manuscripts (1962, p. 249): „Mūsų džiaugsmui, Naujojo Testamento autentiškumą akivaizdžiai patvirtina šių laikų atradimai ir, be to, per seniausius nuorašus jie labai priartina mus prie originalo. O teksto variacijos, nors mokslininkams ir įdomios, pagrindinių krikščionybės mokymų nekeičia.“ Kaip rodo schema 17 puslapyje („Šaltiniai, kuriais naudotasi rengiant „Naujojo pasaulio“ vertimą: graikiškoji dalis“), vertėjai turėjo tikslumo dėlei palyginti nemažai tekstų, ir nuorodos į juos pateikiamos išnašose. „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komitetas pasinaudojo geriausiais veikalais, kuriuos biblistai sudarinėjo ne vieną šimtmetį. Esame tikri, kad Biblijos graikiškoji dalis — tokia, kokia mus pasiekė, — yra „sveikų žodžių“ etalonas ir kad būtent tokią ją parašė šventosios dvasios įkvėpti Jėzaus Kristaus mokiniai. Tad kupini tikėjimo ir meilės visada laikykimės šių brangių žodžių! (2 Tim 1:13, Brb)

³² Šitoje ir ankstesnėje pamokoje kalbėjome apie Šventojo Rašto tekstą ir jo nuorašus. Kodėl reikėjo šiuos dalykus taip išsamiai aptarti? Norėta pateikti įtikinamų įrodymų, kad Biblijos hebrajiškųjų ir graikiškųjų knygų tekstas liko iš esmės nepakitęs. Bibliją rašė Dievo dvasios įkvėpti vyrai, bet perrašinėtojai, nors ir įgudę, nebuvo įkvėpti (Ps 45:2 [45:1, Brb]; 2 Pt 1:20, 21; 3:16). Todėl, norint atrasti grynus tiesos vandenis, plūstančius iš Jehovos versmės, teko peržiūrėti visą tą didžiulę nuorašų „talpyklą“. Dėkojame Jehovai už nuostabią dovaną — Bibliją ir džiugią Karalystės žinią, užrašytą jos puslapiuose!

[Išnašos]