5 pamoka. Šventieji raštai hebrajų kalba

Kaip Biblijos hebrajiškoji dalis — Dievo įkvėpti raštai buvo perrašinėjami; kaip jie išliko nepakitę ir kokiais keliais pasiekė mus.

SURAŠYTI Jehovos žodžiai yra tarsi kokie tiesos vandenys, surinkti į nepaprastą įkvėptųjų raštų talpyklą. Kaipgi turime būti dėkingi Jehovai, kad visą tą laiką, kol žmonės gaudavo jo apreiškimus iš dangaus, jis rūpinosi šituos „vandenis“ surinkti, idant jie taptų neišsenkamu gyvybinių žinių šaltiniu! Kitos praeities vertybės — valdovų karūnos, relikvijos, monumentai — laikui bėgant nubluko, suiro, sugriuvo, o neįkainojamą vertę turintys Dievo žodžiai išliks per amžius (Iz 40:8). Vis dėlto kyla klausimų. Ar šie „talpykloje“ sukaupti tiesos vandenys vėliau nebuvo užteršti? Ar liko jie be priemaišų? Ar buvo tiksliai išversti iš originalo kalbų, kad šiandien visų tautų žmonės galėtų jais pasitikėti? Dabar patyrinėsime pirmąją „talpyklos“ dalį — šventuosius raštus hebrajų kalba. Sužinosime, kaip kruopščiai tekstas buvo saugomas nuo iškraipymų ir kaip per senuosius variantus bei naujus vertimus jis pasiekė visų tautų žmones.

² Šventuosius raštus hebrajų ir aramėjų kalbomis rašė Dievo įkvėpti rašytojai — pradedant 1513 m. p. m. e. (Mozė) ir baigiant ne ką vėliau kaip 443 m. p. m. e. Tų rankraščių originalų, kiek žinoma, nėra išlikę. Tačiau įkvėptieji raštai, o kartu ir oficialios jų kopijos nuo pat pradžių buvo labai rūpestingai saugomi. Apie 642 m. p. m. e., karaliaus Jošijo laikais, Jehovos šventykloje buvo rasta Mozės „Įstatymo knyga“, be abejo, originalas. Iki tol ji buvo išsaugota 871 metus. Jeremijas, vienas iš Biblijos rašytojų, atradimu taip susidomėjo, kad šį įvykį net aprašė 2 Karalių 22:8-10, o apie 460 m. p. m. e. knygos atradimą paminėjo ir Ezra (2 Met 34:14-18). Pastarajam tai irgi rūpėjo, nes „jis buvo raštininkas [„įgudęs perrašinėtojas“, NW] — žinovas Mozės Įstatymo, kurį buvo davęs Viešpats, Izraelio Dievas“ (Ezr 7:6). Be abejo, Ezrai buvo prieinami ir kiti iki jo dienų parengti hebrajiškųjų šventraščių ritiniai, tarp jų galbūt ir kai kurių įkvėptųjų raštų originalai. Tiesą sakant, atrodo, kad Ezra anais laikais buvo pagrindinis šventųjų raštų saugotojas (Neh 8:1, 2).

RANKRAŠČIŲ PERRAŠINĖJIMO ERA

³ Nuo Ezros laikų atsirado poreikis turėti daugiau hebrajiškųjų šventraščių nuorašų. Ne visi žydai 537 m. p. m. e. ar paskesniais amžiais grįžo į Jeruzalę ir Palestiną. Tūkstančiai jų liko Babilone, kiti išsikėlė svetur dėl ekonominių ir kitokių priežasčių, tad žydų buvo galima sutikti daugumoje didžiųjų senovės pasaulio verslo centrų. Nemaža žydų kasmet keliaudavo į Jeruzalę švęsti švenčių ir ten dalyvaudavo garbinimo apeigose, atliekamose bibline hebrajų kalba. Ezros dienomis po įvairias šalis išsisklaidę žydai jau turėjo savo susibūrimo vietas, vadinamas sinagogomis. Jose skaitydavo ir aptardavo Biblijos hebrajiškuosius raštus.a Tų garbinimo vietų būta nemažai ir jas skyrė didoki atstumai, todėl perrašinėtojams ir teko parengti daugiau nuorašų.

⁴ Sinagogose paprastai būdavo patalpa, vadinama geniza. Joje žydai laikydavo suplyšusius ar per laiką nusitrynusius, nebetinkamus naudoti rankraščius, mat šitokius pakeisdavo naujais. O kad genizoje susikaupusių raštų su šventu Jehovos vardu niekas neišniekintų, kartkartėmis juos iškilmingai laidodavo. Per daugelį amžių taip nunyko tūkstančiai senų hebrajiškosios Biblijos rankraščių. Tačiau gausiai prikrauta senojo Kairo sinagogos geniza išvengė tokios baigties — tikriausiai dėl to, kad buvo užmūryta ir iki XIX amžiaus vidurio pamiršta. 1890 metais sinagogą remontuojant genizos turinys buvo peržiūrėtas ir vertybės išparduotos arba išdovanotos. Bemaž sukomplektuoti rankraščiai ir tūkstančiai jų fragmentų (kai kurie priskiriami netgi VI mūsų eros amžiui) iš čia pateko į Kembridžo universiteto biblioteką bei kitas Europos ir Amerikos bibliotekas.

⁵ Šiandien įvairiose pasaulio bibliotekose saugoma apie 6000 sukataloguotų hebrajiškųjų Biblijos knygų nuorašų — pilnų komplektų arba fragmentų. Dar visai neseniai archajiškiausi mokslininkams žinomi egzemplioriai (neskaitant kelių trumpų ištraukų) buvo iš dešimtojo mūsų eros amžiaus. Bet 1947 metais Negyvosios jūros apylinkėse buvo rastas Izaijo knygos ritinys, o dar po kurio laiko dienos šviesą išvydo ir daugiau neįkainojamų rankraščių: olose prie Negyvosios jūros buvo aptikta gausybė Šventojo Rašto hebrajiškosios dalies ritinių, išgulėjusių ten beveik 1900 metų. Specialistų vertinimu, kai kurie jų yra netgi iš paskutinių amžių prieš mūsų erą. Turimų hebrajiškų rankraščių — tų maždaug 6000 nuorašų — lyginamoji analizė padeda įsitikinti, kad Šventojo Rašto tekstas yra autentiškas ir kad jį perrašinėjo itin kruopščiai.

HEBRAJŲ KALBA

⁶ Kalba, kurią dabar vadiname hebrajų, (tik, aišku, ne šiuolaikine, o pirmykšte) Edeno sode kalbėjo pirmasis žmogus Adomas. Dėl to ją būtų galima pavadinti žmonijos kalba. Ja buvo šnekama ir Nojaus dienomis. Tiesa, ilgainiui ji plėtojosi, darėsi žodingesnė. Kaip pagrindinė, hebrajų kalba išliko ir Jehovai sumaišius žmonijos kalbą prie Babelio bokšto (Pr 11:1, 7-9). Hebrajų kalba įeina į semitų kalbų grupę ir, galima sakyti, yra to kalbų medžio kamienas. Abraomo laikais Kanaane žmonės, regis, kalbėjo gimininga kalba — iš jos susiformavo įvairūs kanaaniečių dialektai. Hebrajų kalba Izaijo 19:18 vadinama „Kanaano kalba“. Mozė buvo mokslo žmogus ir gerai permanė ne tik Egipto išmintį, bet ir savo protėvių hebrajų kalbą. Taigi jis mokėjo skaityti senovinius raštus, kokie tik buvo prieinami, ir galbūt rėmėsi jais rašydamas kai kurias Pradžios knygos atkarpas.

⁷ Paskui, žydų karalių dienomis, hebrajų kalbą imta vadinti „judėjų kalba“ (2 Kar 18:26, 28). Jėzaus laikais ji buvo jau pakitusi, įgavusi kai ką nauja, ir dar po kurio laiko tapo rabinistine hebrajų kalba. Tačiau reikia pažymėti, kad graikiškosiose Biblijos knygose ta kalba tebevadinama hebrajų, ne aramėjų (Jn 5:2; 19:13, 17; Apd 22:2; Apr 9:11). Nuo seniausių laikų biblinė hebrajų kalba vienijo Jehovos tarnus: ją mokėjo ir dauguma ikikrikščioniškųjų Jehovos liudytojų, ir pirmojo amžiaus krikščionys.

⁸ Hebrajiškieji šventraščiai buvo tarsi talpykla, pilna tyrų tiesos vandenų, atėjusių nuo Dievo ir surinktų vadovaujant šventajai dvasiai. Betgi tiesiogiai šių vandenų sėmėsi tik mokantieji skaityti hebrajiškai. O kaip galėjo jais mėgautis ir gauti Dievo pamokymų bei atgaivą savo sieloms kitataučiai? (Apr 22:17) Dievo tiesos srautas nebūtų išplatėjęs ir pasiekęs visų tautų, jei nebūtų buvę verčiama iš hebrajų į kitas kalbas. Esame labai dėkingi Jehovai Dievui, kad maždaug nuo IV—III a. p. m. e. iki šių dienų Biblija (visa ar dalimis) buvo išversta į daugiau kaip 2300 kalbų. Kokia palaima visiems doros širdies žmonėms: dabar jie tikrai gali ‘džiaugtis’ šiais brangiais vandenimis! (Ps 1:2; 37:3, 4)

⁹ O ar pati Biblija nedraudžia versti jos tekstą į kitas kalbas? Žinoma, ne! Juk turi išsipildyti Dievo įkvėpti žodžiai: „džiūgaukite, tautos, dėl jo tautos“ ir Jėzaus Kristaus pranašystė, kad „ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“. Taigi Šventąjį Raštą versti į kitas kalbas būtina, ir tai daroma jau beveik 24 amžius. Istorija rodo, kad Jehova šitą darbą laimina. O galiausiai, pirmųjų Biblijos vertimų rankraščiai, išlikę iki šiol, irgi patvirtina hebrajiškojo teksto autentiškumą (Įst 32:43; Mt 24:14, Č. Kavaliausko vert., 1972).

PIRMIEJI VERTIMAI

¹⁰ Samariečių Penkiaknygė. Šis vertimas žinomas nuo senų laikų. Pats pavadinimas rodo, kad į rinkinį įeina tik pirmos penkios hebrajiškųjų šventraščių knygos. Iš esmės samariečių Penkiaknygė tėra hebrajiško teksto transliteracija samariečių rašmenimis, kilusiais iš senovinio hebrajų rašto. Ji vertinga tuo, kad rodo tam tikrus senosios hebrajų kalbos teksto niuansus. Transliteraciją padarė samariečiai — palikuonys gyventojų, likusių Samarijoje, kai 740 m. p. m. e. buvo nukariauta dešimties giminių Izraelio karalystė, ir naujakurių — tų, kuriuos tada atkeldino asirai. Samariečiai garbino ir Izraelio Dievą, ir pagonių dievus; vis dėlto Penkiaknygę jie pripažino. Manoma, kad transliteracija buvo atlikta maždaug IV a. p. m. e., nors, kai kurių mokslininkų nuomone, tai galėjo būti padaryta ir II a. p. m. e. Skaitydami savo rašmenimis perrašytą Penkiaknygės tekstą, samariečiai iš tikrųjų tardavo hebrajiškus žodžius. Nors šiame vertime yra apie 6000 nukrypimų nuo hebrajiškojo teksto, daugelis jų visai nereikšmingi. Keletas išlikusių šios Penkiaknygės rankraštinių kopijų padarytos dar iki XIII m. e. a. Nuorodų į samariečių Penkiaknygę yra „Naujojo pasaulio“ vertimo išnašose.b

¹¹ Aramėjiški targumai. Aramėjų kalbos žodis targum reiškia „atpasakojimas“ arba „aiškinimas“. Nuo Nehemijo laikų daugumai žydų, gyvenančių Persijos teritorijoje, aramėjų kalba tapo gimtąja; todėl kai būdavo skaitomi hebrajiškieji šventraščiai, iškart reikėdavo ir versti. Galutinį pavidalą targumai įgavo tikriausiai apie V m. e. a., ne anksčiau. Nors targumai tėra laisvi hebrajiškojo teksto atpasakojimai, ne tikslus vertimas, jie leidžia susidaryti gan išsamų bendrą paveikslą ir padeda geriau suprasti kai kurias sunkias vietas. Nemaža nuorodų į targumus yra „Naujojo pasaulio“ vertimo išnašose.c

¹² Graikiškoji Septuaginta. Žymiausias senovinis hebrajiškųjų Biblijos knygų vertimas — Septuaginta (pats jos pavadinimas reiškia „septyniasdešimt“). Tai pirmas nuoseklus rašytinis vertimas iš hebrajų kalbos. Pasakojama, kad apie 280 m. p. m. e. Aleksandrijoje (Egipte) versti šventųjų raštų į graikų kalbą sėdo 72 žydų mokslo vyrai. Vėliau kažkodėl buvo minima 70 vertėjų, užtat ir vertimas pavadintas Septuaginta. Darbas, regis, buvo užbaigtas II a. p. m. e. Šiuo vertimu graikiškai kalbantys žydai visuose kraštuose naudojosi iki pat Jėzaus ir apaštalų laikų. Krikščionių graikiškosiose Šventojo Rašto knygose dauguma iš 320 tiesioginių citatų ir bendrai paėmus apie 890 hebrajų Biblijos citatų ir parafrazių yra paimtos iš Septuagintos vertimo.

¹³ Dabar mokslininkams prieinama nemažai Septuagintos papiruso fragmentų. Jie itin branginami, nes tai pirmųjų krikščionybės amžių palikimas. Tiesa, fragmentai nedideli — galbūt vos keletas eilučių ar skyrių, — bet labai praverčia tiriant Septuagintos tekstą. Štai vienas Egipte rastas papirusas (Fouad 266) yra iš I a. p. m. e. Papiruso tekstą sudaro Pradžios ir Pakartoto Įstatymo knygų atkarpos. Išlikusiuose Pradžios knygos fragmentuose Dievo vardas neminimas, tačiau Pakartoto Įstatymo knygoje kvadratiniais hebrajų rašmenimis vardas keliose vietose įrašytas pačiame graikiškame tekste.d Papirusų turima ir iš vėlesnio laikotarpio, net iki IV m. e. a. Nuo tada rankraščius imta rašyti ant patvaresnės medžiagos — plono pergamento, tai yra specialiai išdirbtos veršelio, ėriuko ar ožiuko odos.

¹⁴ Įdomu, kad Dievo vardo tetragrama vartojama ir Origeno apie 245 m. e. m. šešiomis skiltimis parengtame hebrajiškųjų šventraščių leidime „Hexapla“. Komentuodamas Psalmyno 2:2, Origenas apie Septuagintą rašė: „Pačiuose tiksliausiuose rankraščiuose ŠIS VARDAS parašytas hebrajiškomis raidėmis, tačiau ne dabartinėmis, bet visų seniausiomis.“e Faktai vienareikšmiškai byloja, kad Septuaginta greit buvo pakeista: vietoj tetragramos įdėti žodžiai Kyrios (Viešpats) ir Theos (Dievas). O pirmieji krikščionys dar naudojosi rankraščiais su Dievo vardu, todėl sunku įsivaizduoti, kad jie savo tarnyboje būtų laikęsi žydų tradicijos netarti „ŠIO VARDO“. Jie tikriausiai liudijo Jehovos vardą tiesiog iš graikiškosios Septuagintos.

¹⁵ Iki šių dienų yra išlikę šimtai graikiškosios Septuagintos rankraščių, surašytų ant pergamento ir odos. Kai kurie jų, datuojami IV—IX m. e. a., ypač vertingi: tai bemaž sukomplektuotas tekstas arba ištisos atkarpos. Parašyti šie rankraščiai uncialiniu šriftu — stambiomis didžiosiomis raidėmis. Kai kurie — minuskulais, tai yra mažesnėmis raidėmis, rankraštiniu šriftu. Minuskulinis, arba kursyvinis, raštas buvo populiarus nuo devintojo amžiaus iki pat spaudos atsiradimo. Graikiškoji Septuaginta įeina ir į žymiausius ketvirtojo ir penktojo amžiaus uncialinius rankraščius, būtent Vatikano Nr. 1209, Sinajaus ir Aleksandrijos, nors tarp jų esama šiokių tokių neatitikimų. „Naujojo pasaulio“ vertimo išnašose ir komentaruose yra daug nuorodų į Septuagintą.f

¹⁶ Lotyniškoji Vulgata. Tai oficialus tekstas, iš kurio daugelis katalikų vertėjų verčia Bibliją į krikščioniškojo Vakarų pasaulio kalbas. Kaip Vulgata atsirado? Lotyniškas žodis vulgatus reiškia „visiems žinomas, paplitęs“. Vulgata buvo parašyta plačiai liaudies vartojama lotynų kalba, kad ją lengvai suprastų paprasti Vakarų Romos imperijos žmonės. Šio vertimo autorius Jeronimas, mokslo žmogus, jau buvo parengęs du Psalmyno leidimus, būtent, peržiūrėjęs ir pagal graikiškąją Septuagintą pataisęs tekstą senąja lotynų kalba. Betgi dabar Vulgatą jis vertė tiesiai iš originalo — hebrajų, graikų kalbų ir apsiėjo be tarpinio vertimo. Su hebrajiškąja Biblijos dalimi Jeronimas darbavosi maždaug nuo 390-ųjų iki 405-ųjų mūsų eros metų. Nors į Vulgatą įėjo ir apokrifinės knygos (mat iki to laiko jos buvo jau įtrauktos į Septuagintą), Jeronimas aiškiai atskyrė, kurios knygos kanoninės, o kurios ne. „Naujojo pasaulio“ vertimo išnašose yra daug nuorodų į Jeronimo Vulgatą.g

HEBRAJIŠKIEJI TEKSTAI

¹⁷ Soferai. Vyrai, nuo Ezros iki pat Jėzaus dienų perrašinėję hebrajiškąsias Biblijos knygas, buvo vadinami soferais — Rašto aiškintojais, arba žinovais. Ilgainiui jie ėmė savavališkai daryti Biblijos tekste tam tikrus pakeitimus. Jėzus griežtai pasmerkė šiuos tariamus Įstatymo sergėtojus prisiėmus galią, kuri jiems nepriklausė (Mt 23:2, 13).

¹⁸ Masora nurodo tekste padarytus pakeitimus. Vėlesniais šimtmečiais, jau po Kristaus, darbavęsi perrašinėtojai, soferų įpėdiniai, yra žinomi kaip masoretai. Hebrajiškojo teksto paraštėse arba gale jie ėmė žymėti soferų padarytus teksto pakeitimus. Jų paraštinės pastabos vadinamos masora. Savo pastabose masoretai nurodė 15 vietų, kur hebrajiškajame tekste buvo įrašyta tam tikrų specialių ženklų: taškais ar brūkšneliais pažymėta 15 žodžių arba frazių. Vienur tie ženklai jokios įtakos vertimui ar teksto prasmei neturi, bet kitur yra reikšmingi.h Soferai prietaringai bijojo tarti Jehovos vardą, todėl 134 vietose pakeitė jį žodžiu Adonai (Viešpats), o kai kur Elohim (Dievas). Masoroje nurodyti ir šie pakeitimai.i Remiantis viena masoros pastaba, soferai arba pirmieji perrašinėtojai yra dar atsakingi bent už 18 teksto pataisų, nors jų, atrodo, buvo ir daugiau.j Pataisas darė tikriausiai gerais ketinimais, nes, jų manymu, tose vietose buvo kažkas nepagarbaus pasakyta apie Dievą arba jo žemiškuosius atstovus.

¹⁹ Konsonantinis (priebalsinis) tekstas. Hebrajišką abėcėlę sudaro 22 priebalsės, o balsiai nėra grafiškai žymimi raidėmis. Kadaise skaitytojas pats žinojo, kur ir kokius trūkstamus balsius įterpti. Hebrajų raštas, galima sakyti, susidėjo vien iš santrumpų. Lietuvių kalboje irgi yra tokių įprastinių sutrumpinimų, kai žodį atstoja kelios priebalsės. Pavyzdžiui, plg. skaitoma „palygink“. Bet senovinėje hebrajų kalboje visi žodžiai buvo rašomi tiktai priebalsėmis. Taigi hebrajiškas tekstas be diakritinių ženklų, žyminčių balsius, vadinamas priebalsiniu, arba konsonantiniu. Hebrajiškųjų rankraščių konsonantinė rašyba galutinai nusistovėjo apie I—II m. e. a., nors dar kurį laiką būta skirtingų rankraščių. Vis dėlto, priešingai negu soferų laikais, tekste jokių pataisų nebebuvo daroma.

²⁰ Masoretų tekstas. Pirmojo mūsų eros tūkstantmečio antroje pusėje masoretai (hebrajiškai baaleh hammasorah, „tradicijos saugotojai“) sukūrė balsių žymėjimo diakritiniais ženklais ir intonacinių ženklų sistemą. Tie simboliai rodė, kaip reikia skaityti ir kokius balsius įterpti, todėl nebereikėjo taisyklingo tarimo perduoti žodžiu iš kartos į kartą, kaip kad anksčiau. Perrašinėjamuose tekstuose masoretai nieko nekeitė, tik masoros paraštėse vienur kitur savo nuožiūra įrašydavo kokią nors pastabą. Jie labai rūpinosi, kad tekstas išliktų nepakitęs. Masoroje jie dar pažymėdavo ginčytinas vietas ir, jeigu atrodydavo būtina, pateikdavo ištaisytą variantą.

²¹ Konsonantinio teksto balsių žymėjimo ir intonacinių ženklų sistemą kurti ėmėsi iš karto trys masoretų mokyklos: Babilono, Palestinos ir Tiberiados. Šiuolaikiniuose Biblijos hebrajiškųjų raštų leidimuose originalo kalba kaip tik ir pateikiamas vadinamasis masoretų tekstas, kur laikomasi Tiberiadoje, vakariniame Galilėjos ežero krante, masoretų sukurtos diakritinių ženklų sistemos. „Naujojo pasaulio“ vertimo išnašose daug kartų nurodomas masoretų tekstas (simbolis „M“) ir jo paraštinės pastabos — masora (simbolis „M^margin“).k

²² Palestinos masoretai balsių žymėjimo ženklus rašė virš priebalsių. Mus pasiekė nedaug tokių rankraščių, — matosi, kad ši sistema nebuvo be trūkumų. Babilono masoretai balsius žymėjo irgi virš rašmenų eilutės. Jų rašybos pavyzdys yra Peterburgo pranašų kodeksas, saugomas Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge. Į šį kodeksą, datuojamą 916-aisiais mūsų eros metais, įeina Izaijo, Jeremijo, Ezechielio ir mažųjų pranašų knygos su paraštinėmis pastabomis (masora). Mokslininkai rankraštį kruopščiai išanalizavo ir palygino su Tiberiados tekstu. Nors diakritiniai ženklai surašyti virš eilutės, pats konsonantinis tekstas, balsiai ir masora, galima sakyti, nesiskiria. Britų muziejuje yra Penkiaknygės babiloniškasis nuorašas. Jis irgi iš esmės atitinka Tiberiados rankraščius.

²³ Negyvosios jūros ritiniai. 1947 metais atverstas naujas hebrajiškų rankraščių istorijos puslapis. Netoli Negyvosios jūros, vienoje Kumrano vadės (Nahal Kumerano) oloje, rastas Izaijo pranašystės ritinys. Aptikta dar ir daugiau Biblijos rankraščių ir net visokių nebiblinių tekstų. Mokslinėms studijoms greit buvo išleista ano gerai išsilaikiusio Izaijo ritinio (1QIs^a) fotografinė kopija. Jis priskiriamas II a. p. m. e. pabaigai. Tai išties nepaprastas radinys — hebrajiškas rankraštis, maždaug tūkstančiu metų senesnis už seniausią visuotinai pripažinto Izaijo knygos masoretų teksto nuorašą!l Kitose Kumrano olose rasta per 170 ritinių fragmentų — visų hebrajiškųjų Biblijos knygų, išskyrus Esteros. Radiniai tyrinėjami iki šiol.

²⁴ Vienas mokslininkas, išanalizavęs pačią ilgiausią, 119-ąją, psalmę iš Negyvosios jūros Psalmyno ritinio (11QPs^a), padarė išvadą, kad ji beveik žodis žodin atitinka tos pačios psalmės masoretų tekstą. Apie minėtąjį Psalmyno ritinį profesorius J. A. Sandersas rašė: „Dauguma [skirtumų] yra ortografiniai ir domina tik tuos mokslininkus, kurie gilinasi į senovinės hebrajų kalbos fonetiką ir panašius dalykus.“a Kiti ritiniai iš šios nepaprastos senovinių rankraščių kolekcijos didesnėmis teksto variacijomis irgi nepasižymi. Štai mūsų jau minėtame Izaijo pranašystės egzemplioriuje yra savitų rašybos ir gramatikos niuansų, bet mintis dėl to nesikeičia. Į šio Izaijo ritinio savitumus buvo atsižvelgta ruošiant „Naujojo pasaulio“ vertimą ir išnašose pateiktos atitinkamos nuorodos.b

²⁵ Taigi aptarėme, kokiais pagrindiniais keliais Biblijos hebrajiškieji raštai pasiekė mus, būtent: per samariečių Penkiaknygę, aramėjiškus targumus, graikiškąją Septuagintą, Tiberiados, Palestinos, Babilono hebrajiškuosius tekstus ir Negyvosios jūros hebrajiškus ritinius. Šių tekstų lyginamosios studijos akivaizdžiai rodo, kad Biblijos hebrajiškieji raštai tebėra iš esmės tokie pat, kokius kadaise ir surašė Dievo įkvėpti tarnai.

PATIKSLINTAS HEBRAJIŠKASIS TEKSTAS

²⁶ Standartine hebrajiška Biblija iki pat XIX amžiaus buvo laikoma Antroji rabinistinė Biblija, 1524—1525 metais išleista Jakobo ben Chaijimo. Vis dėlto kritines hebrajiškojo teksto studijas mokslininkai pradėjo tik XVIII amžiuje. Bendžaminas Kenikotas 1776—1780 metais Oksforde paskelbė skirtingas teksto formuluotes iš daugiau kaip 600 hebrajiškųjų rankraščių. Paskui, 1784—1798 metais, Parmoje italų mokslininkas J. B. de Rosis paskelbė dar 731 rankraščio lyginamųjų studijų rezultatus. Patikslintą tekstą originalo kalba išleido ir vokiečių hebraistas S. Bėras. Vėlesniais laikais C. D. Ginsburgas daug metų dirbo ruošdamas Biblijos hebrajiškųjų raštų kritinį leidimą. Pirmąkart jis išėjo 1894 metais, o paskutinį kartą buvo peržiūrėtas ir išleistas 1926 metais.c Džozefas Roderamas savo Biblijos vertimui į anglų kalbą (The Emphasised Bible), išspausdintam 1902 metais, ėmė 1894-ųjų Ginsburgo tekstą. Profesorius Maksas L. Margolis su savo kolegomis, 1917 metais parengę Biblijos hebrajiškųjų knygų vertimą, rėmėsi ir Ginsburgo, ir Bėro tekstais.

²⁷ 1906 metais Vokietijoje hebraistas Rudolfas Kitelis paruošė pirmą (o vėliau ir antrą) patikslinto hebrajiškojo teksto leidimą, pavadintą Biblia Hebraica — „Hebrajiškoji Biblija“. Tame veikale Kitelis per išnašas pateikė nemažai medžiagos, skirtos teksto studijoms: sugretino daugybę masoretų rankraščių. Pagrindu jis ėmė visuotinai pripažintą Jakobo ben Chaijimo tekstą. Vėliau, kai tapo prieinami daug senesni, patikimesni Ben Ašero masoretų tekstai, sunorminti apie X m. e. a., Kitelis ėmėsi ruošti visiškai naują trečią Biblia Hebraica leidimą. Šį darbą po jo mirties užbaigė kolegos.

²⁸ Pagrindiniu tekstu Biblijos hebrajiškųjų raštų „Naujojo pasaulio“ vertimui į anglų kalbą buvo imta 7-os, 8-os ir 9-os laidos Kitelio Biblia Hebraica (1951—1955). O pakartotinai „Naujojo pasaulio“ vertimas su nuorodomis 1984 metais išėjo peržiūrėjus ir suderinus išnašose teikiamus duomenis su nauja, 1977-aisiais paskelbta hebrajiškųjų šventraščių teksto redakcija, būtent Biblia Hebraica Stuttgartensia.

²⁹ Kitelio Biblijos leidime įtraukta paraštinė masora atspindi nemažai teksto pakeitimų, kuriuos padarė perrašinėtojai dar iki Kristaus. Tai padėjo ruošiant „Naujojo pasaulio“ vertimą: jis yra tikslus, o be to, Dievo vardas, Jehova, šiame vertime sugrąžintas į tekstą ten, kur iš pradžių ir buvo. „Naujojo pasaulio“ vertimas atveria skaitytojui šių laikų biblistikos mokslo atradimus.

³⁰ Prie šios pamokos yra pridėta schema — išvardyti hebrajiškųjų šventraščių tekstai, kuriais buvo pasinaudota rengiant „Naujojo pasaulio“ vertimą. Schemoje supaprastintai pavaizduota Biblijos hebrajiškųjų raštų istorija iki pat Rudolfo Kitelio išleistosios Biblia Hebraica, kuri buvo imta kaip pagrindas „Naujojo pasaulio“ vertimui. Baltos punktyrinės linijos rodo kitus šaltinius, kuriais irgi remtasi verčiant Bibliją. Tarp jų yra, pavyzdžiui, lotyniškoji Vulgata ir graikiškoji Septuaginta, bet tai nereiškia, kad vertėjai naudojosi šių veikalų originalais. Kaip Dievo įkvėptų hebrajiškųjų raštų, taip ir šių vertimų originalai neišliko. Taigi remtasi ne originalais, o kitomis patikimomis teksto redakcijomis, gerais senoviniais vertimais ir kritiniais komentarais. „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komitetas, pasitelkęs daugybę šaltinių, parengė ir išleido tikslų, patikimą Dievo įkvėptų hebrajiškųjų raštų vertimą. Visi tie šaltiniai nurodyti „Naujojo pasaulio“ vertimo išnašose.

³¹ Vadinasi, hebrajiškųjų šventraščių „Naujojo pasaulio“ vertimas yra ilgamečių biblistikos tyrimų vaisius. Jo pagrindu imtas tikslus, neiškraipytas tekstas, už kurį galime būti dėkingi kruopštiems perrašinėtojams, rūpestingai perdavusiems tuos raštus iš kartos į kartą. Šis vertimas labai tinka nuodugnioms Biblijos studijoms: yra tikslus, sklandus, patrauklaus kalbos stiliaus. Kokie mes dėkingi Jehovai, kad jis apreiškia savo valią ir kad jo Žodis šiandien gyvas ir veiksmingas! (Hbr 4:12) Tegu tyraširdžiai žmonės gilinasi į brangų Dievo Žodį, — tada jų tikėjimas stiprės ir jie bus kupini ryžto vykdyti Jehovos valią šiuo ypatingu laiku (2 Pt 1:12, 13).

[Išnašos]

[Lentelė 20 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

SVARBIAUSI PAPIRUSAI

Biblijos hebrajiškieji raštai

Pavadinimas Našo papirusas

Data II arba I a. p. m. e.

Kalba hebrajų

Kur saugomas Kembridžas (Anglija)

Pavadinimas Railendo 458

Simbolis 957

Data II a. p. m. e.

Kalba graikų

Kur saugomas Mančesteris (Anglija)

Pavadinimas Fouad 266

Data I a. p. m. e.

Kalba graikų

Kur saugomas Kairas (Egiptas)

Pavadinimas Negyvosios jūros Kunigų knygos ritinys

Simbolis 4Q LXX Lev^b

Data I a. p. m. e.

Kalba graikų

Kur saugomas Jeruzalė (Izraelis)

Koks tekstas Kunigų knygos fragmentai

Pavadinimas Česterio Bičio 6

Simbolis 963

Data II m. e. a.

Kalba graikų

Pavadinimas Česterio Bičio 9, 10

Simbolis 967/ 968

Data III m. e. a.

Kalba graikų

Koks tekstas Ezechielio, Danieliaus ir Esteros knygų dalys

Graikiškieji krikščionių raštai

Pavadinimas Oksirincho 2

Simbolis P¹

Data III m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas Filadelfija (Pensilvanija, JAV)

Koks tekstas Mt 1:1-9, 12, 14-20

Pavadinimas Oksirincho 1228

Simbolis P²²

Data III m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas Glazgas (Škotija)

Koks tekstas Jono 15, 16 sk. fragmentai

Pavadinimas Mičigano 1570

Simbolis P³⁷

Data III—IV m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas An Arboras (Mičiganas, JAV)

Koks tekstas Mt 26:19-52

Pavadinimas Česterio Bičio 1

Simbolis P⁴⁵

Data III m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas Dublinas (Airija); Viena (Austrija)

Pavadinimas Česterio Bičio 2

Simbolis P⁴⁶

Data apie 200 m. e. m.

Kalba graikų

Koks tekstas Devyni Pauliaus laiškai

Pavadinimas Česterio Bičio 3

Simbolis P⁴⁷

Data III m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas Dublinas (Airija)

Koks tekstas Apr 9:10—17:2

Pavadinimas Railendo 457

Simbolis P⁵²

Data apie 125 m. e. m.

Kalba graikų

Kur saugomas Mančesteris (Anglija)

Koks tekstas Jn 18:31-33, 37, 38

Pavadinimas Bodmerio 2

Simbolis P⁶⁶

Data apie 200 m. e. m.

Kalba graikų

Kur saugomas Ženeva (Šveicarija)

Koks tekstas Didžioji dalis Evangelijos pagal Joną

Pavadinimas Bodmerio 7, 8

Simbolis P⁷²

Data III—IV m. e. a.

Kalba graikų

Koks tekstas Judo, 1 Petro ir 2 Petro

Pavadinimas Bodmerio 14, 15

Simbolis P⁷⁵

Data III m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas Ženeva (Šveicarija)

Koks tekstas Didžioji dalis Evangelijų pagal Luką ir Joną

[Lentelė 21 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

SVARBIAUSI PERGAMENTAI

Biblijos hebrajiškieji raštai (hebrajų kalba)

Pavadinimas Alepo kodeksas

Simbolis Al

Data 930 m. e. m.

Kalba hebrajų

Pavadinimas Britų muziejaus kodeksas Or4445

Data X m. e. a.

Kalba hebrajų

Kur saugomas Londonas (Anglija)

Koks tekstas Didžioji dalis Penkiaknygės

Pavadinimas Kairo karaimų kodeksas

Simbolis Ca

Data 895 m. e. m.

Kalba hebrajų

Kur saugomas Kairas (Egiptas)

Pavadinimas Leningrado kodeksas

Simbolis B 19^A

Data 1008 m. e. m.

Kalba hebrajų

Kur saugomas Sankt Peterburgas

(Rusija)

Koks tekstas Biblijos hebrajiškieji raštai

Pavadinimas Peterburgo pranašų kodeksas

Simbolis B 3

Data 916 m. e. m.

Kalba hebrajų

Kur saugomas Sankt Peterburgas

(Rusija)

Koks tekstas Vėlesniojo laikotarpio Pranašai

Pavadinimas Negyvosios jūros pirmasis Izaijo ritinys

Simbolis 1QIs^a

Data II a. p. m. e. pabaiga

Kalba hebrajų

Kur saugomas Jeruzalė (Izraelis)

Koks tekstas Izaijo knyga

Pavadinimas Negyvosios jūros Psalmyno ritinys

Simbolis 11QPs^a

Data I m. e. a.

Kalba hebrajų

Kur saugomas Jeruzalė (Izraelis)

Septuaginta ir graikiškieji krikščionių raštai

Pavadinimas Sinajaus kodeksas

Simbolis 01( א)

Data IV m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas Londonas (Anglija)

Pavadinimas Aleksandrijos kodeksas

Simbolis A (02)

Data V m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas Londonas (Anglija)

Pavadinimas Vatikano kodeksas 1209

Simbolis B (03)

Data IV m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas Vatikano biblioteka Romoje (Italija)

Pavadinimas Efremo Siro perrašas

Simbolis C (04)

Data V m. e. a.

Kalba graikų

Kur saugomas Paryžius (Prancūzija)

Pavadinimas Bezos (Kembridžo) kodeksas

Simbolis D^ea (05)

Data V m. e. a.

Kalba graikų ir lotynų

Kur saugomas Kembridžas (Anglija)

Pavadinimas Klermono kodeksas

Simbolis D^P (06)

Data VI m. e. a.

Kalba graikų ir lotynų

Kur saugomas Paryžius (Prancūzija)

[Schema 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Hebrajiškųjų šventraščių originalai ir pirmieji nuorašai

Aramėjiški targumai

Negyvosios jūros ritiniai

Samariečių Penkiaknygė

Graikiškoji Septuaginta

Senąja lotynų k.

Koptų, etiopų, armėnų k.

Hebrajiškas konsonantinis tekstas

Lotyniškoji Vulgata

Vertimai į graikų k. — Akvilos, Teodociono, Simacho

Siriškoji Pešita

Masoretų tekstas

Kairo kodeksas

Peterburgo pranašų kodeksas

Alepo kodeksas

Ginsburgo hebrajiškasis tekstas

Leningrado kodeksas B 19^A

„Naujojo pasaulio“ vertimas

Hebrajiškieji raštai — į anglų kalbą; iš anglų į daugelį kitų šiuolaikinių kalbų

[Schema 17 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Graikiškųjų šventraščių originalai ir pirmieji nuorašai

Vertimas į armėnų k.

Vertimai į koptų k.

Vertimas į sen. lotynų k.

Lotyniškoji Vulgata

Siksto ir Klemenso pataisyti lotyniški tekstai

Graikiški kursyviniai raštai

Erazmo tekstas

Stefano tekstas

Textus Receptus

Grysbacho graikiškasis tekstas

„Emphatic Diaglott“

Vestkoto ir Horto graikiškasis tekstas

Bovero graikiškasis tekstas

Merko graikiškasis tekstas

Nestlės ir Alando graikiškasis tekstas

Jungtinių Biblijos draugijų graikiškasis tekstas

„Naujojo pasaulio“ vertimas

Graikiškieji krikščionių raštai — į anglų kalbą; iš anglų į daugelį kitų šiuolaikinių kalbų