14 Biblijos knyga: 2 Metraščių

Rašytojas: Ezra

Parašymo vieta: Jeruzalė (?)

Baigta rašyti: apie 460 m. p. m. e.

Aprašytasis laikotarpis: 1037—537 m. p. m. e.

REMIANTIS turimais įrodymais, Antrą Metraščių knygą Ezra baigė rašyti apie 460 m. p. m. e., tikriausiai Jeruzalėje. Jis stengėsi išsaugoti istorinę medžiagą, kuri antraip galėjo pražūti. Būdamas istorikas ir sugebėdamas išdėstyti bei atrinkti detales, Ezra padedamas šventosios dvasios užrašė tikslų pasakojimą ir jame įamžino įvykius, kuriuos laikė istorine tiesa. Jis ėmėsi darbo pačiu laiku, nes jau buvo metas surinkti visus per šimtmečius užrašytus šventuosius raštus hebrajų kalba.

² Ezros laikmečio žydai turėjo daug naudos iš to Dievo įkvėpto metraščio. Jis buvo parašytas jiems pamokyti ir skatino ištverti. Raštų paguoda jiems galėjo suteikti vilties. Metraščių knygą žydai laikė Biblijos kanono dalimi ir žinojo, kad ji patikima. Jie galėjo palyginti ją su kitais įkvėptais raštais bei pasaulietiniais šaltiniais, kuriuos paminėjo Ezra. Metraščių knygą žydai rūpestingai saugojo, o Dievo neįkvėpti pasaulietiniai veikalai pamažu nuėjo užmarštin. Septuagintos vertėjai Metraščių knygą priskyrė prie šventų hebrajiškųjų raštų.

³ Jėzus Kristus ir graikiškosios Šventojo Rašto dalies rašytojai Metraščių knygą laikė autentiška ir Dievo įkvėpta. Smerkdamas Jeruzalę, kad ji žudo ir akmenimis užmuša Jehovos tarnus ir pranašus, Jėzus, be abejo, turėjo galvoje įvykius, tokius kaip aprašytasis 2 Metraščių 24:21 (Mt 23:35; 5:12; 2 Met 36:16). Jokūbas, pavadindamas Abraomą „Dievo bičiuliu“, galbūt rėmėsi Ezros žodžiais iš 2 Metraščių 20:7 (Jok 2:23). Šioje knygoje taip pat yra pranašysčių, kurios tiksliai išsipildė (2 Met 20:17, 24; 21:14-19; 34:23-28; 36:17-20).

⁴ Antros Metraščių knygos tikrumą patvirtina ir archeologija. Kasinėjant senovės Babilono vietovę, buvo rastos molinės lentelės, liudijančios apie Nebukadnecaro valdymo laikotarpį; vienoje jų minimas „Jaukinas, Jahudo šalies karalius“, tai yra „Jehojachinas, Judo šalies karalius“.a Tai sutampa su Biblijos pasakojimu apie Jehojachino ištrėmimą į Babiloną septintaisiais Nebukadnecaro valdymo metais.

⁵ Antroje Metraščių knygoje aprašomi įvykiai Jude pradedant Saliamono valdymu 1037 m. p. m. e. ir baigiant Kyro dekretu, išleistu 537 m. p. m. e., atstatyti Jehovos namus Jeruzalėje. Šioje 500 metų kronikoje apie dešimties giminių karalystę užsimenama tik tiek, kiek ji susijusi su Judo istorija, o apie jos sunaikinimą 740 m. p. m. e. išvis nekalbama. Kodėl? Todėl, kad kunigui Ezrai pirmiausia rūpėjo Jehovos garbinimas Jo namuose Jeruzalėje ir Dovydo linijos karalystė, nes su Dovydu Jehova buvo sudaręs sandorą. Taigi remdamas teisingą garbinimą ir laukdamas iš Judo kilsiančio valdovo Ezra sutelkia dėmesį į pietinę karalystę (Pr 49:10).

⁶ Ezros pasakojimo tonas optimistinis. Antroje Metraščių knygoje yra 36 skyriai; pirmuose 9-iuose aprašomas Saliamono valdymas, 6-iuose iš jų — Jehovos namų paruošimas bei pašventimas. Visiškai neužsimenama apie Saliamono neištikimybę. Iš likusių 27 skyrių 14-oje pasakojama apie penkis karalius, sekusius Dovydo atsidavimo Jehovai pavyzdžiu: tai Asa, Juozapatas, Jotamas, Ezekijas ir Jošijas. Net ir kituose 13-oje skyrių Ezra stengiasi išskirti geruosius neištikimų karalių bruožus. Jis nuolat pabrėžia įvykius, susijusius su teisingo garbinimo atkūrimu bei išsaugojimu. Tai tikrai įkvepia!

KUO VERTINGA

³⁴ Antra Metraščių knyga svariai papildo bendrą liudijimą apie kupiną įvykių 1037—537 m. p. m. e. laikotarpį. Be to, joje (pavyzdžiui, 2 Metraščių 19, 20 ir 29—31 skyriuose) daug vertingos informacijos, kurios nėra kituose kanoniniuose pasakojimuose. Ezros surinktoje medžiagoje pabrėžiami esminiai ir nekintami tautos istorijos bruožai: kunigija bei jos tarnyba, šventykla ir Karalystės sandora. Tai buvo naudinga, kad tauta laikytųsi vienybės ir dėtų viltis į Mesiją bei jo Karalystę.

³⁵ Paskutinės Antros Metraščių knygos eilutės (36:17-23) aiškiai rodo, kad Jeremijo 25:12 žodžiai išsipildė ir kad pilni 70 metų turi būti skaičiuojami nuo visiško šalies nuniokojimo iki Jehovos garbinimo atkūrimo Jeruzalėje 537 m. p. m. e. Taigi šalies nuniokojimas prasideda 607 m. p. m. e.b (Jer 29:10; 2 Kar 25:1-26; Ezr 3:1-6).

³⁶ Antroje Metraščių knygoje yra vertingų pamokymų visiems, kas gyvena tikėjimu. Kiek daug Judo karalių iš pradžių elgėsi teisingai, bet vėliau pasuko blogais keliais! Šis istorinis pasakojimas aiškiai rodo, kad sėkmę lemia ištikimybė Dievui. Dėl to neturime būti „tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą“ (Hbr 10:39, Brb). Juk netgi ištikimas karalius Ezekijas išpuiko pasveikęs iš savo ligos, ir tik skubiai nusižeminęs išvengė Jehovos rūstybės. Antroje Metraščių knygoje išskiriamos puikios Jehovos savybės, aukštinamas jo vardas ir visavaldystė. Visame pasakojime perteikiama išimtinio atsidavimo Jehovai dvasia. Pabrėždama karališkąją Judo liniją, knyga sustiprina mūsų ryžtą laukti laiko, kai valdant ištikimojo „Dovydo sūnaus“ Jėzaus Kristaus amžinajai Karalystei tyras garbinimas triumfuos (Mt 1:1; Apd 15:16, 17).

[Išnašos]