Tinkamas garsumas

JEIGU viešasis oratorius kalba nepakankamai garsiai, kai kuriuos klausytojus gali apimti snaudulys. Jei skelbėjas tarnyboje šneka per tyliai, jo žodžiai tikriausiai nepatrauks šeimininko dėmesio. Ir jei per sueigas dalyviai komentuoja pernelyg tyliu balsu, kiti klausytojai negaus reikiamo padrąsinimo (Hbr 10:24, 25). Antra vertus, jeigu kalbėtojas pakelia balsą netinkamu momentu, auditorija gali pasijusti nepatogiai — netgi susierzinti (Pat 27:14).

Atsižvelk į savo klausytojus. Kam kalbi? asmeniui? šeimai? mažai grupei, susirinkusiai į skelbimo tarnybos sueigą? visam susirinkimui? ar dideliam klausytojų būriui kongrese? Akivaizdu, kad garsumas, tinkamas vienoje situacijoje, gali netikti kitoje.

Dievo tarnai įvairiomis progomis turėdavo kalbėti didelėms minioms. Per Jeruzalės šventyklos inauguraciją Saliamono dienomis garso įrangos nebuvo. Todėl Saliamonas stovėjo ant pakylos ir laimino žmones „garsiu balsu“ (1 Kar 8:55, Brb; 2 Met 6:13). Po šimtmečių, išliejus šventąją dvasią per 33 m. e. m. Sekmines, Jeruzalėje daugybė žmonių — susidomėjusiųjų bei pašaipūnų — susibūrė aplink mažą grupelę krikščionių. Petras pasielgė supratingai — „atsistojęs... pakėlė savo balsą“ (Apd 2:14, Jr). Buvo įtikinamai paliudyta.

Kaip nustatyti, ar tavo balso garsumas tam tikromis aplinkybėmis geras? Geriausias barometras yra klausytojų reakcija. Jeigu matai, kad kai kam auditorijoje tenka labai įtempti klausą, pasistenk kalbėti garsiau.

Ar kalbėtume vienam asmeniui, ar grupei, išmintinga atsižvelgti, kas yra mūsų klausytojai. Jeigu kas nors turi klausos problemų, balsą gali reikti pakelti. Tačiau šaukdamas nepatrauksi žmonių, kurie, tarkim, dėl garbaus amžiaus, tiesiog reaguoja lėčiau. Gali net būti palaikytas neišauklėtu. Kai kuriose tautose šaukiantis asmuo būtų palaikytas piktu ar nekantriu.

Atsižvelk į dėmesį blaškančius garsus. Liudijant balso garsumą neabejotinai lemia aplinkybės. Tavo žodžius gali nustelbti mašinų ūžesys, triukšmaujantys vaikai, lojantys šunys, garsi muzika ar televizorius. Kita vertus, teritorijoje, kur namai arti vienas kito, per garsi kalba trikdys namų šeimininką, jeigu viską girdės ir kaimynai.

Broliai, sakantys kalbas susirinkimuose ar kongresuose, irgi turi prisitaikyti prie įvairių aplinkybių. Kalbėti žmonėms lauke yra visai kas kita negu sakyti kalbą salėje, kurioje puiki akustika. Lotynų Amerikoje dviem misionieriams sakant kalbą vieno besidominčiojo namų kieme, gretimoje aikštėje sproginėjo fejerverkai, o kaimynystėje be perstojo giedojo gaidys.

Kalbos metu, jei kas nors atsitiktų, gali tekti sustoti, kol nurims triukšmas, arba pakelti balsą. Pavyzdžiui, jei per sueigą, vykstančią pastate su skardiniu stogu, netikėtai ima pilti lietus, kalbėtojo žodžių nebebus įmanoma girdėti. Verkiantis vaikas ar pavėlavę dalyviai irgi gali sudrumsti ramybę. Mokykis įveikti trukdymus, kad pateikiama informacija duotų klausytojams kuo daugiau naudos.

Garsą stiprinanti įranga, jeigu prieinama, labai naudinga, bet ir ją turint kalbėtojui kartais reikia padidinti balso stiprumą, kai reikalauja aplinkybės. Kai kuriose vietose, kur dažnai nutrūksta elektros srovė, kalbėtojai turi tęsti kalbą be mikrofonų.

Atsižvelk į aptariamą medžiagą. Garsumą lemia ir tavo aptariamos medžiagos pobūdis. Jeigu tema reikalauja pabrėžimo, dėstydamas per daug švelniai sumenkinsi kalbą. Pavyzdžiui, jeigu skaitai iš Rašto apie pasmerkimą, balsą turi sustiprinti labiau negu tada, kai skaitai patarimą, kaip parodyti meilę. Derink kalbos garsumą prie medžiagos, tačiau saugokis, kad neatkreiptum dėmesio į save.

Atsižvelk į temą. Norėdamas paskatinti klausytojus būti dvasiškai aktyvius, galbūt turėsi kalbėti kiek garsiau. Jeigu nori pakeisti jų mąstyseną, neatstumk per garsia kalba. Guodžiant paprastai tiktų švelnesnis tonas.

Kada didesnis garsumas naudingas. Didesnis garsumas dažnai padeda atkreipti užsiėmusio asmens dėmesį. Tėvai tai žino, todėl pakelia balsą šaukdami vaikus, kai šiems laikas baigti žaidimus ir grįžti vidun. Garsiau kalbėti turi ir vedėjas, pranešdamas apie susirinkimo sueigos ar kongreso programos pradžią. Skelbėjai, būdami tarnyboje, galbūt turi garsiau sveikintis su žmonėmis, dirbančiais lauke.

Tačiau ir asmeniui atsiliepus svarbu nenustoti kalbėti pakankamai garsiai. Prislopintas balsas gali sukelti įspūdį, jog skelbėjas blogai pasiruošęs ar nėra tikras tuo, ką sako.

Pakeltas, įsakmus balsas gali paskatinti žmones veikti (Apd 14:9, 10). Panašiai ir garsus šauksmas gali apsaugoti nuo nelaimės. Kalėjimo sargas Filipuose jau ketino nusižudyti, nes manė, jog kaliniai pabėgo. „Paulius garsiai sušuko: ‛Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai.’“ Taip savižudybės buvo išvengta. Paskui Paulius ir Silas liudijo tam sargui bei jo namiškiams ir jie visi priėmė tiesą (Apd 16:27-33).

Kaip išmokti laikytis tinkamo garsumo. Kai kuriems reikia ypatingų pastangų išmokti reguliuoti balso garsumą. Asmuo gali kalbėti nepakankamai garsiai dėl silpno balso. Tačiau stengiantis įmanoma pasitobulinti, nors švelni kalbėsena dažniausiai lieka. Kreipk dėmesį į kvėpavimą ir laikyseną. Įprask sėdėti ir stovėti tiesiai. Atlošk pečius atgal ir kvėpuok giliai. Stenkis oro pripildyti apatinę plaučių dalį. Čia esantis oras, tinkamai reguliuojamas, leidžia kontroliuoti garsumą kalbant.

Kitų problema — per garsi kalbėsena. Galbūt tą įprotį jie įgijo dirbdami lauke ar triukšmingoje aplinkoje. O gal užaugo šeimoje, kur visi garsiai šaukė ir vienas kitą pertraukinėjo. Dėl to, jų nuomone, vienintelė galimybė įsiterpti yra perrėkti kitus. Pamažu taikydami Biblijos patarimą apsivilkti „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“, jie išmoks kalbėtis su kitais ne per garsiai (Kol 3:12).

Geras pasiruošimas, patirtis, įgyta reguliariai dalyvaujant skelbimo tarnyboje, bei malda Jehovai padės tau kalbėti pakankamai garsiai. Ar kalbėtum nuo pakylos, ar skelbtum vienam asmeniui, stenkis turėti omenyje, kuo klausytojui naudinga tai, ką jam sakai (Pat 18:21).