Laimingi, kad Jehova rodo mums savo kelią

„Dievo kelias yra tobulas, Viešpaties žodis išgrynintas ugnimi“ (2 SAMUELIO 22:31).

1, 2. a) Kokį giliai įsišaknijusį poreikį turi visi žmonės? b) Kieno pavyzdžiu derėtų sekti?

VISIEMS žmonėms būdingas giliai įsišaknijęs poreikis būti vadovaujamiems. Tikrai mums to reikia visą gyvenimą. Žinoma, Jehova apdovanojo mus protu ir sąžine, kad galėtume atskirti gėrį nuo blogio. Bet sąžinę reikia ugdyti, jei norime patikimai ja vadovautis (Žydams 5:14). O protui reikia tikslios informacijos bei lavinimosi jai įvertinti, kad mūsų sprendimai būtų geri (Patarlių 2:1-5). Tačiau gyvenimas nepastovus ir būna atvejų, kai mūsų sprendimai klaidingi, nepageidautini (Ekleziasto 9:11). Mes patys negalime patikimai numatyti ateities.

² Dėl šios bei kitų priežasčių pranašas Jeremijas rašė: „Aš gerai žinau, Jehova, kad žemiškam žmogui nepriklauso jo kelias. Einančiam žmogui neduota net pakreipti savo žingsnio“ (Jeremijo 10:23, NW). Jėzus Kristus, didžiausias iš visų žmonių, leidosi vadovaujamas. Jis pasakė: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus“ (Jono 5:19). Todėl išmintinga sekti Jėzumi ir ieškoti Jehovos vadovavimo! Karalius Dovydas giedojo: „Dievo kelias yra tobulas, Viešpaties žodis išgrynintas ugnimi; jis yra skydas visiems, ieškantiems jame pastogės“ (2 Samuelio 22:31). Jei pasikliaujame ne savo išmintimi, o stengiamės eiti Jehovos keliu, laikomės tikrojo vadovavimo. Atsisakę Dievo kelio, einame į nelaimę.

Jehova nurodo kelią

3. Kaip Jehova vadovavo Adomui su Ieva ir kokią perspektyvą jiems nurodė?

³ Aptarkime, kas įvyko su Adomu ir Ieva. Jiems, nepažinojusiems nuodėmės, vis dėlto reikėjo vadovavimo. Jehova nepaliko Adomui pačiam viską planuoti puikiame Edeno sode. Dievas paskyrė jam darbą. Pirmiausia Adomas turėjo duoti gyvūnams vardus. Paskui Jehova nurodė Adomui su Ieva ilgalaikes užduotis. Jiems reikėjo valdyti žemę, pripildyti ją palikuonių ir rūpintis gyvūnais (Pradžios 1:28). Tai buvo didžiulis darbas, bet jį padarius visa žemė būtų tapusi rojumi, apgyventu tobulais žmonėmis, draugaujančiais su gyvūnais. Kokia puiki perspektyva! Be to, ištikimai eidami Jehovos keliu, Adomas ir Ieva būtų galėję bendrauti su juo. (Palygink Pradžios 3:8.) Kokia nuostabi privilegija turėti nenutrūkstamus santykius su Kūrėju!

4. Kaip Adomas su Ieva pasirodė neturį pasitikėjimo Dievu, neištikimi ir kokios buvo pražūtingos pasekmės?

⁴ Jehova uždraudė pirmajai žmonių porai valgyti nuo Edene augusio gėrio ir blogio pažinimo medžio; jiems tai buvo puiki proga parodyti savo klusnumą — troškimą eiti Jehovos keliu (Pradžios 2:17). Bet netrukus jų klusnumas buvo išmėgintas. Kai pasirodė apgaulingai kalbantis Šėtonas, Adomui ir Ievai reikėjo būti ištikimiems Jehovai ir pasitikėti Jo pažadais, jei norėjo likti klusnūs. Deja, jiedu pasirodė neištikimi ir neturintys pasitikėjimo. Kai Šėtonas pasiūlė Ievai būti nepriklausomai ir neteisingai apkaltino Jehovą melu, ji pasidavė apgaulei ir nepakluso Dievui. Paskui ją ir Adomas pasirinko nuodėmę (Pradžios 3:1-6; 1 Timotiejui 2:14). Jiems tai buvo didžiulis praradimas. Eidami Jehovos keliu ir palaipsniui vykdydami jo valią, jie būtų patyrę vis daugiau džiaugsmo. O dabar jų gyvenimas buvo pilnas nusivylimo ir skausmo iki pat mirties (Pradžios 3:16-19; 5:1-5).

5. Koks yra nuo seno Jehovos tikslas ir kaip Dievas padeda ištikimiems žmonėms regėti jo įgyvendinimą?

⁵ Tačiau Jehova neatsisakė savo tikslo paversti žemę rojaus namais tobuliems, be jokios nuodėmės žmonėms (Psalmių 37:11, 29). Be to, jis visada yra idealus vadovas tiems, kurie eina jo keliu ir tikisi pamatyti to pažado įgyvendinimą. Mums, klausantiems Jehovos, pavymui skamba jo balsas: „Štai tikrasis kelias! Juo eikite!“ (Izaijo 30:21)

Žmonės, kurie ėjo Jehovos keliu

6. Kokie du senovės laikų vyrai ėjo Jehovos keliu ir ką tai nulėmė?

⁶ Biblijos duomenimis, tik mažuma Adomo ir Ievos palikuonių ėjo Jehovos keliu. Pirmasis iš jų buvo Abelis. Jis anksti žuvo, tačiau turėjo Jehovos palankumą, todėl tikrai bus prikeltas per „teisiųjų... prisikėlimą“ Dievo nustatytu laiku (Apaštalų darbai 24:15). Jis regės, kaip galutinai bus įgyvendinta, ką Jehova yra numatęs žemei ir žmonijai (Žydams 11:4). Kitas žmogus, vaikščiojęs Jehovos keliu, buvo Henochas; jo pranašystė apie šios sistemos visišką pabaigą užrašyta Judo laiške (Judo 14, 15). Henocho gyvenimas irgi nebuvo ilgas (Pradžios 5:21-24). Vis dėlto jis „gavo liudijimą, kad patikęs Dievui“ (Žydams 11:5, Brb red.). Mirdamas jis, kaip ir Abelis, turėjo tikrą prikėlimo viltį; Henochas bus tarp tų, kurie matys Jehovos norų išsipildymą.

7. Kaip Nojus su šeima rodė ištikimybę Jehovai ir pasitikėjimą juo?

⁷ Prieštvaniniam pasauliui vis giliau grimztant į blogį, sunkėjo ir ištikimybės išmėginimas tiems, kas klausė Jehovos. Prieš pat ano pasaulio pabaigą tik saujelė žmonių ėjo Jehovos keliu. Nojus su šeima klausė Dievo ir tikėjo jo žodžiais. Jie ištikimai vykdė užduotis ir neįsipainiojo į blogus tų dienų pasaulio darbus (Pradžios 6:5-7, 13-16; Žydams 11:7; 2 Petro 2:5). Galime būti dėkingi, kad jie ištikimai pakluso Dievui ir pasitikėjo juo. Todėl jie pergyveno Tvaną ir yra mūsų protėviai (Pradžios 6:22; 1 Petro 3:20).

8. Kaip Izraelis galėjo eiti Dievo keliu?

⁸ Vėliau Jehova sudarė sandorą su ištikimojo Jokūbo palikuonimis ir jie tapo jo ypatinga tauta (Išėjimo 19:5, 6). Jehova vadovavo savo sandoros tautai per rašytinį Įstatymą, kunigiją ir nuolat tarnaujančius pranašus. Tačiau nuo pačių izraelitų priklausė, ar jie laikysis to vadovavimo. Jehova siuntė vieną savo pranašą pasakyti izraelitams: „Štai, šiandien aš duodu jums pasirinkti arba palaiminimą arba prakeikimą. Palaiminti būsite, jei klausysite Viešpaties, savo Dievo įsakymų, kuriuos aš jums šiandien duodu. Prakeikti būsite, jei neklausysite įsakymų savo Viešpaties ir nusikreipsite nuo to kelio, kurį aš jums šiandien nurodau, sekiodami kitus dievus, kurių nepažįstate“ (Pakartoto Įstatymo 11:26-28, Šventasis Raštas, vertė A. Vėlius).

Kodėl kai kurie paliko Jehovos kelią

9, 10. Dėl kokios padėties izraelitams reikėjo pasitikėti Jehova ir ugdytis ištikimybę jam?

⁹ Kaip Adomui su Ieva, taip ir izraelitams priderėjo pasitikėti Jehova ir būti jam ištikimiems, jei jie norėjo likti klusnūs. Izraelis buvo maža tauta, apsupta karingų kaimynų. Į pietvakarius buvo Egiptas ir Etiopija. Šiaurės rytuose — Sirija ir Asirija. Visai šalia buvo Filistija, Amonas, Moabas ir Edomas. Tai vienu, tai kitu laiku visi jie elgėsi priešiškai su Izraeliu. Be to, anos tautos išpažino klaidingą religiją; jai buvo būdingi tokie dalykai kaip dievais vadinamų stabų garbinimas, astrologija, o kartais siaubingos seksualinės apeigos ir žiaurus vaikų aukojimas. Izraelitų kaimynai tikėjosi iš savo dievų didelių šeimų, gausių derlių ir karinių pergalių.

¹⁰ Tik izraelitai garbino vienintelį Dievą, Jehovą. Jis pažadėjo laiminti tautą gausiomis šeimomis, gerais derliais ir apsauga nuo priešų, jei tauta paklus jo įstatymams (Pakartoto Įstatymo 28:1-14). Deja, daugelis izraelitų neklausė jo. Nemaža tų, kurie ėjo Jehovos keliu, nukentėjo dėl savo ištikimybės. Kai kuriuos kiti izraelitai net kankino, tyčiojosi iš jų, nuplakdavo, įkalindavo, užmušdavo akmenimis arba nužudydavo (Apaštalų darbai 7:51, 52; Žydams 11:35-38). Kokie išmėginimai už ištikimybę Dievui! Tačiau kodėl tiek daug žmonių paliko Jehovos kelią? Du pavyzdžiai iš Izraelio istorijos padeda suprasti jų klaidingą mąstyseną.

Blogas Ahazo pavyzdys

11, 12. a) Ko atsisakė Ahazas grasinant Sirijai? b) Kokias dvi priemones pasitelkė Ahazas ieškodamas saugumo?

¹¹ Aštuntajame amžiuje p. m. e. pietinę — Judo karalystę valdė Ahazas. Jo karaliavimas nebuvo taikingas. Kartą Sirija ir Izraelio (šiaurinė) karalystė drauge kariavo prieš jį; „karaliaus širdis ir žmonių širdis sudrebėjo“ (Izaijo 7:1, 2). Tačiau kai Jehova pasisiūlė padėti ir pakvietė Ahazą išmėginti Dievą, karalius kategoriškai atsisakė! (Izaijo 7:10-12) Todėl Judas pralaimėjo ir labai nukentėjo (2 Kronikų 28:1-8).

¹² Ahazui, atsisakiusiam išmėginti Jehovą, išdidumas nesutrukdė kreiptis pagalbos į Asirijos karalių. Tačiau Judas ir toliau kentė nuo kaimynų. Kai Asirija taip pat atsisuko prieš Ahazą ir „vargino jį“, karalius „aukojo Damasko dievams, kurie jį nugalėjo, sakydamas: ‛Sirijos karalių dievai padeda jiems; aš jiems aukosiu, kad jie ir man padėtų’“ (2 Kronikų 28:20, 23, Brb red.).

13. Ką parodė Ahazas, kreipdamasis į Sirijos dievus?

¹³ Vėliau Jehova pasakė Izraeliui: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti. O, kad klausytumei mano įsakymų! Tavoji gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas kaip marių bangos“ (Izaijo 48:17, 18). Kreipdamasis į Sirijos dievus, Ahazas parodė, kaip jis toli nuo to ‛kelio, kuriuo jam dera eiti’. Jis buvo visiškai suklaidintas kitų tautų mąstysenos ir žvelgė į jų apgaulingą saugumo šaltinį, o ne į Jehovą.

14. Kodėl Ahazui nedovanotina, kad garbino netikrus dievus?

¹⁴ Seniai buvo aišku, kad Sirijos bei kitų tautų dievai yra „stabai“ (Izaijo 2:8). Anksčiau, karaliaus Dovydo valdymo laikais, Jehovos pranašumas prieš Sirijos dievus aiškiai buvo matomas siriečiams tapus Dovydo tarnais (1 Kronikų 18:5, 6). Tik Jehova, „dievų Dievas ir viešpačių Viešpats — didingas, galingas ir baisus Dievas“, gali suteikti tikrąjį saugumą (Pakartoto Įstatymo 10:17). Tačiau Ahazas nusisuko nuo Jehovos ir ieškojo saugumo pas tautų dievus. Todėl Judas susilaukė katastrofiškų pasekmių (2 Kronikų 28:24, 25).

Žydai su Jeremiju Egipte

15. Kaip nusidėjo žydai Egipte Jeremijo laikais?

¹⁵ Jehova dėl visiškos tautos neištikimybės leido babiloniečiams 607 m. p. m. e. sugriauti Jeruzalę ir jos šventyklą. Didžioji tautos dalis buvo ištremta į Babiloną. Tačiau kai kurie liko, tarp jų ir pranašas Jeremijas. Kai buvo nužudytas valdytojas Gedalija, šie žmonės pabėgo į Egiptą, pasiėmę drauge ir Jeremiją (2 Karalių 25:22-26; Jeremijo 43:5-7). Čia jie pradėjo aukoti netikriems dievams. Jeremijas atkalbinėjo neištikimus žydus, bet jie buvo užsispyrę. Jie atsisakė grįžti prie Jehovos ir tvirtino, kad toliau smilkys „Dangaus karalienei“. Kodėl? Taip juk darė jie ir jų protėviai ‛Judo miestuose bei Jeruzalės gatvėse, kuomet turėjo maisto iki soties, puikiai gyveno ir nematė vargo’ (Jeremijo 44:16, 17). Be to, žydai kalbėjo: „Nuo to laiko, kai liovėmės deginti smilkalus Dangaus karalienei ir lieti jai atnašas, mums visko trūksta ir žūvame nuo kalavijo ir bado“ (Jeremijo 44:18).

16. Kodėl Egipte esančių žydų samprotavimas buvo visiškai klaidingas?

¹⁶ Kaip šališkai gali vertinti žmogus! O kaip buvo iš tikrųjų? Žydai išties aukojo netikriems dievams Jehovos jiems duotoje žemėje. Kartais, kaip ir Ahazo laikais, jie kentėjo dėl tokios atskalūnybės. Tačiau Jehova buvo „lėtas pykti“ ant savo sandoros tautos (Išėjimo 34:6; Psalmių 86:15). Jis siųsdavo savo pranašų skatinti ją atgailauti. Kartais, kai kuris nors karalius būdavo ištikimas, Jehova laimindavo jį ir žmonės turėdavo iš to naudos, jei net dauguma jų elgdavosi neištikimai (2 Kronikų 20:29-33; 27:1-6). Kokie klaidingi buvo Egiptan persikėlusių žydų tvirtinimai, esą klestėjimas tėvynėje priklausęs nuo jų netikrų dievų!

17. Kodėl Judas prarado savo šalį ir šventyklą?

¹⁷ Iki pat 607 m. p. m. e. Judo žmones Jehova skatino: „Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi“ (Jeremijo 7:23). Žydai neteko savo šventyklos ir krašto todėl, kad atsisakė eiti ‛visur tuo keliu, kuriuo Jehova jiems įsakė’. Saugokimės tokios lemtingos klaidos.

Jehova laimina tuos, kurie eina jo keliu

18. Ką turi daryti tie, kurie eina Jehovos keliu?

¹⁸ Šiandieną kaip ir praeityje norėdami eiti Jehovos keliu turime būti ištikimi: pasiryžę tarnauti jam vienam. Tad būtina pasitikėti juo — visiškai tikėti, kad Jehovos pažadai yra tvirti ir bus įgyvendinti. Eiti Jehovos keliu reiškia paklusti: nenukrypstamai laikytis jo įstatymų bei aukštų normų. „Teisus yra Viešpats, jis myli teisius darbus“ (Psalmių 11:7).

19. Kokius dievus daugelis garbina šiandieną ir ko susilaukia?

¹⁹ Ahazas tikėjosi saugumo iš Sirijos dievų. O Egipte esančių izraelitų viltis buvo „Dangaus karalienė“ — senovės Viduriniuosiuose Rytuose plačiai garbinta deivė, esą galinti suteikti jiems materialinį klestėjimą. Šiandieną daugelis dievų nėra stabai tiesiogine prasme. Jėzus perspėjo saugotis tarnauti „Mamonai“ [turtams], o ne Jehovai (Mato 6:24). Apaštalas Paulius kalbėjo apie „godumą, kuris yra stabmeldystė“ (Kolosiečiams 3:5). Jis taip pat minėjo tuos, kurių „dievas — pilvas“ (Filipiečiams 3:19). Taip, šiandieną labiausiai garbinami dievai yra pinigai ir daiktai. Tikrai dauguma žmonių, net ir religingų, ‛deda viltis į nepatikimus turtus’ (1 Timotiejui 6:17). Daugelis atsidėję tarnauja tiems dievams ir kai kurie susilaukia atlygio: gyvena pačiuose geriausiuose namuose, naudojasi brangiais daiktais ir prabangiai maitinasi. Tačiau ne visi tokie turtingi. Net visko pertekę žmonės galiausiai pamato, kad tie daiktai neteikia pasitenkinimo. Jie nepatikimi, laikini ir nepatenkina dvasinių poreikių (Mato 5:3).

20. Kokio išmintingo požiūrio turime laikytis?

²⁰ Aišku, mes, gyvenantys paskutinėmis šios sistemos dienomis, turime būti praktiški. Išmintinga aprūpinti savo šeimą materialiai. Tačiau jei mums svarbiau aukštas gyvenimo lygis, pinigai ar panašūs dalykai, o ne tarnystė Dievui, esame puolę į stabmeldystę ir daugiau nebeiname Jehovos keliu (1 Timotiejui 6:9, 10). Tačiau kaip tada, kai pablogėja sveikata, prislegia materialiniai bei kiti sunkumai? Nebūkime kaip tie Egipte apsigyvenusieji žydai, priekaištavę, kad patyrė negandų tarnaudami Dievui. Priešingai negu Ahazas, verčiau išmėginkime Jehovą. Būkime ištikimi ir kreipkimės į Jehovą Dievą vadovavimo. Pasitikėkime juo ir laikykimės jo nurodymų, melskime stiprybės ir išminties, kaip elgtis įvairiose situacijose. Tada pasitikėdami laukime Jehovos palaimų.

21. Kokias palaimas turi tie, kas eina Jehovos keliu?

²¹ Per visą Izraelio istoriją Jehova gausiai laimino tuos, kurie ėjo jo keliu. Karalius Dovydas giedojo: „Viešpatie, vesk mane savo teisume dėl mano priešų“ (Psalmių 5:8, Brb red.). Jehova apdovanojo jį karinėmis pergalėmis kovoje su kaimyninėmis tautomis, vėliau varginusiomis Ahazą. Valdant Saliamonui, Izraelis buvo laiminamas taika ir klestėjimu; to paskui troško Egipte esantys žydai. Ahazo sūnui Ezekijui Jehova padėjo laimėti net prieš galingąją Asiriją (Izaijo 59:1). Taip, Jehovos ranka nesutrumpėjo savo ištikimiems žmonėms, kurie yra ne „nusidėjėlių kelyje“, o džiaugiasi Dievo įstatymu (Psalmių 1:1, 2). Taip yra ir šiandieną. Tačiau kaip galime būti tikri, jog einame Jehovos keliu? Tai aptarsime kitame straipsnyje.

Ar tu prisimeni?

◻ Kokios savybės itin svarbios einant Jehovos keliu?

◻ Kodėl Ahazas klaidingai mąstė?

◻ Kuo klaidingas buvo žydų samprotavimas Egipte?

◻ Kaip mes galime sustiprinti savo ryžtą eiti Jehovos keliu?

[Iliustracija 13 puslapyje]

Ahazas pasitikėjo Sirijos dievais, o ne Jehova