mwbr18.01 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
SAUSIO 1–7 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 1–3
„Prisiartino dangaus karalystė“
(Mato 3:1, 2) Tomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir skelbė Judėjos dykumoje 2 sakydamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė.“
nwtsty Mt 3:1, 2 komentarai
skelbė: graikiškas žodis iš esmės reiškia „viešai pranešti, garsinti“. Juo pabrėžiamas pranešimo pobūdis: paprastai atviras, viešas paskelbimas, o ne pamokslas žmonių grupei.
karalystė: čia pirmą kartą pavartotas graikiškas žodis basileia, reiškiantis karališką valdžią, taip pat karaliaus valdomą teritoriją bei tautas. Šis graikiškas žodis graikiškojoje Biblijos dalyje pavartotas 162 kartus, iš jų 55 kartus – Evangelijoje pagal Matą, dažniausiai turint omenyje dangiškąją Dievo valdžią. Matas šį žodį vartoja taip dažnai, jog jo užrašytą evangeliją galima vadinti Karalystės evangelija.
dangaus karalystė: šis žodžių junginys pavartotas apie 30 kartų ir tik Evangelijoje pagal Matą. Evangelijose pagal Morkų ir Luką vartojama analogiška frazė „Dievo karalystė“; tai rodo, jog „Dievo karalystė“ yra dvasinėje sferoje ir iš ten valdo (Mt 21:43; Mk 1:15; Lk 4:43; Dan 2:44; 2 Tim 4:18).
prisiartino: šiuo atveju tai reiškia, kad netrukus turėjo pasirodyti dangiškosios Karalystės būsimasis Valdovas.
(Mato 3:4) Tasai Jonas vilkėjo kupranugarių vilnos apdaru ir buvo susijuosęs strėnas odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir laukinių bičių medus.
nwtsty vaizdinė medžiaga
Jono Krikštytojo drabužiai ir išvaizda
Jonas vilkėjo iš kupranugarių vilnos austu apdaru, strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu, kuriame galima nešiotis smulkius daiktus. Panašų drabužį dėvėjo pranašas Elijas (2 Kar 1:8). Šiurkščius kupranugarių vilnos apdarus paprastai dėvėdavo neturtingieji. O turtingųjų drabužiai buvo švelnūs – šilkiniai arba lininiai (Mt 11:7–9). Kadangi Jonas Krikštytojas buvo nazyras nuo gimimo, jo plaukai galbūt niekada nebuvo kirpti. Šio vyro apranga bei išvaizda tikriausiai aiškiai bylojo, kad jis gyvena paprastai ir yra visiškai atsidėjęs vykdyti Dievo valią.
Skėriai
Biblijoje žodis „skėriai“ gali reikšti bet kuriuos iš daugelio rūšių skėrių su trumpomis antenomis, ypač tuos, kurie migruoja dideliais spiečiais. Remiantis Jeruzalėje atliktais tyrimais, dykumų skėrius sudaro 75 procentai baltymų. Šiais laikais naudojant juos maistui, pašalinama galva, kojos, sparnai ir pilvelis. Likusi dalis, krūtinė, valgoma žalia arba kepta. Sakoma, šių vabzdžių skonis primena krevečių ar krabų. Juose gausu baltymų.
Laukinių bičių medus
Čia pavaizduotas laukinių bičių būstas (1) ir korys su medumi (2). Medus, kurį valgė Jonas, tikriausiai buvo vietinių laukinių bičių Apis mellifera syriaca. Ši agresyvi bičių rūšis yra puikiai prisitaikiusi gyventi karštame, sausame Judėjos dykumos klimate, tačiau netinkama bitininkavimui. Vis dėlto jau devintame amžiuje prieš mūsų erą Izraelyje žmonės laikė bites moliniuose cilindruose. Nemažai šių avilių liekanų rasta viename iš miestų (dabar Tel Rehovas) Jordano slėnyje. Medus šiuose aviliuose buvo bičių, kurios, atrodo, atsivežtos iš dabartinės Turkijos teritorijos.
Ką vertinga radome
(Mato 1:3) Judui gimė Perecas ir Zerachas iš Tamaros, Perecui gimė Hecronas, Hecronui gimė Ramas,
nwtsty Mt 1:3 komentaras
Tamara: pirmoji iš penkių moterų, paminėtų Mesijo kilmės sąraše Mato evangelijoje. Kitos keturios yra Rahaba ir Rūta, abi neizraelitės (5 eil.); „Ūrijos žmona“ Batšeba (6 eil.) ir Marija (16 eil.). Šios moterys šalia vyrų tikriausiai paminėtos dėl ypatingų aplinkybių, kuriomis kiekviena iš jų tapo Jėzaus pramote.
(Mato 3:11) Aš, tiesa, jus krikštiju vandenyje dėl jūsų atgailos, o tas, kuris ateina įkandin manęs, galingesnis už mane. Aš nevertas nė sandalų jam nuauti. Jis krikštys jus šventojoje dvasioje ir ugnyje.
nwtsty Mt 3:11 komentaras
jus krikštiju: arba „jus panardinu“. Graikiškas žodis baptizō reiškia „nardinti, panerti“. Sprendžiant iš kitų Biblijos ištraukų, krikštas reiškia visišką panardinimą. Paminėtas atvejis, kai Jonas krikštijo Jordano slėnyje netoli Salimo, „mat ten buvo daug vandens“ (Jn 3:23). Kai Pilypas ruošėsi pakrikštyti etiopą eunuchą, jie „abudu įbrido į vandenį“ (Apd 8:38). Tas pats graikiškas žodis pavartotas Septuagintoje 2 Kar 5:14, kur sakoma, kad Naamanas „pasinėrė septynis kartus Jordano upėje“.
SAUSIO 8–14 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 4–5
„Ko pasimokome iš Jėzaus Kalno pamokslo“
(Mato 5:3) Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių, – jų yra dangaus karalystė.
nwtsty Mt 5:3 komentaras
laimingi: tai ne šiaip gera nuotaika, linksmai leidžiant laiką. Kai kalbama apie žmones, turima omenyje padėtis tų, kurie yra Dievo laiminami ir turi jo pritarimą. Šiuo žodžiu taip pat apibūdinamas Dievas ir Jėzus savo dangiškojoje šlovėje (1 Tim 1:11; 6:15).
kurie suvokia turį dvasinių poreikių: graikiška frazė, čia išversta „kurie suvokia“, pažodžiui reiškia „kurie yra beturčiai (vargšai, skurstantys, elgetos)“; šiame kontekste ji nurodo tuos, kas turi tam tikrą poreikį ir gerai tai suvokia. Tas pats žodis pavartotas Lk 16:20, 22 kalbant apie „elgetą“ vardu Lozorius. Kai kuriuose vertimuose ši graikiška frazė verčiama „beturčiai dvasia“; ji apibūdina žmones, labai aiškiai suvokiančius savo dvasinį skurdą ir tai, kad jiems reikia Dievo.
(Mato 5:7) Laimingi gailestingieji – jie susilauks gailestingumo.
nwtsty Mt 5:7 komentaras
gailestingieji: Biblijoje žodžiai, verčiami „gailestingas“ ir „gailestingumas“, reiškia daugiau negu atlaidumą ar pasigailėjimą ką nors teisiant. Dažniausiai jie nusako atjautos ir gailesčio jausmus, kurie skatina imtis iniciatyvos padėti tiems, kam reikia pagalbos.
(Mato 5:9) Laimingi taikdariai – jie bus vadinami Dievo sūnumis.
nwtsty Mt 5:9 komentaras
taikdariai: tai tie, kas ne tik palaiko taiką, bet ir kuria ją ten, kur jos nėra.
Mokykite savo vaikus taikingumo
Tėvai krikščionys labai stengiasi mokyti vaikus ‘ieškoti ramybės ir vytis ją’ (1 Petro 3:11). Taikingumas teikia džiaugsmą, tad verta dėti visas pastangas nugalėti įtarumą, nusivylimą, priešišką nusistatymą.
Ką vertinga radome
(Mato 4:9) ir tarė: „Visa tai aš tau duosiu, jeigu parpuolęs mane pagarbinsi.“
nwtsty Mt 4:9 komentaras
pagarbinsi: graikiškas veiksmažodis, kuris gali būti verčiamas žodžiu „garbinti“, čia pavartotas aoristo laiku, kas reiškia vienkartinį veiksmą. Velnias, sakydamas „pagarbinsi“, neprašė Jėzaus garbinti jį nuolat; jis norėjo, kad Jėzus tai padarytų vieną kartą.
(Mato 4:23) Tada jis vaikščiojo po visą Galilėją mokydamas jų sinagogose, skelbdamas gerąją naujieną apie karalystę ir gydydamas žmones nuo visokiausių ligų bei negalių.
nwtsty Mt 4:23 komentaras
mokydamas [...], skelbdamas: mokymas skiriasi nuo skelbimo; mokytojas ne tik praneša žinią, bet ir aiškina, argumentuoja, įtikinėja pateikdamas įrodymus.
SAUSIO 15–21 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 6–7
„Pirmiausia ieškokite Karalystės“
(Mato 6:10) Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje.
Artinkitės prie Dievo malda
12 Pirmenybę maldoje vis dėlto turime skirti Jehovai. Juk tikrai yra už ką jį šlovinti, jam dėkoti (1 Metraščių 29:10–13). Pavyzdinėje maldoje, užrašytoje Mato 6:9–13, Jėzus mokė melsti, kad Dievo vardas būtų laikomas šventu. (Perskaityk.) Paskui – kad ateitų Dievo Karalystė, kad Dievo valia būtų vykdoma žemėje, kaip ir danguje. Jėzus pirmiau paminėjo šituos svarbius dalykus, liečiančius patį Jehovą, ir tik tada perėjo prie asmeniškų reikalų. Jeigu ir mums maldoje svarbiausia Dievas, tai rodo, jog rūpinamės ne vien savo gerove.
(Mato 6:24) Niekas negali vergauti dviem šeimininkams: arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą niekins. Negalite vergauti Dievui ir turtams.
nwtsty Mt 6:24 komentaras
vergauti: graikiškas veiksmažodis reiškia dirbti kaip vergui, tai yra priklausyti tik vienam šeimininkui. Jėzus norėjo pasakyti, kad krikščionis negali būti visiškai atsidavęs Dievui, kuris yra to vertas, ir tuo pat metu būti atsidėjęs turto kaupimui.
(Mato 6:33) Taigi pirmiausia ieškokite karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.
nwtsty Mt 6:33 komentaras
ieškokite: graikiško veiksmažodžio forma nurodo tęstinį veiksmą ir gali būti verčiama „nuolat ieškokite“. Tikrieji Jėzaus sekėjai negali kurį laiką ieškoti Karalystės, o paskui užsiimti kitais reikalais. Karalystė jiems visada turi būti svarbiausia gyvenime.
karalystė: kai kuriuose graikiškuose rankraščiuose rašoma „Dievo Karalystė“.
jo: turimas omenyje Dievas, „dangiškasis Tėvas“, paminėtas Mt 6:32.
teisumo: tie, kas ieško Dievo teisumo, noriai vykdo jo valią ir laikosi jo nustatytų normų, kas yra gera ir kas bloga. Šis mokymas buvo visiška priešingybė tam, ko mokė fariziejai, siekę įtvirtinti savąjį teisumą (Mt 5:20).
Ieškokime Karalystės, o ne materialinių dalykų
18 Perskaityk Mato 6:33. Kristaus mokiniams Karalystė visada turi būti svarbiausia gyvenime. Jėzus pasakė, kad jeigu vadovausimės šiuo principu, kiti būtini dalykai mums bus pridėti. Kodėl jis galėjo taip tvirtinti? Ankstesnėje eilutėje Jėzus kalbėjo: „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad jums viso to reikia.“ Jehova mato, kokie yra mūsų poreikiai, dar prieš mums patiems juos suvokiant (Fil 4:19). Jis žino, kuris mūsų drabužis tuojau susidėvės. Žino, kokio maisto mums reikia ir koks būstas kiekvienai šeimai būtų tinkamas. Dievas pasirūpins, kad turėtume tai, ko mums iš tikrųjų reikia.
Ką vertinga radome
(Mato 7:12) Taigi visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite, – juk tai ir yra Įstatymas ir Pranašai.
w14 5/15 p. 14–15, pstr. 14–16
Tarnyboje vadovaukimės aukso taisykle
14 Įsivaizduok: tau paskambina telefonu, tačiau balso neatpažįsti. Nei iš šio, nei iš to tavęs teiraujasi, kokį maistą mėgsti. Niekaip nesupranti, kas čia skambina ir ko jam reikia. Iš mandagumo tu tikriausiai tarstelsi žodį kitą, bet leisi suprasti, jog norėtum pokalbį baigti. Kita vertus, jeigu tas asmuo prisistato, pasako esąs mitybos specialistas ir maloniai paaiškina turįs naudingos informacijos, ko gero, mieliau būsi linkęs jį išklausyti. Mums juk patinka, kai žmonės su mumis kalba konkrečiai ir, žinoma, taktiškai. Kaip tokį mandagumą galėtume rodyti tarnyboje?
15 Šeimininkui paprastai rūpi, kodėl pas jį atėjome. Mes, aišku, suvokiame turį labai vertingos informacijos ir norime ja kuo greičiau pasidalinti. Vis dėlto kaip nepažįstamajam atrodytų, jei, užuot prisistatę, išpyškintume klausimą, pavyzdžiui: „Kokią pasaulio problemą jūs, jei galėtumėt, išspręstumėt pirmiausia?“ Tiesa, teirautis pašnekovo nuomonės būtina, kad paskui galėtume pereiti prie žinios iš Biblijos. Tačiau minėtu atveju žmogui mintyse turbūt kirbėtų klausimas, kas mes tokie, kodėl norime išgirsti jo nuomonę ir išvis kas čia vyksta. Tad turime stengtis, kad bendrauti su mumis šeimininkui būtų malonu ir paprasta (Fil 2:3, 4). Šito siekiant, kaipgi pradėti šneką?
16 Savo patirtimi, kaip užmegzti turiningą pokalbį, dalijasi vienas keliaujantysis prižiūrėtojas. Pasisveikinęs su namų šeimininku ir prisistatęs, ištiesia jam lankstinuką Ar norėtumėte žinoti tiesą? ir sako: „Šiandien jūsų gyvenamajame rajone kiekvienam siūlome šį lankstinuką. Jame yra šeši daugeliui rūpimi klausimai. Čia jums.“ Pastebėta, kad po tokio paaiškinimo dauguma žmonių pasijunta patogiau, todėl paprastai pokalbį pavyksta tęsti. Toliau brolis pasiteirauja: „Gal kada ir jums kilo kuris nors iš šių klausimų?“ Jei pašnekovas klausimą pasirenka, jis atskleidžia lankstinuką ir aptaria, kas ta tema rašoma Biblijoje. O jei nepasirenka, brolis, nenorėdamas žmogaus trikdyti, pats parenka vieną iš klausimų ir kalbasi toliau. Pradėti pokalbį, žinoma, yra visokiausių būdų. Kai kuriose šalyse prieš pasakant namų šeimininkui, kokiu reikalu pas jį lankomasi, privalu laikytis tam tikrų formalumų. Visais atvejais svarbiausia yra kreiptis į žmogų taip, kad jam būtų malonu.
(Mato 7:28, 29) Kai Jėzus baigė tai kalbėti, minios didžiai stebėjosi jo mokymu, 29 nes jis mokė juos kaip turintis galią, o ne kaip jų Raštų žinovai.
nwtsty Mt 7:28, 29 komentarai
stebėjosi: graikiškas veiksmažodis gali reikšti „būti apimtam didelės nuostabos, kone priblokštam“. Tęstinį veiksmą žyminti veiksmažodžio forma rodo, kad jo žodžiai minioms padarė ilgalaikį poveikį.
jo mokymu: šie žodžiai nurodo Jėzaus mokymo būdą ir mokymo metodus, taip pat tai, ko jis mokė, visus Kalno pamoksle išdėstytus pamokymus.
ne kaip jų Raštų žinovai: Raštų žinovai buvo įpratę savo autoritetais laikyti ir cituoti žymius rabinus. Jėzus to nedarė. Jis kalbėjo kaip Jehovos atstovas, kaip turintis galią, savo mokymus grįsdamas Dievo Žodžiu (Jn 7:16).
SAUSIO 22–28 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 8–9
„Jėzus mylėjo žmones“
(Mato 8:1–3) Kai jis nusileido nuo kalno, didelės minios nusekė pãskui. 2 Ir štai priėjo vienas sergantis raupsais, nusilenkė jam ir tarė: „Viešpatie, jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“ 3 Jėzus ištiesęs ranką palietė jį ir pasakė: „Noriu. Tapk švarus.“ Ir iš karto jis tapo švarus, raupsų neliko.
nwtsty Mt 8:3 komentaras
palietė jį: Mozės įstatymas reikalavo raupsais sergančius žmones izoliuoti, kad neužkrėstų kitų (Kun 13:45, 46; Sk 5:1–4). Tačiau žydų religiniai vadovai prikūrė papildomų taisyklių. Pavyzdžiui, nuo raupsuotojo reikėjo laikytis mažiausiai 1,8 metro atstumu, o vėjuotomis dienomis – apie 45 metrus. Tokios taisyklės kurstė beširdišką elgesį su raupsuotaisiais. Viename senoviniame šaltinyje palankiai vertinamas rabinas, kuris slėpėsi nuo raupsuotųjų, taip pat kitas, apmėtęs juos akmenimis, kad nesiartintų. O Jėzų raupsais sergančio žmogaus kančia taip sujaudino, jog jis padarė tai, kas kitiems žydams atrodė neįsivaizduojama, – jį palietė, nors galėjo išgydyti tiesiog tardamas žodį (Mt 8:5–12).
noriu: Jėzus ne tik išklausė prašymą, bet ir išreiškė didelį troškimą jį patenkinti, taip parodydamas, kad gydyti jį skatina ne vien pareigos jausmas.
(Mato 9:9–13) Eidamas iš ten, Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui mane.“ Šis pakilo ir nusekė paskui jį. 10 Vėliau, jam besėdint namuose prie stalo, štai susirinko daug mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių. Jie susėdo su Jėzumi ir jo mokiniais. 11 Tai pamatę, fariziejai jo mokiniams ėmė kalbėti: „Kodėl jūsų mokytojas valgo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“ 12 Išgirdęs tai, jis pasakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. 13 Tad eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.’ Juk aš atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“
nwtsty Mt 9:10 komentaras
besėdint [...] prie stalo: arba „gulint pusiausėda prie stalo“. Gulėti pusiausėda su kuo nors prie stalo reiškė artimą draugystę su tuo asmeniu. Jėzaus dienomis žydai drauge su nežydais paprastai prie stalo pusiausėda negulėdavo, tai yra nevalgydavo.
mokesčių rinkėjai: daugelis žydų rinko mokesčius romėnų valdžiai. Dėl to buvo tautiečių nekenčiami, nes ne tik bendradarbiavo su nemėgiama svetimos šalies valdžia, bet ir reikalavo mokėti didesnius mokesčius, negu nustatyta. Kiti žydai mokesčių rinkėjų vengdavo, lygino juos su nusidėjėliais ir paleistuvėmis (Mt 11:19; 21:32).
(Mato 9:35–38) Jėzus leidosi į kelionę po visus miestus bei kaimus ir mokė jų sinagogose, skelbė gerąją karalystės naujieną, gydė visokias ligas ir negales. 36 Matydamas minias jis jautė žmonėms gailestį, nes jie buvo nuengti ir apleisti lyg avys be piemens. 37 Tada jis pasakė savo mokiniams: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža. 38 Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.
nwtsty Mt 9:36 komentaras
jautė [...] gailestį: šiame posakyje pavartotas graikiškas veiksmažodis splagchnizomai yra giminingas žodžiui splagchna, reiškiančiam „viduriai“, taigi nurodo jausmą, kuris kyla iš pačių esybės gelmių, labai stiprią emociją. Tai vienas stipriausių atjautą apibūdinančių žodžių graikų kalboje.
Ką vertinga radome
(Mato 8:8–10) Šimtininkas atsakė: „Gerbiamasis, nesu tinkamas priimti tave po savo stogu. Tiesiog tark žodį ir mano tarnas pasveiks. 9 Juk ir aš, pats būdamas pavaldinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Vienam sakau ‘eik!’, ir jis eina, kitam — ‘ateik!’, ir jis ateina, o savo vergui — ‘daryk tai!’, ir jis daro.“ 10 Tai išgirdęs, Jėzus nustebo ir tarė einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: Izraelyje neradau nė vieno, kurio tikėjimas būtų toks didelis.
„Aš jums daviau pavyzdį“
16 Panašiai buvo ir tada, kai vienas šimtininkas – tikriausiai pagonis romėnas – atėjo pas Jėzų prašyti pagydyti sergantį vergą. Jėzus žinojo, kad tas šimtininkas nėra be trūkumų. Jis kaip ir kiekvienas tų laikų kariškis tikriausiai daug kartų buvo prisidėjęs prie smurto, kraujo praliejimo, klaidingo garbinimo. Tačiau Jėzus paminėjo tik gera – nepaprastą šimtininko tikėjimą (Mato 8:5–13). Galiausiai Jėzus kalbėdamas piktadariui, kabėjusiam ant kančių stulpo šalia jo, ne prikaišiojo jo nusikaltimus, o paragino sudėti viltis į ateitį (Luko 23:43, NW). Jėzus puikiai žinojo, kad nepalankia, kritiška nuomone žmogų galima tik nuvilti. Savo teigiamu požiūriu Jėzus paskatino daug ką pasitaisyti.
(Mato 9:16, 17) Seno apsiausto niekas nelopo naujo audinio lopu, nes naujas audinys susitraukęs išplėštų dar didesnę skylę. 17 Ir niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes jeigu taip padaro, vynmaišiai plyšta, vynas išsilieja ir vynmaišiai nueina niekais. Jauną vyną pila į naujus vynmaišius, todėl išsilaiko ir viena, ir kita.
jy p. 70, pstr. 6
Kodėl Jėzaus mokiniai nepasninkauja?
Jono Krikštytojo mokiniams Jėzus padeda suprasti, jog niekas neturi tikėtis, kad Jėzaus sekėjai laikysis senų judaizmo papročių, tokių kaip pasninkavimas. Jis atėjo ne tam, kad lopytų seną, atgyvenusią religinę sistemą, kuri netrukus turėjo būti pakeista. Dievo garbinimas, kurio moko Jėzus, nesiderina su to meto judaizmu ir jo propaguojamomis žmonių tradicijomis. Jis nebando seno drabužio lopyti naujo audinio lopu ar jauno vyno pilti į kietą seną vynmaišį.
SAUSIO 29–VASARIO 4 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 10–11
„Jėzus teikė žmonėms atgaivą“
(Mato 10:29, 30) Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekris žemėn be jūsų Tėvo žinios. 30 O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti.
nwtsty Mt 10:29, 30 komentarai
žvirbliai: graikiškas žodis strouthion yra mažybinės formos ir reiškia bet kokį paukštelį, tačiau dažnai būdavo vartojamas kalbant apie žvirblius – pigiausius maistui parduodamus paukščius.
už skatiką: pažod. „už asą“, kurį vyras gaudavo už 45 minučių darbą (žr. sgd 18B). Tąsyk, kai trečią kartą keliavo po Galilėją, Jėzus pasakė, kad du žvirbliai parduodami už asą. Vėliau, maždaug po metų, būdamas Judėjoje Jėzus paminėjo, kad penki žvirbliai kainuoja du asus (Lk 12:6). Palygindami šiuos du pasakojimus sužinome, kad žvirblių vertė buvo tokia maža, jog pardavėjai penktą žvirblį atiduodavo nemokamai.
jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti: sakoma, kad ant žmogaus galvos auga per 100 000 plaukų. Tai, kad Jehova žino net tokias smulkias detales, garantuoja, jog kiekvienas Kristaus sekėjas jam svarbus.
nwtsty vaizdinė medžiaga
Žvirblis
Žvirbliai buvo pigiausi maistui parduodami paukščiai. Du žvirblius buvo galima nusipirkti už 45 minučių uždarbį. Taip verčiamas graikiškas žodis nurodo įvairius mažus paukščius, įskaitant naminius žvirblius (Passer domesticus biblicus) ir ispaninius žvirblius (Passer hispaniolensis), kurių Izraelyje gausu iki šiol.
(Mato 11:28) Ateikite pas mane visi, kurie sunkiai plušate ir esate prislėgti, – aš jus atgaivinsiu.
nwtsty Mt 11:28 komentaras
prislėgti: tie, ką Jėzus kvietė pas save, buvo prislėgti rūpesčių ir sunkumų. Jehovos garbinimas jiems tapo sunkus dėl žmonių išgalvotų tradicijų, kuriomis buvo apipintas Mozės įstatymas (Mt 23:4). Net šabas, turėjęs teikti atgaivą, tapo našta (Iš 23:12; Mk 2:23–28; Lk 6:1–11).
aš jus atgaivinsiu: graikiškas žodis, verčiamas „atgaivinti“, gali reikšti poilsį (Mt 26:45; Mk 6:31) ir atokvėpį po darbo norint atgauti jėgas (2 Kor 7:13; Fm 7). Kontekstas rodo, kad imti ant savęs Jėzaus „jungą“ (Mt 11:29) reiškia tarnauti, o ne ilsėtis. Kadangi sakinio veiksnys yra Jėzus, o graikiškas veiksmažodis pavartotas veikiamąja nuosaka, norima pasakyti, jog Jėzus atgaivins nuvargusius ir suteiks jiems jėgų noriai imti ant savęs lengvą ir švelnų jo jungą.
(Mato 11:29, 30) Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. 30 Mano jungas malonus nešti, mano našta lengva.
nwtsty Mt 11:29 komentaras
Imkite ant savęs mano jungą: apie jungą Jėzus čia kalbėjo perkeltine – paklusnumo viršenybei ir vadovavimui – prasme. Jei Jėzus turėjo omenyje dvigubą jungą – kurį Dievas jam uždėjo, – tai jis kvietė savo mokinius ateiti po tuo pačiu jungu su juo ir siūlėsi jiems padėti. Tokiu atveju šią frazę būtų galima versti taip: „Stokite po mano jungu drauge su manimi.“ Jeigu jungas yra tas, kurį pats Jėzus kitiems uždeda, tai mintis tokia: Kristaus mokinys turi paklusti jo valdžiai ir vadovavimui.
Ką vertinga radome
(Mato 11:2, 3) Jonas, būdamas įkalintas, išgirdo apie Kristaus darbus ir pasiuntė savo mokinius 3 jo paklausti: „Ar tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kitokio?“
jy p. 96, pstr. 2–3
Jonas nori išgirsti, ką pasakys Jėzus
Toks klausimas gali pasirodyti keistas. Juk Jonas, atsidavęs Dievui vyras, beveik prieš dvejus metus krikštydamas Jėzų matė ant jo nusileidžiant Dievo dvasią ir girdėjo Dievo pritarimo žodžius. Nėra pagrindo manyti, kad Jono tikėjimas nusilpo. Antraip Jėzus nebūtų jo gyręs. Bet jeigu Jonui nekyla abejonių, kodėl jis užduoda tokį klausimą?
Jonas galbūt nori, kad Jėzus pats patvirtintų esąs Mesijas. Tai labai sustiprintų jį besikankinantį kalėjime. Vis dėlto Jonui, matyt, rūpi ne tik tai. Jam yra žinomos Biblijos pranašystės, jog Dievo pateptasis turi tapti karaliumi ir gelbėtoju. Tačiau po Jėzaus krikšto praėjo ne vienas mėnuo, o Jonas tebėra kalėjime. Taigi jis teiraujasi, ar po Jėzaus turi ateiti dar kitas, įpėdinis, kuris iki galo įvykdys, ką, pagal pranašystes, turi atlikti Mesijas.
(Mato 11:16–19) „Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į mažus vaikus, sėdinčius turgavietėse ir šaukiančius savo žaidimų draugams: 17 ‘Mes jums grojome fleita, bet jūs nešokote! Mes giedojome raudas, bet jūs nesimušėte į krūtinę!’ 18 Taigi, Jonas atėjo nevalgantis ir negeriantis, o jie sako: ‘Jis demono apsėstas.’ 19 Žmogaus Sūnus atėjo valgantis ir geriantis, o jie vis tiek sako: ‘Pažiūrėkite, koks rijūnas ir vyno gėrėjas, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas.’ Vis dėlto išmintį pateisina jos darbai.“
jy p. 98, pstr. 1–2
Vargas abejingai kartai
Jėzus labai vertina Joną Krikštytoją, tačiau kaip į jį žiūri dauguma žmonių? „Ši karta“, pasak Jėzaus, „panaši į mažus vaikus, sėdinčius turgavietėse ir šaukiančius savo žaidimų draugams: ‘Mes jums grojome fleita, bet jūs nešokote! Mes giedojome raudas, bet jūs nesimušėte į krūtinę!’“ (Mato 11:16, 17)
Ką Jėzus nori pasakyti? Jis paaiškina: „Jonas atėjo nevalgantis ir negeriantis, o jie sako: ‘Jis demono apsėstas.’ Žmogaus Sūnus atėjo valgantis ir geriantis, o jie vis tiek sako: ‘Pažiūrėkite, koks rijūnas ir vyno gėrėjas, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas’“ (Mato 11:18, 19). Jonas gyvena paprastai kaip nazyras, susilaiko nuo vyno, o ši karta sako, kad jis demono apsėstas (Skaičių 6:2, 3; Luko 1:15). Jėzus gyvena kaip kiti žmonės – saikingai valgo ir geria, o vis tiek yra kaltinamas nesaikingumu. Atrodo, žmonėms įtikti neįmanoma.