mwbr18.02 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
VASARIO 5–11 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 12–13
„Palyginimas apie kviečius ir piktžoles“
(Mato 13:24–26) Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Dangaus karalystę galima palyginti su žmogumi, pasėjusiu savo lauke gerą sėklą. 25 Žmonėms miegant jo priešas atėjęs kviečiuose prisėjo piktžolių ir nuėjo. 26 Kai želmenys išaugo ir išpláukėjo, pasimatė ir piktžolės.
„Štai aš esu su jumis per visas dienas“
2 Tai, kas vyksta ano šeimininko lauke, pailiustruoja, kada ir kaip Jėzus surinks iš žemės grupę žmonių, prilygintų kviečiams, – pateptuosius krikščionis, valdysiančius su juo Karalystėje. Pirmosios kviečių sėklos buvo pabertos 33 m. e. m. per Sekmines. Kviečių suvalymas baigsis, kai žemėje tebesantys pateptieji prieš pat šios santvarkos pabaigą bus galutinai užantspauduoti ir tada paimti į dangų (Mt 24:31; Apr 7:1–4). Kaip nuo aukšto kalno mums atsiveria platus apylinkių vaizdas, taip ir tyrinėdami šį palyginimą regime visą panoramą įvykių, kurie klostosi jau beveik du tūkstantmečius. Kokias Jėzaus palyginimo apie Karalystę detales laiko tėkmėje įžvelgiame pildantis? Jis minėjo sėją, augimą ir pjūtį. Šiame straipsnyje daugiausia pakalbėsime apie pjūties metą.
RŪPESTINGAI JĖZAUS PRIŽIŪRIMI
3 Antrojo mūsų eros amžiaus pradžioje pradėjo želti „piktžolės“ – pasaulyje ėmė rastis netikri krikščionys (Mt 13:26). O štai ketvirtajame amžiuje skaičiumi jie jau buvo gerokai pralenkę pateptuosius krikščionis. Prisiminkime palyginimą: vergai paklausė šeimininką, ar piktžoles išrauti (Mt 13:28). Ką šeimininkas atsakė?
(Mato 13:27–29) Šeimininko vergai atėję klausė jį: ‘Viešpatie, argi ne gerą sėklą pasėjai lauke? Iš kur tada atsirado piktžolių?’ 28 Jis tarė: ‘Tai padarė priešas.’ Jie paklausė: ‘Ar nori, kad eitume ir jas išrautume?’ 29 Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais raudami piktžoles su jomis neišrautumėte ir kviečių.
„Štai aš esu su jumis per visas dienas“
4 Apie kviečius ir piktžoles Jėzus kalbėjo: „Tegul abeji auga iki pjūties.“ Iš šio paliepimo suprantame, kad visais laikais, nuo pat pirmojo šimtmečio ligi šiolei, žemėje buvo pateptųjų krikščionių, prilygintų kviečiams. Tokią išvadą patvirtina vėlesni Jėzaus žodžiai, ištarti mokiniams: „Aš esu su jumis per visas dienas iki šios santvarkos pabaigos“ (Mt 28:20). Taigi pateptieji krikščionys turėjo būti Jėzaus globoje visus amžius iki pat galo. Vis dėlto tiksliai pasakyti, kas tuo ilgu laikotarpiu priklausė prie „kviečių“, negalime, nes „piktžolės“ paėmė viršų ir užgožė pateptuosius krikščionis. Tačiau keletas dešimtmečių prieš prasidedant pjūties metui „kviečius“ pastebėti jau buvo lengviau. Kas gi pasikeitė?
(Mato 13:30) Tegul abeji auga iki pjūties. Pjūties metu aš liepsiu pjovėjams: „Pirma išraukite piktžoles ir suriškite į kūlelius sudeginti, o paskui imkitės suvalyti kviečius į mano kluoną.“
„Štai aš esu su jumis per visas dienas“
10 Pirma, išrenkamos piktžolės. Jėzus kalbėjo: „Pjūties metu aš liepsiu pjovėjams: ‘Pirma išraukite piktžoles ir suriškite į kūlelius.’“ Po 1914-ųjų angelai ėmėsi išrinkti piktžolėms prilygintus krikščionis – atskirti juos nuo pateptųjų „karalystės sūnų“ (Mt 13:30, 38, 41).
11 Renkant „piktžoles“, skirtumas tarp jų ir „kviečių“ vis ryškėjo (Apr 18:1, 4). 1919-aisiais jau buvo akivaizdu, kad didžioji Babelė krito, mat Jehovos tarnai išsivadavo iš jos gniaužtų. Kas tikruosius krikščionis ypač išskyrė iš netikrųjų? Evangelizacijos darbas. Broliai, vadovaujantys Biblijos tyrinėtojų veiklai, ėmė akcentuoti, kad skelbti Karalystės žinią privalu kiekvienam krikščioniui. Pavyzdžiui, brošiūrėlėje „Kam darbas patikėtas“, išleistoje 1919 metais, visi pateptieji buvo primygtinai raginami skelbti gerąją naujieną po namus. Ten pasakyta: „Šis darbas, kad ir atrodo milžiniškas, yra Viešpaties, ir jo galia mes jį padarysime. Jums suteikta garbė prie jo prisidėti.“ Koks buvo atsakas? Nuo tada, kaip rašoma viename 1922-ųjų Sargybos bokšte, Biblijos tyrinėtojai stipriai išplėtė evangelizacijos veiklą. Neilgai trukus gerosios žinios skelbimas nuo durų prie durų tapo skiriamuoju tų atsidavusių krikščionių ženklu. Šis ženklas aiškiai matomas ir šiandien.
12 Antra, suvalomi kviečiai. Angelams Jėzus įsako: „Imkitės suvalyti kviečius į mano kluoną“ (Mt 13:30). Nuo 1919-ųjų pateptieji „suvalomi“ į atkurtą krikščionių bendruomenę. Pateptųjų, kurie prieš pat šios santvarkos pabaigą tebegyvens žemėje, galutinis surinkimas įvyks tada, kai jie gaus dangiškąjį apdovanojimą (Dan 7:18, 22, 27).
Ką vertinga radome
(Mato 12:20) Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nuves į pergalę teisingumą.
nwtsty Mt 12:20 komentaras
rusenantis dagtis: senovėje įprasta namų lempa buvo nedidelis molinis indas, pripiltas alyvų aliejaus. Lininis dagtis įsiurbdavo aliejų, kad būtų palaikomas degimas. Graikiškas posakis „rusenantis dagtis“ gali reikšti dagtį, kuris rūksta, bet liepsna jau beveik užgesusi. Izaijo 42:3 pranašaujama, kad Jėzus bus atjautus; jis niekada neužgesins paskutinės vilties kibirkštėlės nė vienam suvargusiam žmogui.
(Mato 13:25) Žmonėms miegant jo priešas atėjęs kviečiuose prisėjo piktžolių ir nuėjo.
Ar žinote?
Ar tikėtina, kad senovėje kas nors kito lauke iš tiesų būtų prisėjęs piktžolių?
MATO 13:24–26 skaitome tokius Jėzaus žodžius: „Dangaus karalystę galima palyginti su žmogumi, pasėjusiu savo lauke gerą sėklą. Žmonėms miegant jo priešas atėjęs kviečiuose prisėjo piktžolių ir nuėjo. Kai želmenys išaugo ir išpláukėjo, pasimatė ir piktžolės.“ Yra abejojančių, ar palyginime nupasakota situacija reali, tačiau senovės romėnų teisiniai dokumentai leidžia manyti, kad taip iš tiesų nutikdavo.
Viename Biblijos žodyne rašoma: „Iš keršto sėti nelabąsias svidres kito lauke [...] Romos įstatymas laikė nusikaltimu. Kadangi dėl šio reikalo buvo išleistas įstatymas, tokie veiksmai, galimas dalykas, nebuvo reti.“ Apie tai kalbama ir 533 m. e. metais Romos imperatoriaus Justiniano išleistuose Digestuose, arba Pandektuose. Šį teisinį rinkinį sudaro Romos įstatymų apžvalga ir klasikinės teisės laikotarpiu (apie 100–250 m. e. m.) gyvenusių teisininkų veikalų ištraukos. Į Digestus įtraukti civilinės teisės žinovo Ulpiano užrašai apie vieną bylą, kurią antrajame amžiuje sprendė Romos veikėjas Celsas (9.2.27.14). Kažkas piktžolėmis užsėjo kito žmogaus lauką ir šis dėl to prarado derlių. Digestuose aptariama, kokių teisinių priemonių ūkininkas galėjo imtis, kad iš nusikaltėlio išsireikalautų nuostolių atlyginimo.
Faktas, kad tokių piktadarybių Romos imperijoje būta, patvirtina, jog Jėzaus palyginime nusakyta situacija buvo tikroviška.
VASARIO 12–18 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 14–15
„Keleto rankomis sotinama daugybė“
(Mato 14:16, 17) Bet Jėzus atsakė: „Jiems nereikia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“ 17 Jie tarė: „Mes čia nieko neturime, tik penkis duonos papločius ir dvi žuvis.“
Keleto rankomis sotinama daugybė
2 Matydamas minią Jėzus gailisi žmonių, tad išgydo jų ligonius ir ima mokyti daugelio dalykų apie Dievo Karalystę. Atėjus vakarui mokiniai ragina Jėzų paleisti susirinkusiuosius, kad aplinkiniuose kaimuose galėtų nusipirkti maisto. Bet jis taria: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Šie žodžiai mokinius, ko gero, suglumina – juk jie teturi penkis papločius duonos ir porą žuvelių.
(Mato 14:18, 19) Jis pasakė: „Atneškite man.“ 19 Paskui paliepė minioms susėsti ant žolės, paėmė tuos penkis papločius ir abi žuvis, pažvelgė į dangų ir taręs palaiminimą laužė duoną, davė mokiniams, o šie dalijo žmonėms.
Keleto rankomis sotinama daugybė
3 Apimtas gailesčio, Jėzus padaro stebuklą, vienintelį paminėtą visose keturiose evangelijose (Mk 6:35–44; Lk 9:10–17; Jn 6:1–13). Jis nurodo savo mokiniams susodinti žmones ant žolės po penkiasdešimt ir po šimtą. Taręs palaiminimą, ima laužyti duoną ir dalyti žuvis. Tada, užuot davęs maistą žmonėms tiesiai į rankas, duoda „mokiniams, kad šie išdalytų“. Neįtikėtina, maisto ne tik pakanka, bet dar ir lieka! Atkreipkime dėmesį: tūkstantinę minią Jėzus pamaitino pasitelkęs vos keletą – savo mokinius.
(Mato 14:20, 21) Visi pavalgė iki soties, ir jie surinko atlikusius gabaliukus – dvylika pilnų pintinių. 21 O valgančių buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.
nwtsty Mt 14:21 komentaras
neskaičiuojant moterų ir vaikų: tik Matas, rašydamas apie šį stebuklą, paminėjo moteris ir vaikus. Galimas dalykas, kad tąkart stebukIingai pamaitinta daugiau kaip 15 000 žmonių.
Keleto rankomis sotinama daugybė
ĮSIVAIZDUOK tokią sceną. (Perskaityk Mato 14:14–21.) Eina 32 m. e. m., greitai Pascha. Minia žmonių, apie 5000 vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų, susiburia nuošalioje vietoje netoli Betsaidos kaimo, įsikūrusio šiaurinėje Galilėjos ežero pakrantėje. Čia yra ir Jėzus su savo mokiniais.
Ką vertinga radome
(Mato 15:7–9) Veidmainiai, taikliai apie jus pranašavo Izaijas: 8 ‘Šie žmonės reiškia man pagarbą lūpomis, tačiau jų širdis toli nuo manęs. 9 Veltui jie mane garbina, nes jų mokymai tėra žmonių išgalvoti priesakai.’
nwtsty Mt 15:7 komentaras
veidmainiai: graikišku žodžiu hypokrites iš pradžių buvo vadinami graikų (vėliau ir romėnų) aktoriai, kurie būdavo su didelėmis kaukėmis; jos buvo sukurtos taip, kad sustiprintų garsą. Vėliau šį žodį imta vartoti kaip metaforą, nurodant asmenį, apgaudinėjimu ar apsimetinėjimu slepiantį savo tikruosius ketinimus arba tapatybę. Jėzus veidmainiais pavadino žydų religinius vadovus (Mt 6:5, 16).
(Mato 15:26) Jis atsiliepė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šuniukams.“
nwtsty Mt 15:26 komentaras
vaikų duoną [...] šuniukams: kadangi pagal Mozės įstatymą šunys buvo laikomi nešvariais gyvūnais, Šventajame Rašte šis žodis dažnai vartojamas neigiama prasme (Kun 11:27; Mt 7:6; Fil 3:2; Apr 22:15). Tačiau aprašydami Jėzaus pokalbį tiek Morkus (7:27), tiek Matas pavartojo mažybinę šio žodžio formą „šuniukai“; tai palyginimą sušvelnina. Jėzus galbūt pavartojo malonų žodį, kuriuo buvo vadinami visi nežydų namuose laikomi gyvūnėliai. Izraelitus prilygindamas vaikams, o nežydus šuniukams, Jėzus, matyt, norėjo pasakyti, kam dera teikti pirmenybę. Namuose, kur būdavo ir vaikų, ir šunų, vaikus pamaitindavo pirmiau.
VASARIO 19–25 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 16–17
„Kieno mintimis mąstai?“
(Mato 16:21, 22) Nuo to meto Jėzus Kristus pradėjo aiškinti savo mokiniams turėsiąs eiti į Jeruzalę, daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Raštų žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prikeltas. 22 Pasivedęs į šalį, Petras ėmė jį drausti: „Pagailėk savęs, Viešpatie. Tau nieku gyvu taip nenutiks!“
Vyrai, pripažinkite Kristaus autoritetą
17 Kitą kartą Jėzus pasakė savo apaštalams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo „seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“. Čia Petras pasivadinęs jį į šalį ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Akivaizdu, kad apaštalą buvo užvaldžiusios emocijos. Jį reikėjo pataisyti. Todėl Jėzus tarė Petrui: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mato 16:21–23).
(Mato 16:23) Bet Jėzus nusisukdamas pasakė Petrui: „Traukis už manęs, šėtone! Tu man suklupimo akmuo, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“
Būk budrus – Šėtonas nori tave praryti!
16 Net atsidavusius Jehovos tarnus Šėtonas gali apgauti. Pagalvokim, kas vyko, kai Jėzus savo mokiniams pasakė būsiąs nužudytas. Petras pasivedė jį į šalį ir, be abejo, iš geriausių ketinimų ėmė drausti: „Pagailėk savęs, Viešpatie. Tau nieku gyvu taip nenutiks!“ Bet Jėzus tuojau pat ištarė: „Traukis už manęs, šėtone!“ (Mt 16:22, 23) Kodėl Jėzus pavadino Petrą šėtonu? Kadangi žinojo, kas artėja, – valanda, kai jis turės paaukoti savo gyvybę kaip išpirką ir įrodyti, kad Šėtonas yra melagis. Tokiu lemiamu žmonijos istorijos momentu ne laikas buvo gailėti savęs. Prarasti budrumą ir atsipalaiduoti būtų buvę kaip tik tai, ko troško Šėtonas.
17 Dabartinei santvarkai artėjant prie pabaigos, mus irgi slegia šių sunkių laikų našta. Šėtonas tik ir laukia, kada imsime savęs gailėti, atsipalaiduosime ir leisimės ieškoti laimės pasaulyje. Kaip jis norėtų, kad pamirštume, kokiu laiku gyvename, ir prarastume budrumą! Tegu niekad taip neatsitinka. Budėkime! (Mt 24:42) Nesileiskime suklaidinami Šėtono propagandos, esą pabaiga dar toli arba jos visai nebus.
(Mato 16:24) Tada Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kančių stulpą ir tegul seka manimi.
Eikite ir ruoškite mokinius juos krikštydami
9 Ko reikia, kad sekdami Jėzumi vykdytume Dievo valią? Savo mokiniams Jėzus pasakė: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kančių stulpą ir be perstojo teseka manimi“ (Mato 16:24, NW). Čia jis išvardijo tris mums privalomus dalykus. Pirma, išsižadame savęs. Kitaip tariant, atsisakome savanaudiškų netobulo žmogaus polinkių ir laikomės Dievo patarimų bei vadovavimo. Antra, imame kančių stulpą. Jis Jėzaus laikais buvo gėdos ir kentėjimų simbolis. Mes, krikščionys, dėl gerosios naujienos sutinkame net kentėti, jei susiklosto tokios aplinkybės (2 Timotiejui 1:8). Nors pasaulis gali išjuokti, kritikuoti, mes, kaip ir Kristus, nepaisydami gėdos džiaugiamės įtinką Dievui (Hebrajams 12:2). Ir trečia, sekame Jėzumi „be perstojo“ (Psalmyno 73:26; 119:44; 145:2).
Ką vertinga radome
(Mato 16:18) Taip pat sakau tau: tu esi Petras, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bendruomenę, ir hado vartai jos nenugalės.
nwtsty Mt 16:18 komentaras
tu esi Petras, ir ant šitos uolos: graikiškas vyriškos giminės žodis petros reiškia „uolos luitas; akmuo“. Čia jis pavartotas kaip tikrinis daiktavardis (Petras); tai vardo, kurį Jėzus davė Simonui, graikiškas atitikmuo (Jn 1:42). Moteriškos giminės forma petra yra verčiama „uola“, taip pat ji gali reikšti kietą uolieną, klifą, uolų masyvą. Šis graikiškas žodis dar randamas Mt 7:24, 25; 27:60; Lk 6:48; 8:6; Rom 9:33; 1 Kor 10:4; 1 Pt 2:8. Petras tikriausiai savęs nelaikė uola, ant kurios Jėzus pastatys savo bendruomenę, nes 1 Pt 2:4–8 rašė, kad Jėzus buvo seniai išpranašautas „kertinis pamato akmuo“, išrinktas paties Dievo. Taip pat ir apaštalas Paulius Jėzų pavadino „pamatu“ ir „dvasine uola“ (1 Kor 3:11; 10:4). Tai, ką Jėzus kalbėjo Petrui, matyt, yra žodžių žaismas. Jis tarsi sakė: „Tu, kurį pavadinau Petru (reiškiančiu „uolos luitas“), įžvelgei, kas iš tikrųjų yra Kristus, „šita uola“, kuri bus krikščionių bendruomenės pamatas.“
bendruomenę: tai pirmas kartas, kai Biblijoje pavartotas graikiškas žodis ekklesia. Jis kilęs iš dviejų graikiškų žodžių – ek, reiškiančio „iš“, ir kaleo, reiškiančio „kviesti, pašaukti“. Jis nurodo žmonių grupę, sušauktų tam tikram tikslui ar veiklai. Šiame kontekste Jėzus pranašauja, kad bus įkurta krikščionių bendruomenė, sudaryta iš dvasia pateptųjų, kurie yra tarsi „gyvi akmenys, iš kurių statomi dvasiniai namai“ (1 Pt 2:4, 5). Šis graikiškas žodis dažnai vartojamas Septuagintoje kaip atitikmuo hebrajiško žodžio, kuriuo būdavo nurodoma visa Dievo tauta (Įst 23:4 [23:3, Brb]; 31:30). Apd 7:38 Izraelio tauta, pašaukta iš Egipto, vadinama „bendruomene“. Panašiai ir krikščionys, kuriuos Dievas „pašaukė [...] iš tamsos“ ir išsirinko „iš pasaulio“, sudaro „Dievo bendruomenę“ (1 Pt 2:9; Jn 15:19; 1 Kor 1:2).
(Mato 16:19) Aš duosiu tau dangaus karalystės raktus, ir ką tu suriši žemėje, jau bus surišta danguje, ir ką atriši žemėje, jau bus atrišta danguje.
nwtsty Mt 16:19 komentaras
dangaus karalystės raktus: kai Biblijoje rašoma, kad kam nors duoti raktai tiesiogine arba perkeltine prasme, tai reiškia, jog tam asmeniui suteikta tam tikra valdžia (1 Met 9:26, 27, NW; Iz 22:20–22). Taigi žodis „raktas“ tapo valdžios ir atsakomybės simboliu. Petras jam patikėtus „raktus“ panaudojo atverti galimybę žydams (Apd 2:22–41), samariečiams (Apd 8:14–17) ir kitataučiams (Apd 10:34–38) gauti šventąją dvasią, o kartu ir viltį įeiti į dangiškąją Karalystę.
VASARIO 26–KOVO 4 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 18–19
„Saugokis, kad nesukluptum pats ir netaptum suklupimu kitiems“
(Mato 18:6, 7) O kas pastūmėtų į suklupimą vieną iš tų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų naudingiau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas atviroje jūroje. 7 Vargas pasauliui dėl suklupimo akmenų! Tiesa, jų neišvengiamai bus, bet vargas tam žmogui, per kurį suklupimo akmuo atsiranda!
nwtsty Mt 18:6, 7 komentarai
asilo sukamų girnų akmuo: arba „didelis girnakmenis“, pažod. „asilo girnų akmuo“. Akmuo būdavo 1,2–1,5 metro skersmens ir toks sunkus, jog jį sukdavo asilas.
suklupimo akmuo: taip išverstas graikiškas žodis skandalon, manoma, iš pradžių reiškė spąstus; kai kurių nuomone, tai buvo pagaliukas, ant kurio pasmeigdavo masalą. Vėliau žodis įgavo platesnę reikšmę, juo imta vadinti bet ką, už ko galima užkliūti ir pargriūti. Perkeltine prasme šiuo žodžiu nurodomas poelgis ar aplinkybė, dėl kurios žmogus gali pasielgti netinkamai, nupulti morališkai ar padaryti nuodėmę. Mt 18:8, 9 pavartotas veiksmažodis skandalizo, verčiamas „vesti į suklupimą“, taip pat gali būti verčiamas „tapti spąstais; pastūmėti į nuodėmę“.
nwtsty vaizdinė medžiaga
Girnų akmuo
Girnomis maldavo grūdus ir spausdavo alyvuogių aliejų. Kai kurios girnos būdavo nedidelės, sukamos ranka, o kai kurios – tokios didžiulės, jog jas sukdavo koks nors gyvulys. Tikriausiai tokias dideles girnas (kaip pavaizduotos čia) filistinai privertė sukti Samsoną (Ts 16:21). Girnas gyvuliai sukdavo ne tik Izraelyje, bet ir daugelyje kitų Romos imperijos vietų.
Viršutinis ir apatinis girnų akmenys
Tokias dideles girnas (kaip pavaizduotos čia) sukdavo darbinis gyvulys, pavyzdžiui, asilas; jomis būdavo malami grūdai arba spaudžiamos alyvuogės. Viršutinis girnų akmuo galėjo būti iki 1,5 metro skersmens; jis buvo sukamas ant dar didesnio apatinio akmens.
(Mato 18:8, 9) Jeigu tavo ranka ar koja veda tave į suklupimą, nusikirsk ją ir mesk šalin. Juk geriau tau sužalotam ar luošam įeiti į gyvenimą negu su abiem rankomis ir kojomis būti įmestam į amžinąją ugnį. 9 Ir jeigu tavo akis veda tave į suklupimą, išlupk ją ir mesk šalin. Juk geriau tau vienakiam įeiti į gyvenimą negu su abiem akimis būti įmestam į ugningąją Geheną.
nwtsty Mt 18:9 komentaras
Gehena: šis terminas yra kilęs iš hebrajiškų žodžių geh hinnom, reiškiančių „Hinomo slėnis“, kuris buvo pietvakarinėje senovės Jeruzalės pusėje. (Žiūrėk sgd 16, žemėlapis „Jeruzalė ir jos apylinkės“.) Jėzaus dienomis slėnis jau buvo tapęs šiukšlių deginimo vieta, tad „gehena“ buvo tinkamas visiško sunaikinimo simbolis.
nwtstg Žodynėlis
Gehena
Šiuo graikišku žodžiu vadinamas Hinomo slėnis pietvakarinėje Jeruzalės pusėje (Jer 7:31). Pranašystėse tas slėnis buvo įvaizdis vietos, kur metami mirusiųjų kūnai (Jer 7:32; 19:6). Nėra įrodymų, kad gehenoje kas būtų deginęs ar kankinęs gyvus žmones ar gyvūnus. Taigi šis slėnis negalėjo vaizduoti žmogaus akiai nematomos vietos, kur ugnyje amžinai būtų kankinamos žmonių sielos. Jėzus ir jo mokiniai geheną prilygino „antrajai mirčiai“, tai yra amžinam sunaikinimui, amžinai pražūčiai (Apr 20:14; Mt 5:22; 10:28).
(Mato 18:10) Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes sakau jums: jų angelai danguje visada regi mano dangiškojo Tėvo veidą.
nwtsty Mt 18:10 komentaras
regi mano dangiškojo Tėvo veidą: arba „gali prieiti prie mano Tėvo“. Tik dvasinės būtybės gali prieiti prie Dievo ir matyti jo veidą (Iš 33:20).
Kokią įtaką mums daro dvasinės būtybės
Iš Jėzaus sužinome, kad angelams pavesta rūpintis dvasine Dievo tarnų gerove. Štai ką jis pasakė savo mokiniams, perspėdamas juos nepapiktinti kitų: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mato 18:10). Tai nebūtinai reiškia, jog kiekvienas Jėzaus sekėjas turi jam priskirtą angelą sargą. Tačiau Jėzus čia pabrėžė, kad glaudžiai su Dievu bendradarbiaujantys angelai rūpinasi krikščionių bendruomenės nariais.
Ką vertinga radome
(Mato 18:21, 22) Tada Petras priėjęs jo paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?“ 22 Jėzus jam atsakė: „Ne iki septynių, sakau tau, o iki septyniasdešimt septynių kartų.
nwtsty Mt 18:22 komentaras
septyniasdešimt septynių: pažod. „septyniasdešimtkart septynių“. Šis graikiškas pasakymas gali reikšti „70 ir 7“ (77 kartai) arba „70 padauginta iš 7“ (490 kartų). Septuagintoje Pr 4:24 taip išversta hebrajiška frazė, reiškianti „77 kartus“, vadinasi, vertimas „77 kartai“ Mt 18:22 yra teisingas. Kad ir kaip suprastume tą graikišką pasakymą, skaičiaus „septyni“ pakartojimas reiškė „neribotai“. Vietoj Petro paminėtų 7 kartų nurodydamas 77, Jėzus norėjo pasakyti, kad iš esmės nėra ribos, kiek kartų krikščionis turi atleisti kitiems. Babilono Talmude (Joma 86b) sakoma priešingai: „Jei koks žmogus nusikalsta pirmą, antrą ir trečią kartą, jam atleidžiama, o ketvirtą – ne.“
(Mato 19:7) Jie paklausė: „O kodėl tada Mozė liepė duoti skyrybų raštą ir išsiskirti su ja?“
nwtsty Mt 19:7 komentaras
skyrybų raštą: Įstatymo reikalavimas, kad vyras, ketinantis skirtis su žmona, paruoštų teisinį dokumentą ir galbūt pasitartų su vyresniaisiais, suteikė jam laiko permąstyti tokį svarbų sprendimą. Šio reikalavimo tikslas tikriausiai buvo užkirsti kelią skubotoms skyryboms ir suteikti moterims tam tikrą teisinę apsaugą (Įst 24:1). Bet Jėzaus dienomis religiniai vadovai lengvai leisdavo išsiskirti. Pirmo amžiaus istorikas Juozapas Flavijus, fariziejus, pats, beje, irgi išsiskyręs, savo veikale rašė, kad skyrybos yra leistinos „dėl bet kokios priežasties (o jų gali būti visokiausių)“.
nwtsty vaizdinė medžiaga
Skyrybų raštas
Šis skyrybų raštas, datuojamas 71 ar 72 mūsų eros metais, parašytas aramėjiškai. Jis buvo rastas Judėjos dykumoje išdžiūvusios upės vagos Vadi Murabato šiauriniame šlaite. Jame rašoma, kad šeštais žydų sukilimo metais Masadoje gyvenantis Juozapas, Naksano sūnus, išsiskyrė su Mirjama, Jonatano dukra.