mwbr18.04 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
BALANDŽIO 2–8 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 26
„Pascha ir Minėjimas: panašumai ir skirtumai“
(Mato 26:17–20) Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėję paklausė Jėzaus: „Kur norėtum, kad tau paruoštume valgyti paschą?“ 18 Jis atsakė: „Nueikite į miestą pas tokį ir tokį žmogų ir tarkite jam: ‘Mokytojas sako: „Mano metas arti. Tavo namuose su savo mokiniais švęsiu Paschą.“’“ 19 Mokiniai padarė, kaip Jėzus jiems liepė, ir paruošė paschą. 20 Atėjus vakarui, jis ir jo dvylika mokinių buvo susėdę prie stalo.
nwtsty vaizdinė medžiaga
Paschos vakarienė
Per Paschos vakarienę buvo valgoma: keptas avinėlis (nė vienas jo kaulas negalėjo būti sulaužytas) (1); nerauginta duona (2); karčiosios žolelės (3) (Iš 12:5, 8; Sk 9:11). Karčiosios žolelės, pasak Mišnos, galėjo būti salotos, cikorijos, pipirnės, salotinės trūkažolės, kiaulpienės; jos galbūt primindavo izraelitams jų karčią vergovę Egipte. Neraugintą duoną Jėzus naudojo kaip savo tobulo kūno simbolį (Mt 26:26). Apaštalas Paulius pavadino Jėzų „mūsų Paschos Avinėliu“ (1 Kor 5:7, Brb). Pirmame amžiuje švenčiant Paschą, be to, buvo geriamas vynas (4). Jėzus vyną naudojo kaip simbolį savo kraujo, išliejamo už daugelį (Mt 26:27, 28).
(Mato 26:26) Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duonos paplotį ir, taręs palaiminimą, laužė jį ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite. Tai yra mano kūnas.“
nwtsty Mt 26:26 komentaras
yra: graikiškas žodis estin čia gali būti verčiamas „simbolizuoti, vaizduoti, reikšti“. Apaštalams viskas buvo aišku, nes jie matė prieš save tobulą Jėzų ir neraugintą duoną, kurią netrukus turėjo valgyti. Taigi duona negalėjo būti jo kūnas tiesiogine prasme. Įdomu, jog tas pats graikiškas žodis pavartotas Mt 12:7, ir daugelyje Biblijos vertimų jis verčiamas „reiškia“.
(Mato 26:27, 28) Taip pat jis paėmė taurę ir padėkojęs davė jiems sakydamas: „Gerkite iš jos visi, 28 nes tai yra manasis ‘sandoros kraujas’, išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti.
nwtsty Mt 26:28 komentaras
sandoros kraujas: naujoji sandora, kurią Jehova sudarė su pateptaisiais krikščionimis, įsigaliojo Jėzaus aukos pagrindu (Hbr 8:10). Jėzus čia pavartojo tą patį pasakymą kaip ir Mozė, kai šis tarpininkavo Dievui sudarant Įstatymo sandorą su Izraeliu prie Sinajaus kalno (Iš 24:8; Hbr 9:19–21). Kaip veršių ir ožių krauju buvo patvirtinta Įstatymo sandora tarp Dievo ir Izraelio tautos, taip ir Jėzaus krauju patvirtinta naujoji sandora, kurią Jehova sudarė su dvasiniu Izraeliu. Ta sandora įsigaliojo per 33 mūsų eros metų Sekmines (Hbr 9:14, 15).
Ką vertinga radome
(Mato 26:17) Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėję paklausė Jėzaus: „Kur norėtum, kad tau paruoštume valgyti paschą?“
nwtsty Mt 26:17 komentaras
Pirmąją Neraugintos duonos dieną: Neraugintos duonos šventė prasidėdavo nisano 15-ąją, kitą dieną po Paschos (nisano 14-ąją), ir trukdavo septynias dienas. (Žiūrėk sgd d. 19.) Tačiau Jėzaus laikais Pascha buvo taip glaudžiai siejama su šia švente, jog visas aštuonias dienas, įskaitant nisano 14-ąją, kartais vadindavo Neraugintos duonos švente (Lk 22:1). Šiame kontekste frazė „pirmąją [...] dieną“ gali būti verčiama „dieną prieš“. (Palygink su Jn 1:15, 30, kur graikiškas žodis protos [„pirmąją“] reiškia „anksčiau“ ir išverstas „jis jau buvo pirma [protos] manęs“.) Taigi remiantis tiek graikišku tekstu, tiek žydų tradicija galima spręsti, jog mokiniai šį klausimą Jėzui uždavė nisano 13-ąją. Tą dieną mokiniai ruošėsi Paschai, kuri buvo švenčiama vakare, prasidėjus nisano 14-ajai (Mk 14:16, 17).
(Mato 26:39) Kiek paėjęs, jis parpuolė veidu į žemę ir meldėsi sakydamas: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu.“
nwtsty Mt 26:39 komentaras
teaplenkia mane ši taurė: Biblijoje žodis „taurė“ dažniausiai vartojamas perkeltine prasme, turint omenyje Jehovos valią, arba jo skirtą dalį, žmogui. Jėzus labiausiai nerimavo dėl to, kad jo, kaltinamo piktžodžiavimu Dievui ir maišto kurstymu, mirtis užtrauks gėdą jo Tėvui. Todėl jis meldėsi, kad ta „taurė“ jį aplenktų.
BALANDŽIO 9–15 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MATO 27–28
„Eikite ir darykite žmones Kristaus mokiniais. Kodėl, kur, kaip?“
(Mato 28:18) Jėzus priėjo prie jų ir prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.
‘Eikite ir padarykite mokiniais...’
4 Jėzus valdo savo susirinkimą, o nuo 1914 metų – ir Dievo įkurtą Karalystę. (Kolosiečiams 1:13; Apreiškimo 11:15) Jis yra arkangelas ir vadovauja milijoninei dangaus angelų armijai. (1 Tesalonikiečiams 4:16; 1 Petro 3:22; Apreiškimo 19:14–16) Tėvas jam davė galią sunaikinti „visas valdžias, galybes ir pajėgas“, kurios nesilaiko teisingų Jo principų. (1 Korintiečiams 15:24–26; Efeziečiams 1:20–23) Jėzaus valdžia neapsiriboja gyvaisiais. Jis taip pat yra „gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas“: Dievas jam suteikė galią prikelti visus, miegančius mirties miegu. (Apaštalų darbų 10:42; Jono 5:26–28) Aišku, įsakymas To, kuriam duota tokia didelė valdžia, mums turėtų būti visų svarbiausias. Todėl Kristaus nurodymo ‘eiti ir daryti mokiniais žmones’ klausome pagarbiai ir noriai.
(Mato 28:19) Todėl eikite ir darykite mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu,
nwtsty Mt 28:19 komentarai
darykite mokiniais: graikiškas veiksmažodis matheteuo gali būti verčiamas „mokyti“, turint tikslą, kad žmogus taptų mokiniu. (Palygink su Mt 13:52, kur tas žodis išverstas „pamokytas“.) Veiksmažodžiai „krikštydami“ ir „mokydami“ rodo, ką apima įsakymas „darykite mokiniais“.
visų tautų žmones: pažodinis vertimas būtų „visas tautas“, bet kontekstas rodo, kad čia kalbama apie asmenis iš visų tautų, nes graikiškas įvardis „juos“ frazėje „krikštydami juos“ yra vyriškos giminės ir nurodo žmones, o ne tautas; pastarasis žodis graikų kalboje yra bevardės giminės. Įsakymas eiti pas „visų tautų žmones“ buvo naujas. Iš šventųjų raštų žinoma, kad iki Jėzaus laikų kitataučiai galėjo atkeliauti į Izraelį ir kartu su izraelitais tarnauti Jehovai (1 Kar 8:41–43). Tačiau šiuo įsakymu Jėzus nurodo gerąją naujieną skelbti ne tik žydams ir taip jo mokinių ruošimo darbą išplėsti po visą pasaulį (Mt 10:1, 5–7; Apr 7:9).
(Mato 28:20) mokydami juos laikytis viso, ką esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki šios santvarkos pabaigos.“
nwtsty Mt 28:20 komentaras
mokydami juos: graikiškas žodis, verčiamas „mokyti“, apima aiškinimą, argumentavimą, įtikinėjimą pateikiant įrodymus. Mokymas laikytis viso, ką Jėzus yra įsakęs, turi būti nuolatinis procesas; mokinys sužino Jėzaus mokymus, išmoksta juos taikyti ir seka Jėzaus pavyzdžiu (Jn 13:17; Ef 4:21; 1 Pt 2:21).
Ką vertinga radome
(Mato 27:51) Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, žemė ėmė drebėti ir uolos skeldėti.
nwtsty Mt 27:51 komentarai
šventovė: graikiškas žodis naos čia reiškia pagrindinį pastatą, kuriame buvo Šventoji ir Šventų Švenčiausioji.
uždanga: ši gražiai išsiuvinėta užuolaida skyrė šventyklos Šventų Švenčiausiąją nuo Šventosios. Žydų tradicija byloja, kad ta didžiulė uždanga buvo apie 18 m ilgio, 9 m pločio ir 7 cm storio. Perplėšdamas uždangą pusiau Jehova ne tik parodė pykstąs ant savo Sūnaus žudikų, bet ir simboliškai pavaizdavo, jog kelias į dangų nuo tada tapo atviras (Hbr 10:19, 20).
(Mato 28:7) Skubėkite pas jo mokinius pranešti, kad jis prikeltas iš mirusiųjų, ir sakykite jiems: ‘Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite.’ Štai aš jums tai paskelbiau.“
nwtsty Mt 28:7 komentaras
Skubėkite pas jo mokinius pranešti, kad jis prikeltas: šioms moterims pirmosioms iš mokinių buvo pasakyta, kad Jėzus prikeltas, ir liepta pranešti apie tai kitiems mokiniams (Mt 28:2, 5, 7). Pagal žydų tradiciją, moterims nebuvo leidžiama liudyti teisme. O Jehovos angelas tas moteris pagerbė pavesdamas joms džiugią užduotį.
BALANDŽIO 16–22 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MORKAUS 1–2
„Tavo nuodėmės atleistos“
(Morkaus 2:3–5) Tuomet pas jį atnešė paralyžiuotą žmogų. Jį nešė keturiese. 4 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie virš tos vietos nuardė stogą, atkasę padarė skylę ir nuleido neštuvus su paralyžiuotuoju. 5 Matydamas jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Vaike, tavo nuodėmės atleistos.“
jy p. 67, pstr. 3–5
„Tavo nuodėmės atleistos“
Jėzui mokant žmones vienuose namuose, keturi vyrai neštuvais atneša paralyžiuotą žmogų. Jie nori, kad Jėzus išgydytų jų draugą, bet dėl minios negali prie jo prieiti (Morkaus 2:4). Kaip gaila! Tada jie užlipa ant plokščio stogo, padaro jame skylę ir nuleidžia į kambarį neštuvus su paralyžiuotuoju.
Ar Jėzus supyksta, kad yra pertraukiamas? Nė kiek! Jų tikėjimas padaro jam didelį įspūdį. Paralyžiuotajam jis taria: „Tavo nuodėmės atleistos“ (Mato 9:2). Bet ar Jėzus tikrai gali atleisti nuodėmes? Rašto aiškintojai ir fariziejai nepatenkinti svarsto savo širdyje: „Kodėl šitas taip kalba? Jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“ (Morkaus 2:7).
Žinodamas jų mintis Jėzus jiems sako: „Kodėl širdyje taip svarstote? Kas gi lengviau: ar pasakyti paralyžiuotajam ‘tavo nuodėmės atleidžiamos’, ar – ‘kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’?“ (Morkaus 2:8, 9). Taip, savo būsimos aukos pagrindu Jėzus gali atleisti to žmogaus nuodėmes.
(Morkaus 2:6–12) Ten buvo ir keletas Raštų žinovų. Jie sėdėjo ir svarstė širdyje: 7 „Kodėl šitas taip kalba? Jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“ 8 O Jėzus, tuojau savo dvasia perpratęs, kad jie šitaip sau svarsto, pasakė jiems: „Kodėl širdyje taip svarstote? 9 Kas gi lengviau: ar pasakyti paralyžiuotajam ‘tavo nuodėmės atleidžiamos’, ar – ‘kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? 10 Tačiau kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus turi galią žemėje atleisti nuodėmes – jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, – 11 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo.“ 12 Šis atsikėlė, tuojau pasiėmė neštuvus ir visiems žiūrint išėjo. Visi buvo apstulbę iš nuostabos ir šlovino Dievą sakydami: „Nieko panašaus niekad nesame matę!“
nwtsty Mk 2:9 komentaras
Kas gi lengviau: nesunku būtų pasakyti, jog gali atleisti nuodėmes, nes tam patvirtinti nereikia jokių matomų įrodymų. Bet sakydamas „kelkis [...] ir vaikščiok“ Jėzus privalo padaryti stebuklą, iš kurio visiems būtų akivaizdu, jog jis turi galią atleisti nuodėmes. Šis pasakojimas ir Iz 33:24 parodo, jog ligos susijusios su mūsų nuodėminga prigimtimi.
Ką vertinga radome
(Morkaus 1:11) ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus; aš patenkintas tavimi.“
nwtsty Mk 1:11 komentarai
iš dangaus pasigirdo balsas: tai pirmas iš trijų evangelijose paminėtų atvejų, kai Jehova tiesiogiai kalbėjo žmonėms (Mk 9:7; Jn 12:28).
Tu esi mano mylimasis Sūnus: dvasinėje sferoje Jėzus buvo Dievo Sūnus (Jn 3:16). Gimęs žmogumi Jėzus tapo „sūnumi Dievo“ – tokiu, kaip kadaise tobulas žmogus Adomas (Lk 1:35; 3:38). Tačiau atrodo, kad čia Dievas apie Jėzų pasako kai ką daugiau. Tardamas šiuos žodžius ir išliedamas šventąją dvasią Dievas akivaizdžiai parodė, kad žmogus Jėzus gimė kaip Jo dvasinis Sūnus. Gimęs „iš naujo“ Jėzus įgijo viltį sugrįžti į dangų kaip Dievo pateptas Karalius ir Vyriausiasis Kunigas (Jn 3:3–6; 6:51; palygink su Lk 1:31–33; Hbr 2:17; 5:1, 4–10; 7:1–3).
aš patenkintas tavimi: arba „tavimi aš džiaugiuosi“. Tas pats pasakymas pavartotas Mt 12:18, kur cituojami žodžiai iš Iz 42:1 apie pažadėtąjį Mesiją, arba Kristų. Šventosios dvasios išliejimas ir tai, ką Dievas paskelbė apie savo Sūnų, buvo akivaizdus įrodymas, kad Jėzus yra pažadėtasis Mesijas.
(Morkaus 2:27, 28) Ir jis jiems pasakė: „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui. 28 Taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“
nwtsty Mk 2:28 komentaras
šabo Viešpats: šį titulą Jėzus pritaikė sau (Mt 12:8; Lk 6:5), sakydamas, jog šabas jam duotas atlikti darbą, kurį pavedė jo dangiškasis Tėvas. (Palygink su Jono 5:19; 10:37, 38.) Šabo dieną Jėzus padarė keletą įspūdingiausių stebuklų, pavyzdžiui, išgydė sunkius ligonius (Lk 13:10–13; Jn 5:5–9; 9:1–14). Tai vaizdavo, kokią atgaivą jis suteiks žmonėms valdydamas Karalystę. Tas metas bus tarsi šabo poilsis (Hbr 10:1).
BALANDŽIO 23–29 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MORKAUS 3–4
„Gydymas per šabą“
(Morkaus 3:1, 2) Jis vėl atėjo į sinagogą. Ten buvo žmogus padžiūvusia ranka. 2 Jie akylai stebėjo, ar Jėzus imsis per šabą tą žmogų gydyti, mat norėjo jį apkaltinti.
jy p. 78, pstr. 1–2
Kas leistina per šabą?
Kitą šabą Jėzus ateina į sinagogą, tikriausiai Galilėjoje. Čia yra žmogus padžiūvusia dešine ranka (Luko 6:6). Raštų žinovai ir fariziejai atidžiai stebi Jėzų. Kodėl? Tikruosius motyvus atskleidžia jų klausimas: „Ar leistina per šabą gydyti?“ (Mato 12:10).
Religiniai žydų vadovai mano, kad gydyti šabo dieną leistina tik tuo atveju, kai gresia pavojus gyvybei. Todėl jie moko, kad per šabą, pavyzdžiui, nevalia atitaisyti kaulą ar sutvarstyti išnirusį sąnarį, nes pavojus nėra mirtinas. Akivaizdu, Raštų žinovai ir fariziejai klausinėja Jėzų ne dėl to, kad jiems nuoširdžiai rūpėtų kenčiantis žmogus. Jie tik ieško dingsties apkaltinti Jėzų.
(Morkaus 3:3, 4) O jis tarė anam su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir eikš į vidurį.“ 4 Tada pasakė jiems: „Kas leistina per šabą: daryti gera ar daryti bloga, sielą gelbėti ar žudyti?“ Bet tie tylėjo.
jy p. 78, pstr. 3
Kas leistina per šabą?
Tačiau Jėzus žino jų suktas mintis. Jam žinomas jų kraštutinis, šventaisiais raštais nepagrįstas požiūris, kokie darbai pažeidžia šabo reikalavimą (Išėjimo 20:8–10). Jam jau teko susidurti su tokia neteisinga kritika už tai, kad daro gerus darbus. Todėl Jėzus įžiebia dramatišką konfliktą sakydamas žmogui paralyžiuota ranka: „Kelkis ir eikš į vidurį“ (Morkaus 3:3).
(Morkaus 3:5) Jėzus pasipiktinęs apžvelgė juos aplinkui ir labai nuliūdęs dėl jų širdies kietumo tarė anam žmogui: „Ištiesk ranką.“ Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika.
nwtsty Mk 3:5 komentaras
pasipiktinęs [...] ir labai nuliūdęs: tik Morkus paminėjo, kaip tąkart, matydamas religinių vadovų širdžių nejautrumą, reagavo Jėzus (Mt 12:13; Lk 6:10). Taip gyvai apie Jėzaus jausmus tikriausiai Morkui papasakojo Petras, pats labai emocingas žmogus.
Ką vertinga radome
(Morkaus 3:29) Tačiau tam, kas piktžodžiauja šventajai dvasiai, per amžius nebus atleista – jis kaltas amžina nuodėme.
nwtsty Mk 3:29 komentarai
piktžodžiauja šventajai dvasiai: piktžodžiauti reiškia paniekinamai, užgauliai kalbėti apie Dievą arba apie šventus dalykus. Kadangi šventoji dvasia kyla iš Dievo, sąmoningai priešintis jos veikmei arba ją neigti – tolygu piktžodžiauti Dievui. Skaitydami Mt 12:24, 28 ir Mk 3:22 suprantame, kad žydų religiniai vadovai matė Dievo dvasios veikimą, kai Jėzus darė stebuklus, bet jie teigė, jog ta galia iš Velnio.
kaltas amžina nuodėme: tokia sąmoninga nuodėmė niekada nebus atleista; jos negali padengti jokia auka. (Žiūrėk šios eilutės komentarą piktžodžiauja šventajai dvasiai.)
(Morkaus 4:26–29) Jis kalbėjo: „Taigi, su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu į žemę sėklą. 27 Naktį jis miega, dieną keliasi, o sėkla dygsta, auga, ir jis nežino kaip. 28 Žemė savaime brandina vaisių – pirma išaugina želmenį, paskui varpą, galiausiai sunokusį grūdą varpoje. 29 Derliui subrendus, žmogus tuoj pat imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“
Ar suvoki Jėzaus žodžių prasmę?
6 Ko pasimokome iš šio palyginimo? Pirma, reikia suprasti, kad Biblijos studijuotojo dvasinė pažanga ne mūsų valioje. Turime būti santūrūs ir studijuotojo nespausti, neskubinti jo kuo greičiau krikštytis. Tiesiog visomis išgalėmis jam padėkime, jį remkime, tačiau nuolankiai pripažinkime, jog pasiaukoti Jehovai žmogus turi apsispręsti pats. Šitas troškimas kyla iš širdies, iš karštos meilės Dievui. Jokie kiti motyvai Dievui nemieli (Ps 51:14; 54:8 [51:12; 54:6, Brb]; 110:3, Brb).
7 Antra, iš šio palyginimo pasimokome, kad nereikia nusiminti, jei iš pradžių mūsų triūso vaisiai nėra akivaizdūs. Turime būti kantrūs (Jok 5:7, 8). Net jei tiesos sėkla kieno širdyje ir nesubrandina vaisiaus, tai dar nereiškia, kad esame prasti mokytojai. Juk tam žmogui stengėmės padėti iš visų jėgų. Tiesos sėklai sudygti ir suvešėti Jehova leidžia tik nuolankaus, norinčio keistis žmogaus širdyje (Mt 13:23). Todėl savo našumo Jehovos tarnyboje neturėtume matuoti vien žmonių, kuriems padėjome pažinti tiesą ir pasikrikštyti, skaičiumi. Jehova į mūsų tarnybą žiūri kitaip. Labiausiai jis vertina ne pasiektą rezultatą, o pastangas. (Perskaityk Luko 10:17–20; 1 Korintiečiams 3:8.)
8 Trečia, šis palyginimas padeda suprasti, kad galime nė nepamatyti, kokią pažangą žmogus padarė. Štai viena pora, kuriai Biblijos studijas vedė misionierius, išreiškė norą tapti nekrikštytais skelbėjais. Misionierius sutuoktiniams priminė, kad pirma jie turi mesti rūkyti. Tačiau labai nustebo sužinojęs, kad jie nerūko jau keletą mėnesių. Kodėl jie ryžosi tokiam žingsniui? Tie žmonės žinojo, kad Jehova viską mato ir kad jis nekenčia veidmainystės. Todėl širdis jiems diktavo arba rūkyti ir matant tam broliui, arba mesti visiškai. Jie taip pamilo Dievą, jog nusprendė elgtis teisingai. Taigi pora jau buvo padariusi pažangą, nors misionierius apie tai nė nenutuokė.
ESAME KRIKŠČIONYS
„Kas turi ausis klausytis, tesiklauso“
(Morkaus 4:9) Ir jis pridūrė: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“
nwtsty Mk 4:9 komentaras
Kas turi ausis klausytis, tesiklauso. Prieš pasakydamas palyginimą apie sėjėją Jėzus tarė: „Pasiklausykite“ (Mk 4:3). Palyginimą jis baigia šiuo paraginimu, pabrėždamas, jog jo sekėjams labai svarbu atidžiai klausytis jo pamokymų. Panašūs paraginimai yra Mt 11:15; 13:9, 43; Mk 4:23; Lk 8:8; 14:35; Apr 2:7, 11, 17, 29; 3:6, 13, 22; 13:9.
BALANDŽIO 30–GEGUŽĖS 6 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MORKAUS 5–6
„Jėzus turi galią prikelti mirusiuosius“
(Morkaus 5:38) Taigi jie atėjo į sinagogos vadovo namus. Ten Jėzus pamatė triukšmingą sąmyšį ir verkiančius bei garsiai raudančius žmones.
(Morkaus 5:39–41) Įžengęs vidun, jis tarė jiems: „Kam tas triukšmas ir verksmas? Vaikelis ne mirė, o miega.“ 40 Bet jie iš jo tik šaipėsi. Visus išprašęs, Jėzus pasiėmė mergaitės tėvą, motiną, savo palydovus ir įėjo, kur ji buvo. 41 Paėmęs ją už rankos, jis tarė: „Talità kum!“ Išvertus tai reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis.“
nwtsty Mk 5:39 komentaras
ne mirė, o miega: Biblijoje mirtis dažnai prilyginama miegui (Ps 13:4 [13:3]; Jn 11:11–14; Apd 7:60; 1 Kor 7:39; 15:51; 1 Tes 4:13). Jėzus ketino mergaitę prikelti, todėl šiuos žodžius pasakė tikriausiai norėdamas parodyti, jog žmones galima prikelti iš mirties panašiai kaip pažadinti iš gilaus miego. Galią prikelti mergaitę Jėzui suteikė jo Tėvas, „atgaivinantis mirusius ir apie nesamus dalykus kalbantis tarytum apie jau esamus“ (Rom 4:17).
(Morkaus 5:42) Mergaitė bemat atsikėlė ir pradėjo vaikščioti (jai buvo dvylika metų). Ir jie iškart pratrūko begaliniu džiaugsmu.
jy p. 118, pstr. 6
Mergaitė vėl gyva!
Kai Jėzus ką nors išgydydavo, tam žmogui liepdavo apie tai niekam nesakyti; tą patį jis nurodo ir mergaitės tėvams. Tačiau džiūgaujantys tėvai ir kiti žinią paskleidžia „po visą aną kraštą“ (Mato 9:26). Kas gi, pamatęs savo mylimą žmogų prikeltą iš mirties, apie tai su jauduliu visiems nepasakotų? Tai antras aprašytas atvejis, kai Jėzus prikelia mirusįjį.
Ką vertinga radome
(Morkaus 5:19, 20) Bet Jėzus neleido ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok jiems visa, ką Jehova tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“ 20 Šis nuėjęs ėmė skelbti Dekapolyje apie visa, ką Jėzus dėl jo padarė, ir visi stebėjosi.
nwtsty Mk 5:19 komentaras
papasakok jiems: priešingai nei anksčiau, kai Jėzus liepdavo negarsinti jo padarytų stebuklų (Mk 1:44; 3:12; 7:36), šįkart jis nurodo tam vyrui papasakoti giminaičiams, kas atsitiko. Taip Jėzus pasakė galbūt dėl to, kad buvo paprašytas išeiti iš to krašto, taigi žinojo negalėsiąs ten pats paliudyti; be to, tai turėjo padėti išsklaidyti neigiamas kalbas, kurios galėjo kilti dėl prarastų kiaulių.
(Morkaus 6:11) O kurioje vietoje jūsų nepriims ir neklausys, išeidami iš ten nusikratykite žemes nuo kojų, kad būtų jiems liudijimas.“
nwtsty Mk 6:11 komentaras
nusikratykite žemes nuo kojų: toks gestas reiškė, kad mokiniai nėra atsakingi už pasekmes, kurių žmonės susilauks nuo Dievo. Panašus posakis pavartotas ir Mt 10:14; Lk 9:5. Morkus ir Lukas atitinkamai pridūrė: „kad būtų jiems liudijimas“, „kad būtų liudijimas prieš juos“. Paulius ir Barnabas taip padarė Pisidijos Antiochijoje (Apd 13:51). Panašiai Paulius pasielgė ir Korinte – papurtė savo drabužius ir pasakė: „Tekrinta jūsų kraujas ant jūsų pačių galvų – aš švarus“ (Apd 18:6). Jėzaus mokiniams toks paprotys tikriausiai jau buvo žinomas; pamaldūs žydai, grįžę į savo šalį po kelionės per pagonių gyvenamą kraštą nusikratydavo nuo sandalų dulkes, mat laikė jas nešvariomis. Tačiau Jėzus, duodamas šį nurodymą, akivaizdu, omenyje turėjo ką kita.