mwbr18.06 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
BIRŽELIO 4–10 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MORKAUS 15–16
„Jėzui išsipildžiusios pranašystės“
(Morkaus 15:3–5) O aukštieji kunigai visaip jį kaltino. 4 Pilotas vėl jį klausė: „Tu nieko neatsakai? Pažiūrėk, kiek daug kaltinimų jie tau meta.“ 5 Bet Jėzus daugiau nieko neatsakė, ir Pilotas stebėjosi.
(Morkaus 15:24) Jie prikalė Jėzų prie stulpo ir pasidalijo jo drabužius mesdami dėl jų burtą – kas kam atiteks.
(Morkaus 15:29, 30) Einantys pro šalį jį užgauliojo kraipydami galvas ir sakydami: „Nagi tu, kuris nugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai, 30 gelbėk save, nuženk nuo stulpo!“
nwtsty Mk 15:24, 29 komentarai
pasidalijo jo drabužius: Jn 19:23, 24 pateikta detalių, kurių nepaminėjo Matas, Morkus ir Lukas: romėnų kareiviai, matyt, metė burtus tiek dėl viršutinių drabužių, tiek dėl apatinio apdaro; viršutinius „padalijo į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį“; jie nenorėjo plėšyti apatinio drabužio, todėl metė burtą, kuriam jis atiteks; kad dėl Mesijo drabužių bus metami burtai, išpranašauta Ps 22:19 [22:18]. Bausmės vykdytojams paprastai būdavo leidžiama pasiimti aukos drabužius, todėl nusikaltėlius prieš egzekuciją jie išrengdavo ir atimdavo visus daiktus, taip dar labiau juos pažemindami.
kraipydami galvas: šiuo gestu, paprastai kartu su kokia replika, būdavo išreiškiama pajuoka, panieka ar patyčios. Praeiviai, patys to nesuvokdami, išpildė Ps 22:8 [22:7] užrašytą pranašystę.
(Morkaus 15:43) atėjo garbingas tarybos narys, Juozapas iš Arimatėjos, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Įsidrąsinęs jis įėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.
(Morkaus 15:46) Šis nupirko geriausio lino drobės, nuėmė kūną, įsupo į tą drobę, paguldė uoloje iškirstame kape ir kapo angą užrito akmeniu.
nwtsty Mk 15:43 komentaras
Juozapas: evangelijų rašytojų individualumas matomas iš to, kaip skirtingai jie apibūdino Juozapą. Mokesčių rinkėjas Matas paminėjo, kad tai buvo „turtingas žmogus“. Morkus, rašęs pirmiausia romėnams, apie Juozapą pasakė, jog jis buvo „garbingas tarybos narys“, kuris laukė Dievo Karalystės. Lukas, atjautus gydytojas, apibūdino jį kaip „gerą bei teisų žmogų“, kuris nebalsavo už tai, ką kiti tarybos nariai buvo sumanę padaryti Jėzui. Jonas vienintelis paminėjo, kad Juozapas buvo „slaptas [Jėzaus mokinys] dėl žydų baimės“ (Mt 27:57–60; Mk 15:43–46; Lk 23:50–53; Jn 19:38–42).
Ką vertinga radome
(Morkaus 15:25) Buvo trečia valanda, kai jį prikalė prie stulpo.
nwtsty Mk 15:25 komentaras
trečia valanda: tai yra maždaug devinta valanda ryto. Kai kam atrodo, kad ši informacija prieštarauja Jn 19:14–16, kur rašoma, jog buvo „maždaug šešta valanda“, kai Pilotas atidavė Jėzų prikalti prie stulpo. Nors Biblijoje nepasakyta, kodėl yra toks neatitikimas, verta turėti omenyje kai kuriuos dalykus. Viena, apskritai kalbant, Jėzaus paskutinės dienos įvykių laikas visose evangelijose sutampa: visuose keturiuose pasakojimuose nurodyta, kad kunigai bei tautos vyresnieji susitiko išaušus rytui ir paskui nuvedę perdavė Jėzų Romos vietininkui Poncijui Pilotui (Mt 27:1, 2; Mk 15:1; Lk 22:66–23:1; Jn 18:28). Matas, Morkus ir Lukas paminėjo, kad kai Jėzus buvo ant stulpo, „šeštą valandą visą žemę apgaubė tamsa; ji laikėsi iki devintos valandos“ (Mt 27:45, 46; Mk 15:33, 34; Lk 23:44). Kitas dalykas, į kurį dera atsižvelgti, – plakimą kai kas laikydavo egzekucijos dalimi. Kai kada žiauriai nuplaktas žmogus net mirdavo. Jėzus iš tikrųjų buvo smarkiai nuplaktas, nes kančių stulpo nepajėgė nešti visą kelią (Lk 23:26; Jn 19:17). Jeigu plakimą laikytume egzekucijos dalimi, vadinasi, turėjo praeiti kažkiek laiko iki Jėzus buvo prikaltas prie stulpo. Įdomu, kad Mt 27:26 ir Mk 15:15 nuplakdinimas ir prikalimas prie kančių stulpo paminėti kartu. Taigi skirtingi žmonės galėjo nurodyti nevienodą egzekucijos laiką; viskas priklausė nuo jų požiūrio, kas laikytina jos pradžia. Tai paaiškina, kodėl Pilotas nustebo sužinojęs, kad Jėzus, prikaltas prie stulpo, taip greitai numirė (Mk 15:44). Be to, Biblijos rašytojai, atrodo, laikėsi paplitusio papročio dieną dalyti į keturias dalis po tris valandas, panašiai kaip ir naktį. Štai kodėl dažnai minima trečia, šešta, devinta dienos valanda, skaičiuojant nuo saulėtekio, apie šeštą valandą ryto mūsų laiku (Mt 20:1–5; Jn 4:6; Apd 2:15; 3:1; 10:3, 9, 30). Dauguma žmonių neturėjo tikslių laiko matavimo prietaisų, todėl dienos laiką nurodydavo apytikriai, kaip kad Jn 19:14 (Mt 27:46; Lk 23:44; Jn 4:6; Apd 10:3, 9). Apibendrinant reikia pasakyti, kad Morkus galėjo turėti mintyje plakimą ir prikalimą prie stulpo, o Jonas kalbėjo tik apie prikalimą prie stulpo. Abu rašytojai laiką tikriausiai suapvalino į vieną arba kitą trijų valandų intervalo pusę; Jonas, be to, prie nurodyto laiko pridėjo žodį „maždaug“. Visu tuo galima paaiškinti, kodėl pasakojimuose nurodytos skirtingos valandos. Galiausiai tai, kad Jonas rašydamas keletą dešimtmečių vėliau už Morkų nurodė kitokį laiką, reiškia, jog Morkaus pasakojimo jis nekopijavo.
(Morkaus 16:8) Moterys išėjusios leidosi bėgti nuo kapo, mat jas buvo pagavęs virpulys bei stiprus jaudulys. Jos niekam nieko nesakė, nes bijojo.
nwtsty Mk 16:8 komentaras
nes bijojo: remiantis seniausiais turimais Evangelijos pagal Morkų paskutinės dalies rankraščiais, ši evangelija baigiasi 8 eilute. Kai kas tvirtina, kad knygos originale tekstas negalėjo pasibaigti taip netikėtai. Tačiau turint omenyje gana lakonišką Morkaus rašymo stilių toks argumentas nebūtinai yra pagrįstas. Be to, ketvirto amžiaus biblistai Jeronimas ir Eusebijas pažymi, kad autentiškas pasakojimas baigiasi žodžiais „nes bijojo“.
Yra nemažai graikiškų rankraščių ir vertimų į kitas kalbas, kuriuose po 8 eilutės pridėta ilgoji arba trumpoji pabaiga. Ilgoji pabaiga (dvylika eilučių) yra Aleksandrijos kodekse, Efremo kodekse, Bezos kodekse – visi datuojami V m. e. amžiumi. Ji taip pat yra Vulgatoje (vertimas į lotynų kalbą), Kjuretono rankraštyje ir Pešitoje (vertimai į sirų kalbą). Tačiau jos nėra dviejuose ankstesniuose IV amžiaus graikiškuose rankraščiuose – Sinajaus kodekse ir Vatikano kodekse, – taip pat Sinajaus siriškajame kodekse (IV ar V amžius) ir seniausiame koptiškame tekste sahidų tarme (V amžius). Seniausi Evangelijos pagal Morkų rankraščiai armėnų ir gruzinų kalbomis irgi baigiasi 8 eilute.
Kai kuriuose vėlyvuosiuose graikiškuose rankraščiuose ir vertimuose į kitas kalbas yra trumpoji pabaiga (keli sakiniai). VIII amžiumi datuojamame Karališkajame kodekse yra abi pabaigos, pradedant trumpąja. Prieš kiekvieną pabaigą pastaboje sakoma, kad ją pripažįsta kai kurie žinovai, tačiau netvirtinama, kad kuri nors iš jų yra autentiška.
TRUMPOJI PABAIGA
(Trumpoji pabaiga po Mk 16:8 nepriklauso įkvėptam Dievo Žodžiui.)
Bet viską, kas buvo nurodyta, jos trumpai papasakojo tiems, kurie buvo su Petru. O paskui pats Jėzus per juos pasiuntė nuo rytų iki vakarų šventąją ir nepragaištančią amžinojo išgelbėjimo žinią.
ILGOJI PABAIGA
(Ilgoji pabaiga po Mk 16:8 nepriklauso įkvėptam Dievo Žodžiui.)
9 Prisikėlęs savaitės pirmosios dienos ankstų rytą, jis pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. 10 Ji nuėjo ir pranešė tiems, kurie anksčiau buvo su juo, o dabar gedėjo ir verkė. 11 Bet jie, išgirdę, kad jis atgijo ir kad Marija jį matė, netikėjo. 12 Paskui jis kitokiu pavidalu pasirodė dviem iš jų, kai jie ėjo į apylinkes. 13 Tuodu grįžo ir pranešė visiems kitiems. Bet jie ir šiais nepatikėjo. 14 O vėliau jis pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo prie stalo. Jis priekaištavo dėl jų netikėjimo ir širdies kietumo, kad netikėjo tais, kurie matė jį prikeltą iš mirusiųjų. 15 Ir jis jiems sakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite gerąją naujieną visai kūrinijai. 16 Kas įtikės ir bus pakrikštytas, tas bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. 17 Tikinčiuosius lydės šie ženklai: jie mano vardu išvarinės demonus, kalbės svetimomis kalbomis, 18 ims rankomis gyvates ir, jeigu išgers ko nors mirtinai nuodingo, jiems visai nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių ir šie pasveiks.“
19 Taigi, kai baigė jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. 20 O jie išėjo ir visur skelbė, Viešpačiui su jais veikiant ir jų žodį patvirtinant lydimaisiais ženklais.
BIRŽELIO 11–17 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 1
„Sek Marijos nuolankumo pavyzdžiu“
(Luko 1:38) Tada Marija tarė: „Štai esu Jehovos vergė! Tegul įvyksta man tai, ką paskelbei.“ Tuomet angelas ją paliko.
„Štai esu Jehovos vergė!“
12 Paprasti Marijos žodžiai, net ir praėjus daug šimtmečių, tikintiesiems tebeliudija, kokia nuolanki ir klusni Dievui ji buvo. Angelui Gabrieliui ji atsakė: „Štai esu Jehovos vergė! Tegul įvyksta man tai, ką paskelbei“ (Lk 1:38). Vergė savo padėtimi buvo iš visų tarnų žemiausia ir visiškai priklausė nuo šeimininko. Kukliai pasivadindama Jehovos verge, Marija iš esmės sakosi esanti menkiausia iš jo tarnų ir pripažįsta, kad jos gyvenimas besąlygiškai priklauso nuo jos Šeimininko. Marija neabejoja, kad Dievo rankose bus saugi, kad jis visada atlygina savo ištikimiesiems, taip pat kad laimins jos nuoširdžias pastangas ir padės tą nelengvą užduotį įvykdyti (Ps 18:26 [18:25, Brb]).
(Luko 1:46–55) Marija tarė: „Mano siela aukština Jehovą, 47 dvasia mano netveria džiaugsmu dėl Dievo, mano Gelbėtojo, 48 nes jis atkreipė dėmesį į savo vergės žemą padėtį. Štai nuo dabar visos kartos vadins mane laimingąja, 49 nes Galingasis padarė man didžių dalykų; šventas yra jo vardas. 50 Per kartų kartas jis gailestingas tiems, kurie jo bijo. 51 Jis parodė savo rankos galybę, išsklaidė tuos, kurių širdžių ketinimai išpuikėliški, 52 numetė nuo sostų galinguosius ir išaukštino prastuolius, 53 pasotino alkanuosius gėrybėmis, o turtuolius paleido tuščiomis. 54 Jis atėjo į pagalbą savo tarnui Izraeliui, kad prisimintų gailestingumą – 55 kaip yra sakęs mūsų protėviams — Abraomui ir jo palikuonims per amžius.“
„Štai esu Jehovos vergė!“
15 Dabar prabyla Marija. Žodžiai, kuriuos ji tąkart ištarė, apie ją pasako labai daug. Tai ilgiausia Biblijoje randama Marijos kalba, ir ją užrašė evangelistas Lukas. (Perskaityk Luko 1:46–55.) Marija iš dėkingumo kupinos širdies šlovina Jehovą už tai, kad suteikė jai garbę tapti Mesijo motina. Tie žodžiai liudija, koks tvirtas jos tikėjimas. Ji giria Jehovą, kad pažemino išdidžiuosius ir galinguosius ir atėjo į pagalbą trokštantiems jam tarnauti prastuoliams. Iš visko sprendžiant, Marija puikiai išmanė Dievo Žodį – paskaičiuota, kad jos kalboje yra daugiau kaip dvidešimt skirtingų fragmentų iš hebrajiškųjų Biblijos knygų.
16 Kaip matome, Marija mėgdavo mąstyti apie Dievo Žodį. Ir kalbėjo ji šventųjų raštų žodžiais, ne savo supratimu rėmėsi, – akivaizdu, jog buvo nuolanki. Ateis laikas, kai ir Marijos sūnus, dabar esantis įsčiose, suaugs ir bus nuolankus kaip ji. „Mano mokslas – ne mano, o to, kuris mane siuntė“, – jis pasakys (Jn 7:16). Kiekvienam tad vertėtų pamąstyti: ar Dievo Žodį aš tikrai branginu? ar remiuosi juo ar savo supratimu? Galime numanyti, kaip į šiuos klausimus būtų atsakiusi Marija.
Ką vertinga radome
(Luko 1:69) Jis pakėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose
nwtsty Lk 1:69 komentaras
išgelbėjimo ragą: arba „galingą gelbėtoją“. Biblijoje gyvūnų ragai dažnai simbolizuoja jėgą, užkariavimą, pergalę (1 Sam 2:1, išnaša; Ps 75:5, 6, 11 [75:4, 5, 10]; 148:14, Brb). Ragai taip pat vaizduoja tiek teisius, tiek neteisius valdovus ir jų dinastijas, o jų karinės pergalės prilyginamos badymui ragais (Įst 33:17; Dan 7:24; 8:2–10, 20–24). Šiame kontekste „išgelbėjimo ragas“ reiškia Mesiją; jis turi galią išgelbėti, yra galingas gelbėtojas.
(Luko 1:76) O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi Jehovai priešakyje paruošti jam kelių
nwtsty Lk 1:76 komentarai
eisi Jehovai priešakyje: Jonas Krikštytojas eis „Jehovai priešakyje“ ta prasme, kad bus pirmtakas Jėzaus, kuris atstovaus savo Tėvui ir ateis savo Tėvo vardu (Jn 5:43; 8:29).
BIRŽELIO 18–24 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 2–3
„Vaikai, ar augate dvasiškai?“
(Luko 2:41, 42) Jo tėvai kasmet eidavo į Jeruzalę, į Paschos šventę. 42 Kai jam sukako dvylika metų, tuo šventės papročiu jie nukeliavo aukštyn į Jeruzalę
nwtsty Lk 2:41 komentaras
Jo tėvai kasmet eidavo: Įstatymas nereikalavo, kad moterys eitų švęsti Paschos. Tačiau Marija buvo įpratusi kartu su Juozapu kiekvienais metais keliauti Jeruzalėn į tą šventę (Iš 23:17; 34:23). Jie su mažais vaikais į abi puses sukardavo apie 300 kilometrų.
(Luko 2:46, 47) Po trijų dienų jie rado jį šventykloje sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. 47 Visi, kurie jo klausėsi, negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais.
nwtsty Lk 2:46, 47 komentarai
juos beklausinėjantį: sprendžiant iš klausytojų reakcijos, Jėzaus klausimai nebuvo kaip mažo berniuko, norinčio patenkinti savo smalsumą (Lk 2:47). Čia pavartotas graikiškas žodis tam tikrame kontekste gali reikšti kryžminę apklausą, pavyzdžiui, kaip teisme (Mt 27:11; Mk 14:60, 61; 15:2, 4; Apd 5:27). Pasak istorikų, kai kurie žymūs religiniai vadovai po švenčių likdavo šventykloje ir erdviuose jos prieangiuose mokydavo žmones. Šie galėdavo sėdėti prie tų vyrų kojų, klausytis ir užduoti klausimus.
negalėjo atsistebėti: graikiškas veiksmažodis čia pavartotas tokia forma, kuri reiškia nuolatinį ar besikartojantį stebėjimąsi.
(Luko 2:51, 52) Tada Jėzus leidosi su jais žemyn ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina atidžiai dėjosi visus tokius pasakymus į širdį. 52 O Jėzus brendo, augo išmintimi ir malone Dievo ir žmonių akyse.
nwtsty Lk 2:51, 52 komentaras
buvo [...] klusnus: arba „liko klusnus“. Tęstinė čia pavartoto graikiško veiksmažodžio forma rodo, kad grįžęs namo iš šventyklos, kur Dievo Žodžio supratimu nustebino ten buvusius mokytojus, Jėzus ir toliau nuolankiai klausė savo tėvų. Jo klusnumas buvo reikšmingesnis nei bet kokio kito vaiko, nes jis turėjo iki smulkmenų įvykdyti Mozės įstatymą (Iš 20:12; Gal 4:4).
Ką vertinga radome
(Luko 2:14) „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė žmonėms, kuriems jis palankus.“
nwtsty Lk 2:14 komentarai
o žemėje ramybė žmonėms, kuriems jis palankus: kai kuriuose rankraščiuose ši ištrauka suformuluota taip, kad ją galima išversti „o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms“, ir tai atsispindi kai kuriuose Biblijos vertimuose. Bet Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimas pagrįstas senesniais ir patikimesniais rankraščiais. Šie angelų žodžiai reiškia Dievo palankumą ne žmonėms apskritai, nepaisant jų elgesio ir požiūrio. Jie skirti tiems, kas tvirtai jį tikės ir taps jo Sūnaus sekėjais.
žmonėms, kuriems jis palankus: graikiškas žodis eudokia gali būti verčiamas „malonė, palankumas, pritarimas“. Jam giminingas veiksmažodis eudokeo pavartotas Mt 3:17; Mk 1:11 ir Lk 3:22 (žiūrėk Mk 1:11 komentarą), kur Dievas kreipiasi į savo Sūnų tuoj po jo krikšto. Pagrindinė šio žodžio reikšmė „pritarti, būti patenkintam, teigiamai vertinti, džiaugtis“. Taigi frazė „žmonės, kuriems jis palankus“ (anthropois eudokias) gali būti verčiama „žmonės, kuriais jis džiaugiasi“.
(Luko 3:23) Pats Jėzus, kai pradėjo savo veiklą, buvo maždaug trisdešimties metų. Jis buvo, kaip apie jį manė, sūnus Juozapo, sūnaus Elio,
Ar žinote?
Kas buvo Juozapo tėvas?
Juozapas, dailidė iš Nazareto, buvo Jėzaus įtėvis, o kas buvo jo paties tėvas? Jėzaus kilmės sąraše Mato evangelijoje rašoma, kad Juozapo tėvas – Jokūbas, o Luko evangelijoje paminėta, kad Juozapas buvo Elio sūnus. Kodėl informacija nesutampa? (Luko 3:23; Mato 1:16)
Evangelistas Matas rašė: „Jokūbui gimė Juozapas.“ Čia jis pavartojo graikišką žodį, kuriuo aiškiai pasakoma, kad Jokūbas buvo Juozapo biologinis tėvas. Tad Matas užrašė Juozapo genealogiją, rodančią, jog jis yra kilęs iš karališkosios Dovydo linijos ir jo įsūnis Jėzus įstatymiškai yra teisėtas sosto paveldėtojas.
Skaitydami Luko pasakojimą randame tokius žodžius: „Juozapas, sūnus Elio.“ Sūnumi kartais būdavo vadinamas žentas. Pavyzdžiui, Luko 3:27 minimas „Šaltielis, sūnus Nerio“, nors jo tikras tėvas buvo Jechonijas (Luko 3:27; 1 Metraščių 3:17; Mato 1:12). Šaltielis tikriausiai buvo Nerio žentas, vedęs jo dukterį, kurios vardas nežinomas. Tokia pat prasme Juozapas buvo Elio sūnus, nes buvo vedęs jo dukterį Mariją. Taigi Lukas nurodo Jėzaus kilmės liniją pagal kūną per jo motiną Mariją (Romiečiams 1:3). Vadinasi, Biblijoje yra du skirtingi, bet labai naudingi Jėzaus kilmės sąrašai.
BIRŽELIO 25–LIEPOS 1 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 4–5
„Atsispirk gundymams kaip Jėzus“
(Luko 4:1–4) Kupinas šventosios dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano, ir dvasia jį vedžiojo po dykumą 2 keturiasdešimt dienų, ir jis buvo Velnio gundomas. Tomis dienomis jis nieko nevalgė, tad joms praėjus buvo alkanas. 3 Tada Velnias jam tarė: „Jei tu Dievo sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ 4 Bet Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus bus gyvas ne vien duona.’“
Koks žmogus turėčiau būti
8 Tuo pačiu jauku Šėtonas mėgino pasinaudoti ir gundydamas Jėzų. Jį, išpasninkavusį dykumoje keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, piktasis mėgino paveikti ragindamas čia pat numalšinti alkį. „Jei tu Dievo sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“, – masino jį (Lk 4:1–3). Jėzus irgi galėjo rinktis vieną iš dviejų: pasinaudoti suteikta stebuklinga galia savo poreikiui patenkinti arba ja nesinaudoti. Jėzus žinojo, jog ta galia jam duota ne asmeniniams interesams siekti. Kad ir kaip alkanas, brangios draugystės su savo Tėvu jis nė neketino iškeisti į duonos kąsnį. Gundytojui ryžtingai pasakė: „Parašyta: ‘Žmogus bus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Jehovos lūpų’“ (Mt 4:4).
(Luko 4:5–8) Tada, užsivedęs jį aukštai ir akimirksniu parodęs jam visas gyvenamos žemės karalystes, 6 Velnias pasakė: „Duosiu tau visą šią valdžią su jų šlove, nes ji man atiduota, ir kam noriu, tam ją duodu. 7 Taigi, jei pagarbinsi mane, ji visa bus tavo.“ 8 O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir dievatarnystę eik jam vienam.’“
Koks žmogus turėčiau būti
10 O kaip šį geismą Šėtonas mėgino sukelti Jėzui? „Akimirksniu parodęs jam visas gyvenamos žemės karalystes, Velnias pasakė: ‘Duosiu tau visą šią valdžią su jų šlove, nes ji man atiduota, ir kam noriu, tam ją duodu’“ (Lk 4:5, 6). Plika akimi visų pasaulio karalysčių iškart pamatyti neįmanoma, todėl jų didybę Šėtonas parodė tikriausiai vizijoje ir taip mėgino Jėzų suvilioti. Po to įžūliai pasiūlė: „Jei pagarbinsi mane, [ši valdžia] bus tavo“ (Lk 4:7). Tačiau Jėzui buvo svetima net mintis tapti tuo, kuo tapti siūlo Šėtonas. Nė nesudvejojęs jis iškart pareiškė: „Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir dievatarnystę eik jam vienam’“ (Lk 4:8).
(Luko 4:9–12) Tuomet jis nuvedė Jėzų į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos sienos ir tarė: „Jei tu Dievo sūnus, šok nuo čia žemyn, 10 juk parašyta: ‘Jis palieps savo angelams saugoti tave’ 11 ir ‘jie nešios tave ant rankų, kad kartais neužsigautum kojos į akmenį.’“ 12 Jėzus jam atsakė: „Pasakyta: ‘Nemėgink Jehovos, savo Dievo.’“
nwtsty vaizdinė medžiaga
Šventyklos siena
Šėtonas, galimas dalykas, tiesiogine prasme pastatė Jėzų ant „šventyklos sienos [arba aukščiausios vietos]“ ir liepė jam šokti žemyn, tačiau konkreti vieta, kur Jėzus galėjo stovėti, nežinoma. Kadangi čia pavartotas žodis, verčiamas „šventykla“, gali reikšti visą šventyklos statinių kompleksą, Jėzus galbūt stovėjo pietrytiniame (1) arba kuriame kitame kampe ant šventyklos teritorijos sienos. Krisdamas žemyn nuo bet kurios tų vietų jis tikrai būtų užsimušęs, nebent Jehova būtų jį išgelbėjęs.
Koks žmogus turėčiau būti
12 Priešingai nei Ieva, Jėzus buvo visiškai nuolankus. Šėtonas skatino jį atlikti kai ką, kas padarytų kitiems įspūdį. Tačiau Jėzus tą pasiūlymą atmetė, nes nenorėjo mėginti Jehovos ir puikuotis visų akyse. Jis tarė: „Pasakyta: ‘Nemėgink Jehovos, savo Dievo.’“ (Perskaityk Luko 4:9–12.)
Ką vertinga radome
(Luko 4:17) Jam padavė pranašo Izaijo ritinį. Atvyniojęs tą ritinį, jis surado vietą, kur buvo parašyta:
nwtsty Lk 4:17 komentaras
pranašo Izaijo ritinį: prie Negyvosios jūros rastas Izaijo knygos ritinys sudarytas iš 17 susiūtų pergamento lapų, kurių bendras ilgis siekia 7,3 metro; tekstas surašytas 54 stulpeliuose. Izaijo knygos ritinys Nazareto sinagogoje tikriausiai buvo panašaus ilgio. Pirmame amžiuje skyrių ir eilučių numeracijos nebuvo, taigi Jėzui reikėjo sugebėti surasti norimą ištrauką. Jėzus surado pranašystę, kurią ketino perskaityti, ir tai rodo, jog jis puikiai išmanė Dievo Žodį.
(Luko 4:25) Bet sakau jums tiesą: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo užrakintas trejus metus ir šešis mėnesius ir visą kraštą alino didelis badas,
nwtsty Lk 4:25 komentaras
trejus metus ir šešis mėnesius: 1 Kar 18:1 skaitome, kad Elijas apie sausros pabaigą pranešė „trečiaisiais [sausros] metais“. Todėl kai kas tvirtina, jog Jėzaus žodžiai prieštarauja informacijai iš 1 Karalių knygos, tačiau šiame pasakojime nesakoma, kad sausra tęsėsi trumpiau negu trejus metus. Frazė „tretieji metai“, matyt, taikomi laikotarpiui, kuris prasidėjo, kai Elijas paskelbė Ahabui apie sausros pradžią (1 Kar 17:1). Tą žinią jis tikriausiai pranešė, kai sausasis sezonas, paprastai trunkantis iki šešių mėnesių, jau buvo užsitęsęs. Be to, kai Elijas vėl atėjo pas Ahabą – „trečiaisiais metais“, – sausra baigėsi ne tuojau, o po išbandymo ant Karmelio kalno (1 Kar 18:18–45). Taigi čia pacituoti Jėzaus žodžiai, taip pat jo įbrolio užrašyti žodžiai Jok 5:17 visiškai derinasi su 1 Kar 18:1 minimų įvykių chronologija.