mwbr19.01 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
SAUSIO 7–13 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 21–22
„Teįvyksta Jehovos valia“
(Apaštalų darbų 21:8–12) Kitą dieną iškeliavome ir atvykome į Cezarėją. Čia atėjome į evangelizuotojo Pilypo, vieno iš septyneto, namus ir pas jį apsistojome. 9 Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris; jos pranašaudavo. 10 Ten užtrukome daugiau dienų. Tuo metu iš Judėjos atkeliavo toks pranašas, vardu Agabas. 11 Atėjęs pas mus, jis paėmė Pauliaus juostą, susirišo ja kojas ir rankas ir tarė: „Taip sako šventoji dvasia: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, žydai Jeruzalėje taip suriš ir atiduos į kitataučių rankas.’“ 12 Kai tai išgirdome, tiek mes, tiek vietiniai ėmėme Paulių maldauti, kad neitų į Jeruzalę.
„Teįvyksta Jehovos valia“
15 Pauliui viešint pas Pilypą, atvyko dar vienas brangus svečias – Agabas. Šis vyras buvo išpranašavęs didelį badą, užėjusį valdant Klaudijui (Apd 11:27, 28). Tad susirinkusieji turbūt spėliojo, ko gi Agabas atvyko, ką dabar ketina pranešti. Visiems įdėmiai stebint, Agabas paėmė Pauliaus juostą – per liemenį juosimą austą diržą, kuriame tikriausiai laikydavo pinigus bei kitus dalykus, – ir susirišęs juo rankas ir kojas pranešė pribloškiančią žinią: „Taip sako šventoji dvasia: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, žydai Jeruzalėje taip suriš ir atiduos į kitataučių rankas’“ (Apd 21:11).
16 Šie pranašiški žodžiai patvirtino, kad Paulius keliaus į Jeruzalę ir kad priešiškai nusistatę tenykščiai žydai galiausiai jį „atiduos į kitataučių rankas“. Pranašystė sambūrio dalyvius tiesiog sukrėtė. Lukas rašo: „Kai tai išgirdome, tiek mes, tiek vietiniai ėmėme Paulių maldauti, kad neitų į Jeruzalę. Paulius tada atsiliepė: ‘Ką jūs darote verkdami ir sunkindami man širdį! Dėl Viešpaties Jėzaus vardo aš juk esu pasirengęs ne tik būti surištas Jeruzalėje, bet ir numirti’“ (Apd 21:12, 13).
(Apaštalų darbų 21:13) Paulius tada atsiliepė: „Ką jūs darote verkdami ir sunkindami man širdį! Dėl Viešpaties Jėzaus vardo aš juk esu pasirengęs ne tik būti surištas Jeruzalėje, bet ir numirti.“
„Teįvyksta Jehovos valia“
17 Tik įsivaizduok, kas vyksta. Broliai, tarp jų ir pats Lukas, prašo Paulių nekelti kojos į Jeruzalę. Kai kurie net su ašaromis maldauja. Matant tokį jų susirūpinimą, apaštalui pačiam nelengva. „Ką jūs darote verkdami ir sunkindami man širdį“, – sako jiems. Kaip verčia Česlovas Kavaliauskas, brolių prašymai tiesiog „draskė“ jam širdį. Vis dėlto, kaip anąsyk Tyre, taip ir dabar Paulius lieka tvirtas. Net bendratikių maldavimai ir ašaros jo ryžto nesusilpnina. Apaštalas paaiškina, kodėl jam reikia vykti į Jeruzalę. Sekdamas Jėzumi, jis elgiasi labai drąsiai ir nesusvyruoja (Hbr 12:2). Tapti kankiniu Paulius, aišku, nenori. Tačiau jeigu dėl Kristaus Jėzaus tektų mirti, jam tai būtų didelė garbė.
(Apaštalų darbų 21:14) Kadangi jis nesileido perkalbamas, mes atlyžome ir pasakėme: „Teįvyksta Jehovos valia.“
„Teįvyksta Jehovos valia“
18 Ar broliai vis tiek primygtinai Paulių atkalbinėjo? Ne. Lukas rašo: „Kadangi jis nesileido perkalbamas, mes atlyžome ir pasakėme: ‘Teįvyksta Jehovos valia’“ (Apd 21:14). Broliai suprato, jog daryti spaudimo nedera, apaštalo apsisprendimą jie gerbė. Nors ir nebuvo lengva, jie pripažino, kad tokia yra Jehovos valia. Paulius pasirinko mirtinai pavojingą kelią. Jam būtų buvę lengviau, jeigu tie mylintys bendratikiai nė nebūtų mėginę jo atkalbinėti.
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 21:23, 24) Tad padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi vyrai, susisaistę įžadu. 24 Pasiimk juos su savimi, atlik kartu su jais apsivalymo apeigas ir apmokėk jų išlaidas, kad jie galėtų nusiskusti galvas. Tada visi žinos, jog tai, kas jiems apie tave prikalbėta, nieko verta, kad tu elgiesi tinkamai ir pats laikaisi Įstatymo.
„Paklausykite dabar, ką jums pasakysiu sau apginti“
10 Tačiau Paulius buvo supratingas, neteisė tų, kurie žydų papročių laikėsi, pavyzdžiui, nedirbo per šabą ar nevalgė tam tikro maisto (Rom 14:1–6). Apaštalas nenurodinėjo ir dėl apipjaustymo. Netgi apipjaustydino Timotiejų, kad būtų ramiau žydams, mat jie žinojo Timotiejaus tėvą buvus graiką (Apd 16:3). Apipjaustymas buvo kiekvieno asmeninis reikalas. Paulius galatams rašė: „Nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas jokios vertės neturi – vertę turi tikėjimas, pasireiškiantis meile“ (Gal 5:6). Bet jeigu žmogus apsipjausto norėdamas susisaistyti Įstatymu ar parodyti, jog antraip Jehovos palankumas neįmanomas, tikėjimo jis stokoja.
11 Nors kalbos apie Paulių buvo tik gandai, daugeliui tikinčiųjų jos vis dėlto kėlė nerimą. Todėl vyresnieji apaštalui pasiūlė: „Pas mus yra keturi vyrai, susisaistę įžadu. Pasiimk juos su savimi, atlik kartu su jais apsivalymo apeigas ir apmokėk jų išlaidas, kad jie galėtų nusiskusti galvas. Tada visi žinos, jog tai, kas jiems apie tave prikalbėta, nieko verta, kad tu elgiesi tinkamai ir pats laikaisi Įstatymo“ (Apd 21:23, 24).
12 Paulius galėjo pareikšti, kad nėra ko paisyti visokių gandų ir kad tie, kurie prisirišę prie Mozės įstatymo, patys turi keisti požiūrį. Tačiau jis pasielgė nuolankiai, prisitaikė kiek leidžia Dievo Žodžio principai. Jau anksčiau buvo rašęs: „Tiems, kurie pavaldūs įstatymui, tapau tarsi pavaldus įstatymui – nors pats nesu įstatymui pavaldus, – kad laimėčiau pavaldžius įstatymui“ (1 Kor 9:20). Paulius mielai pakluso Jeruzalės vyresniesiems ir tapo „tarsi pavaldus įstatymui“. Taip ir mes, užuot reikalavę savo, noriai bendradarbiaukime su bendruomenės vyresniaisiais (Hbr 13:17).
(Apaštalų darbų 22:16) Tad ko dabar delsi? Kelkis, pasikrikštyk ir nuplauk savo nuodėmes šaukdamasis jo vardo.
nwtsty Apd 22:16 komentaras
nuplauk savo nuodėmes šaukdamasis jo vardo: arba „nuplauk savo nuodėmes ir šaukis jo vardo“. Nuodėmes nuplauna ne pats krikšto vanduo, o tai, kad asmuo šaukiasi Jėzaus vardo – tiki Jėzų ir savo tikėjimą parodo krikščioniškais darbais (Apd 10:43; Jok 2:14, 18).
SAUSIO 14–20 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 23–24
„Apkaltintas kenkimu ir maištų kurstymu“
(Apaštalų darbų 23:12) Dienai atėjus, žydai ėmė rengti sąmokslą. Jie susisaistė prakeiksmu, kad nei valgys, nei gers, kol Pauliaus nenužudys.
(Apaštalų darbų 23:16) Tačiau apie jų rengiamą pasalą nugirdo Pauliaus sesers sūnus ir atėjęs į kareivines Pauliui apie tai pranešė.
„Būk drąsus“
5 Apaštalui kaip tik reikėjo tokio pastiprinimo. Jau kitą dieną daugiau kaip 40 žydų „ėmė rengti sąmokslą. Jie susisaistė prakeiksmu, kad nei valgys, nei gers, kol Pauliaus nenužudys“. Matome, kaip tie žydai troško Pauliaus mirties. Jie netgi nepabijojo sąmokslui nepavykus užsitraukti „prakeiksmo“, tai yra kokios nors nelaimės (Apd 23:12–15). Su aukštaisiais kunigais ir vyresniaisiais jie sutarė, kad šie pareikalaus tribūną vėl atvesti Paulių į sinedrioną neva norėdami jį dar sykį apklausti ir geriau viską išsiaiškinti. Patys žadėjo surengti kelyje pasalą ir Paulių nugalabyti.
6 Apie sąmokslą nugirdo Pauliaus sūnėnas ir viską jam papasakojo. Paulius nusiuntė jaunuolį pas Romos kariuomenės tribūną Klaudijų Lisiją, kad jam tai praneštų (Apd 23:16–22). Jehova labai myli tokius drąsius jaunuolius, kaip Pauliaus sūnėnas. Šių dienų krikščionių jaunimas irgi nesavanaudiškai rūpinasi kitais ir ištikimai darbuojasi dėl Karalystės.
(Apaštalų darbų 24:2) Kai buvo pakviestas, Tertulas pradėjo kaltinamąją kalbą: „Tavo dėka turime didžią ramybę, dėl tavo įžvalgos šioje tautoje vyksta pertvarkos,
(Apaštalų darbų 24:5, 6) Mes nustatėme, kad šis žmogus yra kenkėjas – kursto maištus tarp visų žydų visoje gyvenamoje žemėje ir yra nazariečių atskalos vadeiva. 6 Ir dar jis mėgino išniekinti šventyklą, todėl mes jį ir sučiupome.
„Būk drąsus“
10 Paulių buvo liepta saugoti Erodo pretorijuje, kol iš Jeruzalės į Cezarėją atvyks kaltintojai (Apd 23:35). Jie prisistatė po penkių dienų – vyriausiasis kunigas Ananijas, advokatas Tertulas ir keletas vyresniųjų. Iš pradžių Tertulas paliaupsino Feliksą, esą šis daug nuveikęs žydų labui. Matyt, norėjo jam įsiteikti, palenkti į savo pusę. Paskui ėmėsi kaltinti Paulių: „Šis žmogus yra kenkėjas – kursto maištus tarp visų žydų visoje gyvenamoje žemėje ir yra nazariečių atskalos vadeiva. Ir dar jis mėgino išniekinti šventyklą, todėl mes jį ir sučiupome.“ Advokatui pritarė ir „žydai, tvirtindami, kad taip yra iš tikrųjų“ (Apd 24:5, 6, 9). Maišto kurstymas, vadovavimas pavojingai atskalai ir šventyklos išniekinimas buvo laikomi sunkiais nusikaltimais, už kuriuos žmogų galėjo nubausti mirtimi.
(Apaštalų darbų 24:10–21) Valdytojas linktelėjimu parodė Pauliui, jog šis gali kalbėti, taigi Paulius prabilo: „Puikiai žinodamas, kad tu jau daug metų esi šitos tautos teisėjas, mielai ginsiu savo bylą. 11 Tu gali patikrinti: praėjo ne daugiau kaip dvylika dienų nuo tada, kai atvykau į Jeruzalę pagarbinti. 12 Manęs nematė nei su kuo nors besiginčijančio šventykloje, nei kurstančio minią sinagogose ar kur nors mieste, 13 ir jie negali tau įrodyti dalykų, kuriais dabar mane kaltina. 14 Bet tavo akivaizdoje aš pripažįstu, kad einu dievatarnystę savo protėvių Dievui laikydamasis Kelio, jų vadinamo atskala, nes tikiu viskuo, kas nurodyta Įstatyme ir parašyta Pranašuose; 15 ir turiu Dievè viltį, kurią ir jie patys puoselėja, – kad bus tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų prisikėlimas. 16 Visa tai darau stengdamasis visada išlaikyti nepriekaištingą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones. 17 Taigi po daugelio metų aš atkeliavau atiduoti gailestingumo dovanų savo tautai ir paaukoti aukų. 18 Man tvarkant tuos reikalus, jie mane rado šventykloje, jau atlikusį apsivalymo apeigas, ir aš ten buvau be minios ir neramumų nekėliau. Tik anie žydai iš Azijos, – 19 jie turėtų būti tavo akivaizdoje ir kaltinti, jei prieš mane ką turi. 20 Arba tegul šitie patys pasako, kuo nusižengusį mane rado, kai stovėjau prieš sinedrioną. 21 Nebent tuo vienu dalyku, kad tarp jų stovėdamas sušukau: ‘Šiandien jūsų akivaizdoje esu teisiamas dėl mirusiųjų prisikėlimo!’“
„Būk drąsus“
13 Jeigu ir mums tektų stoti pareigūnų akivaizdon dėl tikėjimo arba melagingai apkaltintiems maišto kurstymu, antivyriausybine veikla ar naryste „pavojingoje sektoje“, sekime Pauliaus pavyzdžiu. Jis nepataikavo valdytojui, kaip kad Tertulas. Tiesiog ramiai, pagarbiai ir taktiškai pateikė aiškų, neiškraipytą liudijimą. Paulius paminėjo, kad „žydai iš Azijos“, kurie apkaltino jį šventyklos išniekinimu, net neatvyko ir kad įstatymas suteikia jam teisę susitikti su kaltintojais akis į akį ir išklausyti jų kaltinimus (Apd 24:18, 19).
14 Svarbiausia, Paulius nedvejodamas paliudijo apie savo religinius įsitikinimus. Jis nepabijojo paminėti tikįs prikėlimu, nors dėl to anąsyk sinedrione buvo kilęs aršus ginčas (Apd 23:6–10). Kodėl apaštalas vėl kalbėjo apie prikėlimo viltį? Todėl, kad jo siekis buvo paliudyti apie Jėzų ir jo prikėlimą iš mirusiųjų – faktą, kurio priešininkai nepripažino (Apd 26:6–8, 22, 23). Išties prikėlimo klausimas, tikriau sakant, tikėjimas Jėzumi ir jo prikėlimu buvo pagrindinis nesutarimo objektas.
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 23:6) Atkreipęs dėmesį, kad viena dalis yra sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sinedrione sušuko: „Vyrai, broliai! Aš fariziejus, fariziejų sūnus, o esu teisiamas už mirusiųjų prisikėlimo viltį!“
nwtsty Apd 23:6 komentaras
Aš fariziejus: kai kurie iš sinedrione buvusių vyrų Paulių pažinojo (Apd 22:5). Pavadindamas save fariziejų sūnumi Paulius pripažino, kad tarp jo ir fariziejų yra kai kas bendra, nors šie žinojo, kad jis yra tapęs uoliu krikščioniu. Paulius neapsimetinėjo, jog tebėra fariziejus. Šiame kontekste jo žodžius reikia suprasti santykine prasme: save jis tapatino su fariziejais, o ne sadukiejais, nes kaip ir fariziejai tikėjo prikėlimu. Matyt, Paulius tikėjosi, kad iškėlęs tokį prieštaringą klausimą privers kai kuriuos sinedriono narius stoti jo pusėn, ir tokia taktika pasiteisino (Apd 23:7–9). Pauliaus žodžiai užrašyti čia, Apd 23:6, derinasi su tuo, kaip jis save apibūdino vėliau, gindamasis karaliaus Agripos akivaizdoje (Apd 26:5). Romoje rašydamas laišką Filipų krikščionims Paulius vėl paminėjo anksčiau buvęs fariziejumi (Fil 3:5).
(Apaštalų darbų 24:24) Po kelių dienų Feliksas atėjo su savo žmona Druzila, kuri buvo žydė. Jis išsikvietė Paulių ir klausėsi jo kalbos apie tikėjimą Kristumi Jėzumi.
(Apaštalų darbų 24:27) Praėjus dvejiems metams, Felikso įpėdiniu tapo Porcijus Festas; Feliksas paliko Paulių suimtą, mat norėjo pelnyti žydų palankumą.
nwtsty Apd 24:24 komentaras
Druzila: gimė apie 38 m. e. m.; trečia, jauniausia, iš Erodo (Apd 12:1), arba Erodo Agripos I, dukterų; Agripos II ir Berenikės sesuo. Valdytojas Feliksas buvo jos antras vyras. Iš pradžių ji buvo ištekėjusi už Azizo, Sirijos miesto Emesos karaliaus, bet su juo išsiskyrė ir apie 54 m. e. m. būdama maždaug 16 metų tapo Felikso žmona. Galimas dalykas, ji buvo šalia Felikso, kai Paulius jam aiškino „apie teisumą, susivaldymą ir būsimąjį teismą“ (Apd 24:25). Perduodamas savo pareigas Festui valdytojas paliko Paulių suimtą, „mat norėjo pelnyti žydų palankumą“; kai kurių nuomone, Feliksas taip padarė stengdamasis įsiteikti savo jaunai žmonai, kuri buvo žydė (Apd 24:27).
SAUSIO 21–27 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 25–26
„Paulius šaukiasi Cezario, paskui liudija karaliui Erodui Agripai“
(Apaštalų darbų 25:11) Jei aš tikrai nusikaltau ir padariau ką nors verta mirties bausmės, neprašau nuo jos atleisti, bet jeigu kaltinimai, kuriuos jie man meta, nepagrįsti, niekas neturi teisės manęs jiems padovanoti. Aš šaukiuosi Cezario!“
„Šaukiuosi Cezario!“
6 Festas buvo pasirengęs žydams nusileisti, dėl to Pauliui kilo mirtinas pavojus. Naudodamasis Romos piliečio teisėmis, apaštalas tada Festui pareiškė: „Aš stoviu priešais Cezario teismo pakylą, kur ir turėčiau būti teisiamas. Nepadariau žydams nieko bloga, kaip ir pats aiškiai matai. [...] Aš šaukiuosi Cezario!“ Tokio prašymo atšaukti asmuo paprastai nebegalėdavo. Tad Festas pasakė: „Šaukeisi Cezario – vyksi pas Cezarį“ (Apd 25:10–12). Paulius kreipėsi į aukštesnę valdžią ir tai geras precedentas šių laikų krikščionims. Jeigu priešininkai mėgina mus spausti „iškraipydami įstatymą“, gerajai naujienai ginti imamės teisinių priemonių (Ps 94:20, Brb).
(Apaštalų darbų 26:1–3) Agripa tarė Pauliui: „Tau leidžiama kalbėti apie savo bylą.“ Tada Paulius ištiesęs ranką pradėjo gynimosi kalbą: 2 „Jaučiuosi laimingas, karaliau Agripa, kad būtent tavo akivaizdoje galėsiu šiandien gintis nuo viso to, kuo mane žydai kaltina, – 3 juolab, kad esi visų žydų papročių ir ginčijamų klausimų žinovas. Todėl meldžiu kantriai mane išklausyti.
„Šaukiuosi Cezario!“
10 Paulius padėkojo karaliui Agripai už galimybę jo akivaizdoje tarti žodį sau apginti ir pabrėžė, jog šis gerai išmano žydų papročius ir ginčijamus klausimus. Tada ėmė pasakoti apie savo praeitį. „Aš, būdamas fariziejus, gyvenau laikydamasis griežčiausios mūsų tikybos pakraipos“, – pradėjo jis (Apd 26:5). Paulius, kaip ir visi fariziejai, laukė Mesijo atėjimo. Dabar, tapęs krikščioniu, jis drąsiai skelbė, jog tas lauktasis Mesijas yra Jėzus Kristus. Taigi Paulius buvo teisiamas dėl to, kuo tikėjo tiek jis, tiek jo kaltintojai – kad Dievas ištesės protėviams duotą pažadą. Tokia įžanga Agripą dar labiau sudomino.
11 Primindamas, kad anksčiau pats nuožmiai persekiojo krikščionis, Paulius pasakė: „Tiesa, aš maniau, kad turiu visaip priešintis Jėzaus Nazariečio vardui. Tą ir dariau Jeruzalėje. [...] Buvau smarkiai ant jų [Kristaus sekėjų] įtūžęs – persekiojau net atokiuose miestuose“ (Apd 26:9–11). Paulius čia spalvų nesutirštino. Daugelis puikiai žinojo, kaip žiauriai jis su krikščionimis elgėsi (Gal 1:13, 23). Agripa tikriausiai negalėjo suprasti, kaip Paulius taip pasikeitė.
12 Paulius toliau pasakojo: „Kai tuo tikslu keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir pavedimą, vidurdienį kelyje, karaliau, išvydau šviesą iš dangaus, skaistesnę už saulę. Ji apgaubė mane ir mano bendrakeleivius. Visi kritome ant žemės ir aš išgirdau balsą, hebrajų kalba man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną.’ Aš paklausiau: ‘Kas tu, Viešpatie?’ Ir Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji’“ (Apd 26:12–15).
13 Paulius, vaizdžiai tariant, spyriojosi prieš akstiną. Kaip nešulinis gyvulys spyriodamasis ir muistydamasis susižalodavo nuo akstino smaigalio, taip Paulius, priešindamasis Dievo valiai, pats sau kenkė. Vis dėlto jis buvo uolus dėl tikėjimo (Jn 16:1, 2). Todėl prikeltasis Jėzus, pasirodęs kelyje į Damaską, nukreipė jį į tikrąjį kelią.
14 Pauliaus gyvenimas visiškai pasikeitė. „Negalėjau nepaklusti dangiškajam regėjimui, – kalbėjo jis Agripai, – ir skelbiau pirmiausia Damasko, paskui Jeruzalės gyventojams, visame Judėjos krašte ir kitose tautose, kad reikia atgailauti ir gręžtis į Dievą – daryti darbus, priderančius atgailai“ (Apd 26:19, 20). Daugelį metų apaštalas ištikimai vykdė užduotį, kurią jam davė Jėzus Kristus, pasirodęs tame vidurdienio regėjime. Nemažai žmonių priėmė jo skelbiamą gerąją naujieną, atgailavo dėl savo ankstesnio amoralaus, nesąžiningo elgesio ir gręžėsi į Dievą. Jie tapo pareigingais, įstatymą gerbiančiais piliečiais.
15 Bet tiems, kurie Pauliaus nekentė, geri jo darbai nieko nereiškė. „Štai dėl ko žydai, sugriebę mane šventykloje, mėgino užmušti, – aiškino apaštalas. – Tačiau susilaukęs pagalbos, kokią teikia Dievas, aš iki šios dienos tebeliudiju ir mažam, ir dideliam“ (Apd 26:21, 22).
16 Mes irgi būkime „visada pasirengę apsiginti“, atsakyti į klausimus apie savo tikėjimą (1 Pt 3:15). Jei tektų kalbėtis su teisėjais ar kokiais valdininkais, prisiminkime, kaip tai darė Paulius. Pagarbiai paaiškinkime jiems, kaip Biblijos mokymas pakeitė į gera mūsų pačių gyvenimą, kokį teigiamą poveikį padarė kitiems žmonėms. Tai padės jiems objektyviau įvertinti mūsų veiklą.
(Apaštalų darbų 26:28) Agripa Pauliui tarė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščioniu tapti.“
„Šaukiuosi Cezario!“
18 Paulius tam valdytojui atsakė: „Aš nesikraustau iš proto, prakilnusis Festai. Sakau tiesos ir sveiko proto žodžius. Juk ir karalius, kuriam aš atvirai kalbu, tuos dalykus gerai žino.“ Tada Agripos paklausė: „Karaliau Agripa, ar tiki Pranašais? Žinau, kad tiki.“ Šis Pauliui tarė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščioniu tapti“ (Apd 26:25–28). Nežinome, ar Agripa tai pasakė nuoširdžiai, ar ne, bet Pauliaus liudijimas padarė jam nemenką įspūdį.
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 26:14) Visi kritome ant žemės ir aš išgirdau balsą, hebrajų kalba man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną.’
nwtsty Apd 26:14 komentaras
spyriotis prieš akstiną: akstinas yra gyvulių varovo lazda nusmailintu galu (Ts 3:31). Posakis „spyriotis prieš akstiną“ atėjęs iš graikų literatūros. Jautis, kuris priešinasi baksnojamas lazda ir muistosi, susižaloja. Panašiai prieš tapdamas krikščioniu elgėsi Saulius. Kovodamas su Jėzaus sekėjais, kuriuos palaikė Dievas Jehova, Paulius rizikavo rimtai nukentėti. (Palygink su Apd 5:38, 39; 1 Tim 1:13, 14.) Mok 12:11 „akstinai“ pavartoti perkeltine prasme – reiškia išmintingo žmogaus žodžius, kurie skatina klausytoją laikytis duoto patarimo.
nwt žodynėlis
Akstinas. Gyvulių varovo lazda metaliniu antgaliu. Su akstinu palyginami išmintingo žmogaus žodžiai, nes jie skatina klausytoją veikti. Pasakymu „spyriotis prieš akstiną“ daroma aliuzija į užsispyrusį jautį, kuris baksnojamas akstinu nenori paklusti (Apd 26:14; Ts 3:31).
(Apaštalų darbų 26:27) Karaliau Agripa, ar tiki Pranašais? Žinau, kad tiki.“
Padėk kitiems priimti Karalystės žinią
14 Paulius žinojo, kad Agripa laikė save judėju. Tad apeliuodamas į jo žinias apie judaizmą, Paulius sakė ‘neskelbiąs nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė’ apie Mesijo mirtį ir prikėlimą. (Apaštalų darbų 26:22, 23) Kreipdamasis į Agripą Paulius paklausė: „Karaliau Agripa, ar tiki pranašais?“ Karaliui iškilo dilema. Jei pasakys, kad netiki, jo, kaip judaizmo išpažinėjo, reputacija sugrius. O sutikdamas su Pauliaus samprotavimais viešai jam pritartų ir, ko gero, būtų palaikytas krikščionimi. Paulius pats išmintingai atsakė: „Aš žinau, kad tiki.“ Kaip reagavo Agripa? Štai jo žodžiai: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti.“ (Apaštalų darbų 26:27, 28, kursyvas mūsų) Nors Agripa netapo krikščionimi, Pauliaus paskelbti tiesos žodžiai tikriausiai bent kiek palietė jo širdį. (Hebrajams 4:12)
SAUSIO 28–VASARIO 3 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 27–28
„Paulius keliauja į Romą“
(Apaštalų darbų 27:23, 24) Mat šiąnakt atsistojo šalia manęs angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir kuriam einu dievatarnystę, 24 ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau. Tu turėsi stoti prieš Cezarį. Štai Dievas dovanojo tau visus, plaukiančius su tavimi.’
„Sielos nė vienas iš jūsų nepraras“
15 Paulius laive tikriausiai jau buvo ne vienam paliudijęs apie išgelbėjimo „pažadą, kurį Dievas davė“ jo protėviams (Apd 26:6; Kol 1:5). Dabar jis patikino, jog Dievas žada juos išgelbėti ir iš šios nelaimės: „Šiąnakt atsistojo šalia manęs angelas [...] ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau. Tu turėsi stoti prieš Cezarį. Štai Dievas dovanojo tau visus, plaukiančius su tavimi.’ Taigi, vyrai, būkite linksmi: aš tikiu Dievu – bus taip, kaip man pasakyta. Mus turi išmesti į kokią nors salą“ (Apd 27:23–26).
(Apaštalų darbų 28:1, 2) Išsigelbėję sužinojome, kad sala vadinasi Malta. 2 Barbarai parodė mums ypatingą geraširdiškumą. Jie sukūrė ugnį ir mus visus maloniai priėmė, mat lijo lietus ir buvo šalta.
„Sielos nė vienas iš jūsų nepraras“
18 Jie sužinojo, kad atsidūrė Maltoje, saloje į pietus nuo Sicilijos. (Skaityk straipsnelį „Ar tikrai Maltoje?“, p. 209.) Lukas rašo: „Barbarai parodė mums ypatingą geraširdiškumą“ (Apd 28:2). Kad permirkę, iš šalčio tirtantys svečiai kiek sušiltų, vietiniai sukrovė laužą. Ir čia netrukus įvyko stebuklas.
„Sielos nė vienas iš jūsų nepraras“
21 Toje vietovėje gyveno turtingas žemvaldys vardu Publijus, turbūt aukščiausias salos valdininkas. Lukas pavadino jį „salos viršiausiuoju“ – toks pat titulas minimas ir dviejuose įrašuose, kuriuos archeologai rado Maltoje. Tas vyras Paulių ir jo draugus svetingai priėmė ir tris dienas jais rūpinosi. Publijaus tėvas sirgo. Lukas, kaip ir būdinga medikui, konkrečiai nurodo, kad jis „gulėjo suimtas karštinės ir dizenterijos“. Paulius užėjęs pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir ligonis pagijo. Tokio stebuklo sužavėti, žmonės ėmė vesti pas Paulių savo sergančius artimuosius ir prinešė dovanų, apaštalą ir jo draugus viskuo aprūpino (Apd 28:7–10).
(Apaštalų darbų 28:16, 17) Kai atėjome į Romą, Pauliui buvo leista gyventi vienam, saugomam kareivio. 17 Po trijų dienų jis sukvietė žydų įtakinguosius. Tiems susirinkus, jis kalbėjo: „Vyrai, broliai! Nors niekuo nenusikaltau tautai ar protėvių papročiams, buvau iš Jeruzalės perduotas kaip kalinys į romėnų rankas.
„Gerai paliudijo“
10 Kai Paulius su broliais atkeliavo į Romą, jam „buvo leista gyventi vienam, saugomam kareivio“ (Apd 28:16). Tuos, kuriems skirdavo tokį lengvesnį kalinimo režimą, paprastai grandine prirakindavo prie sargybinio, kad nepabėgtų. Tačiau net grandinėmis prirakintas Paulius toliau uoliai skelbė Karalystės žinią. Po varginančios kelionės pailsėjęs vos tris dienas, susikvietė žydų vyresniuosius, norėdamas prisistatyti ir jiems paliudyti.
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 27:9) Prabėgus nemažai laiko, plaukti jau buvo pavojinga, mat jau ir rudens pasninkas buvo praėjęs. Taigi Paulius ėmėsi jiems patarti:
nwtsty Apd 27:9 komentaras
rudens pasninkas: arba „Permaldavimo dienos pasninkas“, pažod. „pasninkas“. Graikišku žodžiu, verčiamu „pasninkas“, įvardijamas vienintelis Mozės įstatyme nurodytas pasninkas; jis susijęs su kasmetine Permaldavimo diena, dar vadinama Jom Kipuru (hebr. johm hakipurim, „[nuodėmių] padengimo diena“) (Kun 16:29–31; 23:26–32; Sk 29:7). Pasakymas „save varginti“, vartojamas kalbant apie Permaldavimo dieną, manoma, reiškia susilaikymą nuo maisto ir kitų dalykų (Kun 16:29, išn., NW). Tai, kad Apd 27:9 paminėtas „pasninkas“, patvirtina, jog pagrindinė savęs varginimo forma Permaldavimo dieną buvo pasninkavimas. Permaldavimo dienos pasninkas būdavo rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje.
(Apaštalų darbų 28:11) Išplaukėme po trijų mėnesių Aleksandrijos laivu, žiemojusiu saloje; to laivo ženklas buvo Dzeuso dvyniai.
nwtsty Apd 28:11 komentaras
Dzeuso dvyniai: pažod. „Dzeuso sūnūs“ (gr. Dioskouroi). Remiantis graikų ir romėnų mitologija, tai buvo Kastoras ir Polideukas, dievo Dzeuso (Jupiterio) ir Spartos karalienės Ledos dvyniai. Be kita ko, jie buvo laikomi jūreivių globėjais, galinčiais apsaugoti jūreivius per audrą. Ši detalė – dar vienas įrodymas, kad pasakojimą užrašė įvykio liudininkas.