Sichemas — miestas slėnyje

PAČIOJE Dievo parinktos jo tautai šalies gilumoje, patogiai įsikūręs tarp Hebalio ir Garizimo kalnų, yra Sichemo miestas. Kaip tik čia maždaug prieš keturis tūkstančius metų Jehova pažadėjo Abraomui: „Šitą šalį aš duosiu tavo palikuonims“ (Pradžios 12:6, 7).

Pagal šį pažadą Abraomo vaikaitis Jokūbas prie Sichemo įkūrė stovyklavietę, pastatė altorių ir pavadino jį „Dievas yra Izraelio Dievas“. Galbūt Jokūbas šitoje vietovėje iškasė šulinį aprūpinti vandeniu savo šeimą ir bandas; praėjus daugeliui šimtmečių jis buvo vadinamas „Jokūbo šuliniu“ (Pradžios 33:18-20, NW, išnaša; Jono 4:5, 6, 12).

Tačiau ne visi Jokūbo šeimos nariai uoliai laikėsi teisingo garbinimo. Jo duktė Dina susidraugavo su kanaaniečių mergaitėmis iš Sichemo. Dina, tuo laiku dar visai jauna, paliko saugias savo šeimos palapines, pradėjo lankytis šalia esančiame mieste ir ten susirado sau draugų.

Kaip turėjo jauni miesto vyrai žiūrėti į tą jaunutę nekaltą mergelę, vis besilankančią jų mieste (matyt, be palydovų)? Vienas kunigaikščio sūnus „pamatęs ją, pasiėmė ją, sugulė su ja ir ją išprievartavo“. Kodėl Diną viliojo pavojinga bendrystė su nedorais kanaaniečiais? Ar todėl, kad ji jautė poreikį bendrauti su savo bendraamžėmis? Gal ji buvo tokia pat užsispyrėlė ir savivaliautoja kaip kai kurie iš jos brolių? Perskaityk Pradžios knygos pranešimą ir pamėgink įsivaizduoti, kokį sielvartą ir gėdą turėjo išgyventi Jokūbas bei Lija dėl tragiškų jų dukters lankymųsi Sicheme pasekmių (Pradžios 34:1-31, ŠvR; 49:5-7; žiūrėk taip pat Sargybos bokšto 1985 m. birželio 15 d. numerį anglų k., puslapis 31).

Praėjus beveik 300 metų, dar kartą buvo nurodytos teokratinio vadovavimo nepaisymo pasekmės. Prie Sichemo Jozuė sušaukė vieną iš labiausiai įsimintinų susirinkimų Izraelio istorijoje. Įsivaizduok sceną slėnyje. Daugiau nei milijonas žmonių — vyrų, moterų ir vaikų, — priklausančių šešioms Izraelio giminėms, stovi priešais Garizimo kalną. Kitoje slėnio pusėje maždaug toks pat skaičius žmonių iš likusių šešių giminių stovi priešais Hebalio kalną.a O žemiau šalia sandoros skrynios tarp tų dviejų izraelitų minių stovi kunigai ir Jozuė. Koks vaizdas! (Jozuės 8:30-33)

Virš šios didžiulės minios aukštai iškilę du kalnai buvo ryškios grožio ir skurdumo priešingybės. Garizimo žemesnieji šlaitai žaliavo ir vešėjo, o Hebalio — daugiausia buvo pilki ir pliki. Ar gali įsivaizduoti šnabždesį susijaudinusių izraelitų, laukiančių akimirkos, kai prabils Jozuė? Kiekvienas garsas sukeldavo aidą tame gamtos teatre.

Keturias ar šešias valandas Jozuei skaitant ‛Mozės įstatymo knygą’, žmonės taip pat buvo tos scenos veikėjai (Jozuės 8:34, 35). Matyt, priešais Garizimo kalną stovėję izraelitai tarė „amen!“ po kiekvieno palaiminimo, o tų, kurie stovėjo priešais Hebalį, „amen!“ pabrėžė kiekvieną prakeikimą. Galbūt skurdus Hebalio kalno vaizdas buvo pražūtingų nepaklusnumo pasekmių priminimas tautai.

„Prakeiktas, kurs negerbia savo tėvo ir motinos“, — perspėja Jozuė. Daugiau kaip milijonas balsų sutartinai atsako: „Amen“. Jozuė palaukia, kol po šio griausmingo atsakymo įsigalės tyla, ir tęsia: „Prakeiktas, kurs perkelia savo artimo ribas.“ Ir vėl šešios giminės kartu su daugeliu svetimšalių šūkteli: „Amen“ (Pakartoto Įstatymo 27:16, 17). Jeigu ten būtumei dalyvavęs, ar kada nors užmirštumei tą sueigą, vykusią tarp kalnų? Ar nebūtų neišdildomai įsirėžę į tavo atmintį, jog būtina paklusti?

Maždaug po 20 metų, prieš pat savo mirtį, Jozuė dar kartą sukvietė tautą draugėn prie Sichemo, kad ji patvirtintų savo apsisprendimą. Jis nurodė, kad kiekvienas turi pasirinkti. „Pasirinkite šiandien, ... kam jūs turite... tarnauti, — jis pasakė, — aš gi ir mano namai tarnausime Viešpačiui“ (Jozuės 24:1, 15). Matyt, šie tikėjimą stiprinantys susirinkimai prie Sichemo paliko didelį įspūdį. Daugelį metų po Jozuės mirties izraelitai sekė jo ištikimu pavyzdžiu (Jozuės 24:31).

Maždaug po 15 šimtmečių Jėzui kartą besiilsint Garizimo kalno šešėlyje, įvyko nuoširdus pokalbis. Pavargęs po ilgos kelionės, Jėzus sėdėjo prie Jokūbo šulinio; tuo metu atėjo samarietė nešina ąsočiu. Moteris net apstulbo, kai Jėzus paprašė jos atsigerti, nes žydai nesikalbėdavo su samariečiais, juolab negerdavo iš jų indų (Jono 4:5-9). Tolesni Jėzaus žodžiai ją dar labiau nustebino.

„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jono 4:13, 14). Įsivaizduok, kaip moteris susidomėjo tuo pažadu, nes semti vandenį iš šio gilaus šulinio buvo sunkus darbas. Paskui Jėzus paaiškino, jog, nepaisant savo istorinės reikšmės, nei Jeruzalė, nei Garizimo kalnas nėra itin svarbios religinės vietos artintis prie Dievo. Svarbu yra širdies nusiteikimas ir elgesys, o ne vietovė. „Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa, — jis pasakė. — Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (Jono 4:23). Kokie paguodžiantys turėjo būti tie žodžiai! Dar kartą tas slėnis tapo vieta, kurioje žmonės buvo skatinami tarnauti Jehovai.

Šiandieną netoli senovės Sichemo griuvėsių stovi Nabluso miestas. Ir dabar virš slėnio iškilę Garizimo ir Hebalio kalnai dunkso kaip nebylūs praeities įvykių liudininkai. Tų kalnų papėdėje tebėra ir Jokūbo šulinys. Jei apmąstysime ten buvusius įvykius, jie primins mums, kad svarbu palaikyti teisingą garbinimą, kaip mus ir mokė Jozuė bei Jėzus. (Palygink Izaijo 2:2, 3.)

[Išnaša]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 31 puslapyje]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.