Kodėl reikia pranešti apie tai, kas bloga?
„KAS viešai atskleidžia dalykus, tampa žmonių priešu“, — sakoma vakarų Afrikoje. Taip atsitiko Olu, kai jis apkaltino savo vyresnįjį brolį kraujomaiša su jo jaunesne seserimi. „Tu — melagis!“ — šaukė brolis. Paskui jis baisiai primušė Olu, išvarė jį iš namų ir sudegino visus jo drabužius. Kaimo gyventojai palaikė vyresnįjį brolį. Būdamas nebepageidaujamas kaime, Olu išvyko. Tiktai paskui, kai buvo pastebėta, kad Olu sesuo nėščia, žmonės aiškiai suprato, kad Olu sakė tiesą. Brolis prisipažino, ir Olu atgavo palankumą. Aplinkybės galėjo pakrypti visiškai kitaip. Olu galėjo būti nužudytas.
Neabejotina, tie, kurie nemyli Jehovos, nesijaučia dėkingi už atskleistas savo klaidas. Pasipriešinti pabarimams, kieno jie bebūtų, ir įsižeisti yra nuodėmingo žmogaus polinkis. (Palygink Jono 7:7.) Nenuostabu, kad daugelis yra nebylūs kaip akmenys, kada reikia atskleisti kitų klaidas tiems, kurie turi įgaliojimus pataisyti.
Suvokti pabarimo vertę
Tačiau Jehovos tautoje yra kitoks požiūris į pabarimą. Dievobaimingi vyrai ir moterys labai vertina priemonę, kurią Jehova paruošė padėti klystantiesiems krikščionių susirinkime. Tokią drausmę jie pripažįsta kaip jo meilingo gerumo išraišką (Žydams 12:6-11).
Tai galima pailiustruoti karaliaus Dovydo gyvenimo epizodu. Nors iš jaunystės jis buvo doras žmogus, atėjo laikas, kai jis padarė sunkų nusikaltimą. Pirmiausia, jis svetimavo. Paskui, bandydamas nuslėpti savo kaltę, pasirūpino, kad tos moters vyras būtų nužudytas. Bet Jehova atskleidė Dovydo nuodėmę pranašui Natanui, kuris drąsiai išsakė viską Dovydui į akis. Ėmęsis vaizdingo palyginimo, Natanas paklausė Dovydo, kaip reikėtų pasielgti su turtingu vyru, kuris turėjo daug avių, bet draugui pavaišinti ėmė ir paskerdė vienintelę vargšo žmogaus avelę, jo brangiausią numylėtinę. Dovydas, anksčiau buvęs piemuo, pasipiktino. Jis pasakė: „Vyras, kurs tai padarė, yra mirties sūnus.“ Tada Natanas pritaikė palyginimą Dovydui sakydamas: „Tu esi anas vyras“ (2 Samuelio 12:1-7).
Dovydas nesupyko ant Natano; jis nesistengė nei savęs apginti, nei griebtis priešpriešinio kaltinimo. Atvirkščiai, Natano priekaištas smarkiai paveikė jo sąžinę. Perverta širdimi Dovydas prisipažino: „Nusidėjau Viešpačiui“ (2 Samuelio 12:13).
Tai, kad Natanas demaskavo Dovydo nuodėmę ir dievobaimingai papriekaištavo, davė gerų rezultatų. Nors Dovydas ir nebuvo apsaugotas nuo savo nuodėmės pasekmių, jis atgailavo ir susitaikė su Jehova. Kaip Dovydas jautėsi po tokio pabarimo? Jis rašė: „Teužgauna mane teisusis: tai yra malonė; tebara mane: tai aliejus galvai. Nuo jo neatsisakys mano galva“ (Psalmių 140:5).
Dabar Jehovos tarnai irgi gali sunkiai nusižengti — netgi tie, kurie yra buvę ištikimi daugelį metų. Pripažindami, kad vyresnieji įstengia padėti, dauguma patys kreipiasi į juos pagalbos (Jokūbo 5:13-16). Bet gal nusižengėlis kartais bando nuslėpti savo nuodėmę, kaip ir karalius Dovydas. Ką mes turėtume daryti, jeigu sužinome apie didelį nusižengimą susirinkime?
Kieno tai pareiga?
Kai vyresnieji sužino apie kieno nors didelį nusižengimą, jie bando kreiptis į tą asmenį, kad suteiktų jam reikalingą pagalbą ir jį pataisytų. Vyresniųjų pareiga yra taisyti nusižengėlius krikščionių susirinkime. Budriai stebėdami susirinkimo dvasinę būklę, jie padeda ir perspėja bet ką, kas žengia neprotingą ar netinkamą žingsnį (1 Korintiečiams 5:12, 13; 2 Timotiejui 4:2; 1 Petro 5:1, 2).
O kaip, jei tu nesi vyresnysis ir sužinai apie kokį nors kito krikščionio sunkų nusižengimą? Gaires randame Įstatyme, kurį Jehova davė Izraelio tautai. Įstatyme nurodyta, kad jei asmuo buvo atskalūniškų veiksmų, maišto, žmogžudystės ar tam tikrų kitų sunkių nusikaltimų liudytojas, jam teko pareiga pranešti ir liudyti, ką žino apie tai. Kunigų 5:1 (Brb red.) sakoma: „Jei kas girdi keikimą, bet atsisako liudyti, ką yra matęs ir žino, jis bus kaltas.“ (Palygink Pakartoto Įstatymo 13:6-8; Esteros 6:2; Patarlių 29:24.)
Nors ir nėra pavaldūs Mozės įstatymui, krikščionys dabar gali vadovautis jo principais (Psalmių 18:8, 9). Taigi ką turėtumei daryti, jei sužinotum apie didelį bendrakrikščionio nusižengimą?
Kaip tie reikalai tvarkomi?
Ypač svarbu, kad priežastis tikėti, jog sunkus nusižengimas yra iš tikrųjų padarytas, būtų pagrįsta. „Nebūk be reikalo liudytojas prieš savo artimą, — pasakė išmintingas vyras, — ir nieko nesuvedžiok savo lūpomis“ (Patarlių 24:28).
Galbūt nuspręsi eiti tiesiai pas vyresniuosius. Taip pasielgti nėra blogai. Tačiau paprastai meilingiausia yra kreiptis į patį asmenį. Galbūt tikrovė nėra tokia, kokia atrodo esanti. Arba, galimas daiktas, šias aplinkybes jau nagrinėja vyresnieji. Ramiai aptark reikalą su tuo asmeniu. Jei tebėra pagrindas tikėti, kad buvo padaryta sunki nuodėmė, padrąsink jį ar ją kreiptis pagalbos į vyresniuosius ir paaiškink, kodėl išmintinga taip pasielgti. Nekalbėk apie tą įvykį su kitais, nes tai būtų paskalos.
Jei tas asmuo per atitinkamą laikotarpį nepranešė vyresniesiems, tuomet tai padaryti turėtum tu. Vienas arba du vyresnieji aptars tai, kas atsitiko, su kaltinamuoju. Vyresnieji privalo ‛ištirti rūpestingai bei uoliai’, išklausinėti, kad išsiaiškintų, ar padaryta nuodėmė. Jei taip, jie nagrinės atvejį, vadovaudamiesi Raštu (Pakartoto Įstatymo 13:12-14).
Kad kaltinimas nusižengimu būtų tvirtas, reikia mažiausiai dviejų liudytojų (Jono 8:17; Žydams 10:28). Jei asmuo neigia kaltinimą, o yra vien tik tavo parodymas, tas dalykas bus paliktas Jehovos rankose (1 Timotiejui 5:19, 24, 25). Taip daroma žinant, kad visi dalykai yra ‛atidengti’ Jehovai ir, jei asmuo yra nusikaltęs, galų gale jo nuodėmės jį ‛pasieks’ (Žydams 4:13; Skaičių 32:23).
Bet, tarkime, asmuo neigia kaltinimą, ir tu esi vienintelis liudytojas prieš jį. Ar tu dabar negali būti apkaltintas šmeižtu? Ne, nebent esi išplepėjęs tiems, kurie nėra susiję su tuo dalyku. Pranešti apie susirinkimą liečiančias aplinkybes tiems, kurie turi įgaliojimus ir atsakomybę prižiūrėti bei pataisyti reikalus, nėra šmeižikiška. Tai iš tiesų sutampa su mūsų troškimu visada daryti kas teisinga ir ištikima. (Palygink Luko 1:74, 75.)
Palaikyti susirinkimą šventą
Viena priežastis pranešti apie nusižengimą yra ta, kad tai padeda išsaugoti susirinkimo tyrumą. Jehova yra nesuteptas Dievas, šventas Dievas. Jis reikalauja, kad visi jo garbintojai būtų dvasiškai ir morališkai tyri. Jo įkvėptas Žodis perspėja: „Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: ‛Būkite šventi, nes aš esu šventas’“ (1 Petro 1:14-16). Asmenys, kurie elgiasi netyrai arba nuodėmiauja, gali būti užteršimo ir Jehovos nemalonės visam susirinkimui priežastis, jeigu nesiimama veiksmų jiems pataisyti arba juos pašalinti. (Palygink Jozuės 7 skyrių.)
Apaštalo Pauliaus laiškai Korinto krikščionių susirinkimui rodo, kaip pranešimas apie nusižengimą ten padėjo Dievo žmonėms apsivalyti. Savo pirmajame laiške Paulius rašė: „Apskritai tenka girdėti apie palaidumą tarp jūsų, net apie tokį palaidumą, kokio nepasitaiko nė pas pagonis: būtent kažkas gyvenąs su tėvo žmona...“ (1 Korintiečiams 5:1).
Biblija mums nepasako, iš ko apaštalas gavo šį pranešimą. Gali būti, kad Paulius apie tą padėtį sužinojo iš Stepono, Fortūnato ir Achaiko, kurie nukeliavo iš Korinto į Efezą, kur Paulius buvo apsistojęs. Paulius taip pat buvo gavęs pasiteiravimo laišką iš Korinto krikščionių susirinkimo. Koks bebūtų šaltinis, kai tik patikimi liudytojai pranešė apie padėtį Pauliui, jis galėjo sutvarkyti šį dalyką. „Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo“, — rašė jis. Tas vyras buvo pašalintas iš susirinkimo (1 Korintiečiams 5:13; 16:17, 18).
Ar Pauliaus nurodymas davė gerų rezultatų? Žinoma! Matyt, piktadarys atėjo į protą. Kitame savo laiške korintiečiams Paulius ragino, kad susirinkimas ‛atleistų ir paguostų’ atgailaujantį vyrą (2 Korintiečiams 2:6-8). Taigi pranešimas apie nusižengimą paskatino veikti, ir taip buvo apvalytas susirinkimas bei sugrąžintas Dievo palankumas asmeniui, kuris buvo susigadinęs santykius su Dievu.
Pirmajame Pauliaus laiške Korinto krikščionių susirinkimui randame kitą pavyzdį. Šį kartą apaštalas išvardijo liudytojus, kurie pranešė apie tai, kas atsitiko. Jis rašė: „Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų“ (1 Korintiečiams 1:11). Paulius žinojo, kad šis nesutarimas drauge su perdėtu pagarbumu žmonėms sukėlė sektantišką požiūrį, kuris kėlė grėsmę susirinkimo vienybei. Taigi labai rūpindamasis savo tikinčiųjų draugų dvasine gerove Paulius skubiai veikė ir parašė pataisomąjį patarimo laišką susirinkimui.
Šiandien didžiulė daugybė brolių ir seserų visos žemės susirinkimuose labai stengiasi išsaugoti jų dvasinį tyrumą, patys išlaikydami gerą vardą Dievo akyse. Kai kurie tai darydami nukenčia, kiti net miršta, idant išliktų dori. Be abejo, atleisti arba nuslėpti nusižengimą reikštų dėkingumo stoką už šias pastangas.
Padėti klystantiesiems
Kodėl kai kurie sunkiai nusidėjusieji susilaiko nuo bandymo kreiptis į susirinkimo vyresniuosius? Dažnai taip yra dėl to, kad jie nesuvokia kreipimosi į vyresniuosius naudos. Kai kurie neteisingai mano, kad jiems prisipažinus, jų nuodėmė bus atskleista visam susirinkimui. Kiti apgaudinėja save, kad jų elgesys nekelia nerimo. Dar kiti mano galį pasitaisyti be vyresniųjų pagalbos.
Bet tokiems nusidėjėliams reikia meilingos susirinkimo vyresniųjų pagalbos. Jokūbas rašė: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jokūbo 5:14, 15).
Kokia nuostabi priemonė padėti klystantiesiems atnaujinti savo dvasingumą! Pritaikydami raminančius patarimus iš Dievo Žodžio ir melsdamiesi dėl jų, vyresnieji gali padėti dvasiškai negaluojantiesiems sugrįžti iš klystkelių. Taigi atgailaujantieji, susitikę su mylinčiais vyresniaisiais, dažnai pajunta atgaivą ir palengvėjimą, o ne pasmerkimą. Jaunuolis iš vakarų Afrikos paleistuvavo ir kelis mėnesius slėpė savo nuodėmę. Po to, kai jo nusikaltimas tapo akivaizdus, jis pasakė vyresniesiems: „Kaip aš troškau, kad kas nors paklaustų apie mano ryšį su ta mergina! Koks palengvėjimas išpažinti savo nuodėmę.“ (Palygink Psalmių 31:3-5.)
Principinės meilės padiktuotas veiksmas
Pakrikštyti Dievo tarnai ‛yra persikėlę iš mirties į gyvenimą’ (1 Jono 3:14). Bet jeigu jie padaro sunkią nuodėmę, pasuka atgal į mirties kelią. Jei jiems nepadedama, jie gali tapti užkietėjusiais nuodėmiautojais, nenorinčiais atgailauti ir sugrįžti garbinti tikrąjį Dievą (Žydams 10:26-29).
Pranešimas apie nusižengimą yra nuoširdus rūpinimasis nusidėjėliu. Jokūbas rašė: „Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, — težino, kad sugrąžindamas nusidėjėlį iš klystkelio išgelbės jo sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių“ (Jokūbo 5:19, 20).
Tad kodėl reikia pranešti apie tai, kas bloga? Kadangi tai duoda gerus vaisius. Tikrai, pranešti apie nusižengimą yra krikščionio principinės meilės veiksmas — meilės, rodomos Dievui, susirinkimui ir nusidėjėliui. Jei kiekvienas susirinkimo narys ištikimai laikysis teisingų Dievo normų, Jehova dosniai laimins visą susirinkimą. Apaštalas Paulius rašė: „Jis [Jehova] ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai“ (1 Korintiečiams 1:8).
[Iliustracija 26 puslapyje]
Skatinant klystantįjį Liudytoją pasikalbėti su vyresniaisiais, parodoma meilė
[Iliustracija 28 puslapyje]
Vyresnieji padeda klystantiesiems susigrąžinti Dievo palankumą