Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
LIEPOS 4–10 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 18–19
„Barzilajas – kuklumo pavyzdys“
Barzilajas – vyras, žinojęs, ko nebegalįs
Aišku, Barzilajo suteiktą pagalbą Dovydas didžiai vertino. Ir nepanašu, kad norėjo jam atsilyginti tik materialiai. Turtingam Barzilajui tokios paramos nebūtų reikėję. Greičiausiai Dovydas šį senolį į rūmus kvietė matydamas, koks jis puikus žmogus. Juk rūmuose gyventi būtų buvusi ypatinga garbė, ir karaliaus draugystė Barzilajui galėjo reikšti labai daug.
Barzilajas – vyras, žinojęs, ko nebegalįs
Viena, dėl ko Barzilajas galėjo taip nuspręsti, – kad jau buvo sulaukęs garbaus amžiaus ir nebe toks tvirtas. Matyt, jautė, kad gyvenimas eina į pabaigą (Psalmyno 90:10). Dėl Dovydo Barzilajas padarė visa, ką įstengė. Vis dėlto suvokė esąs nebe tų metų, kai jėgų nestigo. Minties apie aukštą padėtį ir prestižą jis nė neprisileido, antraip vargu ar būtų galėjęs realiai įvertinti savo galimybes. Priešingai nei garbėtroška Abšalomas, Barzilajas, išmintingas vyras, buvo kuklus (Patarlių 11:2).
Barzilajas – vyras, žinojęs, ko nebegalįs
Pasakojimas apie Barzilają pamoko, kaip svarbu būti nuosaikiam. Viena vertus, neturėtume atsisakyti tarnybos užduočių arba susilaikyti jų siekę tik todėl, kad norime ramaus gyvenimo ar jaučiamės nepajėgūs imtis atsakomybės. Jei ko ir nelabai įstengiame, Dievas mums padės – reikia tik pasitikėti juo, kad suteiks jėgų ir išminties (Filipiečiams 4:13; Jokūbo 4:17; 1 Petro 4:11).
Kita vertus, mums būtina pripažinti savo galimybių ribas. Galbūt kuris nors krikščionis jau ir taip labai užsiėmęs dvasine veikla. Jis suvokia, kad imdamasis dar ir kitų užduočių apleistų svarbias krikščioniškas pareigas, tokias kaip rūpinimasis savo šeima. Ar čia nederėtų būti kukliam, nuosaikiam ir bent kol kas atsisakyti papildomo krūvio? (Filipiečiams 4:5, NW; 1 Timotiejui 5:8)
Ką vertinga radome
„Baigiau lenktynes“
19 Jei esi silpnos sveikatos ir niekas nežino, kaip jautiesi, galbūt tave padrąsins Mefi Bošeto pavyzdys (2 Sam 4:4). Dar vaikystėje ne dėl savo kaltės Mefi Bošetas tapo luošas. Lyg to būtų maža, karalius Dovydas, patikėjęs melagingomis kalbomis, neteisingai su juo pasielgė. Tačiau Mefi Bošetas buvo dėkingos širdies žmogus ir nepasidavė apmaudui; jis vertino, ką Dovydas praeityje buvo dėl jo padaręs (2 Sam 9:6–10). Į susiklosčiusias aplinkybes Mefi Bošetas žiūrėjo plačiai – nejautė kartėlio ir nekaltino Jehovos už tai, kad Dovydas jį nuskriaudė. Svarbiausia jam buvo remti Dievo išrinktą karalių (2 Sam 16:1–4; 19:24–30). Mefi Bošeto pavyzdys išties įsimintinas ir Jehova norėjo, kad visi iš jo pasimokytume (Rom 15:4).
LIEPOS 11–17 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 20–21
„Jehova yra teisingumo Dievas“
Ta sutartis Sauliaus laikais tebegaliojo. Tačiau karalius nutarė jos nepaisyti ir su gibeoniečiais susidoroti. Taip Saulius ir jo namai užsitraukė kraujo kaltę (2 Sam 21:1). Galiausiai į valdovo sostą sėdo Dovydas. Gyvi likę gibeoniečiai pasiskundė jam dėl patirtos neteisybės. Dovydas jų paklausė, kaip galėtų išpirkti Sauliaus užtrauktą kaltę, kad Jehova kraštą laimintų. Pinigų gibeoniečiams nereikėjo. Jie paprašė, kad leistų nubausti mirtimi septynis žudiko palikuonius (Sk 35:30, 31). Dovydas prašymą patenkino (2 Sam 21:2–6).
Šis istorijos epizodas mus kai ko pamoko. Dievo įstatyme buvo aiškiai pasakyta: „Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo vaikų kaltes, o vaikai – už tėvų kaltes“ (Įst 24:16). Jeigu tie du Sauliaus sūnūs ir penki vaikaičiai būtų buvę nekalti, Jehova nebūtų leidęs nubausti jų mirtimi. Cituotoje eilutėje toliau sakoma: „Žmogų mirtimi galima bausti tik už jo paties nuodėmę.“ Matyt, anie septyni Sauliaus palikuoniai prisidėjo prie jo pastangų išnaikinti gibeoniečius, todėl buvo pelnytai nubausti mirtimi.
Ką vertinga radome
Vyresnieji – „jūsų džiaugsmo bendradarbiai“
14 Mes visame pasaulyje vykdome savo tarnystę, nors Šėtonas ir jo parankiniai mūsų kelyje rezga visokias pinkles. Kai kuriems iš mūsų tenka susidurti su milžiniško dydžio sunkumais, tačiau visiškai pasitikėdami Jehova stojame į kovą su tais galijotais ir juos įveikiame. Vis dėlto nuolatinė kova su pasaulio spaudimais kartais mus nuvargina, pakerta dvasią. Kai pasilpstame, daromės pažeidžiami ir galime nebeatlaikyti smūgių, kuriuos anksčiau sėkmingai atremdavome. Daugelis tai patyrusių gali papasakoti, kaip vyresnysis, laiku suskubęs į pagalbą, padėjo jiems atgauti džiaugsmą ir stiprybę. Štai viena pionierė, įpusėjusi septintą dešimtį, prisimena: „Kai sušlubavo sveikata, ir skelbimo tarnyba pasidarė varginanti. Vienas vyresnysis pastebėjo mano išsekimą ir užkalbino. Labai prasmingai aptarėme vieną Biblijos mintį. Aš pritaikiau jo pasiūlymus ir tai labai padėjo. [...] Kokia esu jam dėkinga, kad pastebėjo mano prislėgtą dvasią ir ištiesė pagalbos ranką!“ Išties gera žinoti, kad vyresnieji, kaip ir Abišajas, neišleidžia mūsų iš akių ir nedelsia padėti.
LIEPOS 18–24 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 22
„Neabejok – Jehova tau padės“
Ar tikrai įmanoma ‘suartėti su Dievu’?
11 Perskaityti, jog Dievas yra „didžios galybės“ – viena. (Izaijo 40:26) Visai kas kita – pamąstyti, kaip jis išgelbėjo Izraelio tautą prie Raudonosios jūros ir 40 metų rūpinosi ja dykumoje. Įsivaizduok: banguojanti jūra prasiskiria ir visa tauta – kokie trys milijonai žmonių – žengia sausu dugnu, o sustingę vandenys iš abiejų pusių laikosi kaip didžiulė siena. (Išėjimo 14:21; 15:8) Dykumoje Dievas irgi akivaizdžiai juos globojo – davė vandens iš uolos ir žemę nuklojo baltas sėklas primenančiu maistu. (Išėjimo 16:31; Skaičių 20:11) Taip Jehova parodė ne tik turįs galią, bet ir naudojąs ją savo tautos labui. Argi ne ramu žinant, jog mūsų maldų klausosi galingas Dievas – „prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose“? (Psalmyno 46:2 [46:1, Brb])
„Tu elgiesi ištikimai“
Pasigilinkime į šiuos Dovydo žodžius. Hebrajiškas posakis, čia išverstas „elgtis ištikimai“, dar yra verčiamas „rodyti ištikimą meilę“. Taigi tikra ištikimybė grindžiama meile. Jehova iš meilės prisiriša prie tų, kurie jam ištikimi.
Verta atkreipti dėmesį, kad ištikimybė nėra tik jausmas; ji skatina veikti, nebūti pasyviam. Jehova elgiasi ištikimai, kaip Dovydas pats tuo įsitikino. Juodžiausiomis Dovydo gyvenimo dienomis Jehova veikė jo labui – ištikimai jį saugojo, jam vadovavo. Su dėkingumu Dovydas pripažino, kad Jehova ‘išgelbėjo jį iš visų priešų’ (2 Samuelio 22:1).
Ką Dovydo žodžiai reiškia mums? Jehova nesvyruoja ir nesikeičia (Jokūbo 1:17). Jis lieka ištikimas savo principams ir tvirtai laikosi duoto pažado. Vienoje iš psalmių Dovydas rašė, kad Jehova „nepalieka savo ištikimųjų“ (Psalmyno 37:28).
Ką vertinga radome
Ar tarp kitų elgiesi kaip mažesnis?
7 Dievo nuolankumas darė nepaprastą įspūdį psalmininkui Dovydui. Jis giedojo Jehovai: „Tu duosi man išgelbėjimo skydą, tavo nuolankumas daro mane didį“ (2 Sam 22:36, NW). Dovydas suprato esąs didis Izraelyje tik todėl, kad Jehova, nuolankus Dievas, atkreipia į jį dėmesį ir teikiasi padėti (Ps 113:5–7). Argi ne taip pat yra ir su mumis? Juk visa tai, ką turime – gerąsias savybes, gebėjimus, mums pavestas atsakingas pareigas, – esame gavę iš Jehovos (1 Kor 4:7). Krikščionis, laikantis save mažesniu, yra didis ta prasme, kad puoselėdamas nuolankumą jis tampa dar vertesniu Jehovos tarnu (Lk 9:48). Pažiūrėkime, kodėl galime taip teigti.
LIEPOS 25–31 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 23–24
„Ar tavo auka yra auka?“
it-1-E p. 146
Arauna
Kad Dovydas galėtų paaukoti auką, Arauna, kaip suprantame iš jo žodžių, pasiūlė atiduoti jam savo grendymą, galvijus ir ūkio padargus. Tačiau Dovydas dovanos priimti nesutiko – jis norėjo už viską sumokėti. 2 Samuelio 24:24 skaitome, kad Dovydas Araunai sumokėjo 50 sidabro šekelių (110 JAV dolerių), o 1 Metraščių 21:25 skaitome, kad sumokėjo 600 aukso šekelių (maždaug 77 000 JAV dolerių). Kodėl toks skirtumas? Verta atkreipti dėmesį, kad Antrojoje Samuelio knygoje kalbama apie „grendymo ir galvijų“ pirkimą, o Pirmojoje Metraščių knygoje – apie „ploto“ pirkimą. Taigi pirmuoju atveju rašytojas pamini sumą, kuri buvo sumokėta už aukuro vietą, jaučius ir padargus. O Pirmojoje Metraščių knygoje tas įvykis pristatomas kiek kitokiame kontekste – kalbama apie pasiruošimą šventyklos statybai, todėl rašytojas pamini, kiek Dovydas sumokėjo už visą sklypą, kuriame ta šventykla buvo vėliau pastatyta (1 Met 22:1–6; 2 Met 3:1).
„Tiesos pagrindai“: ką mums jie reiškia
8 Jei izraelitas, norėdamas parodyti Jehovai tikrą dėkingumą, aukodavo savanorišką auką arba, prašydamas Dievą malonės ir palaiminimo, savo noru atnašaudavo deginamąją auką, tada tinkamą gyvulį parinkti jam, regis, būdavo nesunku. Garbintojas mielai atiduodavo Jehovai, kas geriausia. Šiandieną krikščionys aukų ant aukuro, kaip kad Mozės įstatymo laikais, neatnašauja. Vis dėlto ir mes tam tikra prasme aukojame – skiriame Jehovos tarnybai laiką, jėgas, lėšas. Viešai išpažinti savo krikščionišką viltį, „daryti gera ir dalytis su kitais“ – tai irgi, anot apaštalo Pauliaus, yra Dievui patinkama auka (Hbr 13:15, 16). Jeigu šitokias aukas Jehovos garbintojas aukoja su derama nuostata, akivaizdžiai pasimato, koks jis dėkingas, kaip visas Dievo dovanas vertina. Taigi čia išryškėja sąsaja: kaip izraelitas kadaise aukojo savo noru, taip ir krikščionis turi tarnauti Dievui noriai, iš teisingų paskatų.
Ką vertinga radome
Samuelio antros knygos apžvalga
23:15–17. Dovydas taip gerbė Dievo įstatymą dėl gyvybės ir kraujo, kad susilaikė daryti net tai, kas bent kiek būtų panašu į jo pažeidimą. Mes irgi privalome išsiugdyti tokį požiūrį – būtina skrupulingai laikytis visų Dievo įsakymų.
RUGPJŪČIO 1–7 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 1–2
„Ar pasimokai iš savo klaidų?“
it-2-E p. 987, pstr. 4
Saliamonas
Girdėdami nuo Gihono ataidinčius muzikos garsus ir žmonių šūksnius „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“ Adonijas ir jo sąmokslo bendrininkai persigando ir išsibėgiojo kas sau. Saliamonas nusprendė negadinti savo karūnavimo šventės ir broliui nekeršyti. Tai buvo labai kilniaširdiška, nes jeigu karaliumi būtų tapęs Adonijas, Saliamonas tikriausiai būtų netekęs gyvybės. Karaliaus Saliamono sprendimas pasigailėti savo brolio buvo vienas pirmųjų požymių, liudijančių, kad Saliamono valdymas bus taikingas. Išgirdęs, kad Adonijas nubėgo į šventyklą ir laikosi įsitvėręs aukuro ragų, Saliamonas siuntė žmones jo atvesti. Saliamonas pažadėjo Adonijui, kad jo nežudys, nebent šis vėl imtų regzti ką bloga, ir leido jam eiti namo (1 Kar 1:41–53).
Karalių pirmos knygos apžvalga
1:49–53; 2:13–25. Kodėl Saliamonas įsakė nužudyti Adoniją, nors jam buvo atleidęs? Adonijo prašyme duoti jam Abišagą į žmonas Saliamonas, skirtingai nei Batšeba, įžvelgė tikruosius jo kėslus. Nors Dovydas su Abišaga lytinių santykių neturėjo, ši gražuolė buvo laikoma Dovydo sugulove. Pagal tų laikų paprotį ji galėjo atitekti tik teisėtam Dovydo įpėdiniui. Galbūt Adonijas manė, jog imdamas Abišagą į žmonas jis vėl galės pretenduoti į sostą. Iš Adonijo prašymo suvokęs, jog šis tebetrokšta karaliaus valdžios, Saliamonas bausmės dovanojimą atšaukė.
Ką vertinga radome
Karalių pirmos knygos apžvalga
2:37, 41–46. Kaip pavojinga manyti, kad galima peržengti Dievo Įstatymą ir likti nenubaustam! Tie, kas sąmoningai išsuka iš „siauro kelio į gyvenimą“, patirs savo neišmintingo sprendimo padarinius (Mato 7:14).
RUGPJŪČIO 8–14 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 3–4
„Išmintis – didžiulė vertybė“
Ar jis paliko mums gerą ar blogą pavyzdį?
4 Kai Saliamonas pradėjo valdyti, sapne jam pasirodė Dievas ir leido prašyti, ko tik nori. Žinodamas esąs jaunas ir nepatyręs, karalius paprašė išminties. (Perskaityk 1 Karalių 3:5–9.) Dievui patiko, kad Saliamonas negeidžia turtų nei garbės, todėl mielai davė jam „išmintingą ir įžvalgią širdį“, sykiu dovanojo ir visokeriopą gerovę (1 Kar 3:10–14). Saliamono išmintis buvo tikrai nepaprasta: jos pasiklausyti, kaip kad minėjo Jėzus, į tolimą kelionę leidosi net Šebos karalienė (1 Kar 10:1, 4–9).
5 Mes, aišku, nesitikime išminties gauti kažkokiu stebuklingu būdu. Nors Saliamonas sakė, kad „Viešpats duoda išminties“, kartu ragino negailėti pastangų patiems jos siekti. „Palenksi ausį klausytis išminties ir atversi širdį, norėdamas suprasti“, – mokė karalius. Čia pat jis pavartojo ir kitus panašios reikšmės žodžius: „šauksiesi“, „sieksi“, „ieškosi“ (Pat 2:1–6). Vadinasi, išminties įgyti įmanoma.
6 Pasvarstyk: ar seki Saliamono pavyzdžiu ir brangini Dievo išmintį taip kaip jis? Pasaulis ekonominiu atžvilgiu yra nestabilus, todėl daugelis susikoncentruoja į darbą, stengiasi užsitikrinti geras pajamas. Šitas rūpestis dažnai nulemia ir sprendimą, kokią specialybę pasirinkti, kiek metų mokslams paaukoti. Ar taip yra ir jūsų šeimoje? O gal jūsų sprendimai vis dėlto rodo, jog ieškote Dievo išminties ir ją branginate? Ar, norėdami įgyti daugiau išminties, neturėtumėte užsibrėžti kiek kitokių tikslų? Juk kad darbuotumėtės savo amžinai gerovei, turite išminties semtis ir visur ja vadovautis. „Tada suprasi, kas teisu ir kas teisinga, kiekvieną gerą taką ir kas dora“, – rašė Saliamonas (Pat 2:9).
Ką vertinga radome
Jehova yra sandorų Dievas
15 Kaip patriarchui Abraomui buvo žadėjęs, Jehova palaimino į tautą suburtus Įstatymui pavaldžius jo palikuonis. 1473 m. p. m. e. Mozės įpėdinis Jozuė įvedė Izraelį į Kanaaną. Padalijus žemę gentims, išsipildė Jehovos pažadas atiduoti šalį Abraomo sėklai. Kai Izraelis buvo ištikimas, Jehova, kaip buvo žadėjęs, padėdavo jiems nugalėti priešus. Tai buvo ypač akivaizdu valdant karaliui Dovydui. Dovydo sūnaus Saliamono dienomis išsipildė trečias Abraomo sandoros aspektas. „Judas ir Israėlis buvo nesuskaitomi kaip jūros smilčių daugybė; jie valgė ir gėrė, ir linksminosi“ (3 Karalių 4:20).
RUGPJŪČIO 15–21 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 5–6
„Į darbą jie įdėjo visą širdį“
Ar žinote?
Kedrų, augančių Libane, mediena garsėjo ypač tuo, kad buvo patvari, graži, aromatinga, o svarbiausia, atspari vabzdžiams. Taigi Saliamonas šventyklai statyti naudojo pačias geriausias medžiagas. Šiandien iš vešlių Libano kalnus kadaise dengusių kedrų miškų tėra likę keletas paskirų giraičių.
it-1-E p. 424
Kedras
Kad būtų patenkintas didelis kedro medienos poreikis, darbavosi tūkstančiai darbininkų. Vieni medžius kirto, kiti transportavo juos į Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrusius Tyro ir Sidono miestus. Ten rąstai buvo rišami į sielius ir plukdomi į piečiau esantį Jopės miestą. Iš Jopės rąstai buvo sausuma gabenami į Jeruzalę. Darbai vyko pagal karaliaus Saliamono ir karaliaus Hiramo susitarimą (1 Kar 5:6–18; 2 Met 2:3–10). Kedro buvo tiekiama išties labai daug – net atsirado posakis, kad Saliamono valdymo metais kedro medienos buvo „tokia apstybė kaip fikusų Šefeloje“ (1 Kar 10:27; palygink su Iz 9:9, 10).
it-2-E p. 1077, pstr. 1
Šventykla
Darbams atlikti Saliamonas surinko 30 000 Izraelio vyrų. „Saliamonas siųsdavo juos į Libaną pamainomis – po 10 000 kas mėnesį. Mėnesį jie išbūdavo Libane, du mėnesius – namuose“ (1 Kar 5:13, 14). Be to, 70 000 Izraelyje gyvenančių kitataučių buvo paskirti nešikais ir 80000 – akmenskaldžiais (1 Kar 5:15; 9:20, 21; 2 Met 2:2). Darbų prižiūrėtojais buvo paskirti 550 vyrų ir dar 3300 vyrų – tikriausiai jų padėjėjais (1 Kar 5:16; 9:22, 23). Regis, iš visų darbus prižiūrinčių vyrų 250 buvo izraelitai, o kiti 3600 – Izraelyje gyvenantys svetimtaučiai (2 Met 2:17, 18).
Ką vertinga radome
Biblija – tikslių pranašysčių knyga. 1 dalis
TIKSLIAI UŽFIKSUOTAS LAIKAS
Kaip svarbu tiksliai fiksuoti laiką, akivaizdu iš to, kas užrašyta Biblijoje, 1 Karalių 6:1. Apie datą, kada karalius Saliamonas pradėjo statyti Jeruzalės šventyklą, skaitome: „Keturi šimtai aštuoniasdešimtų metų [buvo praėję 479 pilni metai] po izraelitų išėjimo iš Egipto žemės zivo mėnesį, tai yra ketvirtų savo karaliavimo Izraelyje metų antrą mėnesį, Saliamonas pradėjo statyti Viešpaties Namus.“
Pagal Biblijos chronologiją ketvirti karaliaus Saliamono valdymo metai buvo 1034 m. p. m. e. Prie šių metų pridėję 479 metus, gauname 1513 m. p. m. e. Būtent tais metais izraelitai ir išėjo iš Egipto.
RUGPJŪČIO 22–28 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 7
„Du šventyklos stulpai – iškalbingi simboliai“
„Kalnuose galėsi kasti varį“
Karalius Saliamonas įrengdamas Jeruzalės šventyklą panaudojo didžiulį kiekį vario, kurio didumą jo tėvas Dovydas buvo pargabenęs iš užkariautų Sirijos miestų (1 Metraščių 18:6–8). Štai iš vario nuliedinta jūra, tai yra milžiniškas dubuo kunigams praustis, buvo apie 66 000 litrų talpos ir galėjo sverti 27 tonas (1 Karalių 7:23–26, 44–46). Prie įėjimo į šventyklą stovėjo du dideli 8 metrų aukščio variniai stulpai; be to, kiekvieno jų viršų puošė 2,2 metro kapitelis. Stulpai buvo tuščiaviduriai, 7,5 centimetro storio sienomis, 1,7 metro skersmens (1 Karalių 7:15, 16; 2 Metraščių 4:17). Sunku net įsivaizduoti, kiek vario reikėjo visam tam padaryti!
it-1-E p. 348
Boazas, II
Vienas iš dviejų stulpų, stovėjusių didingos Saliamono šventovės prieangyje, šiaurės pusėje (kairėje). Jo pavadinimas greičiausiai reiškia „stiprybėje“. Pietų pusėje (dešinėje) stovėjęs stulpas vadinosi Jachinas, išvertus – „tegul jis [t. y. Jehova] įtvirtina“. Kadangi hebrajiškas raštas skaitomas iš dešinės į kairę, stulpai perteikė mintį „tegul jis [Jehova] įtvirtina [šventovę] stiprybėje“ (1 Kar 7:15–21).
Ką vertinga radome
Vanduo, teikiantis amžinąjį gyvenimą
Kadangi izraelitai nuolat prausdavosi ir maudydavosi, jie išsiskyrė savo fizine švara. Tais laikais atėjus į namus valgyti buvo įprasta nusiplauti kojas (Luko 7:44). Izraelitai vandenį naudodavo ne tik kūno ir daiktų švarai palaikyti, bet ir švarinimosi ceremonijoms. Kunigai, tarnaujantys prie padangtės, turėdavo dažnai praustis ir išsiplauti drabužius (Išėjimo 30:18–21). Vėliau prie Jeruzalės šventyklos Saliamonas pastatė iš vario ‘nuliedintą jūrą’, į kurią paprastai pripildavo maždaug 44 000 litrų vandens – tiek, kiek reikėdavo viskam apvalyti pagal Mozės įstatymą (2 Metraščių 4:2, 6). Kokią reikšmę toks apvalymas turi krikščionims šiandien?
Pasak apaštalo Pauliaus, Jėzus nuplovė krikščionių bendruomenę „valančiu vandeniu per žodį“. Kaip vanduo apvalo fiziškai, taip Dievo Žodžio tiesa turi galią apvalyti moraliai ir dvasiškai. Dėl tokio apvalymo Kristaus sekėjų bendruomenė yra „šventa ir nesutepta“ (Efeziečiams 5:25–27). Vadinasi, visi, trokštantys Dievo palankumo, turi stengtis būti „nesutepti, nepeiktini“ tiek moraliai, tiek dvasiškai (2 Petro 3:11, 14). Kaip čia jiems padeda Dievo Žodis?
RUGPJŪČIO 29–RUGSĖJO 4 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 8
„Širdinga ir nuolanki Saliamono malda“
Tegu Biblijos studijos praturtina tavo maldas
9 Kad malda būtų išklausyta, kalbėk iš visos širdies. Pirmojoje Karalių knygoje, 8-ame skyriuje, užrašyta nuoširdi Saliamono malda, kurią 1026 m. p. m. e. jis pasakė Jeruzalėje priešais didžiulę minią, susirinkusią į Jehovos šventyklos dedikaciją. Kai Šventų švenčiausiojoje buvo padėta sandoros skrynia ir šventyklą pripildė Jehovos debesis, Saliamonas kreipėsi į Dievą šlovinimo žodžiais.
10 Įsiklausyk į Saliamono maldą, į jo žodžius apie širdį. Karalius tvirtina, jog žmogaus širdį pažįsta tik Jehova (1 Kar 8:38, 39). Malda rodo, kad tam nusidėjėliui, kuris pas Dievą sugrįžta „visa širdimi“, yra viltis. Dievo tautai patekus į priešų nelaisvę, jis išgirs savųjų maldavimus, jeigu šie nepadalyta širdimi bus su juo (1 Kar 8:48, 58, 61). Taigi tavo malda turi kilti iš širdies gelmių.
Kelk aukštyn tyras rankas maldai
7 Ar meldžiamės viešai, ar asmeniškai, svarbiausia – būkime nuolankūs (2 Kronikų 7:13, 14). Karalius Saliamonas nusižeminęs meldėsi viešai per Jehovos šventyklos dedikaciją Jeruzalėje. Saliamonas ką tik buvo baigęs statyti vieną iš pačių didingiausių visoje žemėje pastatų. Tačiau jis nuolankiai meldė: „Argi Dievas iš tiesų gyvens žemėje? Štai dangus ir dangų dangūs nepajėgia Tavęs sutalpinti, juo labiau šitie namai, kuriuos pastačiau“ (1 Karalių 8:27, Brb red.).
8 Kaip ir Saliamonas, mes turime būti nuolankūs viešai melsdamiesi kitų vardu. Meldžiantis reikia vengti dirbtinumo, tačiau savo balso tonu galime išreikšti nuolankumą. Nuolankios maldos nesakomos iškilmingu arba jausmingu tonu. Jose dėmesys sutelkiamas ne į besimeldžiantį asmenį, o į Tą, kuriam skirta malda (Mato 6:5). Nuolankumą taip pat parodome maldos turiniu. Jei meldžiamės nuolankiai, nereikalausime, kad Dievas padarytų kažką taip, kaip norime. Priešingai: mes maldausime Jehovos veikti pagal jo šventą valią. Pavyzdys yra psalmininkas, rodęs deramą požiūrį: „Ak, Viešpatie, gelbėk, meldžiu! Ak, Viešpatie, maldauju, duok sėkmės!“ (Psalmių 118:25, NTP; Luko 18:9–14)
Ką vertinga radome
Būk uolus Jehovos namų šlovei!
4 Senovės Izraelyje Dievo namais buvo vadinama Jeruzalės šventykla. Aišku, nereikia suprasti paraidžiui, kad Jehova joje gyveno. Pats Dievas yra pasakęs: „Dangus – mano sostas, o žemė – suolelis mano kojoms. Kur tie namai, kuriuos galėtumėte man pastatyti? Kur ta mano poilsio vieta?“ (Iz 66:1). Tačiau būtent ši šventykla, pastatyta Saliamono viešpatavimo metais, buvo pagrindinė Jehovos garbinimo vieta. Iš čia kildavo maldos Dievui (1 Kar 8:27–30).