Biuletenio Mūsų tarnyba ir gyvenimas priedas
RUGSĖJO 5–11 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 9–10
„Būkime dėkingi Jehovai už jo teikiamą išmintį“
Viešnagė, už kurią buvo gausiai atlyginta
Susitikusi su Saliamonu, karalienė pradėjo jį mėginti „sunkiais klausimais“ (1 Karalių 10:1). Čia pavartotas hebrajiškas žodis gali būti išverstas žodžiu „mįslės“. Tačiau tai nereiškia, kad karalienė įtraukė Saliamoną į lėkštus žaidimus. Įdomu, jog Psalmių 49:5 [49:4] tas pats hebrajiškas žodis pavartotas apibrėžti reikšmingiems klausimams apie nuodėmę, mirtį bei išpirkimą. Taigi Šebos karalienė tikriausiai diskutavo su Saliamonu svarbiomis temomis ir taip patikrino jo išmintį. Biblijoje tvirtinama, jog ji „išsakė jam visa, kas gulėjo jai ant širdies“. Saliamonas „atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo dalyko, kurio karalius nebūtų žinojęs, ir klausimo, į kurį jis nebūtų galėjęs jai atsakyti“ (1 Karalių 10:2b, 3).
Kai duodama dosniai
Apstulbinta to, ką girdėjo ir matė, karalienė nuolankiai pasakė: „Laimingi tavo dvariškiai, nuolat tau tarnaujantys ir tavo išmintį girdintys!“ (1 Karalių 10:4–8) Nors Saliamono tarnus supo prabanga, ji nepavadino jų laimingais dėl to. Jie buvo laimingi todėl, kad nuolatos galėjo klausytis Dievo duotos Saliamono išminties. Koks puikus pavyzdys Šebos karalienė šiandien yra Jehovos tautai, kuri džiaugiasi paties Kūrėjo bei jo Sūnaus Jėzaus Kristaus išmintimi!
Viešnagė, už kurią buvo gausiai atlyginta
Saliamono išmintis bei jo klestinti karalystė Šebos karalienei padarė tokį įspūdį, kad ji „neteko žado“ (1 Karalių 10:4, 5). Kai kieno manymu, ši frazė reiškia, jog jai „užėmė kvapą“. Vienas mokslininkas net padarė prielaidą, kad ji nualpo! Šiaip ar taip, karalienė buvo nustebinta to, ką matė ir girdėjo. Ji pavadino laimingais Saliamono tarnus, nes jie galėjo girdėti savo karaliaus išmintį, ir šlovino Jehovą už tai, kad jis pasodino Saliamoną į sostą. Tada ji dosniai apdovanojo karalių; vien aukso, skaičiuojant pagal šiuolaikinę vertę, ji atgabeno už kokius 40 000 000 dolerių. Saliamonas irgi apdovanojo karalienę, duodamas „visa, ko ji norėjo ir ko ji prašė“ (1 Karalių 10:6–13).
Ką vertinga radome
Ar žinojote?
Kiek aukso turėjo karalius Saliamonas?
Kaip rašoma Šventajame Rašte, Tyro karalius Hiramas siuntė Saliamonui keturias tonas aukso, panašiai tiek dovanojo Šebos karalienė, o Saliamono laivai, nuvykę į Ofyrą, atgabeno keturiolika tonų. „Aukso, kurį Saliamonas gaudavo kas metai, – sakoma aprašyme, – buvo šeši šimtai šešiasdešimt šeši talentai“, arba daugiau kaip 22 tonos (1 Karalių 9:14; 9:28, Brb; 10:10, 14). Ar tai tikėtina? Kokios tais laikais galėjo būti karalių aukso atsargos?
Viename senoviniame įraše, kurį žinovai laiko patikimu, sakoma, jog Egipto faraonas Tutmozis III (antrasis tūkstantmetis p. m. e.) Amono-Ra šventyklai Karnake paaukojo apie 12 tonų aukso. Aštuntajame amžiuje p. m. e. Asirijos karalius Tiglat Pileseras III gavo kaip duoklę iš Tyro apie 4 tonas aukso, o Sargonas II tokį pat aukso kiekį dovanojo Babilono dievams. Teigiama, jog Makedonijos karalius Pilypas II (359–336 m. p. m. e.) iš Pangėjo kasyklų Trakijoje aukso kasmet išgaudavo daugiau kaip po 25 tonas.
Pilypo sūnus Aleksandras Didysis (336–323 m. p. m. e.), užėmęs Persijos miestą Sūzus, kaip manoma, iš ten aukso išsigabeno apie 1070 tonų, o iš visos Persų imperijos – maždaug 6000 tonų. Vadinasi, lyginant su šiais duomenimis, Biblijos pranešimas apie karaliaus Saliamono aukso išteklius nėra perdėtas.
RUGSĖJO 12–18 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 11–12
„Sutuoktinį rinkis apgalvotai“
„Kas iš jūsų Jehovos pusėje?!“
7 Daug ko pasimokome iš karaliaus Saliamono gyvenimo. Būdamas dar jauno amžiaus jis prašė Jehovą vadovavimo. Dievas suteikė jam didžiulę išmintį ir patikėjo svarbią užduotį – pastatyti Jeruzalėje didingą šventyklą. Bet vėliau draugystę su Jehova karalius prarado (1 Kar 3:12; 11:1, 2). Kodėl? Dievo įstatymas žydų karaliui aiškių aiškiausiai draudė vesti „vis daugiau ir daugiau žmonų, kad jo širdis nenutoltų“ nuo Jehovos (Įst 17:17). Saliamonas tam įsakui nepakluso: vedė 700 žmonų ir turėjo 300 sugulovių (1 Kar 11:3). Daugelis jo žmonų buvo svetimtautės. Jos lenkėsi netikriems dievams. Taigi Saliamonas sulaužė dar vieną įsakymą – neimti į žmonas svetimšalės moters (Įst 7:3, 4).
Saugokime savo širdį
6 Šėtonas nori, kad taptume tokie kaip jis – maištininkai, nepaisantys Jehovos normų ir gyvenantys grynai savanaudiškai. Priversti mus šitaip mąstyti ir elgtis jis negali, todėl savo užmačias siekia įgyvendinti kitais būdais. Pavyzdžiui, stengiasi, kad mus suptų tie, kieno mąstymą jis jau yra sugadinęs (1 Jn 5:19). Piktasis tikisi, kad mes, nors ir žinome, jog blogi draugai neigiamai veikia mūsų mintis ir elgesį, vis tiek leisime su jais laiką (1 Kor 15:33). Prieš tokią taktiką neatsilaikė Saliamonas. Jis vedė daugybę kitataučių moterų ir ilgainiui jos nugręžė karaliaus širdį nuo Jehovos (1 Kar 11:3).
„Kas iš jūsų Jehovos pusėje?!“
9 Jehova blogų darbų niekada netoleruoja. Biblijoje rašoma: „Viešpats supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusigręžė nuo Viešpaties, [...] kuris buvo du kartus jam pasirodęs. Nors buvo jam įsakyta šiuo reikalu, kad nesektų kitų dievų, jis nesilaikė to, ką Viešpats buvo įsakęs.“ Todėl Jehovos pritarimo bei paramos jis daugiau nebesulaukė. Saliamono palikuonys jau niekada nevaldė viso Izraelio ir ištisos jų kartos patyrė daugybę skaudžių nelaimių (1 Kar 11:9–13).
Ką vertinga radome
Jis būtų galėjęs pelnyti Dievo palankumą
Išgirdę šiurkštų Rehabeamo atsakymą, žmonės prieš jį sukilo. Norėdamas šį maištą numalšinti, karalius sutelkė kariuomenę. Tačiau tada įsikišo Jehova ir per pranašą Šemają juos perspėjo: „Nežygiuosite kovoti su savo giminėmis izraelitais. Tegrįžta kiekvienas į savo namus, nes aš tai padariau!“ (1 Kar 12:21–24).
Galime tik įsivaizduoti, kaip Rehabeamas turėjo jaustis girdėdamas tuos Jehovos žodžius. Ką žmonės pagalvos apie karalių, grasinusį plakti pavaldinius dygliuotais rimbais, o dabar nė nedrįstantį nubausti įžūlių maištininkų? (Palygink su 2 Metraščių 13:7.) Vis dėlto karalius su savo kariuomene „paklausė Viešpaties žodžio ir sugrįžo namo, kaip Viešpats buvo liepęs“.
Kokia pamoka mums? Paklusti Dievui, net jei dėl to kas nors mus išjuoktų, yra išmintinga. Klusnumu pelnysime Jehovos palankumą ir būsime jo laiminami (Įst 28:2).
Kaip Rehabeamui sekėsi po to, kai pakluso Dievui ir nestojo į kovą su naujai susikūrusia karalyste? Karalius ėmėsi statyti miestus jam pavaldžių Judo ir Benjamino giminių žemėse. Taip pat daugelį miestų jis „nepaprastai [...] įtvirtino“ (2 Met 11:5–12). Tačiau kur kas svarbiau tai, kad Rehabeamas kurį laiką laikėsi Jehovos įstatymų. Jeroboamo valdomai dešimties giminių Izraelio karalystei klimpstant į stabmeldystę, daugelis tenykščių „parėmė [...] Rehabeamą“ – keliavo į Jeruzalę garbinti tikrojo Dievo (2 Met 11:16, 17). Taigi dėl Rehabeamo klusnumo karalystė sustiprėjo.
RUGSĖJO 19–25 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 13–14
„Kliaukimės Jehova, o ne savo galva“
Ištikimybę Dievui sergėk nepadalyta širdimi
4 Paskui Jeroboamas šiam tikrojo Dievo tarnui pasiūlo: „Eikš su manimi į namus ir atsigaivink. Duosiu tau dovaną“ (1 Kar 13:7). Kaip pranašui elgtis? Eiti į svečius pas karalių, kuriam pats ką tik paskelbė smerkiamą nuosprendį? (Ps 119:113) Ar atsisakyti kvietimo, net jeigu karalius, regis, atgailauja? Jeroboamas, be abejo, turtingas ir draugams gali duoti brangių dovanų. Jeigu Dievo tarnas širdyje trokštų materialinių gėrybių, jam toks karaliaus siūlymas, ko gero, būtų nemenkas išmėginimas. Bet Jehova savo pasiuntiniui buvo liepęs: „Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši.“ Todėl jis karaliui tiesiai ir sako: „Nors man duotumei pusę savo karalystės, neisiu su tavimi. Šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens.“ Pranašas palieka Betelį kitu keliu nei atėjo (1 Kar 13:8–10). Ko toks jo sprendimas pamoko mus apie atsidavimą, kylantį iš visos širdies? (Rom 15:4)
Ištikimybę Dievui sergėk nepadalyta širdimi
15 Galvodami apie klaidą, padarytą pranašo iš Judo, ko dar galime pasimokyti? Patarlių 3:5 sakoma: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga.“ Užuot toliau kliovęsis Jehova, kaip darė pirma, pranašas iš Judo minėtu atveju rėmėsi savo nuovoka. Už klaidą jis sumokėjo gyvybe ir Dievo akyse neteko gero vardo. Tas įvykis aiškiai byloja, kaip svarbu tarnauti Jehovai ištikimai, kuklia širdimi.
Ištikimybę Dievui sergėk nepadalyta širdimi
10 Pranašas iš Judo turėjo įžvelgti senojo vyro klastą. Galėjo susimąstyti: argi Jehova su nauju, būtent jam skirtu nurodymu siųstų angelą pas ką nors kitą? Pranašui reikėjo prašyti Dievą nušviesti padėtį, bet Šventajame Rašte nepasakyta, kad jis būtų taip daręs. Žmogus „sugrįžo su [senuoju vyru], ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens“. Jehovai toks poelgis nepatiko. Kai galiausiai apgautas pranašas pasuko atgal į Judą, jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Kokia liūdna šio žmogaus tarnystės pabaiga! (1 Kar 13:19–25)
Ką vertinga radome
Jis ieško gėrio žmonių širdyse
Tačiau, svarbiausia, iš 1 Karalių 14:13 užrašytų žodžių sužinome nuostabią tiesą apie patį Jehovą: jis tiria mūsų širdis. Prisiminkite, kai kas gera Abijos širdyje „buvo rasta“. Jehova, matyt, tyrinėjo Abijos širdį ir čia rado kruopelytę gero. Pasak vieno rašytojo, Abija, lyginant su jo namiškiais, buvo vienintelis „perlas akmenukų krūvoje“. Jehova brangino tos nedoros šeimos nario gerumą ir jam atlygino – parodė gailestingumą.
RUGSĖJO 26–SPALIO 2 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 15–16
„Ar esi drąsus ir ryžtingas kaip Asa?“
„Jūsų triūsas bus atlygintas“
Asa tapo Judo karaliumi 977 m. p. m. e., praėjus porai dešimtmečių nuo Izraelio pasidalijimo į dvi karalystes. Per tą laiką Judo kraštas jau buvo kiaurai sugadintas pagoniškų papročių, net aukšti rūmų pareigūnai lenkėsi kanaaniečių garbinamoms vaisingumo dievybėms. Bet Asa, kaip rašoma šventosios dvasios įkvėptoje knygoje, „darė, kas gera ir dora Viešpaties, jo Dievo, akyse“ (2 Met 14:1 [14:2, Brb]). Šis valdovas „pašalino svetimus aukurus ir alkus, sudaužė akmeninius stulpus, nukirto ašeras“ (2 Met 14:2, Jr [14:3, Brb]). Asa taip pat išvarė iš Judo „šventyklų kekšius“, religiniais sumetimais užsiiminėjusius sodomija. Krašto švarinimas tuo nesibaigė. Karalius prisakė žmonėms „ieškoti Viešpaties, protėvių Dievo“, ir laikytis Jehovos „Įstatymo bei įsakymo“ (1 Kar 15:12, 13; 2 Met 14:3 [14:4, Brb]).
Tarnauk Jehovai visa širdimi
7 Kiekvienas galime patyrinėti savo širdį, kad įsitikintume, ar ji visiškai atsidavusi Dievui. Pamąstykime: „Ar esu pasiryžęs paklusti Jehovai net kai sunku? Ar drąsiai stoju už teisingą tikėjimą? Ar prisidedu prie to, kad bendruomenė visais atžvilgiais liktų tyra?“ Tik pagalvokime, kiek drąsos Asai reikėjo, kad pasipriešintų Maakai, kurią visa tauta laikė „motina karaliene“. Mums gal nereikės stoti prieš jokią nedorą karalienę. Tačiau iš Asos vis tiek galime pasimokyti uolumo. Tarkim, tavo šeimos narys arba artimas draugas sunkiai nusideda, nenori atgailauti ir yra atskiriamas nuo krikščionių bendruomenės. Ar būsi ryžtingas ir su tokiu asmeniu nebendrausi? Ką daryti tave skatins širdis?
it-1-E p. 184–185
Asa
Nors karalius Asa kai kada elgėsi neišmintingai, ne visada situaciją vertino dvasingo žmogaus akimis, jo gerosios savybės ir geri darbai, kaip antai kova su atskalūnybe, regis, nusvėrė jo padarytas klaidas. Asa laikomas Dievui ištikimu Judo karalystės karaliumi (2 Met 15:17). Per 41-erius Asos valdymo metus Izraelio karalystėje pasikeitė net aštuoni karaliai: Jeroboamas, Nadabas, Baša, Ela, Zimris, Omris, Tibnis (valdė tik dalį Izraelio karalystės, dėl sosto varžėsi su Omriu) ir Ahabas (1 Kar 15:9, 25, 33; 16:8, 15, 16, 21, 23, 29). Asai mirus Judo karalystės karaliumi tapo jo sūnus Juozapatas (1 Kar 15:24).
Ką vertinga radome
Ar Dievas tau yra realybė?
Pavyzdžiui, perskaityk pranašystę apie bausmę už Jericho atstatymą, o paskui apmąstyk, kaip ji išsipildė. Jozuės 6:26 sakoma: „Prakeiktas tebūna Viešpaties akivaizdoje vyras, kurs įkurtų ir atstatytų Jeriko miestą. Tenumiršta jojo pirmgimis, bededant pamatus, ir paskutinis iš jojo vaikų, statant vartus.“ Tai išsipildė po 500 metų, kaip parašyta 3 Karalių 16:34: „[Karaliaus Ahabo] laiku Hiėlis iš Betelio pastatė Jeriką. Dėdamas jo pamatus, jis nustojo savo pirmgimio sūnaus Abiramo ir savo paskutinio sūnaus Segubo, statydamas vartus, pagal Viešpaties žodį, kurį jis buvo kalbėjęs per Nuno sūnų Jošuę.“ Vien tikrasis Dievas gali įkvėpti tokias pranašystes ir išpildyti jas.
SPALIO 3–9 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 17–18
„Kiek dar ilgai mėtysitės ir neapsispręsit?“
Pasitikėk Jehova ir apsispręsk protingai
6 Įsikūrę Pažadėtojoje žemėje izraelitai turėjo apsispręsti, ar garbins Jehovą ar kitus dievus. (Perskaityk Jozuės 24:15.) Tasai sprendimas galėjo atrodyti paprastas ir savaime suprantamas. Tačiau nuo jo priklausė, ar izraelitai liks gyvi ar pražus. Teisėjų laikais tauta ne sykį apsisprendė neprotingai. Jie vis nusisukdavo nuo Jehovos ir tarnaudavo netikriems dievams (Ts 2:3, 11–23). Dar prisiminkime, kas įvyko pranašo Elijo dienomis. Žmonės turėjo nuspręsti, ar tarnaus Jehovai ar negyvam dievui Baalui (1 Kar 18:21). Elijas subarė žmones, kad jie tokie neryžtingi. Galbūt sunku suprasti, kodėl jie vis neapsisprendė; juk tarnauti Jehovai, be jokios abejonės, yra pats geriausias gyvenimo kelias. Kuris protaujantis žmogus savanoriškai nutartų klauptis prieš bedvasį dievą? Vis dėlto apie izraelitus pasakyta, kad jie šlubavo abiem kojom, arba, kaip rašoma kitame vertime, šlubavo „tarp dviejų pažiūrų“ (Karaliaus Jokūbo versija). Todėl Elijas ragino juos pasirinkti teisingą kelią – garbinti Jehovą.
Jis drąsiai stojo už tikrąjį Dievą
15 Tada Baalo žyniai dar labiau įsiaudrina. Biblijoje rašoma: „Jie garsiai šaukė ir pagal savo paprotį čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krauju.“ Tačiau veltui jie taip stengėsi. „Vis dar nebuvo jokio garso, ir nebuvo, kas atsakytų ar išklausytų“ (1 Kar 18:28, 29). Toks Baalas apskritai neegzistavo. Jo kultą išgalvojo ne kas kitas, o Šėtonas, kad tik nuviliotų žmones nuo Jehovos. Taigi visi, kas savo viešpačiu pasirenka ne Jehovą, galiausiai nusivils ir apsikvailins. (Perskaityk Psalmyno 25:3; 115:4–8.)
Jis drąsiai stojo už tikrąjį Dievą
18 Dar prieš Elijui pradedant melstis, žmonės, ko gero, svarstė: ar Jehova nepasirodys esąs toks pat bejėgis kaip Baalas? Bet vos Elijas maldą baigia, nutinka kai kas nepaprasta. Biblijoje rašoma: „Tada nužengė Viešpaties ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį“ (1 Kar 18:38). Jehova išties įspūdingai atsako į Elijo maldą. O kaip į tai reaguoja žmonės?
Ką vertinga radome
Jis stebėjo ir laukė
Kiek laiko tęsėsi sausra Elijo dienomis?
Jehovos pranašas Elijas karaliui Ahabui pasakė, kad ilgai besitęsianti sausra greitai pasibaigs. Tą žinią jis pranešė „trečiaisiais metais“ (1 Karalių 18:1, Brb). Netrukus Jehova siuntė lietų. Kai kas galbūt mano, kad sausra baigėsi einant tretiems metams, kitaip sakant, tęsėsi nepilnus trejus metus. Tačiau Jėzus ir Jokūbas sakė, kad sausra truko „trejus metus ir šešis mėnesius“ (Luko 4:25; Jokūbo 5:17). Ar Biblija prieštarauja pati sau?
Visiškai ne. Įdomu, kad sausasis sezonas senovės Izraelyje būdavo gana ilgas, iki šešių mėnesių. Suprantama, paskelbti Ahabui apie sausrą Elijas atėjo tada, kai akivaizdžiai matėsi, jog sausasis sezonas ilgesnis ir sunkesnis nei paprastai. Galima sakyti, sausra jau buvo prasidėjusi prieš pusmetį. Taigi, kai „trečiaisiais metais“ nuo pranešimo apie sausros pradžią Elijas paskelbė apie jos pabaigą, sausra buvo besitęsianti beveik trejus su puse metų. O žmonėms susirinkus ant Karmelio kalno tą įsimintiną dieną, jau buvo praėję „treji metai ir šeši mėnesiai“.
Trumpam nusikelkime į tą laiką, kai Elijas apsilankė pas Ahabą su žinia apie prasidėjusią sausrą. Žmonės tikėjo, kad Baalas yra „jojantis ant debesų“, dievas, kuris pasibaigus sausajam sezonui atsiųs lietaus. Kai to neįvyko, galbūt jie svarstė: kur Baalas? kada duos lietaus? Ir štai Elijas praneša: nebus nei rasos, nei lietaus, kol jis pats neįsakys. Kaip turėjo nusivilti tie Baalo garbintojai! (1 Karalių 17:1)
SPALIO 10–16 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 19–20
„Jehova mus paguodžia ir nuramina“
Sunkiu metu pasitikėk Jehova
5 Perskaityk 1 Karalių 19:1–4. Sužinojęs, kad karalienė Jezabelė ketina jį nužudyti, Elijas išsigando ir leidosi bėgti link Beer Šebos. Pranašą buvo apėmusi tokia neviltis, kad jis netgi „meldė sau mirties“. Iš kur toks nusivylimas? Biblijoje pasakyta, kad Elijas buvo netobulas, „toks pat žmogus kaip mes“ (Jok 5:17). Jis, matyt, jautė didžiulę įtampą, buvo pervargęs. Galimas dalykas, manė, kad jo pastangos vesti tautą prie Dievo nuėjo veltui, kad krašte niekas nesikeičia ir kad jis vienintelis liko tarnauti Jehovai (1 Kar 18:3, 4, 13; 19:10, 14). Eliją pažįstame kaip labai tvirto tikėjimo vyrą, todėl jo reakcija mus gali stebinti. Vis dėlto Jehova pranašo jausmus gerai suprato.
Jis rado paguodos Dieve
13 Turbūt nereikia spėlioti, ką Jehova jautė, matydamas savo mylimą tarną sukniubusį po sauskrūmiu ir maldaujantį mirties. Elijas nugrimzta į miegus, o tuo tarpu pas jį ateina Jehovos siųstas angelas. Jis paliečia Eliją ir pažadinęs taria: „Kelkis ir valgyk!“ Atsikėlęs Elijas mato, kad angelo yra parūpinta šviežios duonos paplotis ir ąsotis vandens. Tuo paprastu valgiu ir gėrimu pranašas numalšina alkį ir troškulį. O ar angelui padėkoja? Iš visko sprendžiant, ne. Elijas užkanda, atsigeria ir vėl įminga. Gal jis buvo toks prislėgtas, kad nė nenorėjo kalbėti? Nežinia. Dabar angelas žadina jį antrąsyk, galimas daiktas, jau auštant, ir vėl ragina keltis ir valgyti. Kodėl ragina? „Antraip kelionė tau bus per sunki“, – sako jis (1 Kar 19:5–7).
Jis rado paguodos Dieve
21 Biblijoje sakoma, kad nė vienoje iš trijų gamtos stichijų, kurios reiškėsi taip įspūdingai, Jehovos nebuvo. Elijas žinojo, kad Jehova nėra kokia pramanyta dievybė, kaip antai Baalas – aklatikių garbinamas lietaus nešėjas, „jojantis ant debesų“. Jehova sukūrė visas gamtos jėgas, ir jos labai galingos, bet jo paties galybė nepalyginti didesnė. Net dangus negali jo sutalpinti (1 Kar 8:27). Tad kaip visi tie reginiai Eliją paveikė? Anksčiau pranašas buvo kupinas baimės, bet dabar, matydamas, kad su juo yra Jehova, Visagalis, jis supranta: Ahabo ir Jezabelės bijoti nereikia. (Perskaityk Psalmyno 118:6.)
Jis rado paguodos Dieve
22 Ugnies stichijai prasiautus, stoja ramybė, ir pranašas išgirsta „švelnų tylų dvelksmą“ – balsą, dar kartą klausiantį: „Ką čia veiki, Elijau?“ Pranašas ir vėl išsako visa, kas slegia širdį. Jam tikriausiai palengvėja. O kai išgirsta, ką tas „švelnus tylus dvelksmas“ ima kalbėti paskui, širdis Elijui visai atlėgsta. Jis gauna patikinimą, kad Jehovai yra labai brangus. Iš ko galime apie tai spręsti? Dievas jam atskleidžia, kaip toliau kovos su Izraelyje įsigalėjusiu Baalo kultu, liepia grįžti į tarnystę ir duoda konkrečių nurodymų (1 Kar 19:12–17). Kaip matyti, Dievas toliau vykdo savo užmojį, ir čia Elijas nėra paliktas nuošaly, jo darbas nėra bevaisis.
Ką vertinga radome
Pasiaukojimo ir ištikimybės pavyzdys
Daug Dievo tarnų šiandien parodo panašią pasiaukojimo dvasią. Kai kurie paliko savo „laukus“, savo pragyvenimo šaltinius, kad skelbtų gerąją naujieną tolimose teritorijose ar tarnautų Betelio šeimos nariais. Kiti išvyko į svetimas šalis darbuotis įgyvendinant Bendrijos statybų projektus. Daugelis sutiko imtis vadinamųjų žemesnių pareigų. Tačiau visų vergaujančiųjų Jehovai tarnyba yra svarbi. Jehova vertina visus noriai jam tarnaujančius ir palaimins jų pasiaukojamą dvasią (Morkaus 10:29, 30).
SPALIO 17–23 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KARALIŲ 21–22
„Nepiktnaudžiaukime mums suteikta valdžia“
it-2-E p. 21
Kareivijų Viešpats Jehova
Kai Jozuė, būdamas netoli Jericho miesto, sutiko angelą ir paklausė „ar tu mūsiškis, ar priešininkas?“, angelas atsakė: „Nei tas, nei kitas. Esu Jehovos pulkų vadas“ (Joz 5:13–15). Pranašas Michėjas karaliams Ahabui ir Juozapatui pasakė matęs „Jehovą, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią jo dešinėje ir kairėje“, kitaip sakant, Jehovos dvasinių sūnų pulkus (1 Kar 22:19–21). Biblijoje taip pat skaitome, kad Jehova yra „kareivijų Viešpats“. Ir tai labai taiklus apibūdinimas, nes dangiškosios Jehovos pajėgos išties gausios – jas sudaro kerubų, serafų ir angelų būriai (Iz 6:2, 3; Pr 3:24; Apr 5:11). Iš dangiškųjų kovotojų, be to, formuojami daliniai, todėl Jėzus galėjo pasakyti, kad jam paprašius į pagalbą ateitų „per dvylika legionų angelų“ (Mt 26:53). Ezekijas pagalbos į Jehovą kreipėsi tokiais žodžiais: „Jehova, kareivijų Viešpatie, Izraelio Dieve, kuris sėdi soste viršum kerubų!“ (greičiausiai tai buvo aliuzija į Sandoros Skrynią su kerubų figūromis ant dangčio, simbolizuojančiomis dangiškąjį Jehovos sostą) (Iz 37:16; palygink su 1 Sam 4:4; 2 Sam 6:2). Kai vieną iš Izraelio miestų apsupo priešų kariuomenė, įsibaiminusį Eliziejaus tarną nuramino regėjimas, kuriame jis pamatė „daugybę ugninių žirgų ir kovos vežimų“ – dangiškąją Jehovos kariauną (2 Kar 6:15–17).
„Kiekvieno vyro galva yra Kristus“
9 Nuolankumas. Išmintingesnio už Jehovą nėra. Vis dėlto jis neignoruoja savo tarnų nuomonės, jos netgi teiraujasi (Pr 18:23, 24, 32; 1 Kar 22:19–22). Jehova yra tobulas, tačiau iš mūsų tobulumo nesitiki. Dievobaimingus žmones jis palaiko ir padeda jiems sėkmingai žengti gyvenimo keliu (Ps 113:6, 7). Štai karalius Dovydas neabejojo, kad Jehova, būdamas nuolankus, padės atlikti visa, kas jam pavesta (2 Sam 22:36). „Tu – mano pagalba“, – giedojo jis Dievui (Ps 27:9; Hbr 13:6).
it-2-E p. 245
Melas
Jehova leidžia, kad žmonės, kurie atsisako mylėti tiesą, apsigautų ir patikėtų melu, o ne gerąja naujiena apie Jėzų Kristų (2 Tes 2:9–12). Tai suprantame iš to, kas atsitiko Izraelio karaliui Ahabui. Netikri pranašai tikino Ahabą, kad jo žygis į Ramot Gileadą bus sėkmingas, bet Jehovos pranašas Michėjas skelbė, kad jo laukia nelaimė. Michėjui regėjime buvo parodyta, kad Jehova leido vienai dvasiai tapti „apgaulės dvasia“ Ahabo pranašų lūpose. Ta dvasia paveikė juos taip, kad jie ėmė kalbėti ne tiesą, o tai, ką patys norėjo pasakyti ir ką Ahabas norėjo iš jų išgirsti. Nors ir perspėtas, Ahabas patikėjo melu ir už tai sumokėjo gyvybe (1 Kar 22:1–38; 2 Met 18 sk.).
Ką vertinga radome
Kas yra tikra atgaila?
4 Galiausiai Jehovos kantrybė išseko. Jis siuntė Eliją paskelbti Ahabui ir Jezabelei, kad visi jų įpėdiniai bus išžudyti. Pranašo žodžiai smigo Ahabui į širdį ir jis Dievo akyse nusižemino (1 Kar 21:19–29).
5 Tačiau Ahabo nusižeminimas nereiškė, kad jis dėl savo blogo elgesio nuoširdžiai atgailauja. Jis nieko nedarė, kad žmonės krašte liautųsi garbinę Baalą ir grįžtų pas Jehovą. Netrukus jo nusistatymas tapo dar akivaizdesnis.
6 Ahabas pasikvietė Dievui ištikimą karalių Juozapatą į kovą prieš sirus. Juozapatas pasiūlė pirma pasitarti su Jehovos pranašu. Tačiau Ahabas nenorėjo ir pasakė: „Dar yra vienas žmogus, per kurį galėtume pasiteirauti Jehovos. Tai Imlos sūnus Michėjas. Bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nieko gero apie mane nepranašauja, tik bloga.“ Vis dėlto paskui jis sutiko Michėją išklausyti. Ir įvyko kaip tik tai, ko Ahabas bijojo – pranašas pasakė, kad karalius pasmerktas nelaimei. Ar tai paskatino jį apsigalvoti ir prašyti Dievo atleidimo? Nė kiek. Jis įsakė įmesti Michėją į kalėjimą (1 Kar 22:7–9, 23, 27). Nors Ahabas pranašą įkalino, Jehovos žodžiai išsipildė. Mūšyje su sirais tas nedoras valdovas prarado gyvybę (1 Kar 22:34–38).
SPALIO 24–30 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 KARALIŲ 1–2
„Būk pasirengęs mokytis“
Kaip vyresnieji gali rengti brolius tarnystei
15 Iš Eliziejaus, Elijo įpėdinio, broliai taip pat gali pasimokyti pagarbos patyrusiems vyresniesiems. Po apsilankymo Jeriche pas būrį pranašų Elijas ir Eliziejus nukeliavo prie Jordano. Čia „Elijas paėmė savo skraistę ir, susukęs ją, sudavė per vandenį“. Perėję sausa vaga, abu vyrai traukė toliau ir kalbėjosi. Eliziejus nemanė, kad jau viską žino. Iki pat akimirkos, kai Elijas buvo nuo jo paimtas, Eliziejus klausėsi savo mokytojo ir dėjosi į širdį kiekvieną jo žodį. Tada Elijas su viesulu pakilo aukštyn, o Eliziejus grįžo prie Jordano. Paėmęs Elijo drabužį jis sudavė per vandenį ir sušuko: „Kur Viešpats, Elijo Dievas?“ Vanduo ir šįsyk persiskyrė (2 Kar 2:8–14).
Kaip vyresnieji gali rengti brolius tarnystei
16 Turbūt pastebėjai, kad pirmasis Eliziejaus padarytas stebuklas buvo toks pat kaip paskutinysis Elijo. Ko tai mus pamoko? Eliziejus nemanė, kad dabar, tapęs pranašu vietoje Elijo, turi viską daryti savaip. Ne, iš pagarbos mokytojui savo tarnystę jis ėjo lygiai kaip Elijas ir šitaip pelnė kitų pranašų pasitikėjimą (2 Kar 2:15). Pranašu Eliziejus ištarnavo 60 metų ir Jehovos duota galia jis padarė daug daugiau stebuklų nei Elijas. Ko jūs, broliai, siekiantys bendruomenėje pareigų, galite iš jo pasimokyti?
Ką vertinga radome
Karalių antros knygos apžvalga
2:11. Į kokį „dangų“ pakilo viesulu Elijas? Tai nebuvo visatos tolybės, nei dvasinė sritis, kurioje gyvena Dievas ir jo angelai (Pakartoto Įstatymo 4:19; Psalmyno 11:4; Mato 6:9; 18:10). Tas dangus – žemės atmosfera (Psalmyno 78:26; Mato 6:26). Skriedamas ugninis vežimas, matyt, perkėlė Eliją į kitą žemės vietą, kur jis tęsė savo tarnybą. Iš ten vėliau jis rašė laišką Judo karaliui Jehoramui (2 Metraščių 21:1, 12–15).
SPALIO 31–LAPKRIČIO 6 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 KARALIŲ 3–4
„Pasiimk savo sūnų“
„Žinau, kad jis prisikels“
7 Antrasis Biblijoje nupasakotas prikėlimo stebuklas buvo padarytas pranašo Elijo įpėdinio Eliziejaus rankomis. Viena žymi moteris, gyvenanti Šunemo mieste, visada labai svetingai Eliziejų priimdavo. Už visas geradarystes Jehova apdovanojo tą bevaikę moterį ir jos senyvą vyrą sūnumi. Bet po kelerių metų berniukas staiga mirė. Tik įsivaizduok, koks skausmas pervėrė motinos širdį! Vyrui leidus, ji iškeliavo susitikti su Eliziejumi ant Karmelio kalno, už maždaug trisdešimt kilometrų. Pranašas pasiuntė savo tarną Gehazį pirma savęs į Šunemą. Bet Gehaziui nepavyko berniuko prikelti. Galiausiai į namus atėjo ir Eliziejus su gedinčia motina (2 Kar 4:8–31).
„Žinau, kad jis prisikels“
8 Užlipęs į kambarį, kur gulėjo vaiko kūnas, Eliziejus ėmė melstis Jehovai. Dievas išklausė jo maldą ir grąžino berniukui gyvastį. Kaip moteris apsidžiaugė! (Perskaityk 2 Karalių 4:32–37.) Šunemietė tikriausiai prisiminė Samuelio motinos Onos žodžius. Ši ilgą laiką buvo nevaisinga, bet galiausiai gavo iš Jehovos sūnų. Atvedusi jį į padangtę, Ona maldoje sakė: „Viešpats [...] nuveda į Šeolą ir prikelia“ (1 Sam 2:6). Šie žodžiai labai tiko šunemietės atveju. Prikeldamas jos sūnų Jehova parodė, kokią neprilygstamą galią jis turi.
Ką vertinga radome
Ar žinote?
Kas buvo „pranašų sūnūs“?
Biblijos pasakojimuose apie pranašus Samuelį, Eliją ir Eliziejų minimi „pranašų sūnūs“ (Brb). Štai, kai Eliziejus paskyrė Jehuvą Izraelio karaliumi, vienas iš „pranašų sūnų“ buvo nusiųstas Jehuvą patepti (2 Karalių 9:1–4).
Biblistai mano, kad čia turimi omenyje asmenys, priklausantys pranašų mokyklai arba draugijai, o ne palikuonys. Pasak žurnalo Journal of Biblical Literature, šių grupių nariai veikiausiai buvo vyrai, „pasiaukoję tarnauti Jahvei [Jehovai], vadovaujami pranašo, [...] kurį laikė savo dvasiniu tėvu“. (Palyginkite 2 Karalių 2:12.) Pasakojime apie Jehuvo patepimą Eliziejaus pasiuntinys, be to, pavadintas „pranašo tarnu“ (2 Karalių 9:4).
Iš visko sprendžiant, „pranašų sūnūs“ gyveno kukliai. Apie vieną jų grupę Eliziejaus laikais rašoma, kad jie statėsi sau pastogę ir darbavosi pasiskolinę kirvį (2 Karalių 6:1–5). Kai kurie iš tų vyrų turėjo žmonas, kaip matyti iš pasakojimo apie „vieno pranašų mokinių“ našlę (2 Karalių 4:1). Dievui ištikimi izraelitai, matyt, vertino pranašų sūnų tarnystę ir, kaip liudija vienas Rašte paminėtas atvejis, dalijosi su jais maistu (2 Karalių 4:38, 42).