Pirmadienio popietę Jėzus iš Jeruzalės pareina į Betaniją, įsikūrusią rytiniame Alyvmedžių kalno šlaite. Jis tikriausiai nakvoja pas Lozorių, Mariją ir Mortą – savo draugų namuose.

Išaušus nisano 11-osios rytui, Jėzus su mokiniais vėl eina į Jeruzalę. Šiandien Jėzus lankysis šventykloje paskutinį kartą. Ir paskutinį kartą prieš savo mirtį jis mokys žmones viešai. Netrukus su apaštalais jis švęs Paschą, įsteigs savo mirties minėjimą ir galiausiai bus nuteistas myriop.

Eidami per Alyvmedžių kalną jie pamato figmedį, kurį Jėzus vakar prakeikė. „Rabi̇̀, žiūrėk! – sako Petras. – Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!“ (Morkaus 11:21)

Nudžiovindamas medį Jėzus norėjo kai ko pamokyti: „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, gebėsite padaryti ne tik tai, ką aš padariau su figmedžiu. Jūs pasakysite šitam kalnui: ‘Pakilk ir meskis į jūrą’, ir taip įvyks. Jei tikėsite, gausite visa, ko tik maldoje prašytumėte“ (Mato 21:21, 22). Jau ir anksčiau Jėzus yra sakęs, kad tikėjimas turi galią net kalnus išjudinti (Mato 17:20).

Atsitikimas su figmedžiu mokiniams dar kartą paliudija, kiek daug gali tikėjimas Dievu. „Visa, ko meldžiate ir prašote, tikėkite jau gavę, ir turėsite tai“, – sako Jėzus (Morkaus 11:24). Tikėjimo svarbą turi suvokti visi Jėzaus sekėjai, ypač apaštalai, nes priešakyje jų laukia sunkūs išbandymai. Figmedis, kurį Jėzus nudžiovino, taip pat pailiustruoja vieną reikšmingą faktą, susijusį su Izraelio tauta.

Kaip tas sužaliavęs figmedis, tauta apie save sudaro klaidingą įspūdį. Izraelitus su Jehova sieja ypatinga sandora ir iš pažiūros Dievo Įstatymo jie laikosi. Tačiau apskritai paėmus tauta neturi tikėjimo – ji neduoda priderančių vaisių. Žmonės atstūmė net paties Dievo Sūnų! Nudžiovindamas figmedį Jėzus parodo, koks bus šios bevaisės, netikinčios tautos galas.

Netrukus Jėzus su mokiniais pasiekia Jeruzalę. Kaip pratęs, jis ateina į šventyklą ir ima mokyti žmones. Čia prie Jėzaus prisistato aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji. Matyt, turėdami omenyje vakarykštį įvykį, kai Jėzus iš šventyklos išvarė prekeivius ir pinigų keitėjus, jie ima priekaištauti: „Kokią teisę turi visa tai daryti? Kas tau tokią teisę davė?“ (Morkaus 11:28).

Į klausimą Jėzus atsako klausimu. „Paklausiu jus vieno dalyko, – pradeda jis. – Jei man atsakysite, tai ir aš pasakysiu, kokią turiu teisę visa tai daryti. Kas suteikė teisę Jonui krikštyti – dangus ar žmonės? Atsakykite man.“ Jėzaus priešininkai jaučiasi sugauti. „Jeigu sakysime, kad dangus, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’, – svarsto tarpusavyje. – Bet negi sakysime, kad žmonės?“ Tie religininkai bijo minios, nes visi laiko Joną pranašu (Morkaus 11:29–32).

Aukštieji kunigai ir vyresnieji nesugalvoja, kaip Jėzui atsakyti. „Mes nežinome“, – tepasako. Tuomet Jėzus pareiškia: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokią teisę turiu tai daryti“ (Morkaus 11:33).

Jėzus ką tik šventykloje nutildė aukštuosius kunigus ir tautos vyresniuosius, atėjusius pas jį su priekaištais. Norėdamas atskleisti, kokie žmonės jie yra iš tikrųjų, Jėzus papasakoja palyginimą.

„Vienas žmogus turėjo du vaikus, – pradeda jis. – Priėjęs prie pirmojo paliepė: ‘Vaike, eik šiandien padirbėti vynuogyne.’ Tas atsakė: ‘Neisiu’, bet paskui apsigalvojo ir nuėjo. Priėjęs prie antrojo, tėvas ir jam liepė eiti padirbėti. Šis atsiliepė: ‘Gerai, viešpatie’, bet nenuėjo. Kuris iš tų dviejų įvykdė tėvo valią?“ (Mato 21:28–31) Atsakymas aiškus – pirmasis sūnus.

Savo priešininkams Jėzus kalba be užuolankų: „Iš tiesų sakau jums: greičiau jau mokesčių rinkėjai ir paleistuvės įeis į Dievo Karalystę negu jūs.“ Mokesčių rinkėjai ir paleistuvės primena pirmąjį sūnų. Iš pradžių Dievui jie netarnavo, tačiau vėliau persigalvojo – dėl savo elgesio atgailavo ir ėmė vykdyti Dievo valią. O religiniai vadovai yra kaip antrasis sūnus. Jie sakosi tarnaują Dievui, bet iš tikrųjų jo valios nevykdo. Jėzus tęsia: „Jonas juk atėjo pas jus parodyti teisumo kelio, bet jūs juo netikėjote. Mokesčių rinkėjai ir paleistuvės juo patikėjo, o jūs, nors ir matėte tai, neapsigalvojote ir netikėjote“ (Mato 21:31, 32).

Maža to, kad nevykdo Dievo valios, religiniai vadovai dar ir užsiima piktadarystėmis. Norėdamas pailiustruoti jų nedorumą, Jėzus papasakoja antrą palyginimą: „Žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė tvora, iškasė duobę vynuogių spaudyklai, pastatė bokštą ir išnuomojęs žemdirbiams iškeliavo svetur. Metui atėjus jis pasiuntė pas žemdirbius vergą, kad iš jų paimtų dalį vynuogyno vaisių. Bet tie jį čiupo, sumušė ir išvarė tuščiomis. Žmogus pasiuntė pas juos kitą vergą. Tam jie sužalojo galvą ir jį pažemino. Tada siuntė dar kitą, bet šitą žemdirbiai nužudė; siuntė ir daugiau vergų – vienus jie sumušė, kitus nužudė“ (Morkaus 12:1–5).

Ar Jėzaus klausytojai šį palyginimą supranta? Galbūt jie prisimena, ką kitados kalbėjo pranašas Izaijas: „Kareivijų Viešpaties Jehovos vynuogynas – tai Izraelio namai, daigai, kuriais gėrėjosi, – tai Judo vyrai. Jis vylėsi teisingumo, bet štai išvydo neteisybę“ (Izaijo 5:7). Izaijo ir Jėzaus palyginimuose įvaizdžiai sutampa. Vynuogyno šeimininkas yra Jehova, o vynuogynas, apjuostas tvora, – tai Izraelio tauta, saugoma Dievo Įstatymo. Kad tauta duotų gerų vaisių, Jehova ją nuolat mokė – siuntė pas žmones savo pranašus.

Deja, šeimininko siųsti vergai buvo žemdirbių pažeminti, netgi nužudyti. Jėzus pasakoja toliau: „Turėjo jis [vynuogyno šeimininkas] dar vieną – mylimą sūnų. Šį pasiuntė pas juos paskutinį, sakydamas: ‘Mano sūnų jie gerbs.’ Bet žemdirbiai ėmė tartis: ‘Tai paveldėtojas. Eime, nužudykime jį, ir palikimas bus mūsų.’ Jie pagriebė jį, nužudė ir išmetė iš vynuogyno“ (Morkaus 12:6–8).

„Ką darys vynuogyno šeimininkas?“ – klausia Jėzus (Morkaus 12:9). „Tų nedorėlių laukia baisus galas, – atsako religiniai vadovai, – šeimininkas juos išgalabys, o vynuogyną išnuomos kitiems žemdirbiams ir šie metui atėjus atiduos jam jo vaisių dalį“ (Mato 21:41).

Religiniai vadovai patys sau paskelbia nuosprendį – juk jie ir yra tie „žemdirbiai“, kuriuos Jehova paskyrė rūpintis savo „vynuogynu“, Izraelio tauta. O kas yra ta „vaisių dalis“, kurios Jehova teisėtai iš jų tikisi? Tarp daugelio darbų – tai ir tikėjimas jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi. Žvelgdamas į religinius vadovus Jėzus sako: „Ar niekada Raštuose neskaitėte šitų žodžių: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Jehovos padaryta, tai nuostabus reginys’?“ (Morkaus 12:10, 11). Tada tiesiai pareiškia: „Todėl jums sakau: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai gerų vaisių“ (Mato 21:43).

Raštų aiškintojai ir aukštieji kunigai supranta, kad palyginimą Jėzus taiko jiems (Luko 20:19). Dabar jie kaip niekad nori su Jėzumi susidoroti. Ir jei ne liaudis, kuri Jėzų laiko pranašu, religiniai vadovai kaipmat jį suimtų ir teisėtąjį „paveldėtoją“ nužudytų.

Paskutinėmis savo tarnystės dienomis Jėzus drąsiai demaskuoja Raštų aiškintojus ir aukštuosius kunigus. Dėl to jie trokšta Jėzaus mirties (Luko 20:19). Norėdamas atskleisti tikrąjį religinių vadovų veidą, Jėzus ką tik pasakė du palyginimus ir dabar pateikia dar vieną.

„Su dangaus Karalyste yra kaip su karaliumi, kuris iškėlė savo sūnui vestuves, – pasakoja Jėzus. – Jis išsiuntė savo vergus sušaukti į vestuves pakviestųjų, bet tie nepanoro ateiti“ (Mato 22:2, 3). Palyginimą Jėzus pradeda žodžiais apie dangaus Karalystę, taigi karalius, logiška manyti, yra Jehova. Tada karaliaus sūnus, be abejo, yra Jehovos Sūnus – Jėzus. O ką vaizduoja pakviestieji į vestuves? Tuos, kuriems buvo suteikta galimybė valdyti drauge su Jėzumi dangaus Karalystėje.

Kas kvietimą į vestuves gavo pirmieji? Žydų tauta. 1513 metais prieš mūsų erą su izraelitais buvo sudaryta Įstatymo sandora. Taip jiems atsivėrė galimybė tapti „karališkąja kunigija“ (Išėjimo 19:5–8). O kada pakviestuosius imta šaukti į vestuves? 29 mūsų eros metais. Nuo tada Jėzus su apaštalais skelbia žydams gerąją naujieną apie dangaus Karalystę (Mato 10:6, 7; 15:24).

Kaip tauta į kvietimą atsiliepė? Anot Jėzaus, izraelitai „nepanoro ateiti“. Tiek didžioji dalis religinių vadovų, tiek dauguma paprastų žmonių nepripažino, kad Jėzus yra Mesijas ir Dievo paskirtas Karalius.

Tačiau Jėzus duoda suprasti, kad žydams bus suteikta dar viena galimybė. Jis tęsia: „Tada jis [karalius] išsiuntė kitus vergus tardamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: „Štai mano vaišės paruoštos, jaučiai ir nupenėti gyvuliai papjauti ir viskas parengta. Ateikite į vestuves!“’ Tačiau pakviestiesiems tai nerūpėjo ir jie nuėjo kas sau: vienas – į savo lauką, kitas – prekiauti, o dar kiti pasičiupo vergus, išsityčiojo iš jų ir nužudė“ (Mato 22:4–6). Kai įsikūrė krikščionių bendruomenė, žydų tauta į dangaus Karalystę, galima sakyti, buvo šaukiama pakartotinai. Deja, dauguma į „vergų“ žinią nekreipė dėmesio ir net elgėsi su jais žiauriai (Apaštalų darbų 4:13–18; 7:54, 58).

Kokios pasekmės laukia žydų tautos? Jėzus pasakoja: „Karalius užsirūstino. Jis pasiuntė savo pulkus ir jie tuos žudikus išgalabijo, o jų miestą sudegino“ (Mato 22:7). 70 metais romėnai apgulė Jeruzalę ir miestą sunaikino.

Taigi žydų tauta kvietimo atsisakė. Ką tad „karalius“ darys? Jėzus tęsia savo palyginimą: „Tada karalius pasakė savo vergams: ‘Vestuvės suruoštos, bet pakviestieji pasirodė nesą verti jose būti. Todėl eikite į kelius, vedančius iš miesto, ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’ Tad išėję į kelius tie vergai surinko visus, ką tik rado, – ir blogus, ir gerus žmones. Svečių prie stalo susirinko pilna vestuvių menė“ (Mato 22:8–10).

Šie Jėzaus žodžiai ėmė pildytis 36 metais, kai gerąją naujieną apaštalas Petras paliudijo kitataučiams. Tąkart romėnų kariuomenės pareigūnas Kornelijus ir jo namiškiai, kurie nebuvo nei žydai, nei prozelitai, gavo šventąją dvasią ir sykiu galimybę paveldėti dangaus Karalystę (Apaštalų darbų 10:1, 34–48).

Paskui Jėzus dar paaiškina, kad ne visi, kurie į šventę ateis, bus karaliui priimtini: „Atėjęs pasimatyti su svečiais, karalius pastebėjo žmogų, neapsivilkusį vestuvių drabužio. Todėl jo paklausė: ‘Bičiuli, kaip čia patekai be vestuvių drabužio?’ Šis neturėjo ką atsakyti. Tada karalius liepė savo tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite laukan į tamsybes. Ten jis verks ir grieš dantimis.’“ Savo palyginimą Jėzus užbaigia tokiais žodžiais: „Taigi, yra daug pakviestų, bet maža išrinktų“ (Mato 22:11–14).

Religiniai vadovai šio palyginimo reikšmės tikriausiai nesupranta, bet ir nenori suprasti. Jų galvoje sukasi vienintelė mintis: kaip atsikratyti Jėzaus – to, kuris kelia jiems šitiek nemalonumų.

Religiniai vadovai niršta, nes Jėzus savo palyginimais demaskuoja jų nedorumą. Dabar jie ima tartis, kaip paspęsti Jėzui spąstus – priversti jį pasakyti ką nors tokio, už ką būtų galima apskųsti romėnų valdžiai. Taigi jie paperka keletą savo mokinių, kad nuėję pas Jėzų pamėgintų sugauti jį kalboje (Luko 6:7).

– Mokytojau, – kreipiasi į Jėzų atėję vyrai, – mes žinome, kad tu kalbi ir mokai teisingai. Tu esi nešališkas ir mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos. Ar mums valia mokėti Cezariui mokesčius, ar ne? (Luko 20:21, 22)

Jėzaus neapgausi. Jis mato, kad tie vyrai pataikauja, kad iš tikrųjų yra sumanę klastą. Jeigu jis sakytų, kad reikalavimas mokėti mokesčius yra neteisingas, būtų apkaltintas maišto prieš romėnų valdžią kurstymu. O jei tiesiai pasakytų, kad mokesčius mokėti reikia, žmonės, velkantys sunkų romėnų jungą, jį užsipultų. Ką tad Jėzus darys?

– Kodėl mėginate mane, veidmainiai? – sako jis. – Parodykite man mokesčio monetą.

Šie paduoda jam denarą. Tada Jėzus paklausia:

– Kieno čia atvaizdas ir įrašas?

– Cezario, – atsako jie.

– Taigi, kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui, – taria Jėzus (Mato 22:18–21).

Nustebinti tokio išmintingo atsakymo vyrai nutyla ir nieko nepešę nueina šalin. Tačiau diena dar nesibaigė. Netrukus pas Jėzų prisistato sadukiejai – kitos religinės grupės atstovai.

Jie užduoda Jėzui su mirusiųjų prikėlimu susijusį klausimą, mat patys prikėlimu netiki.

– Mokytojau, Mozė pasakė: „Jeigu kas mirtų bevaikis, jo brolis turi vesti jo žmoną ir duoti savo broliui palikuonių“, – pradeda sadukiejai primindami visiems gerai žinomą levirato paprotį. – Antai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedė, paskui mirė. Kadangi neturėjo palikuonių, jo žmoną vedė jo brolis. Tas pats atsitiko su antru, su trečiu ir taip – su visais septyniais. Paskiausiai mirė ir ta moteris. Tad kai prisikels, kurio iš septynių žmona ji bus? Juk visi buvo ją vedę (Mato 22:24–28).

Atsakydamas Jėzus pasiremia Mozės raštais, o juos sadukiejai pripažįsta. Jis sako:

– Ar ne todėl jūs klystate, kad neišmanote Raštų ir nesuvokiate Dievo galybės? Prisikėlusieji iš mirusių nei ves, nei tekės, jie bus kaip angelai danguje. O dėl mirusiųjų prikėlimo, tai ar nesate skaitę Mozės knygoje pasakojimo apie dygiakrūmį? Juk Dievas pasakė Mozei: „Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“ Jis yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate (Morkaus 12:24–27; Išėjimo 3:1–6).

Girdėdami tokį atsakymą žmonės negali atsistebėti.

Nei fariziejams, nei sadukiejams nepavyko sugauti Jėzaus kalboje. Tad dabar jie suvienija jėgas ir mėgina dar kartą. Vienas iš jų, Įstatymo žinovas, Jėzaus paklausia:

– Mokytojau, kuris įsakymas Įstatyme svarbiausias? (Mato 22:36)

Jėzus atsako:

– Pirmasis yra: „Klausyk, Izraeli! Mūsų Dievas Jehova yra vienas Jehova, tad mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.“ Antrasis yra šis: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Nėra įsakymo, svarbesnio už šiuodu (Morkaus 12:29–31).

– Gerai, mokytojau, tu tiesą pasakei, kad „jis yra vienas, ir be jo nėra kito“, – pritaria Įstatymo žinovas. – Mylėti jį visa širdimi, visu supratimu, visomis jėgomis ir mylėti savo artimą kaip save patį yra daug svarbiau už visas deginamąsias ir kitokias aukas.

Matydamas, kad vyras protingai mąsto, Jėzus taria:

– Esi netoli Dievo Karalystės (Morkaus 12:32–34).

Vis dar nisano 11-oji. Tai trečia diena, kai Jėzus moko žmones šventykloje. Kai kurie, kaip kad šitas Įstatymo žinovas, mielai jo klausosi. O dauguma religinių vadovų yra nusiteikę priešiškai, tačiau klausinėti Jėzaus daugiau nebedrįsta.

Nisano 11-oji. Jėzus moko šventykloje. Religiniai vadovai suktais klausimais ką tik mėgino sugauti jį kalboje, kad galėtų įduoti romėnams, tačiau nesėkmingai (Luko 20:20). Dabar klausimus ima uždavinėti Jėzus. „Ką jūs manote apie Kristų? Kieno jis sūnus?“ – klausia jis savo priešininkų (Mato 22:42). Visiems žinoma, kad Kristus turi kilti iš Dovydo palikuonių (Mato 9:27; 12:23; Jono 7:42). Tad religiniai vadovai atsako, kad Kristus yra Dovydo sūnus.

Jėzus tęsia: „Kodėl tada Dovydas dvasios įkvėptas vadina jį Viešpačiu sakydamas: ‘Jehova mano Viešpačiui tarė: „Sėskis mano dešinėje ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus tau po kojų“’? Jeigu Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaip Kristus gali būti jo sūnus?“ (Mato 22:43–45).

Fariziejai Kristų įsivaizduoja savaip. Jų įsitikinimu, Mesijas yra tiesiog žmogus iš Dovydo linijos, išvaduosiantis žydus iš romėnų jungo. Tačiau Jėzus, remdamasis žodžiais iš Psalmyno 110:1, 2, duoda aiškiai suprasti, kad Kristus nėra tik žmogus, tik koks iškilus valdovas. Dovydas juk Kristų vadina savo Viešpačiu, sako, kad jis sėdės Dievo dešinėje, turės didelę valdžią. Jėzaus argumentai priverčia priešininkus nutilti.

Visą šį pokalbį girdi mokiniai ir susirinkusi minia. Tad dabar Jėzus kreipiasi į juos. Religiniai vadovai, kaip aiškina Jėzus, yra atsisėdę į Mozės vietą – jie yra tie, kurie moko žmones Dievo Įstatymo. Taigi Jėzus pataria: „Visa, ką jie jums sako, darykite ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie sako, bet nedaro“ (Mato 23:2, 3).

Norėdamas pabrėžti fariziejų veidmainiškumą, Jėzus pateikia porą pavyzdžių. „Jie pasiplatina filakterijus ir pasiilgina drabužių kutus“, – sako jis. Kai kurie Izraelio vyrai ant kaktos ir ant rankos kaip amuletą ryšėdavo filakterijus – mažas dėžutes su Įstatymo ištraukomis. Siekdami sudaryti įspūdį, kad Įstatymo laikosi labai uoliai, fariziejai tas dėžutes pasididina. Pagal Mozės Įstatymą izraelitai prie drabužio apačios turėdavo prisisiūti kutus, o fariziejai dar juos gerokai pasiilgina (Skaičių 15:38–40). Ir visa tai „jie daro tam, kad būtų žmonių matomi“ (Mato 23:5).

Jėzus žino, kad garbėtroškų fariziejų dvasia labai užkrečiama, tad savo mokinius perspėja: „Jūs nesivadinkite rabi̇̀, nes turite vieną Mokytoją; visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų žemėje nevadinkite tėvu, nes turite vieną Tėvą – dangiškąjį. Nė vadais nesivadinkite, nes turite vieną Vadą – Kristų. Didžiausias iš jūsų turi būti jūsų tarnas. Kas aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas“ (Mato 23:8–12).

Tolesni Jėzaus žodžiai skirti religiniams vadovams: „Vargas jums, veidmainiai Raštų aiškintojai ir fariziejai, nes jūs užrakinate žmonėms dangaus Karalystę, ir ne tik patys į ją neinate, bet ir einantiems neleidžiate įeiti“ (Mato 23:13).

Smerktinas yra ir fariziejų požiūris į dvasines vertybes. Štai jie sako: „Kas prisiekia šventykla, tas nėra susaistytas, tačiau kas prisiekia šventyklos auksu, tas įsipareigoja.“ Bet argi šventyklos auksas gali būti vertingesnis už pačią vietą, kurioje žmonės garbina Jehovą? Ne be reikalo Jėzus pavadina juos „aklais vedliais“. Raštų aiškintojai ir fariziejai, kaip žinia, skrupulingai atiduoda dešimtinę nuo įvairiausių žolelių, bet „tai, kas Įstatyme svarbiau, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“, – pamiršta (Mato 23:16, 23; Luko 11:42).

Toliau Jėzus fariziejams sako: „Jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį!“ (Mato 23:24). Fariziejai rūpestingai košia vyną, kad į burną nepapultų pagal Įstatymą nešvarių vabzdžių. Tačiau pamindami daug svarbesnius Įstatymo reikalavimus, Jėzaus žodžiais tariant, jie praryja kupranugarį – irgi nešvarų gyvūną, tik už uodą kur kas didesnį (Kunigų 11:4, 21–24).

Jėzus toliau kalba Raštų aiškintojams ir fariziejams. Tai jau paskutinė jo diena šventykloje. Matydamas tų religinių vadovų veidmainiškumą, Jėzus negaili jiems aštrių žodžių. Jis sako: „Jūs valote taurės ir dubens išorę, bet viduje jie pilni godumo ir nesaikingumo. Aklas fariziejau, pirma išvalyk taurės ir dubens vidų, tada ir išorė bus švari“ (Mato 23:25, 26). Fariziejai labai stengiasi būti švarūs apeiginiu požiūriu, yra susitelkę į savo išorę, tačiau jie visiškai apleido savo vidų, nesirūpina, kad jų širdis būtų tyra.

Religiniai vadovai tvarko pranašų kapavietes, puošia jų kapus. Tačiau tai dar kartą parodo, kokie jie veidmainiai. Anot Jėzaus, jie yra sūnūs tų, kurie tuos pranašus žudė (Mato 23:31). Kėsindamiesi nužudyti Jėzų, jie tai tik patvirtina (Jono 5:18; 7:1, 25).

Jėzus perspėja religinius vadovus, kas jų laukia, jeigu dėl savo darbų neatgailaus: „Gyvatės, angių paderme, kaip jūs pabėgsite nuo pasmerkimo į Geheną?!“ (Mato 23:33). Šalimais esantis Ben Hinomo slėnis, kuriame deginamos atliekos, vaizdžiai pailiustruoja, kad nedorų Raštų aiškintojų ir fariziejų laukia amžina pražūtis.

Jėzus kalba toliau: „Štai siunčiu pas jus pranašų, išmintingų žmonių ir mokytojų.“ Čia jis turi omenyje savo sekėjus, kurie tęs jo pradėtą darbą. Kaip su jais bus elgiamasi? „Kai kuriuos jūs nužudysite ir pakabinsite ant stulpo, kai kuriuos plaksite savo sinagogose ir visuose miestuose persekiosite, – aiškina Jėzus. – Taip ant jūsų kris kaltė dėl visų teisiųjų kraujo, išlieto ant žemės, – pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju [...] Zacharijo, kurį nužudėte [...]. Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šią kartą“ (Mato 23:34–36). Atpildo už savo kaltę jie sulaukė 70 metais: romėnų kariuomenė paėmė Jeruzalę ir šimtai tūkstančių žydų žuvo.

Pagalvojus, kas laukia žydų tautos, Jėzui suspaudžia širdį. „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis visus, kas pas tave siunčiami, – sako jis. – Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais! Bet tu to nenorėjai. Štai jūsų Namai apleidžiami ir paliekami jums“ (Mato 23:37, 38). Jėzaus klausytojai galbūt svarsto, ar Jėzus tikrai kalba apie šventyklą. Negi kas nors galėtų atsitikti Namams, kuriuos, jų įsitikinimu, saugo pats Jehova?

Jėzus tęsia: „Sakau jums, kad nuo šiol manęs nebematysite, kol netarsite: ‘Palaimintas tas, kuris ateina Jehovos vardu!’“ (Mato 23:39). Čia jis pacituoja pranašiškus žodžius iš Psalmyno 118:26: „Palaimintas, kas Jehovos vardu ateina! Iš Jehovos Namų jus laiminame.“ Tačiau Dievo tarnai šiuos žodžius tars jau ne iš Jeruzalės šventyklos, nes ji bus sugriauta.

Dabar Jėzus pereina ten, kur stovi šventyklos aukų rinktuvės. Savo forma jos kiek primena trimitą – viršus siauras, o apačia plati. Jėzus mato, kaip izraelitai vienas po kito meta savo aukas, turtingieji aukoja ypač gausiai. Bet štai ateina viena varginga našlė ir įmeta „du smulkius pinigėlius, visai menkaverčius“ (Morkaus 12:41, 42). Nors dovana maža, Jehovai ji labai vertinga.

Pasišaukęs savo mokinius Jėzus taria: „Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į aukų rinktuves.“ Kodėl Jėzus taip sako? Jis iškart paaiškina: „Jie mat visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji, kad ir stokoja, atidavė viską, ką turėjo, – visą savo pragyvenimą“ (Morkaus 12:43, 44). Ši paprasta, kukli moteris visai kitokia nei daugelis religinių vadovų.

Nisano 11-oji jau gerokai įsibėgėjo. Jėzui išeinant iš šventyklos, vienas jo mokinių taria: „Mokytojau, pažiūrėk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ (Morkaus 13:1). Kai kurie akmenys šventyklos sienoje įspūdingo dydžio, tad statinys atrodo labai tvirtas, nepajudinamas. „Tu gėriesi šiais didingais pastatais? – klausia Jėzus ir priduria: – Čia neliks akmens ant akmens – viskas bus išgriauta“ (Morkaus 13:2). Jėzaus žodžiai mokiniams tikriausiai labai netikėti.

Jėzus su mokiniais pereina Kidrono slėnį ir užkopia ant Alyvmedžių kalno. Iš ten atsiveria vaizdas į didingą Jeruzalės šventyklą. Jėzui besėdint, prie jo prieina keturi apaštalai: Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas.

Antradienio popietė. Nisano 11-oji eina į pabaigą. Netrukus baigsis ir Jėzaus tarnystė žemėje. Kelias pastarąsias dienas jis mokė žmones Jeruzalėje, o nakvoti kaskart grįždavo į Betaniją. Susidomėjimas Jėzumi buvo didžiulis – „nuo ankstaus ryto visa liaudis eidavo į šventyklą jo pasiklausyti“ (Luko 21:37, 38). Tačiau šiandien Jėzus šventykloje lankėsi paskutinį kartą. Dabar drauge su keturiais apaštalais – Petru, Andriejumi, Jokūbu ir Jonu – jis sėdi ant Alyvmedžių kalno.

Šie vyrai atskirai nuo kitų atėjo pas Jėzų norėdami kai ko pasiteirauti. Iš galvos jiems neišeina Jėzaus žodžiai apie šventyklą – jis sakė, kad „čia neliks akmens ant akmens“. Jiems taip pat įdomu, ar su šiuo įvykiu kaip nors susiję tai, ką Jėzus kalbėjo anksčiau. Ne taip seniai jis užsiminė apie „dieną, kai bus apreikštas Žmogaus Sūnus“ (Luko 17:30). Dar anksčiau mokinius ragino: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote“ (Luko 12:40). Taigi dabar apaštalai klausia Jėzaus: „Pasakyk mums, kada tai bus ir koks ženklas liudys, kad tu esi grįžęs ir kad šiam pasauliui ateina pabaiga?“ (Mato 24:3).

Pirmiausia mokiniai, matyt, nori išsiaiškinti apie šventyklą ir tai, kas jos laukia. Taip pat jie supranta, kad Jėzus kažkada turėsiąs grįžti. Tikriausiai jie įsidėmėjo palyginimą apie „kilmingą žmogų“, kuris iškeliavo į tolimą šalį ir gavęs karaliaus valdžią parvyko atgal (Luko 19:11, 12). Taigi apaštalai nori daugiau sužinoti apie Jėzaus sugrįžimą ir apie „šio pasaulio“ – tuometinės santvarkos – pabaigą.

Į mokinių klausimą Jėzus atsako labai išsamiai. Jis nusako ženklą, kuris iš pradžių liudys apie artėjančią žydų santvarkos (kartu ir šventyklos) griūtį, o vėliau, paskutiniais laikais, – apie Jėzaus sugrįžimą, arba jo paruziją, ir apie viso pasaulio santvarkos pabaigą.

Metams bėgant, apaštalai matė, kaip Jėzaus pranašystė pildosi. Daugelį išpranašautų įvykių jie regėjo savo akimis. Taigi Jeruzalės nuniokojimas, užklupęs po 37 metų, 70-aisiais, dvasiškai budriems krikščionims nebuvo netikėtas. Tačiau tuo laikotarpiu išsipildė ne viskas, kas buvo išpranašauta. Kai kurie Jėzaus žodžiai buvo skirti daug vėlesniam laikotarpiui, kuris turėjo prasidėti Jėzui sėdus į Karaliaus sostą. Taigi kokį ženklą Jėzus mokiniams nurodė atsakydamas į jų klausimą?

Jėzus sako: „Jūs girdėsite apie karus, vykstančius įvairiose vietose. [...] Pakils tauta prieš tautą ir karalystė prieš karalystę“ (Mato 24:6, 7). Taip pat: „Bus didelių žemės drebėjimų, vietomis – maisto nepriteklių ir marų“ (Luko 21:11). Jėzaus sekėjai bus suiminėjami ir persekiojami (Luko 21:12). Atsiras netikrų pranašų ir jie suklaidins daugelį žmonių. Kadangi įsigalės nedorybė, daugumos meilė atšals. Galiausiai visoje žemėje bus paskelbta geroji naujiena apie Karalystę, bus paliudyta visoms tautoms, ir tada, kaip sako Jėzus, „ateis galas“ (Mato 24:14).

Jėzaus pranašystė daugeliu aspektų pildėsi pirmajame amžiuje – iki romėnams užimant Jeruzalę ir per pačią miesto apgultį. Tačiau ar matai, kaip ši reikšminga pranašystė dideliu mastu pildosi šiais laikais?

Dar viena svarbi Jėzaus minėto ženklo dalis – „šventoje vietoje stovintis bjaurusis niokotojas“ (Mato 24:15). Pirmajame amžiuje šis niokotojas buvo romėnų kariuomenė. 66 metais romėnų pulkai su savo stabmeldiškais ženklais atžygiavo prie Jeruzalės, apsupo ją karo stovyklomis ir pradėjo kastis po miesto sienomis (Luko 21:20). Taigi „bjaurusis niokotojas“ stovėjo ten, kur jo neturėtų būti, – žydų požiūriu, „šventoje vietoje“.

Jėzus pranašauja toliau: „Tada bus toks didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebus.“ 70 metais romėnai pasiekė triuškinančią pergalę – visiškai nuniokojo „šventąjį miestą“ ir ten esančią šventyklą (Mato 4:5; 24:21). Žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Sugriovus šventyklą, kuri šimtmečius buvo Dievo garbinimo centras, žlugo ir žydų religinė santvarka. Šis miesto nuniokojimas – skaudžiausias per visą žydų istoriją. Tai buvo išties didelis suspaudimas. Tad įsivaizduokime, koks baisus suspaudimas laukia ateityje, kai Jėzaus pranašystė pildysis dideliu mastu.

DIEVO TARNAMS NEBUS KO BIJOTI

Jėzaus pokalbis su keturiais apaštalais dar nesibaigė. Mokinius Jėzus perspėja, kad ateityje „atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų“. Šie „darys didelių ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius“ (Mato 24:24). Netikri kristūs rodysis viešai, bus tai čia, tai ten. Tačiau išrinktieji nesusiklaidins – jie žinos, kad Jėzaus paruzija turi būti nematoma.

Turėdamas omenyje didesnįjį suspaudimą – tą, kuris vyks baigiantis viso pasaulio santvarkai, – Jėzus sako: „Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos“ (Mato 24:29). Nors mokiniai ne iki galo supranta, kaip šie žodžiai išsipildys, besiklausant Jėzaus jiems turbūt net oda šiurpsta.

Žmonės tada „alps iš baimės laukdami to, kas turės ištikti žemę, mat dangaus galybės bus sukrėstos“ (Luko 21:26). Ir nieko nuostabaus, kad jie taip jausis. Juk Jėzus čia kalba apie tamsiausias dienas žmonijos istorijoje.

Kitaip nei daugumai pasaulio gyventojų, Dievo tarnams išvydus „Žmogaus Sūnų ateinant dangaus debesyse su galia ir didžia šlove“ sielotis tikrai nereikės (Mato 24:30). Jėzus jau patikino, kad per didįjį suspaudimą Dievas rūpinsis savo išrinktaisiais (Mato 24:22). Taigi pasaulį krečiant išpranašautiems įvykiams, jo sekėjai neturės ko bijoti. „Kai ims dėtis tie dalykai, – sako Jėzus, – atsitieskite ir pakelkite galvas, nes tai reikš, kad jūsų išvadavimas arti“ (Luko 21:28).

Kad krikščionims, gyvensiantiems paskutinėmis dienomis, būtų lengviau susiorientuoti laiko tėkmėje, Jėzus dar pateikia palyginimą apie figmedį: „Kai tik jo šakelė suminkštėja ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad arti vasara. Panašiai, kai matysite visa tai, žinokite, kad jis arti, prie durų. Iš tiesų sakau jums: ši karta tikrai nepraeis, iki visa tai įvyks“ (Mato 24:32–34).

Matydami, kad daugybė Jėzaus nusakyto ženklo elementų vienas po kito pildosi, Dievo tarnai supras – šios santvarkos pabaiga jau arti. Tiems, kurie gyvens Jėzaus paruzijos metu, reikės turėti omenyje ir tolesnius jo žodžius.

„Dienos ir valandos niekas nežino: nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas, – sako Jėzus. – Juk kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui grįžus. Bus kaip ir anuomet prieš tvaną – žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įėjo į laivą. Jie nesusimąstė, iki užėjo tvanas ir visus nusinešė. Taip bus ir Žmogaus Sūnui grįžus“ (Mato 24:36–39). Verta dėmesio, kad ateities įvykius Jėzus palygina su Nojaus laikų tvanu – pasaulinio masto įvykiu.

Klausydamiesi Jėzaus apaštalai tikriausiai suvokia, kaip svarbu likti budriems, budėti. „Žiūrėkite savęs, – toliau ragina Jėzus, – neapsunkinkite savo širdies persivalgymu, girtavimu ir gyvenimo rūpesčiais, antraip ta diena užklups jus netikėtai, taps žabangais. Ji užgrius visus gyventojus, visos žemės. Taigi nemiegokite ir visą laiką karštai melskitės, kad išsigelbėtumėte iš visko, kas turi įvykti, ir galėtumėte stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdon“ (Luko 21:34–36).

Šie Jėzaus žodžiai patvirtina, kad jo pranašystė apima ne vien įvykius, po kelių dešimtmečių paliesiančius Jeruzalę ir žydų tautą. Jis kalba apie tai, kas vyks daug didesniu mastu, – apie tai, kas turės įtakos „visiems gyventojams, visos žemės“.

Norėdamas pabrėžti, kad jo sekėjai turės būti budrūs ir pasiruošę, Jėzus pasako kitą palyginimą: „Supraskite štai ką: jeigu šeimininkas žinotų, kuriuo nakties metu ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Jūs irgi būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nesitikėsite“ (Mato 24:43, 44).

Tuo nelengvu laikotarpiu Dievo tarnai nebus palikti vieni – jų labui uoliai darbuosis „ištikimas ir nuovokus vergas“. Jėzus sako: „Kas iš tiesų yra tas ištikimas ir nuovokus vergas, kuriam šeimininkas paskyrė reikiamu metu maitinti jo šeimynykščius? Laimingas tas vergas, jeigu šeimininkas atvykęs ras jį tai darantį! Iš tiesų sakau jums: jis patikės jam visą savo turtą.“ Pavyzdys gyvenimiškas, apaštalams gerai suprantamas. Tačiau Jėzus dar nebaigė. Jeigu atsitiktų taip, kad tas „vergas“ taptų blogas ir imtų skriausti kitus, parvykęs šeimininkas, anot Jėzaus, „griežčiausiai jį nubaus“ (Mato 24:45–51; palygink su Luko 12:45, 46).

Ar tai reiškia, kad dalis Jėzaus sekėjų taps blogi? Ne tai norėta pasakyti. Jėzus tiesiog perspėja savo mokinius, kad uoliai dirbtų jiems pavestą darbą ir būtų budrūs. Kaip tik apie tai – tolesnis jo palyginimas.

Jėzus su keturiais apaštalais kalbasi apie tai, kas laukia ateityje. Ką tik jis papasakojo, koks ženklas liudys, kad Žmogaus Sūnus yra sugrįžęs ir kad šiam pasauliui ateina pabaiga. Tuo laiku gyvensiantiems krikščionims reikės likti budriems. Būtent apie tai Jėzus duoda dar vieną palyginimą.

„Su dangaus Karalyste, – pradeda Jėzus, – bus panašiai kaip su dešimt mergelių, kurios pasiėmė žibintus ir išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos, penkios – nuovokios“ (Mato 25:1, 2).

Jėzus, aišku, tikrai nenori pasakyti, kad pusė jo pateptųjų sekėjų bus paiki, o pusė – nuovokūs. Jis nori pabrėžti, kad kiekvienas turi pasirinkimą: ar dėl Karalystės darbuosis uoliai, atsakingai, ar į pavestą darbą žiūrės atsainiai. Tačiau Jėzus neabejoja, kad kiekvienas gali likti Dievui ištikimas ir gauti žadėtąjį apdovanojimą.

Visos dešimt mergelių išeina pasitikti jaunikio, visos ketina prisidėti prie vestuvių palydos. Mergelės pasiima žibintus, kad pašviestų kelią atvykusiam jaunikiui – šitaip jį pagerbs, kai jis vesis nuotaką į naujuosius jųdviejų namus. Kas vyksta toliau?

Jėzus pasakoja: „Paikosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus, o nuovokiosios su žibintais pasiėmė indeliuose ir aliejaus. Jaunikiui užtrunkant, visos ėmė snausti ir užmigo“ (Mato 25:3–5). Jaunikis atvyksta ne taip greit, kaip mergelės tikisi, – jis gerokai užtrunka. Ši pasakojimo detalė apaštalams, galimas dalykas, primena palyginimą apie kilmingą žmogų, kuris išvyko į tolimą šalį ir gavęs karaliaus valdžią parvyko atgal. Jo kelionė irgi užtruko nemažai laiko (Luko 19:11–15).

Jėzus tęsia: „Vidurnaktį kažkas sušuko: ‘Štai jaunikis! Eikite jo pasitikti!’“ (Mato 25:6). Jaunikis pagaliau atvyko. Ar mergelės pasiruošusios jį pasitikti?

„Mergelės visos atsikėlė ir ėmė tvarkytis žibintus, – toliau pasakoja Jėzus. – Paikosios sakė nuovokiosioms: ‘Duokite mums aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta.’ Nuovokiosios atsakė: ‘Verčiau eikite pas prekiautojus ir nusipirkite, kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums’“ (Mato 25:7–9).

Taigi jaunikio atvykimui pasirengusios ne visos mergelės. Penkios iš jų nepasirūpino aliejaus atsargomis ir dabar, kai bet kurią minutę gali pasirodyti jaunikis, išeina pas prekiautojus. „Toms išėjus pirkti, atvyko jaunikis, – sako Jėzus. – Mergelės, kurios buvo pasirengusios, įėjo su juo į namus, kur vyko vestuvių pokylis, ir durys buvo uždarytos. Paskui atėjo ir tos kitos mergelės. Jos prašėsi: ‘Gerbiamasis, gerbiamasis, atidaryk mums!’ Šis atsiliepė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu’“ (Mato 25:10–12). Kaip skaudžiai joms teko nusivilti!

Apaštalai greičiausiai supranta, kad jaunikis palyginime – tai Jėzus, mat jaunikiui save jis buvo prilyginęs ir anksčiau (Luko 5:34, 35). O kam palyginimas taikytinas? Prieš kurį laiką Jėzus davė panašią pamoką ir kalbėjo labai panašiais žodžiais. Jis sakė: „Būkite apsirengę ir pasiruošę, tedega jūsų žibintai.“ Šie žodžiai buvo skirti „mažajai kaimenei“ – tiems, kurie paveldės Karalystę (Luko 12:32, 35). Taigi ir palyginimas apie dešimt mergelių taikytinas pateptiesiems Jėzaus sekėjams.

Savo palyginimu Jėzus nori pamokyti kai ko svarbaus. „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“, – užbaigia jis (Mato 25:13).

Krikščionims, gyvensiantiems Jėzaus paruzijos metu, bus privalu budėti. Jėzaus atėjimui jie turės būti pasiruošę taip, kaip tos penkios nuovokios mergelės jaunikio atvykimui. Tada jie tikrai sulauks žadėto atlygio, kurio taip viliasi.

Jėzus su keturiais apaštalais tebėra ant Alyvmedžių kalno. Jų pokalbio tema – Jėzaus paruzija ir šio pasaulio pabaiga. Prieš keletą dienų Jeriche, norėdamas padėti mokiniams suprasti, kad Karalystė ateis dar negreitai, Jėzus davė palyginimą apie dešimt minų. Dabar jis papasakoja kitą, į aną labai panašų palyginimą. Jėzus nori paraginti savo sekėjus stropiai tvarkytis su tuo, kas jiems bus patikėta.

Jėzus pradeda: „Bus panašiai kaip su žmogumi, kuris ruošdamasis išvykti svetur pasikvietė vergus ir pavedė jiems savo turtą“ (Mato 25:14). Abejonių, kas tas žmogus, apaštalams tikriausiai nekyla. Palyginime apie minas Jėzus davė aiškiai suprasti, kad žmogus, iškeliavęs į tolimą šalį, yra jis pats (Luko 19:12). Taigi ir dabar jis kalba apie save.

Tasai žmogus, kaip pasakoja Jėzus, prieš išvykdamas patiki vergams didelį turtą. Trejus su puse metų Jėzus intensyviai skelbė gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ir mokė šį darbą dirbti kitus. Netrukus jis iškeliaus ir evangelizacijos darbą patikės savo mokiniams (Mato 10:7; Luko 10:1, 8, 9; palygink su Jono 4:38; 14:12).

Toliau Jėzus pasakoja, kaip žmogus savo turtą paskirsto: „Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, dar kitam vieną – kiekvienam pagal sugebėjimus – ir iškeliavo“ (Mato 25:15). Ką vergai darys su patikėtu turtu? Ar stropiai su juo tvarkysis, ar stengsis dėl savo šeimininko?

„Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs iš karto ėmėsi verslo ir pelnė dar penkis, – pasakoja Jėzus. – Panašiai ir tas, kuris gavo du, pelnė kitus du. O tas, kuris gavo vieną, nuėjęs iškasė duobę ir šeimininko sidabrą paslėpė“ (Mato 25:16–18). Kas vyksta toliau?

Jėzus tęsia: „Po ilgo laiko šeimininkas parvyko ir pakvietė vergus jam atsiskaityti“ (Mato 25:19). Pirmieji du dirbo iš visų jėgų, „kiekvienas pagal sugebėjimus“. Jie buvo darbštūs, stropūs, todėl verslas jiems sekėsi puikiai – abu gautą turtą padvigubino. (Anuomet, kad uždirbtų vieną talentą, paprastas darbininkas turėjo dirbti kone 20 metų.) Tai matydamas šeimininkas labai apsidžiaugia ir tiek vieną, tiek antrą vergą pagiria: „Puiku! Esi geras ir ištikimas vergas. Kadangi ištikimai tvarkeisi su nedideliu turtu, pavesiu tau didelį. Eikš ir pasidžiauk su savo šeimininku!“ (Mato 25:21).

O trečiasis vergas – tas, kuriam buvo patikėtas vienas talentas, – pasirodo esąs visai kitoks, nė kiek nepanašus į anuos du. Jis ima teisintis: „Šeimininke, aš žinojau, kad esi reiklus žmogus. Tu pjauni, kur nesėjai, ir renki, ko nevėtei. Tad aš pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Štai, imk, kas tavo“ (Mato 25:24, 25). Šis vergas net nepasivargino nunešti pinigų pas palūkininkus, kad bent kiek padidintų šeimininko turtą. Dėl vergo tingumo šeimininkas, galima sakyti, patyrė nuostolį.

„Blogas ir tingus verge!“ – štai kaip į jį kreipiasi šeimininkas. Jis liepia atimti iš vergo talentą ir atiduoti tam, kuris darbavosi stropiai. Šeimininkas vadovaujasi tokiu principu: „Kiekvienam turinčiam bus dar duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi“ (Mato 25:26, 29).

Jėzaus mokiniams, be abejo, yra apie ką pamąstyti. Jiems bus patikėtas atsakingas darbas – ruošti naujus mokinius. Užduotis labai garbinga, tikra vertybė. Taigi Jėzus tikisi, kad į šį darbą jie įdės širdį, darbuosis kuo uoliausiai. Suprantama, aplinkybės skiriasi, ne visi gali nuveikti tiek pat. Kaip pailiustruota palyginime, kiekvienas turėtų darbuotis pagal savo sugebėjimus, daryti geriausia, ką gali. O tinginio, kuris nesistengia pagausinti jam patikėto turto, Jėzus tikrai nepagirs.

Užtat apaštalus turėtų labai įkvėpti patikinimas, kad „kiekvienam turinčiam bus dar duota“.

Keturiems apaštalams Jėzus ką tik papasakojo palyginimus apie dešimt mergelių ir apie talentus. Užbaigdamas temą apie savo grįžimą ir šio pasaulio pabaigą, Jėzus duoda dar vieną, jau paskutinį palyginimą – apie avis ir ožkas.

Jėzus pradeda taip: „Kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje, o kartu su juo ir visi angelai, jis atsisės savo šlovės soste“ (Mato 25:31). Žmogaus Sūnumi jau ne pirmą sykį Jėzus vadina save. Taigi jis iškart duoda suprasti, kad būtent jam šiame pasakojime tenka esminis vaidmuo (Mato 8:20; 9:6; 20:18, 28).

Iš pirmųjų palyginimo žodžių aišku, kad visas veiksmas vyks tada, kai Jėzus kartu su angelais „ateis savo šlovėje“ ir „atsisės savo šlovės soste“. O kada konkrečiai tai bus? Kiek anksčiau Jėzus sakė, kad Žmogaus Sūnus, lydimas angelų, ateis dangaus debesyse su galia ir didžia šlove tuojau po „suspaudimo dienų“ (Mato 24:29–31; Morkaus 13:26, 27; Luko 21:27). Taigi ir dabar Jėzus kalba apie tai, kas vyks per šlovingą Žmogaus Sūnaus atėjimą didžiojo suspaudimo pabaigoje.

Jėzus pasakoja: „Kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje, [...] jo akivaizdoje bus surinktos visos tautos, ir jis atskirs žmones vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožkų. Avis jis pastatys savo dešinėje, ožkas – kairėje“ (Mato 25:31–33).

Žmonės, priskirti prie „avių“, stovi dešinėje – palankumą reiškiančioje pusėje. Jėzus tęsia: „Tada karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite Karalystę, paruoštą jums nuo pasaulio užgimimo’“ (Mato 25:34). Už ką jie pelnė karaliaus palankumą?

„Buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote, – sako jiems karalius. – Buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte. Buvau svetimas, ir jūs svetingai mane priėmėte, nuogas, ir jūs mane aprengėte. Buvau ligonis, ir jūs manimi pasirūpinote, kalinys, ir jūs aplankėte mane.“ Tuomet „teisieji“ – tie, kurie priskirti prie „avių“, – stebisi, kada gi jie šitaip karaliui patarnavo. Šis paaiškina: „Ką padarėte mažiausiam iš šitų mano brolių, man padarėte“ (Mato 25:35, 36, 40, 46). Minėtas geradarystes „teisieji“, aišku, darė ne kur nors danguje – ten juk niekas neserga ir nealksta. Visa tai jie darė Kristaus broliams, kai šie dar gyveno žemėje.

O kaip su priskirtaisiais prie „ožkų“? Karalius jiems taria: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji! Eikite į amžinąją ugnį, paruoštą Velniui ir jo angelams! Juk aš buvau alkanas, bet jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, bet jūs manęs nepagirdėte. Buvau svetimas, bet jūs manęs nepriėmėte, nuogas, bet jūs manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, bet jūs manimi nepasirūpinote“ (Mato 25:41–43). Jie nusipelno griežtos bausmės, nes nepadėjo Kristaus broliams, nedarė jiems gera.

„Iš tiesų sakau jums: ko nepadarėte mažiausiam iš šitų mano brolių, man nepadarėte“, – sako karalius. Tada Jėzus paaiškina, kas vienų ir kitų laukia: „Šitie bus nubausti amžina mirtimi, o teisieji gaus amžiną gyvenimą“ (Mato 25:45, 46). Taigi Jėzus duoda suprasti, kad ateityje žmonių laukia teismas – ir jis bus lemiamas.

Tai, ką Jėzus ant Alyvmedžių kalno papasakojo keturiems apaštalams, aktualu visiems krikščionims. Kiekvienas iš mūsų turėtume sąžiningai įvertinti savo elgesį, ištirti savo mintis.