Diena vakarėja, saulė pamažu slenka link horizonto. Jėzus su dešimt apaštalų leidžiasi nuo Alyvmedžių kalno į Jeruzalę – ten Petras su Jonu jau viską ruošia Paschai. Tai paskutinis kartas, kai prieš mirtį Jėzus nuo šio kalno žvelgia į miestą dienos šviesoje.

Netrukus Jėzus su mokiniais pasiekia Jeruzalę. Jie ateina į namus, kuriuose švęs Paschą, ir laiptais pakyla į didelį viršutinį kambarį. Čia viskas jau paruošta šventei. Šio vakaro Jėzus labai laukė. „Trokšte troškau prieš kentėdamas valgyti su jumis šią Paschos vakarienę“, – sako jis mokiniams (Luko 22:15).

Prieš daugelį metų įsigalėjo paprotys švenčiant Paschą siųsti per rankas kelias taures vyno. Dabar, paėmęs vieną iš taurių, Jėzus padėkoja Dievui ir taria: „Gerkite iš jos ir perduokite vienas kitam. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, iki ateis Dievo Karalystė“ (Luko 22:17, 18). Užuomina aiški: Jėzaus mirtis jau čia pat.

Vakarienės metu Jėzus padaro kai ką netikėto. Jis pakyla nuo stalo, pasideda viršutinius drabužius ir susijuosia rankšluosčiu. Tada įsipila į praustuvę vandens ir ima plauti mokiniams kojas. Kad svečių kojos būtų nuplautos, paprastai pasirūpina šeimininkas, pavyzdžiui, liepia tai padaryti tarnui (Luko 7:44). Tačiau dabar šeimininko nėra, taigi iniciatyvos turėjo imtis kažkas kitas. Šį darbą galėjo atlikti bet kuris iš apaštalų, deja, nepasisiūlė nė vienas. Gal tarp jų vis dar tvyro rungtyniavimo dvasia? Kad ir kaip būtų, dabar vyrai susigėdę stebi, kaip Jėzus mazgoja jiems kojas.

Kai Jėzus prieina prie Petro, šis paprieštarauja:

– Ne! Tu man kojų niekada neplausi!

– Jei neplausiu, – taria Jėzus, – neturėsi bendrystės su manimi.

– Viešpatie, tada ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą! – sušunka Petras.

Tolesni Jėzaus žodžiai tikriausiai jį kiek nustebina. Jėzus sako:

– Kas išmaudytas, to maudyti nebereikia – tik kojas nuplauti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, tik ne visi (Jono 13:8–10).

Jėzus nuplauna kojas visiems, net ir Judui Iskarijotui. Paskui apsivelka viršutinius drabužius ir grįžta prie stalo. „Ar suprantate, kodėl jums tai padariau? – taria jis mokiniams. – Jūs kreipiatės į mane ‘Mokytojau’ ir ‘Viešpatie’, ir teisingai darote, nes toks ir esu. Tad jei aš, Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jums kojas, jūs irgi turite vienas kitam kojas plauti. Parodžiau jums pavyzdį, kad darytumėte, kaip aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vergas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu žinote šituos dalykus, jeigu juos darote, esate laimingi“ (Jono 13:12–17).

Nuplaudamas apaštalams kojas Jėzus norėjo ne kokį naują ritualą įvesti, o pamokyti kai ko svarbaus. Jėzaus sekėjas neturėtų manyti esąs kuo nors ypatingas ir tikėtis, kad kiti jam patarnaus. Savo pavyzdžiu Jėzus parodė, kad jo mokiniai turi būti nuolankūs, pasiruošę tarnauti kitiems.

Savo apaštalams, susirinkusiems švęsti Paschos, Jėzus nuplovė kojas – taip davė jiems įsimintiną nuolankumo pamoką. Vėliau, tikriausiai jau po vakarienės, Jėzus pacituoja pranašiškus žodžius iš vienos Dovydo psalmės: „Net mano draugas – tas, kuriuo pasitikėjau, su kuriuo aš duona dalijausi, – man taikėsi įspirti.“ Tada Jėzus paaiškina: „Vienas iš jūsų mane išduos“ (Psalmyno 41:9; Jono 13:18, 21).

Apaštalai žvalgydamiesi vienas į kitą ima klausinėti Jėzaus: „Viešpatie, nejaugi aš?“ Net ir Judas Iskarijotas klausia to paties. Tada Petras paprašo Joną, įsitaisiusį arčiausiai Jėzaus, išsiaiškinti, kurį apaštalą jis turi omenyje. „Viešpatie, kas jis?“ – atsilošęs Jėzui į krūtinę paklausia Jonas (Mato 26:22; Jono 13:25).

„Tai tas, kuriam pamirkęs paduosiu gabaliuką duonos“, – atsako Jėzus. Tada pamirko gabaliuką dubenyje ir paduoda Judui, tardamas: „Kaip ir parašyta, Žmogaus Sūnus išeina, bet vargas tam, kuris Žmogaus Sūnų išduoda! Jam būtų buvę geriau išvis negimti“ (Jono 13:26; Mato 26:24). Po šių žodžių Judą užvaldo Šėtonas. Nors Judo širdis jau buvo sugedusi, dabar jis visiškai atsiduoda į Velnio rankas. Judas tampa „pražūties sūnumi“ (Jono 6:64, 70; 12:4; 17:12).

„Ką darai, daryk greičiau“, – sako jam Jėzus. Kadangi Judas yra atsakingas už pinigų dėžutę, apaštalai pamano, kad Jėzus jam liepia nupirkti, ko reikia šventei, ar duoti ką vargšams (Jono 13:27–30). Bet iš tikrųjų Judas išeina išduoti Jėzaus.

Judui pasišalinus, Jėzus įsteigia naują šventę. Jis paima duonos paplotį, padėkoja Dievui, laužia duoną ir duoda apaštalams. „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas, – sako Jėzus. – Darykite tai mano atminimui“ (Luko 22:19). Apaštalai vienas po kito ima duoną ir ją valgo.

Paskui Jėzus paima taurę vyno ir sukalbėjęs padėkos maldą siunčia per rankas apaštalams, kad visi iš jos atsigertų. „Ši taurė yra naujoji sandora, patvirtinama mano krauju, kurį už jus išliesiu“, – sako Jėzus (Luko 22:20).

Šią naują šventę – Jėzaus mirties minėjimą – jo mokiniai turės švęsti kasmet nisano 14-ąją. Švęsdami Paschą žydai paminėdavo tautos išlaisvinimą iš Egipto. O naujoji šventė Jėzaus sekėjams primins, ką Jėzus ir jo Tėvas padarė, kad visi, kurie tiki, atgautų daug didingesnę laisvę – būtų išvaduoti iš nuodėmės ir mirties vergijos.

Jėzus paaiškina, kad jo kraujas yra „išliejamas už daugelį žmonių“. Tarp jų yra ne tik apaštalai, bet ir daugybė kitų ištikimų mokinių, kurie kartu su Jėzumi paveldės jo Tėvo Karalystę (Mato 26:28, 29).

Nuplaudamas apaštalams kojas Jėzus pamokė juos nuolankiai tarnauti kitiems. Ir tikrai ne be priežasties. Nors šie vyrai nuoširdžiai myli Dievą, jie vis dar turi kovoti su viena yda – noru iškelti save aukščiau kitų (Morkaus 9:33, 34; 10:35–37). Ši jų yda išlenda net ir dabar, tokį ypatingą vakarą.

Apaštalai ima karštai ginčytis, kuris iš jų laikytinas didžiausiu (Luko 22:24). Tik įsivaizduokime, kaip Jėzus nuliūsta matydamas, kad jo draugai vėl susikivirčijo.

Savo mokinius jis pataiso ramiai, be jokio pykčio. „Tautų karaliai savo žmonėms viešpatauja ir jų valdovai vadinami geradariais. Jūs tokie nebūkite, – sako Jėzus. – [...] Kas gi didesnis: kuris valgo ar kuris patarnauja? [...] O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.“ Išties, Jėzus nuolankiai tarnavo kitiems ir paliko puikų pavyzdį (Luko 22:25–27).

Kad ir netobuli, su trūkumais, apaštalai ištikimai sekė Jėzumi ir daug su juo ištvėrė. Todėl Jėzus sako: „Sudarau su jumis sandorą dėl Karalystės, kaip ir mano Tėvas yra su manimi sudaręs sandorą“ (Luko 22:29). Ši sandora tarp Jėzaus ir apaštalų laiduoja, kad jie paveldės dangaus Karalystę ir bus jo bendravaldžiai.

Visa tai dar priešaky, o kol kas jie tėra paprasti, silpni žmonės. Jėzus iš anksto perspėja: „Šėtonas pareikalavo, kad būtų leista jus išsijoti tarsi kviečius“ (Luko 22:31). Mokinių laukia didelis išbandymas – jie bus supurtyti tarsi kviečiai siete. Kaip sijojami kviečiai pabyra, taip Jėzaus mokiniai išsisklaidys. „Dėl manęs šiąnakt jūs visi suklupsite, kaip ir parašyta: ‘Kirsiu ganytojui, ir kaimenės avys išsisklaidys’“, – sako Jėzus (Mato 26:31; Zacharijo 13:7).

Petras su įsitikinimu taria: „Jei visi kiti ir sukluptų dėl tavęs, aš niekada nesuklupsiu!“ (Mato 26:33). Tačiau, anot Jėzaus, Petras dar šiąnakt, gaidžiui nė dukart nepragydus, jo išsižadės. „Aš karštai meldžiausi, kad tavo tikėjimas neužgestų, – sako jam Jėzus. – Tad kai jau būsi atsigavęs, stiprink savo brolius“ (Luko 22:32). Petras vis tiek atkakliai tvirtina: „Net jeigu man tektų mirti su tavimi, nieku gyvu tavęs neišsižadėsiu“ (Mato 26:35). Panašiai kalba ir kiti apaštalai.

Jėzus mokiniams sako: „Dar truputį pabūsiu su jumis, vaikeliai. Jūs manęs ieškosite, bet sakau jums dabar tą patį, ką esu sakęs žydams: kur aš einu, jūs negalite nueiti. Duodu jums naują įsakymą: mylėkite vienas kitą. Kaip aš jus mylėjau, taip ir jūs vienas kitą mylėkite. Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jono 13:33–35).

Girdėdamas, kad Jėzus ruošiasi išeiti ir su jais bus nebeilgai, Petras paklausia:

– Viešpatie, o kur tu eini?

Jėzus atsako:

– Dabar tu negali paskui mane sekti ten, kur aš einu, bet vėliau seksi.

– Viešpatie, kodėl negaliu sekti paskui tave dabar? – nesupranta Petras. – Aš savo gyvybę už tave atiduosiu! (Jono 13:36, 37)

Šįvakar Jėzus taip pat duoda apaštalams naujų nurodymų, susijusių su evangelizacijos darbu. Kai prieš kurį laiką Jėzus siuntė juos po Galilėją, jiems nereikėjo pasiimti nei piniginės, nei kelionmaišio (Mato 10:5, 9, 10). „Argi jums ko nors trūko?“ – klausia Jėzus. Mokiniai patvirtina, kad nieko netrūko. „O dabar, – sako Jėzus, – kas turi piniginę, tegu ją pasiima, taip pat tepasiima kelionmaišį; ir kas neturi kalavijo, teparduoda savo apsiaustą ir tenusiperka. Mat, sakau jums, turi išsipildyti žodžiai, užrašyti apie mane: ‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių.’ Tai, kas apie mane parašyta, pildosi“ (Luko 22:35–37).

Netrukus Jėzų prikals prie stulpo šalia nusikaltėlių – taip jis bus priskaitytas prie piktadarių. O jo sekėjams ateis sunkūs laikai – juos ims aršiai persekioti. Apaštalų manymu, tiems sunkumams jie yra pasiruošę. „Viešpatie, štai čia turime du kalavijus“, – sako jie. Jėzus taria: „Užteks“ (Luko 22:38). Tai, kad jie turi kalavijų, netrukus suteiks Jėzui galimybę pamokyti juos kai ko svarbaus.

Viršutiniame kambaryje Jėzus toliau kalbasi su artimiausiais savo mokiniais. „Tenebūgštauja jūsų širdys, – drąsina jis apaštalus. – Tikėkite Dievą, tikėkite ir mane“ (Jono 13:36; 14:1).

Jėzus jau netrukus iškeliaus, tačiau apaštalams dėl to nereikia nuogąstauti. Jėzus patikina: „Mano Tėvo namuose yra daug buveinių. [...] Kai nueisiu ir paruošiu jums vietą, parvyksiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“ Apaštalai nesupranta, kad Jėzus kalba apie savo iškeliavimą dangun. Vienas iš jų, Tomas, sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini. Iš kur mums tą kelią žinoti?“ (Jono 14:2–5).

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, – taria Jėzus. – Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Įžengti į „Tėvo namus“ gali tik tas, kas tiki Jėzų, laikosi jo mokymų ir seka jo pavyzdžiu visose gyvenimo srityse.

Pilypas, besiklausydamas Jėzaus žodžių, taria: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir to mums pakaks.“ Apaštalas, matyt, nori, kad Dievas apsireikštų jiems kokiame nors regėjime, panašiai kaip Mozei, Elijui ar Izaijui. Tačiau Jėzus Pilypui atsako: „Tiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė ir Tėvą.“ Jėzus yra tobulas savo Tėvo esybės atspindys. Būdami taip arti Jėzaus, mokiniai galėjo pamatyti, koks yra jų dangiškasis Tėvas. Joks regėjimas tam neprilygtų. Aišku, Tėvas už Sūnų didesnis, ir Jėzus tai pripažįsta. „Ką jums kalbu, kalbu ne iš savęs“, – sako jis (Jono 14:8–10). Jėzus neprisiima garbės sau, visus nuopelnus priskiria Tėvui.

Apaštalai savo akimis matė, kiek nuostabių darbų Jėzus padarė, girdėjo jį skelbiant apie Dievo Karalystę ir mokant žmones. Dabar Jėzus sako: „Kas tiki mane, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir netgi didesnių už juos“ (Jono 14:12). Ar tai reiškia, kad apaštalai darys dar didesnių stebuklų už savo Mokytoją? Jėzus ne tai turi omenyje. Jis kalba apie mokiniams pavesto darbo mastą: gerąją naujieną jie skelbs daug ilgiau, daug platesnėje teritorijoje ir pasieks daug daugiau žmonių.

Jėzus pažada, kad jam iškeliavus mokiniai neliks be pagalbos: „Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu. [...] Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą padėjėją, kad šis būtų su jumis per amžius, – tiesos dvasią“ (Jono 14:14, 16, 17). Šį padėjėją – savo šventąją dvasią – Dievas mokiniams atsiunčia Penkiasdešimtinių dieną.

„Dar valandėlė, – sako Jėzus, – ir pasaulis manęs nebematys, o jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jono 14:19). Apaštalai, tiesa, dar pasimatys su Jėzumi po jo prisikėlimo. Tačiau galiausiai jie visi susitiks, kai apaštalai dvasiniu kūnu bus prikelti gyventi danguje.

Jėzus tęsia: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas; aš irgi jį mylėsiu ir save jam apreikšiu.“ Tuomet Judas, dar vadinamas Tadu, paklausia: „Viešpatie, kas nutiko, kad ketini apreikšti save mums, o ne pasauliui?“ Jėzus atsako: „Kas mane myli, laikysis mano žodžių, ir mano Tėvas jį mylės. [...] Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko“ (Jono 14:21–24). Pasaulio žmonės, kitaip nei mokiniai, nepripažįsta, kad Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“.

Jėzus kalba toliau: „Kai ateis padėjėjas – šventoji dvasia, kurią Tėvas mano vardu atsiųs, – jis išmokys jus visko ir primins visa, ką jums sakiau.“ Apaštalai jau ne sykį matė, kokia galinga yra šventoji dvasia, tad šie Jėzaus žodžiai turėtų juos labai padrąsinti. Ateityje šventoji dvasia primins mokiniams visa, ko buvo mokomi. Jėzus tęsia: „Palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. [...] Tenebūgštauja jūsų širdys, tenedreba iš baimės“ (Jono 14:26, 27). Mokiniai gali jaustis ramūs – Jehova juos globos ir jiems vadovaus.

Jau visai netrukus mokiniai įsitikins, kad Dievo galia išties beribė. Jėzus sako: „Ateina pasaulio valdovas. Jis neturi man galios“ (Jono 14:30). Šėtonas turėjo galios Judui Iskarijotui ir jį užvaldė, tačiau Jėzus neturi jokios silpnybės, kuria pasinaudojęs piktasis galėtų atitraukti jį nuo Dievo. Ir nors Jėzus bus nužudytas, Šėtonas negalės kape jo laikyti amžinai. Jehova Jėzų prikels, nes jis visada klauso savo dangiškojo Tėvo (Jono 14:31).

Jau vėlu, turbūt po vidurnakčio. Tarp Jėzaus ir apaštalų vyksta atviras, nuoširdus pokalbis. Jis nori savo mokinius įkvėpti ir padrąsinti, tad pasako vieną palyginimą.

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynuogininkas“, – pradeda Jėzus (Jono 15:1). Prieš kelis šimtmečius vynmedžiu buvo pavadinta Jehovos tauta – Izraelis (Jeremijo 2:21; Ozėjo 10:1, 2). Tačiau šią tautą, kaip žinia, Jehova jau yra nusprendęs palikti (Mato 23:37, 38). Taigi šįsyk vynmedis vaizduoja visai ką kita – patį Jėzų. Šį vynmedį Jehova pasodino 29 metais, kai patepė Jėzų šventąja dvasia. Iš tolesnių Jėzaus žodžių paaiškėja, kad tas medis vaizduoja ne jį vieną. Jėzus tęsia:

„Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisių, jis [t. y. Tėvas] pašalina, o kiekvieną, kuri duoda vaisių, apvalo, kad duotų dar daugiau. [...] Kaip šakelė negali duoti vaisių pati iš savęs, atskirai nuo vynmedžio, taip ir jūs – jei neliksite su manimi. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jono 15:2–5).

Mokiniai vynmedžio šakelėmis taps tada, kai Dievas ant jų išlies šventosios dvasios – kai jiems bus atsiųstas žadėtasis padėjėjas. Tai įvyks po 51 dienos. O kodėl „vynmedžio šakelėms“ taip svarbu laikytis prie Jėzaus?

„Kas pasilieka su manimi, tas duoda gausių vaisių, nes su juo ir aš pasilieku, – aiškina Jėzus. – Atskirai nuo manęs jūs nieko negalite nuveikti.“ Kad būtų tarsi tos vaisingos šakelės, mokiniai turi ugdytis tokias kaip Jėzaus savybes, uoliai skelbti apie Dievo Karalystę ir padėti kitiems tapti Jėzaus sekėjais. O kas laukia bevaisių šakelių – tų, kurie neina išvien su Jėzumi? „Kas nelieka su manimi, tas yra kaip šakelė, kuri išmetama“, – sako Jėzus. Tada savo mokinius patikina: „Jei pasiliekate su manimi ir mano žodžiai pasilieka su jumis, prašykite, ko tik norėtumėte, ir tai bus jums suteikta“ (Jono 15:5–7).

Dabar Jėzus primena, kaip svarbu laikytis jo įsakymų. Apie tai šįvakar jis prabyla jau trečią kartą (Jono 14:15, 21). „Laikykitės mano įsakymų, ir pasiliksite mano meilėje, kaip kad aš laikausi Tėvo įsakymų ir pasilieku jo meilėje“, – ragina Jėzus. O iš ko bus ypač matyti, kad mokiniai Jėzaus įsakymų laikosi? Jis tęsia: „Štai koks yra mano įsakymas: mylėkite vienas kitą, kaip kad aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau“ (Jono 15:10–14).

Tokią meilę Jėzus netrukus parodys savo paties pavyzdžiu – už tuos, kurie jį tiki, atiduos savo gyvybę. Šis kilnus poelgis turėtų įkvėpti Jėzaus sekėjus ugdytis tokią pat meilę. Kaip Jėzus jau sakė, nuoširdi tarpusavio meilė bus skiriamasis jo mokinių bruožas: „Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jono 13:35).

Apaštalai tikriausiai atkreipė dėmesį, kad Jėzus pavadino juos draugais. „Pavadinau jus draugais, nes paskelbiau jums visa, ką girdėjau iš savo Tėvo“, – paaiškina jis. Kokia didelė garbė būti Jėzaus draugu ir žinoti, ką Tėvas yra jam apreiškęs! Tačiau kad ši draugystė nenutrūktų, mokiniai turi „duoti vaisių“. Jeigu uoliai darbuosis, Tėvas, anot Jėzaus, duos jiems visa, ko tik jį prašytų (Jono 15:15, 16).

Tarpusavio meilė padės mokiniams ištverti visus priešakyje laukiančius sunkumus. Pasaulyje jie bus nekenčiami, tad norėdamas mokinius padrąsinti Jėzus taria: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite – manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs priklausytumėte pasauliui, pasaulis jus mylėtų kaip saviškius. Kadangi jūs pasauliui nepriklausote [...], pasaulis jūsų nekenčia“ (Jono 15:18, 19).

Jėzus dar priduria: „Taip su jumis elgsis dėl mano vardo, nes jie nepažįsta to, kuris mane siuntė.“ Didingi Jėzaus darbai, galima sakyti, nuteisia tuos, kas jo nekenčia. Jėzus sako: „Jei nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių niekas kitas nėra padaręs, jie nebūtų kalti. O dabar jie mane matė, bet vis tiek ir manęs, ir mano Tėvo nekentė.“ Tačiau tai pernelyg nestebina. Kad Mesijo nekęs, buvo išpranašauta Raštuose (Jono 15:21, 24, 25; Psalmyno 35:19; 69:4).

Jėzus dar kartą pažada mokiniams atsiųsti padėjėją – šventąją dvasią. Ši galinga jėga padės jiems „duoti gausių vaisių“ – liudyti apie Jėzų (Jono 15:27).

Kambarys, kuriame Jėzus su mokiniais valgė Paschos vakarienę, netrukus liks tuščias. Apaštalai iš savo Mokytojo lūpų šįvakar išgirdo daug svarbių pamokymų. „Visa tai jums kalbu, kad nesukluptumėte, – paaiškina Jėzus ir čia pat priduria: – Jus šalins iš sinagogų, ir ateina valanda, kai žmonės jus žudys ir kiekvienas iš jų manys, kad taip atlieka tarnystę Dievui“ (Jono 16:1, 2).

Šie žodžiai mokinius tikriausiai labai sukrečia. Kad pasaulyje Kristaus sekėjai bus nekenčiami, jie jau girdėjo. Bet kad juos žudys, Jėzus taip tiesiai dar nebuvo pasakęs. „Iš pradžių jums apie tai nesakiau, nes buvau su jumis“, – paaiškina jis (Jono 16:4). Jėzus netrukus iškeliaus, todėl dabar pats metas mokinius įspėti apie būsimus išbandymus. Žinodami, kokie sunkumai jų laukia, mokiniai bus geriau pasiruošę juos atlaikyti.

„O dabar einu pas tą, kuris mane siuntė, – toliau kalba Jėzus. – Tačiau nė vienas iš jūsų manęs neklausiate: ‘Kur tu eini?’“ Kur Jėzus eina, mokiniai šįvakar teiravosi ne sykį, jiems tai labai rūpėjo (Jono 13:36; 14:5; 16:5). Tačiau dabar, išgirdę apie būsimus persekiojimus, jie suglumsta ir nieko nebeklausinėja. Jų norą daugiau sužinoti apie šlovingą Jėzaus ir jo ištikimų sekėjų ateitį užgožia liūdnos mintys. Jėzus tai puikiai supranta. „Kadangi aš jums apie tai pasakiau, jūsų širdis apėmė liūdesys“, – sako jis (Jono 16:6).

Jėzus tęsia: „Jums geriau, kad aš išeinu, nes jeigu neišeisiu, padėjėjas pas jus neateis, o jeigu išeisiu, jums jį atsiųsiu“ (Jono 16:7). Šis padėjėjas, šventoji dvasia, gali pasiekti ištikimus Dievo tarnus bet kuriame žemės kampelyje. Tačiau kad galėtų jį atsiųsti, Jėzui būtina numirti ir sugrįžti į dangų.

Šventoji Dievo dvasia „aiškiai atskleis pasauliui tiesą apie nuodėmę, teisumą ir teismą“ (Jono 16:8). Pasaulio nuodėmė, kuri bus atskleista, yra ta, kad žmonės netikėjo Dievo Sūnumi. Jėzaus paėmimas dangun bus aiškus įrodymas, kad jis iš tikrųjų buvo teisusis, – taip bus atskleista tiesa apie teisumą. O ką šventoji dvasia atskleis apie teismą? Galiausiai paaiškės, už ką Šėtonas, „šio pasaulio valdovas“, yra nusipelnęs mirties nuosprendžio (Jono 16:11).

„Dar daug dalykų turiu jums pasakyti, tačiau kol kas jūs negalite jų suvokti“, – sako Jėzus. Visgi netrukus mokiniai gaus šventosios dvasios, ir ji padės jiems „perprasti tiesą“ – ne tik perprasti, bet ir pagal ją gyventi (Jono 16:12, 13).

Paskui Jėzus sako: „Praeis valandėlė, ir jūs manęs nebematysite; dar valandėlė, ir mane regėsite.“ Apaštalai šių žodžių nesupranta ir ima tarpusavyje svarstyti, ką jie reiškia. Žinodamas, kad mokiniai nori jo apie tai paklausti, Jėzus taria: „Iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir raudosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu“ (Jono 16:16, 20). Kai rytoj popiet Jėzus bus nužudytas, religiniai vadovai džiūgaus, o mokiniai gedės. Tačiau Jėzus iš mirusių bus prikeltas ir tada jų sielvartas virs džiaugsmu. Jų džiaugsmas nepaliaus, nes vėliau Jėzus ant jų išlies šventosios Dievo dvasios.

Kad būtų lengviau suprasti, kaip jų liūdesys gali virsti džiaugsmu, Jėzus pateikia tokį pavyzdį: „Moteris gimdydama kamuojasi, nes yra atėjusi jos valanda, tačiau pagimdžiusi vaikelį ji to suspaudimo nebeatsimena, mat džiaugiasi, kad gimė pasaulyje žmogus.“ Tada savo mokinius padrąsina: „Taip ir jūs dabar liūdite, bet kai vėl jus pamatysiu, jūsų širdys džiaugsis ir niekas to džiaugsmo iš jūsų neatims“ (Jono 16:21, 22).

Iki šiol mokiniai niekada nėra meldęsi Jėzaus vardu. Ir štai dabar Jėzus jiems sako: „Tą dieną jūs prašysite Tėvą mano vardu.“ Gal tai reiškia, kad Tėvas jų atžvilgiu nusiteikęs nenoriai? Tikrai ne. „Tėvas jus myli, nes jūs mane mylėjote ir įtikėjote, kad esu Dievo siųstas“, – paaiškina Jėzus (Jono 16:26, 27).

Apaštalai, matyt, pakylėti įkvepiančių Jėzaus žodžių, taria: „Dėl to mes tikime, kad esi Dievo siųstas.“ Tačiau jų tikėjimas netrukus bus išmėgintas. Jėzus žino, kaip viskas bus. Jis sako: „Štai ateina valanda, ji jau čia pat, kai jūs visi išsibėgiosite į savo namus ir paliksite mane vieną.“ Vis dėlto Jėzus nenori, kad jo mokiniai nusimintų. „Visus šiuos dalykus jums kalbu, kad turėtumėte ramybę, – sako jis. – Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet būkite drąsūs – aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:30–33) Nors Jėzus iškeliaus, savo mokinių jis niekada neapleis. Jėzus įsitikinęs, kad ir jo sekėjai, net patirdami Šėtono ir šio pasaulio priešiškumą, gali likti ištikimi Dievui ir tapti pasaulio nugalėtojais.

Netrukus Jėzus grįš pas savo Tėvą. Norėdamas paruošti savo brangius mokinius ateičiai, jis pasakė daug svarbių dalykų. Dabar Jėzus pakelia akis į dangų ir ima melstis: „Tėve, atėjo metas. Pašlovink savo Sūnų, kad Sūnus pašlovintų tave. Tu suteikei jam valdžią visiems žmonėms, kad jis suteiktų amžiną gyvenimą visiems, kuriuos esi jam davęs“ (Jono 17:1, 2).

Pirmieji maldos žodžiai liudija, kas Jėzui yra svarbiausia – kad būtų pašlovintas Dievas. Tada Jėzus pamini kitą reikšmingą dalyką: jam yra duota valdžia suteikti žmonėms amžiną gyvenimą. Dėl Jėzaus aukos ta nuostabi dovana yra prieinama visai žmonijai. Vis dėlto amžinąjį gyvenimą gaus palyginti nedaugelis. Šiai dovanai gauti yra viena būtina sąlyga. Kokia? Jėzus sako: „Amžinai gyventi – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį, Jėzų Kristų“ (Jono 17:3).

Žmogus, kuris trokšta gyventi amžinai, turi gerai pažinti Tėvą ir jo Sūnų, siekti su jais artimos draugystės. Jam reikia ugdytis Dievo ir Kristaus mąstyseną, puoselėti taurias, tokias kaip jų savybes. Ir visa tai turi atsispindėti jo elgesyje su kitais. Sykiu žmogus privalo suvokti, kad už amžino gyvenimo dovaną yra kai kas daug svarbesnio – tai Dievo vardo pašlovinimas.

„Aš pašlovinau tave žemėje – atlikau darbą, kurį buvai man pavedęs, – tęsia savo maldą Jėzus. – Taigi dabar, Tėve, pašlovink mane savo akivaizdoje ta šlove, kurią šalia tavęs turėjau dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jono 17:4, 5). Jėzus laukia, kada po mirties bus prikeltas ir grįžęs į dangų vėl galės džiaugtis šlove, kurią kadaise turėjo.

Būdamas žemėje Jėzus išties daug nuveikė. Jis sako Jehovai: „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, tu davei juos man ir jie laikėsi tavo žodžio“ (Jono 17:6). Iš Jėzaus lūpų Jehovos vardas, be abejo, nuskambėjo ne sykį. Tačiau jis atskleidė ir kiek daug po šiuo vardu slypi. Apaštalai geriau pažino savo Dievą – koks jis yra, kaip žiūri į žmones, kaip su jais elgiasi.

Jėzaus mokiniai daug sužinojo ne tik apie Jehovą, bet ir apie jo Sūnų – kokį vaidmenį Dievas jam yra skyręs, – taip pat daugelį kitų svarbių dalykų. „Žodžius, kuriuos man davei, aš perdaviau jiems, – sako Jėzus. – Jie priėmė juos ir išties suprato, kad atėjau tavo vardu, ir įtikėjo, kad tu mane siuntei“ (Jono 17:8).

„Aš prašau dėl jų. Ne dėl pasaulio prašau, o dėl tų, kuriuos esi man davęs, nes jie yra tavo“, – tęsia Jėzus. Čia jis nubrėžia aiškią ribą tarp savo sekėjų ir kitų žmonių pasaulyje. Už savo mokinius jis meldžia: „Šventasis Tėve, sergėk juos dėl savo vardo, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes. Kai buvau su jais, aš pats juos sergėjau [...]. Nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų.“ (Jėzus turi omenyje Judą Iskarijotą, kuris visai netrukus jį išduos.) (Jono 17:9–12)

„Pasaulis jų nekentė“, – sako Jėzus. Paskui tęsia: „Aš neprašau, kad paimtum juos iš pasaulio, – prašau, kad sergėtum juos nuo piktojo. Jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui“ (Jono 17:14–16). Nors apaštalai ir kiti Jėzaus sekėjai gyvena pasaulyje – tarp žmonių, kuriems įtaką daro Šėtonas, – jie turi saugotis, kad pasaulis jų nepaveiktų ir jie neimtų daryti blogų jo darbų.

O kaip jiems likti šventiems, kaip nesusitepti šiuo pasauliu? „Pašventink juos tiesa! – meldžia Jėzus ir čia pat priduria: – Tavo žodis yra tiesa“ (Jono 17:17). Mokiniai turi laikytis tiesos žodžių, užrašytų šventuosiuose raštuose, taip pat visko, ko mokė Jėzus. Vėliau kai kuriuos iš apaštalų Dievas įkvėps parašyti daugiau raštų, kurie irgi bus Dievo Žodžio dalis. Tos užrašytos tiesos padės Jėzaus sekėjams likti šventiems ir atsidėjus tarnauti Dievui.

Ateityje Dievo Žodžio tiesą priims daugiau žmonių, todėl Jėzus meldžiasi ne tik už savo apaštalus, bet ir už tuos, kurie „per jų žodį“ įtikės. „Prašau [...], kad jie visi būtų viena, kaip tu, Tėve, su manimi ir aš su tavimi esame viena“, – meldžia Jėzus (Jono 17:20, 21). Jiedu su Tėvu yra viena – visais atžvilgiais vieningi. Tokios vienybės Jėzus meldžia ir savo sekėjams.

Šįvakar Jėzus apaštalams sakė, kad eina paruošti jiems vietos danguje (Jono 14:2, 3). Kaip tik apie tai dabar jis užsimena maldoje: „Tėve, aš noriu, kad tie, kuriuos esi man davęs, būtų su manimi ten, kur būsiu aš, – kad jie matytų manąją šlovę, kurią esi man suteikęs, mat tu mylėjai mane dar prieš pasaulio užgimimą“ (Jono 17:24). Taip, Jehovą ir jo viengimį Sūnų šilti jausmai sieja jau daugybę amžių.

Savo maldą Jėzus baigia tokiais žodžiais: „Aš apreiškiau jiems tavo vardą ir dar apreikšiu, kad juose būtų meilė, kuria mane mylėjai, ir kad aš ir jie būtume viena“ (Jono 17:26). Girdėdami šiuos žodžius mokiniai dar kartą įsitikina, koks reikšmingas Jėzui yra Dievo vardas, taip pat kad Jehova juos labai myli – ir ne tik juos, bet visus, kurie brangina tiesą.

Vienuolikai ištikimų apaštalų girdint, Jėzus ką tik pasakė jaudinančią maldą. Dabar, pagiedoję gyriaus giesmių, visi jie patraukia link Alyvmedžių kalno (Morkaus 14:26). Ten yra viena graži vieta, kurioje Jėzus dažnai lankydavosi, – Getsemanės sodas.

Jiems priėjus šį sodą, Jėzus stabteli ir taria: „Pasėdėkite čia, aš nueisiu tenai pasimelsti.“ Aštuonis mokinius jis palieka tikriausiai kažkur prie įėjimo, o tris – Petrą, Jokūbą ir Joną – nusiveda su savimi. Ir štai dabar Jėzų apima didelis nerimas. „Mano siela mirtinai nuliūdusi, – sako jis drauge esantiems apaštalams. – Pasilikite čia ir budėkite su manimi“ (Mato 26:36–38).

Kiek nuo jų paėjėjęs, Jėzus parpuola ant žemės ir ima karštai melstis: „Tėve! Tau viskas įmanoma. Atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau tebus ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Morkaus 14:35, 36). Ar tai reiškia, kad Jėzus apsigalvojo ir norėtų atsitraukti? Ne, jis taip kalba ne dėl to.

Dar prieš ateidamas į žemę, Jėzus iš dangaus matė, kokias kančias tenka iškęsti tiems, kam romėnai vykdo mirties bausmę. Dabar jis pats yra žmogus ir tokį pat skausmą reikės iškęsti jam. Be to, Jėzui nesvetimi ir tokie žmogiški jausmai kaip baimė ir nerimas. Tad suprantama, kad artėjant tos siaubingos egzekucijos valandai Jėzus labai jaudinasi. Bet užvis labiausiai jis nerimauja, kad jo mirtis gali užtraukti negarbę Tėvo vardui – juk, apkaltinę piktžodžiavimu prieš Dievą, jį pakabins ant stulpo tarsi baisiausią nusikaltėlį.

Išliejęs Jehovai savo širdį, Jėzus grįžta pas tris apaštalus, tačiau randa juos miegančius. Tada Petrui sako: „Nejau neįstengėte nė valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“ Jėzus, aišku, supranta, kad jau vėlyvas metas ir kad jo mokiniai irgi patiria įtampą, tad priduria: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mato 26:40, 41).

Jėzus nueina antrą kartą ir meldžiasi Dievui tais pačiais žodžiais. Grįžęs pas mokinius, jis vėl randa juos miegančius, nors šie turėtų budėti ir melstis. Pabudę iš miego, apaštalai neturi nė kaip pasiteisinti (Morkaus 14:40). Jėzus išeina trečiąkart. Atsiklaupęs ant kelių jis vėl ima melstis Dievui.

Jėzus vis nerimauja, kad žeminanti jo mirtis – it kokio nusikaltėlio – gali užtraukti negarbę Tėvo vardui. Sūnaus maldavimus Jehova, be abejo, girdi. Jis atsiunčia angelą, kad Jėzų sustiprintų. Tačiau Jėzus melstis nepaliauja, meldžiasi netgi dar karščiau. Ant jo pečių gula milžiniška atsakomybė. Nuo to, ar liks ištikimas Dievui, priklauso ne tik jo paties, bet ir visos žmonijos ateitis. Įtampa tokia didžiulė, kad Jėzui besimeldžiant jo prakaitas ima varvėti žemėn tarsi kraujo lašai (Luko 22:44).

Baigęs melstis Jėzus grįžta pas apaštalus, bet ir vėl randa juos miegančius. „Tokiu metu jūs miegate ir ilsitės? – sako jis. – Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus bus išduotas nusidėjėliams į rankas. Kelkitės, eime! Antai mano išdavėjas jau čia“ (Mato 26:45, 46).

Jau gerokai po vidurnakčio. Didelis būrys aukštųjų kunigų ir fariziejų ieško Jėzaus. Juos lydi romėnų karo vadas su kareiviais. O visų priešaky žengia Judas. Už tai, kad išduos Jėzų, jam pažadėta 30 sidabrinių.

Palikęs namus, kuriuose su Jėzumi ir kitais apaštalais šventė Paschą, Judas tikriausiai tiesiu taikymu nuėjo pas aukštuosius kunigus (Jono 13:27). Kunigai subūrė jiems pavaldžius sargybinius, prie jų dar prisijungė kareivių, ir visi, nešini ginklais, žibintais ir deglais, išėjo ieškoti Jėzaus. Turbūt iš pradžių Judas juos nuveda į kambarį, kur Jėzus su mokiniais valgė Paschos vakarienę. Tačiau nieko ten neradę, patraukia tolyn: pereina Kidrono slėnį ir žingsniuoja link Getsemanės sodo.

Judas kopia Alyvmedžių kalnu ir nė kiek neabejoja, kad Jėzų ras būtent šiame sode. Pastarosiomis dienomis, keliaudamas iš Betanijos į Jeruzalę ir atgal, Jėzus su mokiniais čia vis sustodavo. Dabar naktis, tamsoje šmėžuojant medžių šešėliams sunku įžiūrėti veidus. Kareiviai, kurie eina paskui, galimas dalykas, niekada nėra Jėzaus matę. Tad Judas padės jį atpažinti, duos sutartinį ženklą. „Jis bus tas, kurį pabučiuosiu, – sako Judas. – Suimkite jį ir nuveskite akylai saugodami“ (Morkaus 14:44).

Lydimas vyrų būrio Judas įžengia į sodą ir išvydęs Jėzų su apaštalais nueina tiesiai prie savo Mokytojo. „Sveikas, rabi̇̀!“ – sako jis ir Jėzų pabučiuoja. „Drauguži, ko atėjai?“ – klausia Jėzus (Mato 26:49, 50). Atsakymą, aišku, jis žino. „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ – taria jam (Luko 22:48). Ir daugiau Jėzus nebemato reikalo savo išdavikui ką nors sakyti.

Tada Jėzus paeina į priekį ir jo veidą nušviečia deglų ir žibintų šviesa.

– Ko ieškote? – klausia jis.

– Jėzaus Nazariečio, – pasigirsta iš minios.

– Tai aš, – drąsiai taria Jėzus (Jono 18:4, 5).

Vyrai nežino, ko tikėtis, tad atsitraukia atgal ir parpuola ant žemės.

Regis, būtų puiki proga pasprukti, tačiau Jėzus niekur nebėga.

Jėzų, surištą it kokį nusikaltėlį, veda pas Aną. Kai Jėzus dar būdamas vaikas lankėsi šventykloje ir stebino visus savo išmanymu, Anas tarnavo vyriausiuoju kunigu (Luko 2:42, 47). Vėliau šias pareigas ėjo kai kurie iš jo sūnų, o dabar – jo žentas, vardu Kajafas.

Kol Anas Jėzų apklausia, Kajafas turi laiko sušaukti Sinedrioną. Šią teismo tarybą sudaro 71 narys, tarp jų – vyriausiasis kunigas ir kiti, anksčiau ėję šias pareigas.

Anas ima klausinėti Jėzų apie jo mokinius ir jo mokymą. Jėzus atsako: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Nuolat mokiau sinagogose ir šventykloje, kur renkasi visi žydai, ir nieko nekalbėjau slapta. Kodėl tad klausi manęs? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Jie žino, ką sakiau“ (Jono 18:19–21).

Vienas iš greta stovinčių sargybinių trenkia Jėzui per veidą ir priekaištingu tonu taria: „Tu šitaip atsakai tokiam aukštam kunigui?!“ Jėzus nieko blogo nepadarė. „Jei pasakiau ką blogo, paliudyk, kas blogai, – sako jis sargybiniui. – O jei pasakiau teisybę, kodėl mane muši?“ (Jono 18:22, 23). Tada Anas išsiunčia Jėzų pas savo žentą Kajafą.

Kajafo namuose jau susirinkę tautos vyresnieji ir Raštų aiškintojai – visas Sinedrionas. Sušaukti teismą naktį ir dar per Paschą yra neteisėta. Tačiau jie taip trokšta įgyvendinti savo sumanymą, kad jiems tai nė motais.

Nešališko teismo tikėtis neverta – jau iš anksto aišku, koks bus nuosprendis. Susidoroti su Jėzumi Sinedrionas nutarė jau prieš kurį laiką, po Lozoriaus prikėlimo (Jono 11:47–53). Ir vos prieš kelias dienas aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji dar kartą susitarė Jėzų suimti ir nužudyti (Mato 26:3, 4).

Maža to, kad pats susibūrimas neteisėtas, aukštieji kunigai ir kiti Sinedriono nariai dar ima ieškoti žmonių, kurie duotų prieš Jėzų melagingus parodymus. Tokių liudytojų atsiranda ne vienas, tačiau jų parodymai tarpusavyje nesutinka. Galiausiai ateina du vyrai ir pareiškia: „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš nugriausiu šitą rankų darbo šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’“ (Morkaus 14:58). Vis dėlto ir jų pasakojimai iki galo nesutampa.

Kajafas sako Jėzui: „Tai nieko nesakai? Ar negirdi, ką jie prieš tave liudija?“ (Morkaus 14:60). Jėzus tyli. Į nepagrįstus, prieštaringus kaltinimus jis nemato reikalo atsakinėti. Tada vyriausiasis kunigas imasi kitos taktikos.

Jis žino, kaip jautriai reaguoja žydai, jei kas nors laiko save Dievo Sūnumi. Kiek anksčiau, girdėdami, kad Jėzus Dievą vadina savuoju Tėvu, žydai taip piktinosi, kad norėjo jį nužudyti – mat, jų manymu, taip jis prilygina save Dievui (Jono 5:17, 18; 10:31–39). Turėdamas visa tai omenyje, Kajafas ima Jėzų spausti: „Saikdinu tave gyvuoju Dievu! Atsakyk mums, ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus?“ (Mato 26:63). Kad jis Kristus ir Dievo Sūnus, Jėzus atvirai sakė jau ne kartą. Tad jei dabar tylėtų, savo žodžius, galima sakyti, paneigtų (Jono 3:18; 5:25; 11:4). Taigi Jėzus taria: „Taip, esu, ir jūs matysite Žmogaus Sūnų sėdintį Galingojo dešinėje ir ateinantį su dangaus debesimis“ (Morkaus 14:62).

Išgirdęs šiuos žodžius vyriausiasis kunigas kaipmat persiplėšia drabužius ir sušunka: „Jis piktžodžiauja! Ar bereikia mums liudytojų? Jūs ką tik girdėjote piktžodžiavimą! Ką jūs manote?“ Sinedrionas paskelbia nuosprendį: „Jis vertas mirties!“ (Mato 26:65, 66).

Tada iš Jėzaus ima tyčiotis, smūgiuoti jį kumščiais. Kai kurie muša jam per skruostus ir spjaudo į veidą. Dangstydami Jėzui akis jie kandžiai sako: „Pranašauk! Kuris tau sudavė?“ (Luko 22:64). Kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su paties Dievo Sūnumi!

Kai Getsemanės sode Jėzus buvo suimtas, apaštalai išsigando ir palikę savo Mokytoją pabėgo. Vis dėlto Petras ir „kitas mokinys“, greičiausiai Jonas, toli nenueina – Jėzaus išsivesti atėjusį būrį nusprendžia pasekti (Jono 18:15; 19:35; 21:24). Jėzų jiedu prisiveja, matyt, dar pakeliui pas Aną. Anui išsiuntus Jėzų pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, Petras ir Jonas seka jį toliau, tik per atstumą. Jų širdyje tikriausiai grumiasi dvejopi jausmai – ir nerimas dėl Mokytojo, ir baimė dėl savo pačių gyvybės.

Jonui pavyksta patekti į vyriausiojo kunigo rūmų kiemą (mat vyriausiasis kunigas jį pažinojo), o Petras lieka laukti už vartų. Jonas nuėjęs susitaria su durininke, kad įleistų ir Petrą.

Naktis šalta, tad kieme žmonės iš anglių susikūrė ugnį ir prie jos šildosi. Petras prisėda šalia. Jis laukia, kuo gi baigsis Jėzaus teismas (Mato 26:58). Laužo šviesoje durininkė, įleidusi Petrą vidun, geriau įsižiūri į jo veidą ir netikėtai užklausia: „Ar tik ir tu nesi vienas iš to žmogaus mokinių?“ (Jono 18:17). Petrą tą naktį atpažįsta ne ji viena. Įtarimus, kad jis buvo su Jėzumi, išsako ir kiti (Mato 26:69, 71–73; Morkaus 14:70).

Žmonių spaudžiamas Petras jaučiasi toks sutrikęs, kad visus kartus savo Mokytojo išsigina, sakosi išvis jo nepažįstąs (Morkaus 14:67, 68). Galiausiai apaštalas net ima „siųsti sau prakeiksmus ir prisiekinėti“ – atseit, jeigu jis sako netiesą, teištinka jį kokia nelaimė (Mato 26:74).

Viename iš Kajafo rūmų kambarių tuo tarpu vyksta Jėzaus teismas. Iš kiemo, esančio apačioje, Petras ir kiti gali matyti, kaip vienas po kito ateina ir išeina žmonės, pakviesti duoti prieš Jėzų parodymų.

Petro tvirtinimais aplinkiniai netiki, mat jo tarmė išduoda, kad jis galilėjietis – kaip ir Jėzus. Kai Malkaus, kuriam Petras nukirto ausį, giminaitis jį atpažinęs paklausia: „Argi aš nemačiau tavęs sode su juo?“, Petras išsigina Jėzaus trečią kartą. Ir tuojau pragysta gaidys. Taip išsipildo Jėzaus pasakyti žodžiai (Jono 13:38; 18:26, 27).

Matyt, kaip tik tuo momentu Jėzų išveda į balkoną. Jis atsigręžia į kiemą, kur stovi Petras, ir jųdviejų akys susitinka. Jėzaus žvilgsnis tikriausiai perveria Petrą kiaurai. Tą akimirką apaštalas prisimena, ką vos prieš keletą valandų viršutiniame kambaryje sakė jam Viešpats. Suvokęs, kas įvyko, Petras, slegiamas baisaus kaltės jausmo, išbėga laukan ir karčiai pravirksta (Luko 22:61, 62).

Kaip galėjo taip atsitikti? Kaip Petras – tas, kuris buvo toks tikras savo dvasingumu ir stiprybe, – galėjo išsiginti savo Viešpaties? Teisingumas pamintas, Jėzus teisiamas kaip didžiausias nusikaltėlis, o jis, užuot stojęs Mokytojo ginti, atsuko jam nugarą – išsižadėjo žmogaus, kuris turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jono 6:68).

Skaudi Petro patirtis byloja, kad net dievobaimingas, tvirto tikėjimo žmogus, netikėtai susidūręs su išbandymais, gali suklupti, jeigu nėra jiems tinkamai pasiruošęs. Tai, kas nutiko šiam Jėzaus apaštalui, yra gera pamoka kiekvienam iš mūsų.