Naktis slenka į pabaigą. Apaštalas Petras ką tik trečią kartą išsigynė Jėzaus. Teismas, kurį Sinedriono nariai surengė Jėzui, buvo tikra parodija. Visa taryba trumpam išsiskirsto ir penktadienio rytą vėl susieina, mėgindami bent kiek sudaryti įspūdį, kad šis teismas teisėtas. Jėzus dar kartą išvedamas jų akivaizdon.

Aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai vėl ima jį kvosti:

– Jei tu esi Kristus, pasakyk mums.

– Jeigu jums ir pasakyčiau, nepatikėtumėte. Ir jeigu jūsų ko klausčiau, neatsakytumėte, – taria Jėzus ir iškart priduria: – Nuo šiol Žmogaus Sūnus sėdės galingojo Dievo dešinėje.

Čia Jėzus duoda akivaizdžią užuominą, kad jis yra tas, apie kurį rašė pranašas Danielius (Luko 22:67–69; Mato 26:63; Danieliaus 7:13).

– Tai tu esi Dievo Sūnus? – tie vis neatstoja.

– Patys sakote, kad esu, – drąsiai atsako Jėzus.

Aukščiausiajam žydų teismui, regis, to pakanka – dabar jie gali apkaltinti Jėzų piktžodžiavimu ir nuteisti jį mirtimi.

– Ar bereikia mums liudijimo? – džiaugiasi Sinedriono nariai (Luko 22:70, 71; Morkaus 14:64).

Jėzų jie suriša ir išveda pas Romos vietininką Poncijų Pilotą.

Pas Pilotą vedamą Jėzų, galimas dalykas, mato ir Judas Iskarijotas. Suvokęs, kad Jėzus pasmerktas myriop, Judas ima baisiai graužtis. Tačiau užuot gręžęsis į Dievą ir nuoširdžiai atgailavęs, jis pasielgia savaip: nueina pas aukštuosius kunigus ir vyresniuosius grąžinti 30 sidabrinių.

– Išduodamas teisų kraują nusidėjau, – taria.

– O koks mūsų reikalas? Tu pats žinokis! – atsako tie šaltai (Mato 27:4).

Judas nusviedžia šventykloje pinigus ir tada žengia dar vieną klaidingą žingsnį – nusprendžia atimti sau gyvybę. Jis mėgina pasikarti, tačiau tikriausiai nulūžta šaka, prie kurios buvo pririšęs virvę, ir jis krenta žemyn ant uolos, jo kūnas net perplyšta pusiau (Apaštalų darbų 1:17, 18).

Jėzus ateina į Poncijaus Piloto rūmus. Vis dar ankstus rytas. Patys žydai į pretorijų pas kitataučius kojos nekelia. Jų manymu, tai juos suterštų ir jie negalėtų valgyti šventinės vakarienės. Nisano 15-ąją prasideda Neraugintos duonos šventė, kuri laikoma Paschos tęsiniu.

Išėjęs pas žydus į lauką Pilotas klausia:

– Kuo šitą žmogų kaltinate?

– Jeigu jis nebūtų piktadarys, nebūtume tau jo perdavę, – atkerta jie.

Matyt, pajautęs spaudimą, Pilotas mėgina išsisukti:

– Pasiimkite jį ir teiskite pagal savo įstatymus.

– Mums neleidžiama nieko bausti mirtimi, – taria jie aiškiai išduodami savo siekį (Jono 18:29–31).

Jeigu tie religiniai vadovai nužudytų Jėzų per Paschos šventę, liaudyje greičiausiai kiltų nepasitenkinimas. Tačiau jeigu jiems pavyktų pakurstyti romėnus, kad šie mirties bausmę Jėzui įvykdytų dėl kokių nors politinių priežasčių, atsakomybės jie nusikratytų.

Religiniai vadovai nesako Pilotui, kad Jėzų pasmerkė už piktžodžiavimą. Jo akivaizdoje jie pateikia kitokius, tiesa, irgi visiškai nepagrįstus kaltinimus: „Mes išsiaiškinome, kad šitas [1] veda iš kelio mūsų tautą, [2] draudžia mokėti Cezariui mokesčius ir [3] tvirtina esąs Kristus, karalius“ (Luko 23:2).

Kadangi Pilotas atstovauja Romos imperijos interesams, labiausiai jam užkliūva kaltinimas, kad Jėzus skelbiasi karaliumi. Tad grįžęs į pretorijų, valdytojas pasišaukia Jėzų ir jo klausia:

– Tai tu esi žydų karalius?

Romos imperijos įstatymas skelbtis karaliumi draudžia. Taigi iš esmės Pilotas klausia, ar Jėzus neina prieš Cezarį. O Jėzus savo ruožtu nori išsiaiškinti, ką Pilotas apie jį jau žino.

– Ar pačiam kilo toks klausimas, ar kiti tau apie mane taip pasakė? – paklausia Jėzus.

– Bene aš žydas? – sako valdytojas, duodamas suprasti, kad apie Jėzų beveik nieko nežino ir yra pasiruošęs jį išklausyti. Tada priduria: – Tavo paties tauta ir aukštieji kunigai man tave perdavė. Ką padarei? (Jono 18:33–35)

Nuo klausimo, ar jis yra karalius, Jėzus nebando išsisukti. Tai, kaip Jėzus atsako, Pilotui padaro didelį įspūdį.

Stovėdamas Piloto akivaizdoje Jėzus nesigina esąs karalius. Tačiau jo Karalystė Romos imperijai nekelia jokios grėsmės. „Manoji Karalystė nėra iš šio pasaulio, – aiškina Jėzus. – Jei mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, mano pavaldiniai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet manoji Karalystė nėra iš čia“ (Jono 18:36).

„Vadinasi, tu esi karalius?“ – norėdamas pratęsti pokalbį sako Pilotas. „Tu pats pasakei, kad esu karalius, – patvirtina Jėzus. – Esu gimęs ir atėjęs į pasaulį tam, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuriam tiesa svarbi, klauso mano balso“ (Jono 18:37).

Praėjusį vakarą kalbėdamas su mokiniais Jėzus Tomui tarė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Jėzus mokė žmones tiesos apie daugelį dalykų, ypač daug kalbėjo apie Dievo Karalystę. Kad į žemę atėjo liudyti tiesos, dabar atvirai pasako ir Pilotui. Už tiesą Jėzus yra pasiruošęs net gyvybę guldyti. „Kas yra tiesa?“ – paklausia Pilotas, tačiau atsakymo nelaukia. Po šio pokalbio jis jau žino, kokį nuosprendį Jėzui paskelbti (Jono 14:6; 18:38).

Iš pretorijaus Pilotas dabar išeina į lauką ir kreipiasi į aukštuosius kunigus ir kitus čia susirinkusius žydus: „Aš nematau, kad šitas žmogus būtų kuo nors nusikaltęs.“ Pilotui tariant šiuos žodžius Jėzus tikriausiai stovi šalia. Su valdytojo sprendimu žydai nesutinka. Jie ima atkakliai tvirtinti: „Jis kiršina liaudį skleisdamas savo mokslą visoje Judėjoje. Pradėjęs Galilėjoje jis atėjo net iki mūsų!“ (Luko 23:4, 5).

Pilotas turbūt apstulbęs: neapykanta Jėzui žydus tiesiog apakino! Aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems žeriant vieną kaltinimą po kito, Pilotas klausia Jėzaus: „Ar negirdi, kiek daug kaltinimų jie tau meta?“ (Mato 27:13). Tačiau Jėzus netaria nė žodžio. Matydamas, kad taip įžūliai kaltinamas Jėzus stovi visiškai ramus, Pilotas negali atsistebėti.

Žydų pasakytų žodžių, kad savo mokslą Jėzus pradėjo skleisti nuo Galilėjos, Pilotas nepraleido pro ausis. Jam kilo mintis išsiaiškinti, ar tik Jėzus nebus galilėjietis. Tada tos nemalonios atsakomybės teisti Jėzų jis galėtų nusikratyti. Paaiškėjus, kad taip ir yra, Pilotas nusiunčia Jėzų pas Galilėjos valdytoją Erodą Antipą, Erodo Didžiojo sūnų. Šiuo šventės laikotarpiu jis kaip tik yra Jeruzalėje. Erodas Antipas yra tas pats valdytojas, kuris nukirsdino Joną Krikštytoją. Girdėdamas, kokius stebuklus Jėzus daro, vienu metu jis net baiminosi, ar Jėzus nebus iš mirties prisikėlęs Jonas (Luko 9:7–9).

Pamatęs Jėzų Erodas apsidžiaugia. Gal jis norės Jėzui padėti? Gal sąžiningai ištirs, ar jam metami kaltinimai turi pagrindą? Tikrai ne. Erodas nudžiunga, nes galės patenkinti savo smalsumą, jis tikisi išvysti Jėzų „darant kokį nors stebuklą“ (Luko 23:8). Tačiau Erodo lūkesčių Jėzus neišpildo. Net į jo klausimus nieko neatsako. Iš apmaudo Erodas su sargybiniais ima Jėzų žeminti. Apvilkę puošniu drabužiu, iš jo tyčiojasi. Tada jį nusiunčia atgal pas Pilotą (Luko 23:11). Erodas ir Pilotas, iki šiol buvę priešai, dabar tampa gerais draugais.

Taigi Jėzus grįžta pas Pilotą. Šis, susikvietęs aukštuosius kunigus, vyresnybę ir liaudį, taria: „Aš jūsų akivaizdoje jį išklausinėjau ir išsiaiškinau, kad kaltinimai, kuriuos jam metate, neturi pagrindo. Erodas irgi taip mano, todėl sugrąžino jį mums. Tai štai: jis nepadarė nieko, dėl ko būtų vertas mirties. Aš jį nubausiu ir paleisiu“ (Luko 23:14–16).

Pilotas supranta, kad kunigai Jėzų jam perdavė tik iš pavydo, tad norėtų jį paleisti. Maža to, sėdėdamas teismo pakyloje Pilotas gauna iš žmonos žinią: „Nieko šiam teisiam žmogui nedaryk, nes šiandien sapne labai dėl jo kentėjau“ (Mato 27:19). Žmonos regėtas sapnas, kurį, matyt, siuntė Dievas, yra dar viena rimta paskata Pilotui Jėzų paleisti.

Kaip tad Pilotas pasielgs? Ar priims teisingą sprendimą?

Pilotas ką tik kreipėsi į minią sakydamas: „Aš jūsų akivaizdoje jį išklausinėjau ir išsiaiškinau, kad kaltinimai, kuriuos jam metate, neturi pagrindo. Erodas irgi taip mano“ (Luko 23:14, 15). Tačiau žydai trokšta Jėzui vieno – mirties. Mėgindamas jį nuo tokios baigties išgelbėti, Pilotas vėl kreipiasi į minią: „Pagal jūsų paprotį turėčiau per Paschą paleisti jums vieną kalinį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ (Jono 18:39).

Kaip tik šiuo metu kalėjime yra vienas pagarsėjęs nusikaltėlis, vardu Barabas. Į kalėjimą jis įmestas už plėšikavimą, maišto kurstymą ir žmogžudystę. Taigi Pilotas žmonių klausia: „Kurį norite, kad jums paleisčiau, – Barabą ar Jėzų, vadinamą Kristumi?“ Aukštųjų kunigų sukurstyti žmonės ima prašyti, kad būtų paleistas Barabas. Valdytojas dar kartą jų klausia:

– Tai kurį iš tų dviejų norite, kad jums paleisčiau?

– Barabą, – atsako žydai (Mato 27:17, 21).

– Ką man tada daryti su Jėzumi, vadinamuoju Kristumi? – suglumęs klausia Pilotas.

– Ant stulpo jį!

Minia įžūliai reikalauja mirties visiškai nekaltam žmogui (Mato 27:22).

– Bet ką bloga šitas žmogus padarė? – dar bando užtarti Jėzų Pilotas. – Aš nematau, dėl ko jis būtų vertas mirties. Nubausiu jį ir paleisiu (Luko 23:22).

Kad ir kaip Pilotas stengiasi, žmonės reikalauja savo. „Ant stulpo jį!“ – vis garsiau šaukia (Mato 27:23). Religiniai vadovai taip įaudrino minią, kad ši trokšta kraujo! Ir ne kokio nusikaltėlio, žmogžudžio kraujo, bet visiškai nekalto žmogaus, kuris dar prieš penkias dienas Jeruzalėje buvo sutiktas tarsi karalius. Jeigu čia yra ir Jėzaus mokinių, jie tikriausiai tyli ir šioje didelėje minioje tiesiog paskęsta.

Matydamas, kad nieko nelaimi, tik kyla sąmyšis, Pilotas paima vandens ir minios akivaizdoje nusiplauna rankas.

– Aš nekaltas dėl šio žmogaus kraujo. O jūs žinokitės! – taria jis.

Bet žmonės nė nemano persigalvoti.

– Kaltė už jo kraują tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų! – sako jie (Mato 27:24, 25).

Šiam aukštam valdininkui, deja, labiau rūpi įtikti miniai, o ne įgyvendinti teisingumą. Taigi jis patenkina žmonių reikalavimą ir paleidžia jiems Barabą. Piloto įsakymu, Jėzus yra išrengiamas ir nuplakamas.

Po skausmingų kirčių Jėzų kareiviai nuveda į pretorijų. Čia susirenka visas dalinys ir ima iš jo tyčiotis. Nupynę iš dygių šakelių vainiką uždeda jam ant galvos, o į dešinę ranką įspraudžia nendrinę lazdą. Tada apsiaučia jį purpuriniu drabužiu – tokiu, kokį nešioja kilmingieji, ir klūpčiodami šaiposi: „Sveikas, žydų karaliau!“ (Mato 27:28, 29). Lyg to būtų maža, kareiviai ant Jėzaus spjaudo, daužo jam per veidą. Paskui, ištraukę lazdą iš rankų, muša ja per galvą. Nuo smūgių aštrūs vainiko spygliai sminga dar giliau.

Net šitaip kankinamas Jėzus laikosi oriai ir tvirtai. Jėzaus stiprybė Pilotui daro tokį įspūdį, kad jis jaučia paskatą dar kartą išeiti prieš žmones ir viešai pasakyti, jog atsakomybės už šį nuosprendį neprisiima. „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte: aš nematau, kad jis būtų kuo nors nusikaltęs“, – taria Pilotas. Galbūt jis viliasi, kad pamatę Jėzų sumuštą ir kruviną žmonės suminkštės. Jėzui stovint prieš kietaširdžių minią, Pilotas taria: „Štai žmogus!“ (Jono 19:4, 5).

Ir gailesčio, ir pagarbos – dvejopų jausmų vedamas jis ištaria šiuos žodžius. Nepaprasta ramybė Jėzaus veide, ori jo laikysena net ir šiam Romos vietininkui aiškiai liudija, kad šalia jo stovi išties ypatingas žmogus.

Piloto pastangos išteisinti Jėzų nieko neduoda. Netgi išvydę Jėzų žiauriai sumuštą ir išjuoktą, aukštieji kunigai ir jų bendrai nesušvelnėja. Jie trokšta Jėzaus mirties.

– Ant stulpo jį! Ant stulpo! – nenustoja reikalavę.

– Imkite ir patys jį bauskite, – sako jiems Pilotas, – nes aš nematau, kad jis būtų kuo nors nusikaltęs (Jono 19:6).

Įtikinti Piloto, kad yra politinis pagrindas nuteisti Jėzų mirtimi, žydams nepavyksta. Bet gal Pilotas galėtų jį nuteisti religiniu pagrindu? Taigi dabar žydai pareiškia kaltinimą, kuris jau buvo iškeltas Sinedrione, – esą Jėzus piktžodžiauja. „Mes turime vieną įstatymą, pagal kurį jis turi mirti, nes dėjosi Dievo sūnumi“, – sako jie (Jono 19:7). Šį kaltinimą Pilotas girdi pirmą kartą.

Valdytojas grįžta atgal į pretorijų galvodamas, kaip apsaugoti Jėzų nuo gresiančios mirties. Piloto neapleidžia jausmas, kad Jėzus vis dėlto yra nepaprastas žmogus: savo akimis jis matė, kokia nepalaužiama Jėzaus dvasia, šį žmogų susapnavo jo paties žmona, o dabar jis dar girdi, kad Jėzus laiko save Dievo sūnumi (Mato 27:19). „Iš kur tu?“ – klausia Pilotas Jėzų (Jono 19:9). Jis žino, kad Jėzus kilęs iš Galilėjos, tad greičiausiai klausia ne to (Luko 23:5–7). Galbūt jis svarsto, ar šis žmogus nebus atėjęs iš aukščiau, ar nebus koks dievas.

Jėzus Pilotui pasakė jau pakankamai: patvirtino esąs karalius, taip pat paaiškino, kad jo Karalystė nėra iš šio pasaulio. Taigi dabar į Piloto klausimą jis nieko neatsako. Jėzaus tylėjimas užgauna Piloto savimeilę.

– Nekalbi su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir galią nubausti mirtimi? – sako Pilotas.

– Neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių, – atsako Jėzus. – Todėl didesnė kaltė tenka tam, kuris mane tau atidavė (Jono 19:10, 11).

Jėzus tikriausiai čia turi omenyje ne kokį vieną asmenį, o visus, kurie prisidėjo prie jo pasmerkimo myriop. Daug didesnė atsakomybė negu Pilotui tenka Judui Iskarijotui, Kajafui ir visiems jo bendrininkams.

Pilotas niekaip negali atsistebėti Jėzumi – regis, jis tikrai ne žemiškos kilmės. Valdytoją ima vis didesnė baimė, ir jis vėl ieško dingsties Jėzų paleisti. Tačiau Pilotas turi ir kitą, dar didesnę baimę. Žydai, be abejo, tai nutuokia. „Jei šitą paleidi, nesi Cezario draugas! – pareiškia jie. – Kiekvienas, kuris skelbiasi esąs karalius, eina prieš Cezarį!“ (Jono 19:12)

Tada Pilotas dar kartą išveda Jėzų į lauką ir atsisėdęs ant teismo pakylos taria miniai:

– Štai jūsų karalius!

Tačiau žydai šaukia:

– Šalin jį! Šalin! Ant stulpo jį!

– Nejau turėčiau bausti mirtimi jūsų karalių? – klausia Pilotas.

– Mes neturime kito karaliaus – tiktai Cezarį, – išdidžiai atkerta aukštieji kunigai (Jono 19:14, 15).

Kaip veidmainiška! Juk iš tikrųjų žydai romėnų valdžios nekenčia.

Galiausiai Pilotas žydų spaudimui pasiduoda – patenkina jų reikalavimą nubausti Jėzų mirtimi. Nusiautę purpurinę skraistę ir užvilkę jo paties drabužius, kareiviai Jėzų išveda į bausmės vietą. Ant pečių jis neša stulpą, prie kurio bus prikaltas.

Nisano 14-oji įsibėgėjo, netrukus vidurdienis. Jau daugiau kaip para Jėzus be miego, jis nukamuotas ir nukankintas. Nešdamas sunkų stulpą Jėzus visiškai išsenka. Kareiviai tada susistabdo vieną praeivį – Simoną, kilusį iš Afrikos miesto Kirėnės, – ir stulpą liepia nešti jam. Įkandin seka daugybė žmonių. Matydami, kas vyksta, kai kurie rauda ir iš sielvarto mušasi į krūtinę.

Atsigręžęs į raudančias moteris Jėzus sako: „Neverkite dėl manęs, Jeruzalės dukros. Verčiau verkite dėl savęs ir savo vaikų, nes štai ateina dienos, kai žmonės sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos tos, kurių įsčios negimdė, kurių krūtys nežindė!’ Tada jie prašys kalnų: ‘Griūkite ant mūsų!’ ir kalvų: ‘Apdenkite mus!’ Juk jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas laukia nudžiūvusio?“ (Luko 23:28–31).

Medžiui Jėzus prilygina Izraelio tautą. Kol Jėzus ir jo sekėjai priklauso prie Izraelio tautos, šis medis dar turi savyje šiek tiek gyvybės. Tačiau kai po Jėzaus mirties jo mokiniai bus suburti į naują tautą, etninis Izraelis dvasiniu požiūriu bus miręs – tarsi nudžiūvęs medis. Galiausiai romėnų kariuomenė žydų tautai įvykdys Jehovos nuosprendį, ir tada bus išties daug verksmo.

Jėzų išveda už miesto ir atveda į vietą, vadinamą Golgota, išvertus Kaukolės vieta. Mirties bausmė čia bus įvykdyta ne tik Jėzui, bet ir dviem plėšikams. Viskas, kas šioje vietoje vyksta, gerai matosi net iš tolo (Morkaus 15:40).

Visi trys pasmerktieji yra išrengiami. Tada jiems paduoda vyno, sumaišyto su kartėle ir mira, kurį tikriausiai paruošė Jeruzalės moterys. Pagirdyti nuteistuosius šiuo skausmą malšinančiu gėrimu romėnai nedraudžia. Tačiau Jėzus, mišinio paragavęs, gerti atsisako. Jis nenori, kad šio didžiojo išbandymo metu jo juslės būtų kaip nors prislopintos. Jis nori būti sąmoningas ir savo ištikimybę įrodyti iki galo – iki pat mirties.

Kareiviai paguldo Jėzų ant stulpo ir prikala rankas ir kojas (Morkaus 15:25). Per raumenis ir raiščius smingančios vinys sukelia neapsakomą skausmą. Stulpą keliant aukštyn, žaizdas visu svoriu plešia kūnas, tad skausmas tampa nepakeliamas. Net ir šitaip kentėdamas Jėzus nepasako kareiviams jokio blogo žodžio. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“, – meldžiasi Jėzus (Luko 23:34).

Romos imperijoje buvo įprasta prie stulpo prikalti lentelę su užrašu, už ką nusikaltėlis baudžiamas. Ant Jėzaus stulpo Pilotas liepia pritvirtinti tokį užrašą: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ Taip Pilotas išreiškia panieką Jėzaus mirties reikalavusiems žydams. Kadangi parašyta hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai, šį užrašą gali perskaityti kone kiekvienas. Aukštieji kunigai, pamatę lentelę, Pilotui priekaištauja: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, rašyk tai, ką jis sakė: ‘Aš esu žydų karalius’.“ Tačiau šįkart Pilotas nenusileidžia. „Ką parašiau, tą parašiau“, – atkerta jis (Jono 19:19–22).

Įpykę kunigai viešai niekina Jėzų, kartodami tuos pačius kaltinimus, kuriuos buvo primetę Sinedrione. Tad nieko nuostabaus, kad ir praeiviai ima iš jo šaipytis. Kraipydami galvas jie sako: „Nagi tu, kuris nugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai, išgelbėk save, nuženk nuo stulpo!“ Panašiai tarpusavyje kalba aukštieji kunigai su Raštų aiškintojais: „Kitus gelbėjo, o pats negali išsigelbėti! Tenužengia dabar Kristus, Izraelio karalius, nuo stulpo, kad pamatytume tai ir įtikėtume“ (Morkaus 15:29–32). Net plėšikai, pakabinti Jėzui iš dešinės ir kairės, jį užgaulioja, nors jis vienintelis yra visiškai nekaltas.

Iš Jėzaus tyčiojasi ir romėnų kareiviai. Jie siūlo jam rūgštaus vyno, kurį, matyt, patys geria. Tik įsivaizduokime, kaip norėdami Jėzų paerzinti jie atkiša gėrimą jam prieš akis, tačiau gerti neduoda. Matydami Jėzui virš galvos kabančią lentelę, jie šaiposi: „Jei tu žydų karalius, išgelbėk save!“ (Luko 23:36, 37). Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. O kaip su juo elgiamasi! Jis visiškai nepelnytai niekinamas ir užgauliojamas. Tačiau nei susirinkusiems žydams, nei iš jo besišaipantiems romėnų kareiviams, nei šalia kabantiems nusikaltėliams Jėzus nieko neatsako. Jis viską kantriai ištveria.

Keturi kareiviai padalija viršutinį Jėzaus drabužį į keturias dalis ir meta burtą, kuris kurią pasiims. Apatinis Jėzaus drabužis ypač geros kokybės, „be siūlės, nuo viršaus ištisai išaustas“. Tad kareiviai sako: „Neplėšykime jo – meskime burtą, kuriam jis atiteks.“ Taip išsipildo šie Raštų žodžiai: „Jie mano drabužius dalijasi, dėl mano apdaro meta burtą“ (Jono 19:23, 24; Psalmyno 22:18).

Netrukus vienas iš nusikaltėlių, regis, ima suvokti, kad Jėzus iš tikrųjų gali būti karalius. Jis net ima drausti antrąjį, kabantį šalia: „Ar tu visai Dievo nebijai tokį pat nuosprendį gavęs? Mes juk nubausti teisingai – gavome tai, ko nusipelnę, o šitas nepadarė nieko bloga.“ Tada vyras kreipiasi į Jėzų: „Jėzau, prisimink mane, kai nueisi į savo Karalystę“ (Luko 23:40–42).

„Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“, – taria jam Jėzus (Luko 23:43). Verta dėmesio, kad nusikaltėliui Jėzus pasakė „būsi rojuje“. Šiam vyrui jis pažada visai ką kita, nei pažadėjo savo apaštalams – Jėzus sakė, kad šie drauge su juo bus Karalystėje ir sėdės sostuose (Mato 19:28; Luko 22:29, 30). Kadangi yra žydas, mintis apie rojų žemėje vyrui nėra nauja. Jis žino, kad rojuje Dievas buvo apgyvendinęs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą, ir kad čia turėjo būti jų ir jų palikuonių namai. Taigi šiam mirštančiam žmogui Jėzus padovanoja nuostabią viltį.

„Šešta valanda“, vidurdienis. Netikėtai visą kraštą apgaubia tamsa. Ji laikosi iki pat devintos, dabartiniu laiku – maždaug trečios valandos popiet (Morkaus 15:33). Tai nėra tik koks astronominis reiškinys, paprastas saulės užtemimas. Jie vyksta tiktai per jaunatį, o dabar Paschos laikotarpis ir naktį danguje šviečia pilnatis. Be to, įprastas užtemimas trunka vos kelias minutes, o ši tamsa laikosi gerokai ilgiau. Akivaizdu, kad dangų užtemdė pats Jehova.

Galima tik įsivaizduoti, kaip sutrinka visi, kurie iš Jėzaus tyčiojosi. Užėjus tamsai, kažkuriuo metu prie Jėzaus ateina keturios moterys – jo motina, Salomė, Marija Magdalietė ir apaštalo Jokūbo Jaunesniojo motina Marija.

Šalia sielvartaujančios Jėzaus motinos stovi apaštalas Jonas. Marija žvelgia į savo sūnų – į tą, kurį pagimdė ir užaugino. Dabar jis pakabintas ant stulpo, baisiose kančiose. Skausmas veria jai širdį tarsi kalavijas (Jono 19:25; Luko 2:35). Jėzus, net siaubingai kentėdamas, galvoja apie savo motiną. Jis sukaupia jėgas ir, linktelėdamas galvą į Joną, taria Marijai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Tada, linktelėdamas į Mariją, taria Jonui: „Štai tavo motina!“ (Jono 19:26, 27).

Marija tikriausiai jau yra našlė. Kiti jos sūnūs kol kas Jėzaus dar neįtikėję. Kadangi Jėzui rūpi net tik fizinė, bet ir dvasinė motinos gerovė, jis patiki ją savo mylimam apaštalui Jonui. Koks puikus pavyzdys!

Maždaug devintą valandą (tai yra apie trečią popiet) Jėzus taria: „Gerti!“ Jis tai pasako, kad išsipildytų Raštuose užrašyti žodžiai (Jono 19:28; Psalmyno 22:15). Dabar Jėzus pajaučia, kad Tėvas nuo jo atsitraukia. Taip jo ištikimybė išbandoma iki galo. Jėzus sušunka: „Eli̇̀, Eli̇̀, lemà sabachtãni?!“, kas reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šiuos žodžius Jėzus, galimas dalykas, ištaria aramėjiškai galilėjiečių tarme, tad kai kuriems šalia stovintiems pasigirsta, kad jis šaukiasi Elijo. Tada vienas iš jų skubiai pamirko kempinę rūgščiame vyne ir užmovęs ant nendrės paduoda Jėzui gerti. Tačiau kiti sako: „Palikite jį! Pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo nuimti“ (Morkaus 15:34–36).

Paragavęs rūgštaus vyno, Jėzus ištaria: „Atlikta!“ (Jono 19:30). Taip, jis iš tiesų atliko visa, ką Tėvas buvo jam čia žemėje pavedęs. Galiausiai Jėzus sušunka: „Tėve, tau į rankas aš atiduodu savo dvasią!“ (Luko 23:46). Su visišku pasitikėjimu Jėzus atiduoda savo gyvybę į Jehovos rankas. Jis nė kiek neabejoja, kad Dievas jį prikels. Išleidęs paskutinį atodūsį, Jėzus miršta.

Tą pačią akimirką žemė ima drebėti ir uolos skeldėti. Drebėjimas toks stiprus, kad net už Jeruzalės esantys kapai atsiveria ir mirusiųjų kūnai išmetami į paviršių. Tie, kas tuos kūnus matė, vėliau atėję į „šventąjį miestą“ visiems apie tai papasakojo (Mato 12:11; 27:51–53).

Jėzui mirus didžiulė uždanga, skirianti šventyklos Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios, perplyšta pusiau – nuo viršaus iki apačios. Taip Dievas išreiškia savo rūstybę ant tų, kurie nužudė jo Sūnų. Šis ženklas taip pat liudija, kad kelias į Šventų Švenčiausiąją – dangų – yra atvertas (Hebrajams 9:2, 3; 10:19, 20).

Matydami, kas dedasi, žmonės išsigąsta. Romėnų kariuomenės šimtininkas, atsakingas už mirties bausmės įvykdymą, baimės apimtas sako: „Tikrai šis žmogus buvo Dievo Sūnus“ (Morkaus 15:39). Kai Jėzus stovėjo Piloto akivaizdoje, galimas dalykas, tas kareivis irgi buvo pretorijuje ir girdėjo žydus kalbant, kad Jėzus laiko save Dievo Sūnumi. Dabar šimtininkas jau įsitikinęs, kad Jėzus išties yra Dievo Sūnus, kad jis teisus žmogus.

Žmonės, kurie buvo susirinkę pasižiūrėti viso šio reginio, namo pareina mušdamiesi į krūtinę – susikrimtę ir susigėdę (Luko 23:48). Tarp atokiau stovėjusių buvo ir nemažai Jėzaus sekėjų moterų, kurios jį kartais lydėdavo kelionėse. Visi šie įvykiai jas irgi nepaprastai sujaudina.

Jau vėlyva penktadienio popietė. Nisano 14-oji eina į pabaigą. Po saulėlydžio, nisano 15-ąją, prasidės šabas. Jėzus jau miręs, tačiau greta jo pakabinti nusikaltėliai dar gyvi. Pagal Įstatymą mirusiųjų kūnai negali likti kaboti ant stulpo per naktį, jie turi būti palaidoti tą pačią dieną (Pakartoto Įstatymo 21:22, 23).

Be to, penktadienis yra Pasirengimo diena – prieš šabą žmonės ruošia maistą ir skuba atlikti kitus neatidėliotinus darbus. O šis šabas dar yra ir didysis. Mat nisano 15-oji, pirmoji Neraugintos duonos šventės diena, kuri visuomet yra šabas, šiemet sutampa su savaitiniu šabu (Kunigų 23:5–7; Jono 19:31).

Taigi žydai nuėję pas Pilotą paprašo, kad būtų leista paspartinti Jėzaus ir kitų nubaustųjų mirtį – kad jiems būtų sulaužytos kojos. Sulaužius kojas, kūnas netekdavo atramos, ir žmogus greit uždusdavo. Atėję kareiviai sulaužo kojas abiem plėšikams – vienam ir kitam. Tačiau priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jam kojų nelaužo. Taip išsipildo žodžiai iš Psalmyno 34:20: „Jisai visus jo kaulus saugo – nėra sulaužytas nė vienas.“

Kad neliktų jokių abejonių, ar Jėzus tikrai miręs, vienas kareivis ietimi smeigia jam į šoną, į paširdžius, ir iš tos vietos išteka kraujo ir vandens (Jono 19:34). Taip išsipildo dar viena pranašystė: „Jie žiūrės į tą, kurį pervėrė“ (Zacharijo 12:10).

Į bausmės vietą yra atėjęs vienas turtingas vyras, garbingas Sinedriono narys – Juozapas iš Arimatėjos (Mato 27:57). Juozapas yra geras ir teisus žmogus, jis irgi laukia Dievo Karalystės. Kadangi yra Jėzaus mokinys (tiesa, bijodamas žydų niekam apie tai nesisakė), Sinedriono nuosprendžio Jėzui jis nepalaikė (Morkaus 15:43; Luko 23:50; Jono 19:38). Įsidrąsinęs Juozapas dabar ateina pas Pilotą ir paprašo leisti pasiimti Jėzaus kūną. Pilotas nori įsitikinti, kad Jėzus tikrai jau miręs, tad dar pasiteirauja šimtininko. Šiam tai patvirtinus, Juozapo prašymą Pilotas patenkina.

Juozapas nuperka švarios, geriausio lino drobės ir atėjęs nuima Jėzų nuo stulpo. Paruošti kūną laidojimui padeda Nikodemas – „tas pats, kuris pirmiau buvo apsilankęs pas Jėzų nakčia“ (Jono 19:39). Jis atsineša miros ir agarmedžio miltelių mišinio – apie šimtą romėnų svarų, tai yra apie 33 kilogramus. Pagal žydų paprotį Jėzaus kūną jie suvynioja į tuo mišiniu iškvepintas drobules.

Netoliese uoloje yra naujas kapas, kurį Juozapas buvo išsikirsdinęs. Ten jie paguldo Jėzų ir užrita angą dideliu akmeniu. Viską reikia daryti skubiai, kol neprasidėjo šabas. Galimas dalykas, paruošti Jėzaus kūną padėjo ir Marija Magdalietė su Jokūbo Jaunesniojo motina Marija. Dabar jos nuskuba namo „paruošti kvepalų ir kvapiųjų aliejų“, kad šabui praėjus galėtų grįžti ir užbaigti, kas reikia (Luko 23:56).

Kitą dieną, per šabą, aukštieji kunigai ir fariziejai ateina pas Pilotą ir sako:

– Gerbiamasis, mes prisiminėme, kad tas apsišaukėlis dar gyvas būdamas kalbėjo: „Po trijų dienų aš būsiu prikeltas.“ Todėl įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais jo mokiniai atėję jo nepavogtų ir nesakytų žmonėms: „Jis buvo prikeltas iš mirusių!“ Tokia apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.

– Štai jums sargyba. Eikite ir saugokite, kaip išmanote, – atsako Pilotas (Mato 27:63–65).

Ankstų sekmadienio rytą Marija Magdalietė, Jokūbo motina Marija ir kitos moterys, nešinos kvepalais, eina prie uolos, kur palaidotas Jėzus. „Kas mums nuris akmenį nuo kapo angos?“ – kalbasi tarpusavyje (Morkaus 16:3). Atėjusios moterys pamato, kad čia būta žemės drebėjimo. Sargybinių nėra, akmuo nuristas, o kapas tuščias!