Esame vieninga brolija

MAŽDAUG 1500 metų Jehovos išrinktoji tauta buvo Izraelis. Vėliau Dievas „pažvelgė į kitataučius ir ėmė juos rinkti į savo vardo tautą“ (Apd 15:14). Šią daugiatautę bendruomenę, įpareigotą liudyti apie Jehovą visoje žemėje, saistė minties ir darbų vienybė. Tokią vienybę laidavo bendras tikslas vykdyti Jėzaus pavestą užduotį: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones – krikštykite juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu, mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs“ (Mt 28:19, 20).

² Pasiaukojęs Jehovai ir pasikrikštijęs, tapai Jėzaus Kristaus sekėju ir įsiliejai į pasaulinę krikščionių broliją. Jos vienybės nesuardo tautiniai, socialiniai ir kiti skirtumai (Ps 133:1). Tu irgi puoselėji meilę ir pagarbą visiems tikėjimo broliams ir sesėms. Anksčiau gal nebūtum į draugus rinkęsis kitokios rasės ar išsilavinimo žmogaus. Tačiau tokį nusistatymą tau padėjo įveikti broliška meilė – saitas, daug tvirtesnis už socialinius, religinius ar giminystės ryšius (Mk 10:29, 30; Kol 3:14; 1 Pt 1:22).

ĮVEIKIAME ŠALIŠKĄ NUSISTATYMĄ

³ Kai kuriems sunku atsikratyti giliai įsišaknijusių rasinių, politinių, socialinių ar kitokių nuostatų. Panašiai pirmajame amžiuje buvo su žydais, kurie tapo krikščionimis. Jie turėjo įveikti įsivyravusį priešišką požiūrį į kitataučius ir Jehova žinojo, kad tai gali būti labai nelengva. Todėl prieš siųsdamas Petrą su užduotimi į romėnų šimtininko Kornelijaus namus, padėjo jam kai ką suprasti (Apd 10 sk.).

⁴ Jehova regėjime liepė Petrui pjauti ir valgyti gyvūnus, kurie pagal Įstatymą buvo nešvarūs. Apaštalas pareiškė jų nevalgysiąs, tačiau tada išgirdo: „To, ką Dievas apvalė, tu nebevadink suterštu“ (Apd 10:15). Ši vizija turėjo padėti Petrui suprasti Jehovos požiūrį į kitataučius ir priimti jo paskirtą užduotį. Užtat, nuvykęs pas Kornelijų, apaštalas ten susirinkusiems žmonėms pasakė: „Jūs gerai žinote, kad žydui neleidžiama bičiuliautis su svetimtaučiu ar prie jo artintis. Tačiau Dievas man apreiškė, kad jokio žmogaus neturiu vadinti suterštu ar nešvariu. Štai kodėl pakviestas aš neprieštaraudamas atėjau“ (Apd 10:28, 29). Tolesni įvykiai Petrą galutinai įtikino, kad Jehova pašaukė Kornelijų ir jo šeimyną į savo vardo tautą.

⁵ Sauliui, išsilavinusiam fariziejui iš Tarso, irgi reikėjo nuolankumo, kad pradėtų bendrauti su žmonėmis, kuriuos pirmiau laikė prastuoliais. Jam netgi teko paklusti jų nurodymams (Apd 4:13; Gal 1:13–20; Fil 3:4–11). Be abejo, savo nusistatymą turėjo pakeisti daugelis kitų, priėmusių gerąją naujieną ir tapusių Jėzaus Kristaus mokiniais, pavyzdžiui, Sergijus Paulius, Dionizijas, Damaridė, Filemonas ir Onesimas (Apd 13:6–12; 17:22, 33, 34; Fm 8–20).

PUOSELĖJAME MŪSŲ DAUGIATAUTĖS BROLIJOS VIENYBĘ

⁶ Kas tave patraukė prie Jehovos ir jo organizacijos? Veikiausiai krikščionių tarpusavio meilė, kurią pajautei atėjęs į bendruomenės sueigą. Tau tapo visiškai aišku, kas yra tikrieji Jėzaus Kristaus sekėjai, nes jis buvo prisakęs: „Duodu jums naują įsakymą: mylėkite vienas kitą. Kaip aš jus mylėjau, taip ir jūs vienas kitą mylėkite. Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jn 13:34, 35). Su Jehova ir jo organizacija dar labiau suartėjai įsitikinęs, kad tokia pat nuoširdi meilė vyrauja visoje mūsų pasaulinėje brolijoje. Savo akimis regi, kaip pildosi Biblijos pranašystė, kad paskutinėmis dienomis į taikingą ir darnią Jehovos tarnų šeimą įsilies daugybė žmonių (Mch 4:1–5).

⁷ Kai kam nelengva patikėti, kad šiame susiskaldžiusiame pasaulyje žmonės „iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“ gali būti tokie vieningi (Apr 7:9). Pavyzdžiui, didžiulė praraja žioji tarp išsivysčiusių šalių gyventojų ir tų, kurie tebesilaiko senų gentinių papročių. Netgi tarp tos pačios rasės ar tautybės žmonių kartais įsiplieskia religinė nesantaika. Visuomenę šiandien kaip niekad skaldo nacionalizmas ir politiniai nesutarimai. O kur dar socialinė nelygybė ir begalė kitų negerovių. Aišku, vienybė tarp įvairių tautų, kalbų, socialinių sluoksnių žmonių yra stebuklas, kokį padaryti pajėgus tik visagalis Dievas (Zch 4:6).

⁸ Dabar ir tu, pasiaukojęs Jehovai ir pasikrikštijęs, esi toje vieningoje brolijoje. Tai didelė garbė, tačiau sykiu ir atsakomybė, nes puoselėti santarvę privalo kiekvienas krikščionis. Užtat svarbu įsiklausyti į Pauliaus žodžius, užrašytus Galatams 6:10: „Kol turime galimybę, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“ Apaštalas dar skatino: „Nieko nedarykite iš noro visus pranokti ar iš tuščiagarbiškumo – nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save. Rūpinkitės ne vien savimi, bet ir kitais“ (Fil 2:3, 4). Jeigu mokomės į brolius ir seses žiūrėti taip, kaip žiūri Jehova, džiaugsimės su jais artima draugyste (Ef 4:23, 24).

VIENI KITAIS RŪPINAMĖS

⁹ Apaštalas Paulius taikliai pailiustravo, kaip bendratikiai vieni kitais rūpinasi (1 Kor 12:14–26). Mums svarbi visų krikščionių gerovė, kad ir kiek toli jie gyventų. Antai jeigu broliai ir sesės yra persekiojami, mums dėl to labai skaudu. O stokojantiems, nukentėjusiems nuo stichinės nelaimės, karo ar pilietinių neramumų, kaip įmanydami stengiamės padėti tiek dvasiškai, tiek materialiai (2 Kor 1:8–11).

¹⁰ Kasdien melskimės už savo tikėjimo bičiulius. Vieni kovoja su stipriomis pagundomis, kiti patiria bendradarbių, šeimos narių priešiškumą arba dar kokių sunkumų. Ne visada žinome, ką kitiems tenka ištverti (Mt 10:35, 36; 1 Tes 2:14). Nesame abejingi jų vargams, nes mes – viena brolija (1 Pt 5:9). Melskimės ir už vyresniuosius, atsidavusius evangelizacijos darbui ir uoliai vadovaujančius bendruomenėms. Taip pat už brolius, kuriems pavesta prižiūrėti organizacijos veiklą visame pasaulyje. Net jeigu nieko negalime dėl jų padaryti, minėti juos maldose tikrai galime. Taip parodome, kad šie uolūs Dievo tarnai mums rūpi ir kad juos mylime (Ef 1:16; 1 Tes 1:2, 3; 5:25).

¹¹ Paskutinėmis šio sugedusio pasaulio dienomis ištinka visokių negandų, todėl Jehovos tarnai turi būti pasirengę vienas kitam padėti. Būtina pagelbėti nukentėjusiems nuo žemės drebėjimų, potvynių ar kitų nelaimių. Sektiną pavyzdį paliko pirmojo amžiaus Kristaus sekėjai. Kai Judėjoje užėjo badas, Antiochijoje gyvenantys krikščionys, vadovaudamiesi Jėzaus priesaku, parodė tenykščiams meilę – siuntė labdarą (Apd 11:27–30; 20:35). Vėliau apaštalas Paulius paragino korintiečius prisidėti prie rinkliavos vargstantiems bendratikiams (2 Kor 9:1–15). Kai mūsiškiai patiria sunkumų ar stokoja materialiai, organizacija ir pavieniai krikščionys nedelsdami suteikia reikalingą pagalbą.

ATSIDĖJĘ VYKDOME JEHOVOS VALIĄ

¹² Į vieningą pasaulinę broliją Jehova mus subūrė tam, kad vykdytume jo valią. Šiandien mūsų užduotis yra paskelbti gerąją naujieną apie Karalystę visoje žemėje, paliudyti visoms tautoms (Mt 24:14). Kad galėtume deramai šią užduotį atlikti, privalome laikytis Dievo nustatytų dorovės normų (1 Pt 1:14–16). Be to, turime būti „vieni kitiems klusnūs“ ir darbuotis našiai (Ef 5:21). Užuot siekus asmeninių tikslų, šiandien kaip niekad svarbu susitelkti į Dievo Karalystės veiklą (Mt 6:33). Jeigu turime tai omenyje ir darniai darbuojamės dėl gerosios naujienos, gyvename prasmingai ir dedamės pamatą nuostabiai ateičiai.

¹³ Mūsų organizacija šiame pasaulyje išties unikali. Kitaip nei diduma žmonijos, mes stengiamės elgtis tyrai ir uoliai tarnaujame Dievui (Tit 2:14). Išsiskiriame dar ir tuo, kad garbiname vienintelį Jehovą. Su broliais ir sesėmis darbuojamės išvien ir visi kalbame tyra kalba – skelbiame tiesą kitiems ir patys jos laikomės. Apie tai Dievas buvo išpranašavęs per Sofoniją: „Pakeisiu tautų kalbą į tyrą kalbą, kad jos visos galėtų šauktis Jehovos vardo ir petys į petį jam tarnauti“ (Sof 3:9).

¹⁴ Pasaulinei mūsų brolijai pildosi ir šie Sofonijo užrašyti žodžiai: „Izraelio likutis nesielgs neteisingai, nekalbės melo, jų lūpose nebus klastos. Jie ganysis, atsigulę ilsėsis, ir nebus kam jų gąsdinti“ (Sof 3:13). Perpratę Dievo Žodžio tiesas, pakeitėme savo mąstyseną ir ėmėme vadovautis Jehovos nustatytomis normomis, todėl galime darbuotis vienybėje. Pasiekėme tai, kas žmogaus požiūriu neįmanoma. Išties esame išskirtinė daugiatautė brolija, teikianti Dievui šlovę visoje žemėje (Mch 2:12).