Jie davė geriausia, ką turėjo

1945-aisiais, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didelė dalis Vokietijos gulėjo griuvėsiuose. Miestai buvo sugriauti, mokyklos tuščios, ligoninės neveikė, visur mėtėsi nesprogusios bombos. Trūko maisto, todėl jo kaina smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, pusė kilogramo sviesto juodojoje rinkoje kainavo maždaug tiek, kiek žmogus uždirbdavo per šešias savaites.

Karo pasekmes jautė ir šimtai Jehovos liudytojų. Daugelis jų ne vienus metus buvo praleidę kalėjimuose arba koncentracijos stovyklose. 1945-aisiais į laisvę jie išėjo tuščiomis – tik su kalinio drabužiais. Nemažai kitų liudytojų, nors ir nekalėjo, vis tiek prarado visą savo turtą. Kai kuriuos mūsų bendratikius alkis taip išsekino, kad per bendruomenės sueigas jie nualpdavo.

Pagalba iš kitų šalių

Jehovos liudytojai iš įvairių pasaulio šalių, sužinoję, kad bendratikiams Vokietijoje stinga maisto ir drabužių, reagavo labai greitai. Broliai iš pagrindinio biuro Jungtinėse Valstijose paprašė Šveicarijos filialo, įsikūrusio Berne, padėti Vokietijos liudytojams. Į Europą atvyko pagrindinio biuro atstovas Neitanas Noras. Kad pagalbos darbai eitųsi kuo greičiau, jis pats ėmėsi juos koordinuoti.

Šveicarijoje gyvenantys liudytojai dosniai aukojo maisto, drabužių, pinigų. Suaukoti dalykai pirmiausia buvo siunčiami į filialą Berne, ten surūšiuojami ir supakuojami, tada išgabenami į Vokietiją. Materialinę paramą taip pat teikė liudytojai iš kitur, pavyzdžiui, iš Švedijos, Kanados, Jungtinių Valstijų. Jų pagalba labai pravertė broliams ne vien Vokietijoje, bet ir kitose karo paliestose Europos ir Azijos šalyse.

Dosnumas pranoko lūkesčius

Vos per keletą mėnesių Šveicarijos filialas paruošė siuntą, kurioje buvo kavos, pieno, cukraus, grūdų, džiovintų vaisių, daržovių, konservuotos mėsos ir žuvies. Kai kas dovanojo ir pinigų.

Be maisto, Šveicarijos liudytojai dar surinko penkias tonas drabužių: paltų, įvairių rūbų moterims, kostiumų vyrams. 1946 m. sausio 15 d. Sargybos bokšto numeryje buvo rašoma: „Brolijos nariai davė ne tai, kas atliko, o geriausia, ką turėjo. Kad padėtų broliams Vokietijoje, jie nieko negailėjo.“

Šveicarijos liudytojai taip pat dovanojo beveik 1000 porų batų. Prieš išsiųsdami, jie peržiūrėdavo, ar batai yra geros būklės. Broliai ir sesės Vysbadeno mieste, išpakavę siuntą, negalėjo atsistebėti, kiek daug batų suaukota ir kokios geros jie kokybės. „Kažin ar rastum Vokietijoje tokią parduotuvę, kurioje būtų šitiek daug kokybiškų rūbų ir avalynės“, – rašė vienas liudytojas.

Paramos siuntos buvo siunčiamos iki 1948-ųjų rugpjūčio. Šveicarijos liudytojai bendratikiams Vokietijoje iš viso nugabeno 444 dėžes būtiniausių dalykų. Jų bendras svoris – 25 tonos. Kaip jau minėta, pagalbą teikė ne vien broliai iš Šveicarijos, tačiau jie buvo viena mažiausių grupių, prisidėjusių prie šio kilnaus darbo. Šveicarijoje tuo metu tebuvo 1600 Jehovos liudytojų.

„Jei vieni kitus mylėsite...“

Jėzus Kristus pasakė: „Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jono 13:34, 35). Iš meilės savo broliams tie dosnūs Jehovos tarnai atidavė geriausia, ką turėjo, o ne tai, ko jiems tiesiog nebereikėjo (2 Korintiečiams 8:1–4). Viename laiške iš Ciuricho buvo rašoma: „Nemažai brolių, kurie patys stokojo, bet vis tiek norėjo padėti kitiems, atidavė savo maisto talonus, paaukojo pinigų.“

Jehovos liudytojai Vokietijoje, ilgai kentę persekiojimą ir karo žiaurumus, greitai atsigavo. Viena to priežastis buvo gerai organizuota ir dosni parama, kurią jiems suteikė mylintys bendratikiai.