Maloningumas – savybė, rodoma žodžiais ir darbais

KOKĮ pakylėjimą ir džiaugsmą jaučiame, sulaukę kieno nors malonaus žodžio ar geradarystės! Už tokį kitų dėmesį esame labai dėkingi. Trokšti, kad su mumis būtų elgiamasi maloniai, yra natūralu. O kaip patys galėtume šią gražią savybę ugdytis?

Maloningumas yra daugiau nei tik taktiškas, mandagus elgesys. Maloningas žmogus nuoširdžiai rūpinasi kitų gerove – drąsina ir teikia praktinę pagalbą. Tai daryti jį skatina didelė meilė ir atjauta. Negana to, maloningumas įeina į Dievo šventosios dvasios vaisių, o jį ugdytis krikščionims privalu (Gal 5:22, 23). Žinodami, kad visi turime pasižymėti šia dorybe, patyrinėkime, kaip Jehova ir jo Sūnus rodė maloningumą ir kaip mes galime sekti jų pavyzdžiu.

JEHOVA MALONINGAS VISIEMS

Jehova teikia savo malonę ir rūpinasi visais žmonėmis, tarp jų nedėkingaisiais ir piktaisiais (Lk 6:35). Pasakyta, kad jis „leidžia savo saulei tekėti blogiems ir geriems žmonėms, siunčia lietų teisiesiems ir neteisiesiems“ (Mt 5:45). Todėl net ir tie, kurie nepripažįsta Jehovos savo Kūrėju, gali naudotis jo gėrybėmis gyvybei palaikyti ir jaustis laimingi.

Pagalvokime apie nepaprastą Jehovos malonę pirmiesiems žmonėms. Kai Adomas ir Ieva nusidėjo, jiedu tuojau „susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus“. Tačiau Jehova žinojo, kad už Edeno ribų, kur žemė po jos prakeikimo želdins „erškėčius ir usnis“, porai reikės tinkamo drabužio. Tad Dievas maloningai pasirūpino jais ir abiem „padarė drabužius iš kailių“ (Pr 3:7, 17, 18, 21).

Nors Jehova yra maloningas „blogiems ir geriems žmonėms“, ypatingą dėmesį jis rodo savo ištikimiems tarnams. Štai pranašo Zacharijo dienomis vienas angelas, matydamas, kad šventyklos statyba Jeruzalėje nutrūko, sunerimo ir išliejo savo rūpestį Jehovai. Išklausęs angelą, Dievas jam „atsakė maloniais paguodos žodžiais“ (Zch 1:12, 13). Panašiai Jehova nuramino ir pranašą Eliją. Jis vienu tarpu jautėsi toks prislėgtas, kad prašė Dievą mirties. Jehova suprato savo tarno jausmus, todėl pasiuntė angelą jo sustiprinti. Taip pat patikino pranašą, kad šis nėra likęs vienas. Išgirdęs gerus žodžius ir sulaukęs reikiamos pagalbos, Elijas galėjo toliau vykdyti paskirtas užduotis (1 Kar 19:1–18). O kas iš Dievo tarnų sekdamas jo pavyzdžiu rodė didžiausią maloningumą?

JĖZUS – NUOSTABUS MALONINGUMO PAVYZDYS

Tarnaudamas žemėje Jėzus pasižymėjo savo maloningumu ir rūpinimusi kitais. Jis niekada nebuvo šiurkštus ar valdingas. Kupinas atjautos Jėzus kvietė: „Ateikite pas mane visi, kurie sunkiai plušate ir esate prislėgti, – aš jus atgaivinsiu. [...] Mano jungas malonus nešti“ (Mt 11:28–30). Matydami Jėzaus gerumą, žmonės sekė iš paskos, kur tik jis ėjo. Gailesčio vedamas Jėzus juos maitino, gydė ligonius, neįgaliuosius, mokė „daugelio dalykų“ apie savo dangiškąjį Tėvą (Mk 6:34; Mt 14:14; 15:32–38).

Jėzus iš didžio savo maloningumo su kitais elgėsi supratingai ir įžvalgiai. Kiekvieną, kas visa širdimi jo ieškojo, Jėzus mielai priimdavo net ir jam nepatogiu laiku (Lk 9:10, 11). Taip pat prisiminkime, kaip Jėzus reagavo, kai kraujoplūdžiu serganti moteris, tikėdamasi pagyti, prisilietė prie jo drabužio. To daryti ji negalėjo, mat ritualiniu požiūriu buvo nešvari (Kun 15:25–28). Gailėdamas dvylika metų negalės varginamos moters ir matydamas jos išgąstį, Jėzus tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami ir būk pasveikusi nuo savo sunkios ligos“ (Mk 5:25–34). Kokia nepaprasta malonė!

MALONINGUMAS NEATSIEJAMAS NUO GERŲ DARBŲ

Jau minėjome, kad tikras maloningumas pasireiškia darbais. Jėzus gerų darbų svarbą pailiustravo pasakojimu apie gailestingąjį samarietį. Šis žmogus, nepaisydamas priešiškumo, tvyrančio tarp jo tautos ir žydų, vieną jų užtikęs sumuštą, apiplėštą ir leisgyvį paliktą ant kelio nepraėjo pro šalį, bet pagailėjo. Maloningumo skatinamas samarietis ėmėsi gelbėti nelaimėlį: aptvarstė žaizdas, nugabeno jį į užeigą. Išvykdamas sumokėjo užeigos šeimininkui, kad šis globotų sužeistąjį, ir net pažadėjo atsilyginti už papildomas išlaidas (Lk 10:29–37).

Nors apie žmogaus maloningumą paprastai byloja jo darbai kitų labui, rodyti šią savybę galima ir supratingais, padrąsinančiais žodžiais. Biblijoje sakoma: „Nerimas apsunkina žmogaus širdį, o geras žodis pralinksmina“ (Pat 12:25). Kai mūsų širdis kupina maloningumo ir gerumo, stengiamės dalytis su kitais ugdančiomis mintimis ir taip pakeliame jiems dvasią.a Šilti žodžiai liudija žmogui, kad jis mums rūpi. Tai jį sustiprins ir jam bus lengviau pakelti gyvenimo sunkumus (Pat 16:24).

UGDYKIMĖS MALONINGUMĄ

Kadangi Dievas sukūrė žmones „pagal savo paveikslą“, visi gali ugdytis tokį kaip jo maloningumą (Pr 1:27). Pavyzdys – romėnų šimtininkas Julijus. Jis rodė dėmesingumą įkalintam apaštalui Pauliui, kai šis laivu buvo gabenamas į Romą. Jiems atvykus į Sidoną, „Julijus elgėsi su Pauliumi geraširdiškai ir leido jam nueiti pas draugus, kad šie juo pasirūpintų“ (Apd 27:3). Vėliau Pauliui bei kitiems laivo katastrofą patyrusiems keleiviams „ypatingą geraširdiškumą“ parodė Maltos gyventojai: sukūrė ugnį jiems sušilti ir svetingai priėmė (Apd 28:1, 2). Toks elgesys išties pagirtinas. Vis dėlto maloningumas turi matytis ne tik iš retsykiais atliktų gerų darbų.

Jei norime Dievui patikti, maloningumas turi būti nuolatinis mūsų asmenybės bruožas, neatsiejamas nuo visos gyvensenos. Ne veltui Jehova mus ragina, vaizdžiai tariant, apsivilkti maloningumu (Kol 3:12). Žinoma, šią savybę ne taip paprasta išsiugdyti. Kodėl? Galbūt esame drovūs, stokojame pasitikėjimo savimi arba mūsų širdyje yra užsilikę egoizmo pėdsakų. Taip pat nelengva būti maloniam, kai su mumis elgiamasi blogai. Tačiau šias kliūtis galime įveikti, jeigu tik kliausimės šventąja dvasia ir seksime Jehovos, maloningojo Dievo, pavyzdžiu (1 Kor 2:12).

Verta pasigilinti, kam turėtume parodyti daugiau maloningumo. Kiekvienas pagalvokime: „Ar moku jautriai kitus išklausyti? Ar esu dėmesingas jų poreikiams? Kada pastarąjį kartą pasakiau ar padariau ką nors malonaus tiems, kurie nėra mano artimieji ar geri draugai?“ Paskui nusistatykime tikslą artimiau pažinti mus supančius žmones, ypač tikėjimo brolius ir seses. Šitaip sužinosime, kokios jų aplinkybės bei reikmės. Tada stenkimės parodyti kitiems tokį maloningumą, kokio patys norėtume sulaukti (Mt 7:12). Galiausiai prašykime Jehovą pagalbos ir jis tikrai laimins mūsų pastangas (Lk 11:13).

MALONUS ELGESYS PATRAUKIA

Apaštalas Paulius, vardydamas jam, atsidavusiam Dievo tarnui, būdingus dalykus, paminėjo ir maloningumą (2 Kor 6:3–6). Prie Pauliaus žmones traukė dėl to, kad savo žodžiais ir darbais jis buvo jiems dėmesingas (Apd 28:30, 31). Mes irgi galime patraukti kitus prie tiesos savo geru elgesiu. Jeigu esame maloningi visiems, net ir priešininkams, tikėtina, šaltis jų širdyje atsileis ir nepakanta ištirps (Rom 12:20). Laikui bėgant jie gal net priims Biblijos tiesą.

Kai žemėje klestės rojus, nesuskaičiuojama daugybė prikeltųjų, be abejo, džiaugsis, kad su jais elgiamasi maloniai. Kai kurie jų gal niekada to nebuvo patyrę. Iš dėkingumo jie patys su kitais elgsis maloniai. Tačiau tie, kas tada nenorės būti maloningi ir padėti kitiems, likti rojuje negalės. O visi, kam Dievas suteiks amžiną gyvenimą, rodys kitiems meilę ir maloningumą (Ps 37:9–11). Koks saugus ir taikus tada bus pasaulis! Kol laukiame to nuostabaus meto, ką gera jau dabar patiriame, jei elgiamės maloningai?

GRAŽŪS MALONINGUMO VAISIAI

„Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam“, – rašoma Biblijoje (Pat 11:17). Malonus elgesys kitus traukia ir skatina atsilyginti tuo pačiu. Jėzus pasakė: „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Lk 6:38). Todėl maloningas žmogus lengvai užmezga naują draugystę ir jos nepraranda.

Efeze gyvenančius bendratikius apaštalas Paulius ragino: „Būkite vieni kitiems malonūs, jautrios širdies, mielai atleiskite vieni kitiems“ (Ef 4:32). Bendruomenė, kurioje visi yra atjautūs, maloningi ir noriai padeda vienas kitam, klestėte klesti. Atminkime, kad krikščionims nedera šiurkščiai ar kandžiai kalbėti su broliais ir sesėmis, aštriai jų kritikuoti. Tegu iš mūsų lūpų sklinda ne žalingos apkalbos, o padrąsinantys žodžiai (Pat 12:18). Tada bendruomenė bus tvirta ir tarnaus Dievui su džiaugsmu.

Taigi aptarėme, kad maloningumas rodomas tiek žodžiais, tiek darbais. Jei šitaip elgiamės, sekame savo mylinčiu ir dosniu Dievu Jehova (Ef 5:1). Sykiu stipriname bendruomenę ir patraukiame kitus prie teisingos religijos. Tad niekada nepristikime kilnios dorybės – maloningumo.