Biblijos požiūris

Meilė, kuri stiprina

DIDŽIULĖ audra Atlanto šiaurinėj daly 1978-aisiais užklupo ištaigingą vandenyno lainerį „Karalienė Elžbieta II“. Bangos sulig dešimties aukštų namu triukšmingai dužo į laivą svaidydamos jį lyg kokį šapelį. Baldai ir keleiviai buvo išblaškyti kas kur, nes laivas šokinėjo kaip pašėlęs. Pažymėtina, kad 1200 keleivių tarpe nebuvo nė vieno rimtai sužaloto. Gerai suprojektuotas ir pastatytas iš gerų medžiagų, laineris nesubyrėjo.

Prieš daugelį šimtmečių šėlstanti audra užklupo kitą laivą. Juo plaukė apaštalas Paulius ir dar 275 žmonės. Baimindamiesi, kad stipri audra nesudaužytų laivo į šipulius, jūreiviai, matyt, griebėsi „priemonių“ — grandinių ar virvių: apjuosė laivą per apačią ir taip suvaržė storas lentas, iš kurių buvo suręstas šio pirklių laivo korpusas. Visi keleiviai išsigelbėjo, nors laivo išsaugoti ir nepavyko (Apaštalų darbai, 27 skyrius).

Dėl gyvenimiškų išbandymų kartais gal pasijuntame tarsi plaukią laivu per neramias jūras. Gal rūpesčių, nusivylimų bei nusiminimų bangos užlieja mus ir smarkiai išbando mūsų meilę. Kad atlaikytume tokias audras ir išvengtume sudužimo, mums irgi reikia tam tikrų priemonių.

Kai kyla audros

Apaštalo Pauliaus tikėjimas bei ištvermė išsamiai aprašyti Biblijoje. Jis negailėdamas jėgų tarnavo pirmųjų krikščionių susirinkimų labui (2 Korintiečiams 11:24–28). Jo pasiekimai Viešpaties darbe aiškiai liudija apie jo didelę meilę artimui ir tvirtus santykius su Dievu. Tačiau Pauliui gyvenime ne visada ėjosi sklandžiai. Tikrovėje ir simboline prasme apaštalas atlaikė daug audrų.

Pauliaus dienomis į siautulingą audrą patekusio laivo išsaugojimas bei keleivių išsigelbėjimas priklausė nuo įgulos meistriškumo ir nuo to laivo tvirtumo. Panašiai būdavo ir tada, kai apaštalas atsidurdavo simbolinių audrų sūkury. Nors Paulius atlaikė fizines netektis, įkalinimą ir kankinimus, visų smarkiausios „audros“, kėlusios grėsmę jo dvasinei bei emocinei pusiausvyrai ir gebėjimui nesiliauti mylėjus, užgriūdavo jį pačiame krikščionių susirinkime.

Pavyzdžiui, Paulius nenuilstamai darbavosi pusantrų metų, kad Korinto mieste įkurtų susirinkimą. Tai, ką jis patyrė drauge su korintiečiais, jam sužadino šiltus jausmus tai kaimenei. Paulius netgi kalbėjo esąs jų tėvu (1 Korintiečiams 4:15). Tačiau, nepaisant jo meilės ir uolaus triūso susirinkimo labui, kai kas Korinte apie Paulių kalbėjo įžeidžiamai (2 Korintiečiams 10:10). Kaip tai turėjo liūdinti — juk jis aukojosi darydamas tiek daug!

Kaipgi tie, kurie patyrė beribę Pauliaus meilę, galėjo būti tokie negailestingi ir paniekinamai kalbėti? Tikriausiai Paulius jautėsi draskomas lyg laivas audrai siaučiant. Kaip jam būtų buvę lengva nuleisti rankas, manyti, kad visos jo pastangos nuėjo niekais, arba tapti pagiežingam! Kas padėjo Pauliui susitvardyti? Kas neleido jam „sudužti“ iš nusivylimo?

Meilė, kuri stiprina mus

Paulius skaitytojams nepaliko jokių abejonių, iš kur jis sėmėsi stiprybės, kas buvo jo varomoji jėga. Jis rašė: „Kristaus meilė verčia mus“ (2 Korintiečiams 5:14, ŠvR). Paulius nurodė išskirtinį stiprybės ir paskatos šaltinį. Verčianti jėga yra „Kristaus meilė“. Vienas Biblijos mokslininkas komentuodamas tą tekstą pažymėjo: „Paulius nesako, kad mūsų meilė Kristui laiko mus tarnyboje... Tai būtų tik pusė tiesos. Mūsų meilę Kristui įžiebia ir nuolatos stiprina jo meilė mums.“ (Kursyvas mūsų.)

Meilė, kurią parodė Kristus paklusniai iškęsdamas skausmingą mirtį ant kančių stulpo — šitaip atiduodamas savo tobulą žmogišką gyvybę kaip išpirką visiems tikintiems žmonėms išgelbėti — Paulių skatino ir vertė vis tarnauti Kristaus bei brolijos interesams. Taigi savanaudiškumui neleidžianti įsišaknyti Kristaus meilė valdė Paulių ir išlaikė jo dėmesį sutelktą į tarnavimą Dievui bei artimui.

Tikrai, paskata krikščioniui gyventi ištikimai esti Kristaus meilė. Kai susiduriame su išbandymais, galinčiais susilpninti mus fiziškai, emociškai ir dvasiškai, verčianti Kristaus meilės jėga daro mus pajėgius įveikti daugiau — tiek, kiek nepajėgtų kas nors kitas, kurio motyvai silpnesni. Ji duoda mums stiprybės ištverti.

Negalime tikėtis, kad mūsų netobuli jausmai palaikys ir skatins mus. Taip yra ypač tada, kai išbandymai kyla dėl nusivylimo ar rūpesčio. Bet Kristaus meilė turi galią palaikyti ir paskatinti mus tarnauti nepaisant mūsų asmeninio išbandymo. Kristaus meilė padeda krikščioniui ištverme pranokti ne tik kitų, bet gal ir savo lūkesčius.

Be to, kadangi Kristaus meilė pastovi, jos poveikis nesibaigiantis. Ji yra varomoji jėga, kuri nekinta ir nesilpsta. „Meilė niekada nesibaigia“ (1 Korintiečiams 13:8). Ji padeda mums ištikimai sekti Kristų, kas beatsitiktų.

Emociniai išmėginimai būna tokie stiprūs, kad gali mus sutriuškinti. Todėl kaip svarbu mąstyti apie meilę, kurią Kristus parodė mums. Kristaus meilė palaikys mus. Ji padeda mums išvengti savojo tikėjimo laivo sudužimo (1 Timotiejui 1:14-19). Ir dar, Kristaus meilė verčia mus daryti ką tik įstengiame, kad šlovintume leidusįjį pasireikšti Kristaus meilei — Jehovą Dievą (Romiečiams 5:6-8).