Loidos kelionė iš tylos pasaulio

Papasakojo Loidos mama

KAIP ir bet kuri būsima motina, nerimavau, kad mano kūdikis gali gimti su kokiais nors trūkumais. Ir vis dėlto, kai į pasaulį atėjo Loida, mano trečiasis vaikas, aš nebuvau pasiruošusi širdį veriančiam jos klyksmui. Per neatidumą gydytojas chirurginėmis žnyplėmis sulaužė Loidos raktikaulį. Praėjus porai savaičių po koreguojamosios operacijos ją leido pasiimti namo. Tačiau mūsų džiaugsmas truko neilgai.

Per kelis paskesnius mėnesius pasidarė aišku, jog kažkas labai blogai. Loidos gydymas vaistais sukėlė neigiamą reakciją: karščiavimą, viduriavimą bei traukulius, o gydymas nuo šių simptomų, rodės, tik dar pablogino jos būklę. Netrukus Loida nebepajėgė valdyti kūno judesių. Galiausiai gydytojai pasakė, kad Loidą dėl galvos smegenų pažeidimo ištiko paralyžius. Jie paaiškino, jog ji niekada negalės ne tik vaikščioti bei kalbėti, bet ir mūsų suprasti.

Pirmieji bandymai bendrauti

Nors prognozės buvo niūrios, aš vis dėlto jaučiau, kad Loida gali daug ką suprasti. Todėl skaitydavau jai nesudėtingas knygeles ir stengiausi mokyti abėcėlės. Tačiau Loida negalėjo nei kalbėti, nei kaip nors parodyti, ar supranta, kas sakoma. Sužinoti, ar ji iš viso ką nors suvokia, o jeigu suvokia, tai ką, buvo neįmanoma.

Metams bėgant, mano pastangos mokyti Loidą neatrodė sėkmingos. Vis dėlto aš praleisdavau daugybę valandų jai skaitydama. Mes netgi įtraukėme ją į šeimos Biblijos studijas, kurias vedėme jauniausiai dukrai Noemi pagal knygas „Klausykis Didžiojo Mokytojo“ bei Mano biblinių pasakojimų knyga.a Daugumą tų knygų skyrių aš skaitydavau Loidai po kelis kartus.

Negalėjimas bendrauti su kuo nors, ką myli, iš tiesų gniuždo. Kai pasiimdavau Loidą į parką, ji nepaguodžiamai verkdavo. Kodėl? Man rodėsi, jog ją kankina tai, kad ji negali bėgioti bei žaisti kaip kiti vaikai. Kartą ji apsipylė ašaromis, kai jos sesuo skaitė man kažką iš savo mokyklinio vadovėlio. Buvo aišku, jog kažkas ją slegia, bet aš negalėjau suvokti kas. Visa Loidos kalba tebuvo keli neaiškūs garsai, kurie reikšdavo jos pagrindines reikmes: valgyti, gerti, miegoti, eiti į tualetą.

Būdama devynerių Loida pradėjo lankyti mokyklą neįgaliems vaikams. Tačiau per trejetą metų jos būklė pablogėjo. Niekieno nepadedama, ji bijojo žengti net kelis žingsnius ir beveik nustojo tarti bet kokius garsus. Mudu su vyru nusprendėme, kad geriau bus mokyti Loidą namuose.

Kitus šešetą metų mokiau Loidą taip, kaip sugebėjau. Rašydavau raides ant lentos tikėdamasi, kad ši pradės jas kopijuoti. Mano pastangos buvo bergždžios. Kas kliudė: Loidai trūko nuovokos ar ji negalėjo rašyti todėl, kad nepajėgė valdyti rankų?

Iki Loidai sukako 18 metų, su ja pasidarė taip sunku susitvarkyti, kad aš nuoširdžiai meldžiau Jehovos, prašydama padėti man bendrauti su savo dukra. Atsakas į mano maldą atėjo neįprastu būdu.

Tyla nutraukta

Lūžis įvyko, kai mano dukros keitė mūsų miegamojo sienų apmušalus. Prieš nuplėšdama senus tapetus, Noemi ant sienos užrašė kai kuriuos vardus iš Biblijos, draugų bei mūsų šeimos narių vardus. Iš smalsumo mano dukra Rut paklausė Loidos, ar ši žino, kur užrašyta „Jehova“. Nelauktai Loida priėjo prie sienos ir priglaudė galvą greta užrašyto Dievo vardo. Rut norėjo žinoti, ar Loida gali atpažinti kitus vardus, todėl patikrino. Rut nuostabai, Loida sugebėjo atpažinti kiekvieną jų, net tuos, kurių prieš tai niekada nebuvo mačiusi parašytų! Rut sukvietė visą šeimą pasižiūrėti. Loida moka skaityti!

Po kurio laiko suradome būdą, kuris padėjo Loidai „kalbėtis“ su mumis. Mes pritvirtinome abėcėlės raides ant savo ilgo koridoriaus sienos. Išdėlioti mažesnes raideles ant rankose laikomos lentelės nebuvo įmanoma, nes Loida per menkai valdė rankas, kad parodytų kiekvieną raidę. Taigi, norėdama ką nors „pasakyti“, Loida turėdavo sudėti žodžius, prieidama prie kiekvienos jai reikalingos raidės, esančios ant sienos. Galbūt įsivaizduojate, jog tai buvo gana nelengva. Iš tikrųjų, norėdama „parašyti“ tik vieną puslapį, Loida turėdavo suvaikščioti ištisus kilometrus ir tam jai prireikdavo kelių valandų!

Vis dėlto Loida labai džiaugiasi, kad gali „kalbėtis“ su mumis. Jos pirmieji žodžiai mums buvo tokie: „Aš taip džiaugiuosi, kad Jehovos dėka dabar galiu bendrauti.“ Apstulbinti mes kláusėme Loidos: „Ką tu veikdavai sėdėdama visą dieną?“ Loida pasakė, jog ji mąstydavo, ką norėtų mums pasakyti, jei galėtų. Iš tikrųjų Loida sakė, kad ji 18 metų troško bendrauti. „Kai Rut pradėjo eiti į mokyklą, — sakė ji, — aš pati sau skaitydavau mokyklinį vadovėlį. Atverdavau burną ir tardavau kai kuriuos garsus, bet jūs negalėdavote manęs suprasti. Štai kodėl aš dažnai pravirkdavau.“

Pro ašaras atsiprašiau, kad negalėjau jos suprasti geriau. Loida atsakė: „Tu — gera mama ir niekada nenuleidai rankų. Man visada gera šalia tavęs. Aš tave labai myliu. Todėl daugiau neverk. Gerai?“

Dvasinė pažanga

Loida jau turėjo biblinių žinių ir buvo įsiminusi kai kurias Biblijos eilutes. Netrukus ji pasakė mums, jog norėtų komentuoti per susirinkimo Sargybos bokšto studijas — kassavaitines diskusijas bibline tema, rengiamas klausimais ir atsakymais. Kaip ji tai galėtų daryti? Kas nors iš mūsų turi perskaityti Loidai visą straipsnį. Tada ji pasirenka klausimą, į kurį norėtų atsakyti. Loida „diktuoja“, mes rašome, o paskui, per sueigą, kas nors iš mūsų perskaito jos komentarą. Kartą Loida mums pasakė: „Man labai malonu, kad galiu dalyvauti, nes tada pasijuntu priklausanti susirinkimui.“

Kai Loidai sukako 20 metų, ji pareiškė norą pasikrikštyti. Paklausta, ar žino, ką reiškia pasiaukoti Jehovai, Loida atsakė, kad tai padarė jau prieš septynerius metus, kai jai buvo tik 13. „Aš meldžiausi Jehovai, — pasakė ji, — ir išsakiau, kad noriu jam tarnauti amžinai.“ 1997-ųjų rugpjūčio 2 dieną Loida parodė pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu. „Ačiū Jehovai, — pasakė mums Loida, — mano pati didžiausia svajonė išsipildė!“

Loidai patinka kalbėti apie Dievo Karalystę giminaičiams bei kaimynams. Kartais ji lydi mus, kai skelbiame žmonėms gatvėje. Be to, ji paruošė laišką, kurį paliekame prie durų, kai nieko nerandame namuose. Loida ypač dėmesinga pagyvenusiems žmonėms ir tiems, kurie serga. Pavyzdžiui, mūsų susirinkime yra sesuo amputuota koja. „Aš žinau, ką reiškia negalėti vaikščioti“, — pasakė mums Loida ir parašė tai sesei padrąsinantį laišką. Kitame susirinkime yra berniukas Chiras, kurio beveik visas kūnas paralyžiuotas. Išgirdusi apie jo būklę, Loida parašė jam. Štai ištrauka iš laiško: „Netrukus Jehova mus išgydys. Rojuje kančių nebebus. Tada aš iškviesiu tave lenkčių. Aš šypsausi, nes tai bus didelis malonumas. Mąstyti, jog būsime tokie, kokius Jehova mus sukūrė, — sveiki... Ar tai ne nuostabu?“

Kas padeda ištverti

Dabar daugiau suprantu apie Loidos ankstesnę elgseną, trikdžiusią mane. Pavyzdžiui, Loida sako, jog būdama jaunesnė ji nemėgo, kad ją kas apkabintų, nes jautėsi labai prislėgta. „Atrodė taip neteisinga, kad mano seserys gali kalbėti bei visko išmokti, o aš negaliu, — sakė ji. — Man būdavo taip pikta. Kartais aš norėdavau mirti.“

Net ir galėdama bendrauti Loida susiduria su daugybe išbandymų. Pavyzdžiui, maždaug kas mėnesį jai kartojasi traukulių priepuoliai, kurių metu atrodo, kad ji uždus, o rankos ir kojos nesuvaldomai trūkčioja. Be to, ji labai nusilpsta nuo bet kokios infekcijos — net nuo paprasto peršalimo. Retkarčiais Loidą apima depresija. Kas jai padeda ištverti? Ką gi, tegul papasakoja ji pati.

„Labai padeda malda. Man labai džiugu kalbėti Jehovai ir jausti jo artumą. Be to, aš labai vertinu kitų rodomą meilę ir dėmesį Karalystės salėje. Esu labai laiminga, kad nors turiu fizinę negalią, mane užaugino puikūs, mylintys tėvai. Niekada nepamiršiu, ką dėl manęs yra padariusios mano seserys. Tos nuostabios raidės ant sienos išgelbėjo man gyvybę. Be Jehovos bei šeimos meilės mano gyvenimas neturėtų prasmės.“

[Išnaša]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Loida su savo šeima