Tėvų palikta meilę radau pas Dievą
PAPASAKOJO BERNADET FIN
Kartu su trimis vyresnėmis sesėmis buvau palikta vienuolyne. Tada dar neturėjau nė ketverių. Birdi buvo 12, Filis 8-erių, o Anamėja — 7-erių. Jos atsimena, kaip ištisas savaites verkiau tėvų. Kodėl mus ten paliko?
GIMIAU 1936 metų gegužės 28 dieną didelėje katalikų šeimoje. Kol buvome mažos, gyvenome su tėvais viename namuke Dankormike (Veksfordo grafystė, Airija). Šeimoje buvau aštuntas vaikas. Aš ir visi vyresni mano broliai bei seserys miegodavome vienoje didelėje lovoje. Truputį vėliau gimusiems broliui ir sesei naktis tekdavo praleisti staliuko stalčiuose, vietoje drabužių.
Tėtis buvo ūkio darbininkas. Nors jis liejo daug prakaito, ne ką teuždirbdavo, todėl maisto nuolat trūko. Įdėti maisto į mokyklą einantiems broliams ir sesėms mama galėdavo labai retai. Sunkiai vertėsi ne vien mūsų šeima — skurdo visa Airija. Prie to prisidėjo ir tada viešpatavusi Katalikų bažnyčia.
Nors visa šeima reguliariai eidavome į bažnyčią, mamai dvasiniai dalykai nelabai rūpėjo. Vis dėlto sesės atsimena, kad ji sėdėdama prie židinio kartais skaitydavo religinę literatūrą. Paskui mama perpasakodavo tai mums.
„Kur mano mama?“
Niekad nepamiršiu dienos, kai buvau nuvežta į vienuolyną. Tėvai stovėjo koridoriuje ir susirūpinę kalbėjosi su viena vienuole, o aš pradėjau linksmai žaisti su ten buvusiomis mergaitėmis, į aną pokalbį visiškai nekreipdama dėmesio. Staiga apsižvalgiusi sunerimau: mamos ir tėčio nebebuvo. „Kur mano mama?!“ — ėmiau rėkti visa gerkle. Kaip jau minėjau įžangoje, tai dariau ištisas savaites.
Guodžiausi, kad bent mano trys vyresnės sesės buvo kartu. Tačiau jas apgyvendino ne su manimi, todėl beveik nesusitikdavome. Žinodama, kad joms leisdavo eiti miegoti dviem valandomis vėliau nei mums, jaunesnėms, aš stengdavausi neužsnūsti. Kai išgirsdavau jas einančias į lovą, laiptais užlipdavau į patį viršų, o sesės man pamojuodavo. Kasdien laukdavau to ypatingo momento.
Vienuolyne nelabai norėjo, kad vaikai susitiktų su tėvais. Taigi savuosius matydavome labai retai. Toks atitolimas labai slėgė. Atmintyje liko tik vienas vienintelis tėvų apsilankymas. Bet tada nei aš priėjau prie jų, nei jie prie manęs. Mano sesės atsimena dar keletą kartų.
Laikui bėgant vienuolynas tapo mano šeima, namais, visu mano pasauliu. Per visus 12 metų savo nosį iš jo iškišau tik du kartus. Tai buvo iškylos į kaimą. Ten žavėjomės medžiais, gyvūnais. Šiaip niekada nematydavome mašinų, autobusų ar parduotuvių. Beveik nesutikdavome ir vyrų, išskyrus kunigą.
Gyvenimas vienuolyne
Gyvenimas vienuolyne turėjo ir pliusų, ir minusų, — deja, pastarųjų daugiau. Viena jauna maloni vienuolė stengėsi, kiek tik sugebėjo, mokyti mus apie Dievą. Ji pasakojo, kad Dievas yra mylintis tėvas. Tai man labai patiko. Nusprendžiau, kad nuo šiol mano tėvas bus Dievas, nes jis yra geresnis ir myli labiau nei tikrasis. Tada ėmiau jam melstis labai dažnai. Maldos būdavo paprastos — vaikiškos, nuoširdžios. Kai toji vienuolė išėjo iš vienuolyno, labai jos ilgėjausi.
Gavau gerą pagrindinį išsilavinimą, už kurį esu dėkinga. Mokytis į vienuolyną ateidavo ir kitos mergaitės, mūsų vadintos „dieninukėmis“. Joms būdavo skiriamas ypatingas dėmesys — mat buvo iš pasiturinčių šeimų. Kai tik jos pasirodydavo, klases turėdavome palikti. Vienuolės nuolat kartodavo, kad esame tik našlaitės ir turime žinoti savo vietą.
Vienuolyne gyvenimą reguliavo gausybė taisyklių. Kai kurios buvo logiškos, todėl puikiai supratom, kam jų reikia. Buvo nustatytos tam tikros elgesio normos, kiti dalykai. Iki šiol jų neužmiršau. Jie pravertė per visą mano gyvenimą. Tačiau kai kurios taisyklės atrodė neteisingos. Kitos net glumino, kėlė dideles kančias. Pavyzdžiui, nubausdavo kiekvieną, kuri prisišlapindavo į lovą ar naktį užsimanydavo į tualetą.
Vieną dieną lipdama laiptais užkalbinau šalia ėjusią mergaitę. Mane tuoj pat pasišaukė vienuolė. Man buvo paskirta bausmė. Kokia? Visą speiguotą žiemą turėjau vilkėti vasarine suknele! Buvau ligota — mane dažnai kamuodavo astma arba angina. Tada ėmiau stipriai sirgti ir užsikrėčiau tuberkulioze. Ja jau sirgo nemažai mergaičių. Nors mus perkėlė į atskirą miegamąjį, nesulaukėm jokios medicinos pagalbos. Kai kurios, tarp jų ir mano geriausia draugė, mirė.
Kartais už menkiausius prasižengimus smarkiai sumušdavo. Sykį per visuotinį susirinkimą turėjome stebėti, kaip daugiau nei dvi valandas vienuolė mušė vieną mergaitę. Mes verkėme. Žinoma, ne visos vienuolės buvo tokios piktos. Tačiau iki pat šiol man į galvą netelpa, kaip žmogus gali taip žiauriai elgtis su bejėgiais vaikais. Niekada to nesuprasiu.
Atėjo laikas Birdi ir Filis palikti vienuolyną. Likome tik aš ir Anamėja. Viena kitai buvome svarbiausios pasaulyje. Anamėja vis kalbėdavo man, kad vieną dieną atvažiuos tėvai ir išsiveš mus ten, kur niekad nesuras jokia vienuolė. Kai Anamėja paliko vienuolyną, mano širdis vos neplyšo. Jame išbuvau dar trejus metus.
Mokausi gyventi savarankiškai
Sulaukusi 16 metų iš vienuolyno išėjau ir aš. Pasaulis už vienuolyno sienų buvo nepažįstamas, todėl viskas labai baugino, glumino. Kai įsėdau į autobusą, manęs paprašė nusipirkti bilietą. Bet kas yra bilietas, neturėjau žalio supratimo. Kadangi kišenėje švilpavo vėjai, buvau tuoj pat išmesta. Teko eiti pėsčiomis. Kitą kartą norėjau važiuoti autobusu, bet nė vienas nepasirodė. Nežinojau, kad laukti reikia stotelėje.
Vis dėlto įgijusi drąsos, stiprybės ir pasitikėjimo savimi po truputį perpratau, kada ką daryti. Radau šiokį tokį darbelį. Padirbusi kelis mėnesius parvažiavau namo susitikti su mama. Čia pirmą kartą pamačiau naujus savo brolius ir seses. Iš viso mūsų jau buvo 15. Kadangi pas juos trūko vietos, tėvai padėjo man persikelti į Velsą, pas Anamėją. Tėtis palydėjo, bet tučtuojau išvyko.
Skendau skurde, tačiau kažkaip išgyvenau. Vėliau, 1953-iaisiais, persikėliau į Angliją, Londoną, ir įstojau į Marijos legioną — pasaulietišką Romos katalikų labdaros organizaciją. Tikėjausi, kad dirbsiu su dvasingais žmonėmis, bet teko nusivilti. Mėgau kalbėtis apie dvasinius dalykus, tačiau darbas Marijos legione buvo rutina. Dvasinėms temoms beveik nelikdavo laiko.
Londone susipažinau su Patriku — savo brolių draugu. Įsimylėjome vienas kitą ir 1961-aisiais susituokėme. Ten pat gimė mūsų pirmieji vaikai: Andžela ir Stivenas. 1967-aisiais, persikėlėme į Australiją. Šioje šalyje gimė trečiasis vaikas — Endriu. Įsikūrėme Bombalos miestelyje (Naujojo Pietų Velso valstija).
Pagaliau gauname dvasinio maisto
Kai atvykome į Australiją, neilgai trukus pas mus užėjo jaunas vyras, vardu Bilas Loidas. Į mano klausimus jis atsakė iš pačios Biblijos. Buvau labai sujaudinta. Nors puikiai supratau, kad iš Bilo lūpų sklinda tiesa, vis tiek daug ginčijausi. Norėjau, kad jis neišeitų, kad paaiškintų daugiau. Vėliau Bilas atnešė Bibliją ir žurnalų.
Žurnalai man labai patiko, tačiau buvau sukrėsta, sužinojusi, kad jų leidėjai netiki Trejybe. Tuoj pat paslėpiau žurnalus, kad nerastų Patrikas — maniau, jog jie sugriautų jo tikėjimą. Pasiryžau: kai ateis Bilas, viską jam sugrąžinsiu. Tačiau apsilankęs jis parodė, kad mokymas apie tris asmenis viename visiškai nesiderina su Biblija. Jėzus yra paties Dievo Jehovos sukurtas jo Sūnus, taigi turėjo pradžią, o jo Tėvas yra aukštesnis. Visa tai supratau labai greitai (Mato 16:16; Jono 14:28; Kolosiečiams 1:15; Apreiškimo 3:14).
Neilgai trukus sužinojau, jog klaidingi ir kiti katalikų man įdiegti mokymai. Pavyzdžiui, supratau, kad Biblijoje nėra mokoma apie nemirtingą žmogaus sielą ar kankinimą ugniniame pragare (Mokytojo 9:5, 10; Ezechielio 18:4, Brb). Kai visa tai suvokiau, tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Mane apėmė džiaugsmas, kad atradau Tėvą, apie kurį anksčiau nežinojau, bet visada mylėjau. Kartą virtuvėje net ėmiau šokti. Savo dvasinį alkį jau sugebėjau patenkinti. Dar labiau nudžiugau, kad ir Patrikas šias atrastas tiesas priėmė su entuziazmu.
Bilas pakvietė mus į Jehovos liudytojų kongresą Temoros miestelyje. Nors kelias iki ten buvo ilgas, kvietimą mielai priėmėme. Į Temorą atvykome penktadienio pavakarę. Kitą rytą į kongreso salę susirinko norintieji skelbti po namus. Abu su Patriku džiaugėmės, kad galėsime prisidėti ir mes, nes jau kurį laiką to troškome. Tačiau Bilas pasakė, jog skelbti negalime, nes vis dar rūkome. Kai Bilas nuėjo, vis tiek pritapome prie vienos grupės. Jie neprieštaravo, nes palaikė mus liudytojais.
Kiek vėliau sužinojome Rašto reikalavimus gerosios naujienos skelbėjui (Mato 24:14). Abu metėme rūkyti ir 1968 metų spalį parodėme savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu.
Tikėjimo išbandymai
Kai pagausėjo mūsų biblinės žinios ir sutvirtėjo ryšiai su Jehova, tikėjimas Dievo pažadais tapo stiprus. Po kurio laiko Patriką paskyrė tarnauti vyresniuoju viename Australijos sostinės Kanberos susirinkime. Kiek tik sugebėjome, stengėmės vaikus auginti diegdami jiems Jehovos mintis (Efeziečiams 6:4, NW). Žinoma, teko įveikti visus tuos sunkumus, kurie iškyla turint namie paauglių.
Deja, mūsų sūnus Stivenas būdamas 18 metų žuvo avarijoje. Nors labai sielvartavome, didelė paguoda buvo tai, kad jis garbino Jehovą. Laukiame to laiko, kai Jehova prikels visus, esančius atminimo kapuose (Jono 5:28, 29, NW). Kitąmet, 1983-iaisiais, pasekiau dukros Andželos pavyzdžiu ir tapau visalaike skelbėja. Šios tarnybos nepalikau iki šiol. Dalindamasi su kitais Biblijos teikiama viltimi išlaikiau optimistišką požiūrį ir tai palengvino mano skausmą. Visai neseniai pradžiugino žinia, kad Velse gyvenanti mano sesuo Anamėja irgi ėmė su Jehovos liudytojais studijuoti Bibliją.
1984-aisiais Patrikas susirgo paslaptinga liga. Vėliau buvo nustatyta, kad tai — chroniško nuovargio sindromas. Ilgainiui jo sveikata nebeleido nuolat dirbti pasaulietinio darbo, taip pat teko atsisakyti krikščionių vyresniojo pareigų. Laimei, vėliau jis šiek tiek atsigavo ir dabar vėl paskirtas susirinkimo tarnu.
Jau vaikystėje išmokau drausmės, pasiaukojimo, gyventi paprastai, pasitenkinti tuo, ką turiu, kiek mažai tai bebūtų. Bet niekada nesupratau, kodėl mus, keturias seses, nuvežė į vienuolyną, o kiti 11 vaikų liko namie. Raminuosi, kad dabar jau mirę tėvai tada darė tai, kas buvo geriausia. Tuometinių aplinkybių turbūt taip ir nesuprasiu iki galo. Buvo sunkūs laikai, todėl reikėjo imtis ryžtingų veiksmų. Šiaip ar taip, esu dėkinga tėvams už man padovanotą gyvybę ir kad rūpinosi kaip įstengė. O labiausiai už tėvišką globą dėkoju Jehovai.
[Iliustracija 22 puslapyje]
Mes jaunavedžiai
[Iliustracija 23 puslapyje]
Kai mūsų vaikai buvo mažesni
[Iliustracija 23 puslapyje]
Su Patriku šiandien