Kokia būna savanoriška veikla

VIDUTINIO amžiaus mokytoja brazilė Sirli kiekvieną penktadienį po pietų savo svetainę paverčia klase. Apie antrą valandą į pamokas ateina Amelija. Ji nepraleidžia nė vieno užsiėmimo ir jau skaito geriau už daugelį aukštesniųjų klasių moksleivių. Amelijai yra 82 metai.

Amelija ne vienintelė tokia. Savo miestelyje Sirli rengia nemokamus raštingumo kursus, ir juos jau baigė daugiau kaip 60 pagyvenusių žmonių. Neseniai apie savanorišką Sirli darbą rašė Brazilijos laikraštis Jornal do Sudoeste. Straipsnyje pasakyta, kad ji „labai padeda visuomenei“. Senyvus žmones Sirli moko tokiais gerais metodais, kad „vos po 120 mokymosi valandų jie rašo laiškus, skaito laikraščius, skaičiuoja ir daro kitus kasdieninius darbelius“. Straipsnyje priduriama, jog Sirli naudoja Jehovos liudytojų paruoštą vadovėlį „Mokykitės skaityti ir rašyti“.a

Nebėra ko gėdytis

Kita Sirli mokinė, 68 metų Dona Liuzija, pasakoja, kad nemokėdama skaityti ir rašyti gėdijosi leistis su žmonėmis į pokalbį. Net apsipirkti jai būdavo nelengva. „Dabar aš rašau laiškus giminaičiams į kitus miestus ir pati tvarkau savo finansus. Niekas nuo manęs nebenusuka grąžos“, — sako ji šypsodamasi. Marija, kuriai taip pat 68 metai, prisimena, kaip būdavo nesmagu ant pensijos čekio „pasirašyti“ piršto atspaudu. „Jausdavausi kaip invalidė“, — sako ji. O baigusi raštingumo kursus Marija džiaugdamasi suraito savo tikrą parašą.

Buvę ir esami mokiniai taip kitiems išgyrė nemokamą Sirli programą, kad jos svetainė norinčiuosius vos sutalpina. Greitai pamokos vyks erdvesnėje auditorijoje.

Programa laimėjo apdovanojimą

Sirli yra Jehovos liudytoja. Be abejo, jūs žinote, kad Jehovos liudytojai savanoriškai moko žmones iš Biblijos. Tad ne vien Sirli taip našiai darbuojasi. Raštingumo kursai visoje Brazilijoje rengiami šimtuose Karalystės salių. Skaityti ir rašyti čia išmoko jau daugiau kaip 22000 gyventojų.

Panašias programas Jehovos liudytojai sėkmingai taiko ir kituose pasaulio kampeliuose. Pavyzdžiui, Afrikoje Burundžio Nacionalinė suaugusiųjų raštingumo tarnyba (Švietimo ministerijos padalinys) taip gerai įvertino liudytojų raštingumo programą, kad keturiems mokytojams net įteikė apdovanojimą už „pastangas mokyti žmones rašto“. Valdininkai ypač stebisi, jog 75 procentai išmokusiųjų skaityti ir rašyti yra moterys, nors paprastai dalyvauti tokiose programose jos drovisi.

Mozambike liudytojų rengiamus raštingumo kursus lanko 4000 žmonių, o per pastaruosius ketverius metus skaityti ir rašyti išmoko daugiau kaip 5000. Vienas buvęs mokinys rašė: „Noriu nuoširdžiai padėkoti. Baigęs šią mokyklą aš galiu skaityti ir rašyti.“

„Ne formali, o tikra“ humanitarinė pagalba

Dar viena Jehovos liudytojų savanoriškos veiklos sričių — humanitarinės pagalbos teikimas. Neseniai viename sandėlyje netoli Paryžiaus darbas virte virė. Apie 400 savanorių ištisą savaitgalį pakavo maistą, drabužius, vaistus. Galiausiai devyni dideli konteineriai buvo prikrauti siuntos, kurios vertė — beveik 4 milijonai litų. Greitai krovinys pasiekė karų nualintą Centrinę Afriką, o ten gėrybes nedelsdami išdalijo vietiniai liudytojų savanoriai. Beje, patys liudytojai ir suaukojo didžiąją dalį siuntos.

Vienas Kongo Demokratinės Respublikos laikraštis rašė, kad Jehovos liudytojų humanitarinė pagalba „ne formali, o tikra“. Tam pritaria ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) atstovai. Viena JTVPK tarnautoja Kongo Demokratinėje Respublikoje gėrėdamasi tvarkinga liudytojų humanitarine parama netgi davė šiems savanoriams naudoti savo automobilį. Liudytojų pastangos žavi ir vietinius gyventojus. Matydami, kaip greit visus stokojančius pasiekė labdara, žmonės nustebę klausė: „Kaip jūs sugebate pasirūpinti kiekvienu?“

Jehovos liudytojų humanitarinė pagalba ir raštingumo kursai — tik pora pavyzdžių iš ilgametės jų tarnybos įvairiuose pasaulio kampeliuose. Liudytojai daro dar ir kitokį savanorišką darbą, kuris iš tiesų yra nenykstančios vertės. Bet apie tai — tolesniame straipsnyje.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 6, 7 puslapiuose]

Naujoviški savanoriai

Julija, verslo reikalais keliaujanti po visą pasaulį, savanoriškai padirbėti randa laiko — kartais kelias valandas, kartais net visą dieną. Neseniai ji lankėsi Pietų Amerikoje, Čilėje, ir vieną popietę talkininkavo našlaičių namuose netoli Santjago. Ji sako, kad keliaujant atsiranda „nuostabių galimybių“ pasisiūlyti į pagalbą.

Kaip ir Julija, vis daugiau savanorių aukoja laiką, bet vis mažesnėmis atkarpėlėmis. „Tokia yra nauja tendencija, — sako Sara Melendes, savanoriško darbo statistinių tyrimų grupės prezidentė. — Žmonės talkininkauja, bet ne reguliariai, o priešokiais.“ Todėl organizatoriai nerimauja dėl savanorių trūkumo ir programas įgyvendinti jiems nelengva.

Savanoriai prisitaiko

Kai kurių organizatorių manymu, naująją tendenciją (kai žmonės savanoriškam darbui skiria laiko tik po truputį) lemia pakitęs savanorių požiūris. Anot savanorių grupių konsultantės Suzanos Elis, „savanoriai nebesako ‛talkinsime tol, kol reikės’. Žmonės nebeįsipareigoja“. Tokiai nuomonei pritaria ir žurnalistė Ailina Daspin. Iš keleto savanorių grupių vadovų paėmusi interviu apie savanorių stygių, ji daro išvadą, kad „savanorišką tarnybą labai varžo baimė įsipareigoti“.

Anksčiau šiuose straipsniuose minėtoji organizacijos „New York Cares“ administratorė Katlina Beirens laikosi kitokios nuomonės: savanoriams, tarnaujantiems tik priešokiais, trūksta ne atsidavimo, o laiko. Žmonės, per savaitę dirbantys daugiau kaip 50 valandų ir auginantys vaikus arba prižiūrintys pagyvenusius tėvus, tiesiog negali reguliariai daryti savanorišką darbą. „Jau vien tai, kad šie užimti žmonės tarnauja visuomenei, — sako ji, — rodo tikrą jų atsidavimą.“

Beirens kalba, kad dėl laiko stokos „savanoriai išmoksta prisitaikyti“. Daug organizacijų dabar siūlo talkininkauti po vieną dieną. „Taigi savanoriai gali padirbėti prasmingai, nors ir nereguliariai.“

Dar reikia paminėti, kad nemažai žmonių savanoriškai darbuojasi namie kompiuteriu — įvedinėja duomenis, ieško informacijos. Laikraštyje The Wall Street Journal rašoma: „Darbo kompiuteriu — galbūt pačios neįprasčiausios, bet perspektyviausios savanoriškos veiklos imasi lengvai prisitaikantys savanoriai.“

[Rėmelis/iliustracijos 8 puslapyje]

Į pagalbą Kobės gyventojams!

Žemės drebėjimas Japonijoje 1995-ųjų sausį baisiai nuniokojo klestintį Kobės uostamiestį. Žuvo per 5000 žmonių, taigi pragaištingesnio žemės drebėjimo nuo 1923 metų šioje šalyje nėra buvę. Japonijos ir kitų kraštų Jehovos liudytojai suskubo nukentėjusiesiems teikti humanitarinę pagalbą. Įkūrus pagalbos fondą, per tris darbo dienas buvo suaukota daugiau kaip milijonas dolerių. Į Kobę imta siųsti visokiausios labdaros.

Kobėje vienas krikščionių vyresnysis, drauge su kitais organizuojantis pagalbą, matė, kad Karalystės salėje susikaupė daugiau atsargų negu reikia. Ką su jomis daryti? Jis pasiūlė kai ką padovanoti netoliese esančiai ligoninei. Liudytojai prikrovė furgoną ir kelias valandas skynėsi kelią per nuolaužas (nors paprastai užtekdavo vos kelių minučių). Ligoninėje jie vyriausiajam gydytojui pasiūlė, ką atvežę, — apklotų, čiužinių, sauskelnių, šviežių vaisių ir būtiniausių vaistų. Gydytojas džiaugdamasis pasakė, kad ligoninė mielai priims visa, ką tik liudytojai duos. Ypač reikėjo vaisių, nes ligoniams trūko šviežio maisto.

Liudytojams kraunant dovanas, gydytojas tylomis stovėjo ir žiūrėjo, nors darbo turėjo per akis. Paskui pagarbiai nusilenkė, padėkojo. Savanoriams išvažiuojant jis iš dėkingumo tebestovėjo toje pačioje vietoje. Minėtas vyresnysis vėliau pasakojo, kad ligoninė ėmė labai paslaugiai rūpintis pacientais Jehovos liudytojais.

[Rėmelis/iliustracijos 9 puslapyje]

Savanoriai padaro daug gera

Kambezyje, mažame Burundžio miestelyje, savanorių grupė norėjo statyti Jehovos liudytojų Karalystės salę. Tada vietos pareigūnas paprašė kai ko neįprasto, — kad liudytojai pataisytų pro statybvietę einantį kelią. Liudytojai mielai sutiko ir viską padarė rankomis. Savanoriai taip šauniai pasidarbavo, kad valdininkai dėkojo už jų uolų triūsą ir norią dvasią. Paskui savanoriai pastatė Karalystės salę (nuotrauka viršuje). Dabar šis gražus pastatas daugelį metų bus vietinis Biblijos mokymo centras. Tikrai, įvairūs savanorių darbai duoda ilgalaikės naudos.

[Iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

Sirli mielai moko žmones skaityti

[Šaltinio nuoroda]

Nelson P. Duarte-Jornal do Sudoeste