„Tour De France“. Didžiausių dviračių lenktynių šimtosios metinės

„Tour De France“. Didžiausių dviračių lenktynių šimtosios metinės

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PRANCŪZIJOJE

SPORTO dienraščio L’Auto redaktorius Anri Degranžas 1902-ųjų lapkritį ieškojo būdų, kaip nurungti konkurentą — laikraštį Le Vélo. „Gal surenkime dviračių lenktynes aplink Prancūziją?“ — pasiūlė jaunas žurnalistas Žeo Lefevras. Iš pradžių mintis atrodė neįgyvendinama, bet netrukus tapo tikrove. 1903 metų liepos 1 dieną, 15 val. 16 min., Paryžiuje 60 dviratininkų — profesionalų ir mėgėjų, pradėjo pirmąsias „Tour de France“ lenktynes. 2428 kilometrų trasą įveikti prireikė trijų savaičių.a

„Kelio vergai“

Lenktynės iškart susilaukė didžiulio dėmesio. Visoje Prancūzijoje minios sirgalių rinkosi pamatyti ir paskatinti „kelių vergų“, kaip juos pavadino prancūzų korespondentas Albertas Londrė. Keletą metų varžybų sąlygos buvo išties nekokios — paprasti dviračiai, duobėti keliai, labai ilgi etapai, išvykimas naktį.

Lenktynininkams techninę pagalbą suteikdavo tik kontroliniuose punktuose. Jei 20 kilogramų sveriantis dviratis sugesdavo, remontuoti turėdavo patys dviratininkai. Štai Eužanas Kristofas tokią nesėkmę patyrė 1913 ir 1919 metais — abu sykius priekinę šakę teko pačiam taisyti kaimo kalvėje.

Naujovės ir žiniasklaidos dėmesys

Norėdami išlaikyti susidomėjimą lenktynėmis, rengėjai kasmet įpindavo naujovių: trumpino etapus ir jų padaugino, maršrutą kai kur pakreipė per gretimas šalis, suburdavo nacionalines ar komercines komandas, rengdavo individualias ir komandų varžybas laikui. O viskas užsibaigdavo Paryžiuje Eliziejaus laukuose. 1919 metais buvo sugalvota svarbi detalė — kiekvienos dienos etapo lyderis apsivelka specialius geltonus marškinėlius — tokios pat spalvos kaip L’Auto puslapiai. Stengdamasis surinkti renginiui lėšų, 1931 metais Anri Degranžas suorganizavo reklaminį karavaną, kuris traukė valandą pirma lenktynininkų ir audrino žiūrovus.

Laikraščio L’Auto, dabar vadinamo L’Équipe, tiražas išaugo. 1903 metais 130000 specialaus numerio egzempliorių, išspausdintų praėjus septynioms minutėms po Moriso Gareno, laimėjusio pirmąsias „Tour de France“ lenktynes, finišo, buvo iškart išgraibstyti iš kioskų. Dabar tai trečiasis labiausiai nušviečiamas sporto įvykis — po Olimpinių žaidynių ir Pasaulio futbolo čempionato. Per televiziją jį transliuoja daugiau nei 150 šalių. Susidomėjimą lenktynėmis rodo kad ir toks atvejis: 1987 metais Ispanijoje parlamentarai nutraukė diskusijas, kad galėtų pamatyti tėvynainio Pedro Delgado pergalę varginančiame L’Alp d’Vezo etape, turinčiame 21 staigų posūkį.

Į kalnus!

Pradžioje lenktynės daugiausiai vykdavo lygiose vietovėse. Vėliau, 1910-ųjų birželį, L’Auto žurnalistas Alfonsas Stena atsiuntė Degranžui telegramą iš Pirėnų, kurioje teigė, kad būtų visiškai įmanoma važiuoti kalnų perėjų keliais. Stena nepasakė visos tiesos. Jis pats per naktį klaidžiojo po sniegynus 2200 metrų aukštyje nerasdamas kelio. Tačiau kitą mėnesį stipriausi dviratininkai priėmė iššūkį. Nors prancūzas Gustavas Garigu nelaimėjo, Turmalės kalnų perėją Pirėnuose įveikė nė sykio nenulipęs nuo dviračio. Nuo to laiko į maršrutą buvo įtraukta daugiau kalnų perėjų Alpėse ir Pirėnuose.

Nuokalnėse sportininkai pasiekia svaiginantį greitį — iki 100 kilometrų per valandą, tad dažnai pasitaiko nelaimių. 1951 metais geltonais marškinėliais vilkintis olandas Vimas Van Estas įkrito į 50 metrų gylio tarpeklį. Jį ištraukė virve, padaryta iš surištų dviračio padangų kamerų. Būta ir tragiškų atsitikimų. 1935 metais ispanas Franciskas Sepeda žuvo nusprūdęs į Galibjė tarpeklį Alpėse. 1995-aisiais italas Fabijas Kasartelis mirtinai susižalojo, kai nugriuvo leisdamasis 17 procentų nuokalne Portė Daspė vietovėje Pirėnuose.

Dvikovos aukštumose

1964 metais du prancūzai Žakas Anktilis ir Remondas Pulidoras mynė vienas kitam ant kulnų Piui de Domo šlaitais Overnė kalnuose. Šiek tiek vis atsilikdamas Pulidoras galiausiai laimėjo dvikovą, tačiau geltonų marškinėlių negavo — pritrūko kelių sekundžių.

1971-aisiais varžėsi belgas Edis Meirksas ir ispanas Luisas Okanja. Pirėnuose leisdamasis šlaitu Mento perėjoje Okanja nuvirto nuo dviračio. Susižalojęs ispanas nebegalėjo tęsti lenktynių. Pagerbdamas savo varžovą Meirksas paprašė, kad jam leistų kitą dieną nevilkėti geltonų marškinėlių.

Kalnų etapuose buvo galima pamatyti ir kitų džentelmeniškų poelgių. Štai 1949 metais važiuodami įkalnėn Izoaro perėjoje Alpėse du labai varžęsi italai Džinas Bartalis ir Faustas Kopis laikinai pamiršo konkurenciją ir padėjo vienas kitam.

Komandinis sportas

Gražu žiūrėti, kai kuris nors dviratininkas išsiveržia į priekį. 1951 metais, etape Brivas—Aženas, nepakartojamas buvo šveicaro Hugo Kobleto atotrūkis nuo kitų — 140 kilometrų. Tačiau dažniausiai pergalė pasiekiama visos komandos pastangomis. Paprastai dalyvauja 20 profesionalių komandų, sudarytų iš 9 dviratininkų. Komandos nariai visomis išgalėmis stengiasi padėti savo lyderiui. Jie visada pasirengę pagelbėti, kai šis nusilpsta, parkrinta ar sugenda jo dviratis.

Bendradarbiavimo dvasią gerai pailiustravo dvidešimtmečio prancūzo Renė Vijeto pavyzdys 1934 metais. Nors jis turėjo puikią galimybę pats laimėti etapą, nė kiek nesudvejojęs užvažiavo atgal į kalną, kad atiduotų savo dviratį komandos lyderiui Antoninui Manjė, kurio dviratis sugedo.

Įžymiausieji dviratininkai

Laimėti „Tour de France“ daugiau nei vieną sykį — didžiulis pasiekimas. Penkis kartus lig šiol yra laimėję keturi dviratininkai: prancūzas Žakas Anktilis (1957, 1961—1964), belgas Edis Meirksas (1969—1972, 1974), prancūzas Bernaras Inolas (1978, 1979, 1981, 1982, 1985) ir ispanas Migelis Indureinas (1991—1995). Bet kas pasakys, kiek kartų nugalėtoju būtų tapęs belgas Filipas Tuesas, laimėjęs 1913, 1914 ir 1920 metais, jei nebūtų sutrukdęs Pirmasis pasaulinis karas, iš kurio keletas čempionų taip ir negrįžo?

Geriausiu visų laikų dviratininku daugelis laiko Edį Meirksą, pramintą „kanibalu“. Laimėjęs rekordinį etapų skaičių — 34, jis buvo nepralenkiamas visose srityse — varžybose laikui, sprintuose, nuokalnių, lygumų ir įkalnių atkarpose. „Jis palieka mums tik trupinėlius“, — skundėsi pralenkti varžovai. Du kartus čempiono vardą iškovojęs Faustas Kopis laikomas pačiu profesionaliausiu ir elegantiškiausiu lenktynininku.

Laimėti bet kokia kaina

Nuo pat „Tour de France“ pradžios kildavo pagunda sukčiauti. 1904 metais keturi pirmieji finišą pasiekę dviratininkai buvo diskvalifikuoti už neteisėtą maršruto trumpinimą ar važiavimą automobiliu bei kitus prasižengimus.

Didžiausią negarbę dviračių sportui tebedaro dopingo vartojimas. Praeito amžiaus pradžioje kai kurie dalyviai gėrė neaiškių mikstūrų, todėl 1920 metais L’Auto parašė straipsnį, kuriame pasmerkė medikų prižiūrimą dopingo vartojimą. 1924 metais broliai Pėlisjė prisipažino ‘važiavę varomi dinamito’, kitaip sakant, pavojingų preparatų. Ir vėliau keletas įtartinų nelaimingų atsitikimų buvo paaiškinti piktnaudžiavimu vaistais. Vienas toks pavyzdys — britų dviratininko Tomo Simpsono mirtis 1967 metais kopiant į Mon Ventukso kalnus.

1998-aisiais plačiai nuskambėjo kitas medikų prižiūrimo dopingo vartojimo atvejis. Vienos komandos masažisto automobilyje rasta 400 dozių stimuliuojančių vaistų, tarp jų ir eritropoetino. Viena komanda buvo diskvalifikuota, o kita pasitraukė iš lenktynių. Pernai skandalas apjuodino trečiąją vietą užėmusio dviratininko reputaciją. Jubiliejinio leidinio 100 ans de Tour de France („Tour de France“ šimtosios metinės), kurį išleido L’Équipe, įvade „Tour de France“ direktorius Žan Mari Leblanas tvirtino, kad „dopingas, nuolatinis trasų ilginimas ir pinigai“ gali sužlugdyti lenktynių ateitį.

Nepaisant sunkumų, sportininkų aistra lenktynėms nė kiek neišblėso. Amerikietis Lansas Armstrongas, laimėjęs keturis sykius ir neabejotinas pretendentas laimėti šimtųjų metinių lenktynes 2003-iaisiais (jų trasa iš esmės bus tokia kaip 1903 m.), pareiškė, kad „Tour de France“ „turi vardą, istoriją ir stilių, kuriam neprilygsta jokios kitos lenktynės. Kad ir kas atsitiktų, jos visada bus išskirtinės“. Kiekvieno profesionalaus dviratininko svajonė — laimėti „Tour de France“.

[Išnaša]

a Dabar maršruto ilgis — apie 3600 kilometrų, kuriuos reikia nuvažiuoti per 20 vienadienių etapų.

[Schema/žemėlapis 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Šimtųjų metinių lenktynių maršrutas 2003 m. liepos 5—27 d.

–– Važiavimas laikui

—— Transportavimas tarp etapų

• Startas

○ Finišas

• PARYŽIUS

-- ——

○ Sedanas

-- ——

○ Sen Dizjė

-- ——

○• Neveras

○• Lionas

○ L’Alp d’Vezas

○ Marselis

——

• Narbonas

○• Tulūza

-- ——

○ Kap Dekuvertas

-- ——

○ Bajona

-- ——

○• Bordo

-- ——

○ Nantas

——

• Vil d’Avrė

○ PARYŽIUS

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos 22 puslapyje]

1903-ieji. Morisas Garenas — pirmasis „Tour de France“ nugalėtojas

1927-ieji. Gamyklų darbininkai nutraukę darbą stebi lenktynes

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 23 puslapyje]

1910-ieji. Oktavas Lapizas apsikarstęs atsarginėmis padangų kameromis stumiasi dviratį Pirėnų kalnuose

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos 24 puslapyje]

1951-ieji. Italas Faustas Kopis, du kartus tapęs čempionu

1964-ieji. Atkakli Anktilio ir Pulidoro dvikova

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

1991—1995-ieji. Ispanas Migelis Indureinas (geltonais marškinėliais) laimėjo „Tour de France“ penkis kartus

1999-ieji. Lansas Armstrongas per varžybas laikui

[Šaltinio nuoroda]